Utenos apylinkės teismo nuosprendis

Ignalinos rajono apylinkės teismo teisėjas Kęstutis Rimkus, sekretoriaujant Valei Zabulevičienei, dalyvaujant prokurorui Borisui Poltoržickiui, gynėjui advokatui G. P., nukentėjusiajai R. N., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. B., a.k. (duomenys neskelbtini), gimęs Panevėžio rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis ūkininko R. S. ūkyje darbininku, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:

1) 2006-08-09 Vokietijos Federacinės Respublikos Liubeko apylinkės teismo pagal Vokietijos Federacinės Respublikos BK 53 straipsnį (nelegalios prekybos narkotinėmis medžiagomis atvejai) laisvės atėmimu dvejiems metams 6 mėnesiams;

2) 2010-11-15 Švenčionių rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 201 straipsnio 2 dalį 75 MGL dydžio bauda, teistumas neišnykęs,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. kaltinamas tuo, kad jis, sudaręs su advokate R. N. žodinę sutartį dėl teisinės pagalbos ir sumokėjęs advokatei pagal šią sutartį 2000 Lt, manydamas, jog advokatė R. N. netinkamai įvykdė sutartį dėl teisinės pagalbos, nes ji neatstovavo jam apeliacinės instancijos teisme, ir todėl turi jam grąžinti 1500 Lt, surašęs vekselį, pagal kurį R. N. įsipareigoja sumokėti jam neva gautą 1500 Lt dydžio paskolą, 2011-01-23, apie 12 val., atėjo į R. N. motinos K. V. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame agresyviu ir pakeltu tonu grasindamas R. N., jog praneš Lietuvos advokatų tarybai ir kitoms institucijoms apie tai, kad advokatė R. N. netinkamai įvykdė su juo sudarytą sutartį dėl teisinės pagalbos, ir taip atims teisę dirbti advokatu, taip pat parašys žiniasklaidoje advokatę R. N. kompromituojantį straipsnį ir neišeis iš K. V. buto, jeigu advokatė R. N. negrąžins jam 1500 Lt ar nepasirašys skolos grąžinimo raštelio, sutrikdydamas R. N. dvasinę ir socialinę gerovę ir sukeldamas grėsmę sutrikdyti jos motinos K. V. sveikatą bei kaimynų ramybę, privertė R. N. pasirašyti paprastą neprotestuotiną vekselį, todėl R. N., išsigandusi jo agresyvaus pakelto tono bei norėdama išvengti ją kompromituojančios ir nepageidautinos informacijos paskelbimo ir atskleidimo, nutraukti savo dvasinės ir socialinės gerovės sutrikdymą bei išvengti motinos sveikatos sutrikdymą, manydama, jog pasirašo paprastą skolos grąžinimo raštelį, buvo priversta neskaitydama, prieš savo valią pasirašyti vekselį, pagal kurį ji įsipareigojo sumokėti A. B. gautus neva paskolos 1500 Lt; ir taip A. B. padarė didelės žalos nukentėjusiosios R. N. teisėms ir teisėtiems interesams, t.y. nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

Kaltinamasis A. B. kaltės nepripažino ir parodė, kad buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 201 straipsnio 2 dalį, todėl ieškojo advokato, kuris jį apgintų - 2 dalį perkvalifikuotų į 3 dalį. J. R. jam pasiūlė advokatę R. N., su kuria susitiko ir viską aptarė. Perskaičiusi kaltinamąjį aktą, ji pasakė, kad kaltinimą galima nesunkiai perkvalifikuoti į 201 straipsnio 3 dalį. Tą patį ji patvirtino ir po to, kai susipažino su bylos medžiaga. Jie sutarė, kad jis už darbą sumokės 2000 Lt, o advokatė apgins jį ir perkvalifikuos kaltinimą į 3 dalį, o jei to nepavyks padaryti, tai grąžins jam dalį sumokėtų pinigų. Jokių rašytinių teisinių paslaugų sutarčių nesudarinėjo, advokatė nieko pasirašyti nesiūlė. Skelbiant nuosprendį, ji nedalyvavo. Švenčionių rajono apylinkės teismas nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 201 straipsnio 2 dalį. Jie buvo susitarę, kad R. N. jį gins visuose teismuose, todėl ji parašė apeliacinį skundą, kurį jam atsiuntė elektroniniu paštu. Buvo paskirta apeliacinio teismo posėdžio data. Paskambinus advokatei, jie nesusitarė, kokiu transporto važiuos į teismo posėdį. Pakeliui į Vilnių jis kelis kartus skambino advokatei, tačiau ji neatsiliepė. Nuvažiavus į teismą, advokatės nebuvo. Teisėjams aš nieko negalėjau pasakyti, kodėl nėra gynėjo. Teismo posėdžio metu jai dar skambino teismo sekretorė, bet ji vėl neatsiliepė. Tada teismo posėdis buvo atidėtas 2011-02-08. Po atidėto teismo posėdžio jis R. N. skambino beveik kiekvieną dieną, bet prisiskambinti negalėjo. Po kelių dienų jis su ja susisiekė ir susitarė susitikt. Advokatė pasakė, kad jis atvažiuotų pas ją namus. Kai jis su J. R. nuvažiavo į jos namus, duris atidarė, kaip dabar jau žino, R. N. mama. Tai buvo sausio 20-tą ar 21-ą dieną. R. N. mama pasakė, kad su advokate nepavyks pašnekėti. Jis jai pasakė, kad advokatė juos pavedė, todėl reikia su ja reikia susitikti. Moteris pasakė, kad kitą dieną galima bus susitikti su advokate pas ją namuose, t. y. advokatės mamos namuose. 2011-01-23, sekmadienį, jis prisiskambino advokatei ir sutarė susitikti dėl to, kad ji grąžintų dalį pinigų. Ji nurodė atvykti mamos adresu ir pasakė durų kodą. Buto duris atidarė pati advokatė R. N. ir pasiūlė jiems užeiti į kambarį. Jam ir J. R. atėjus į butą, advokatė nesakė, kad jie baigtų pokalbį, netrukdytų ir išeitų. R. N. neišreiškė jokio nepasitenkinimo dėl jų buvimo jos bute. Pagal garsus suprato, kad bute dar buvo kažkokia kita moteris. Kai advokatė nuėjo į kitą kambarį pasiimti dokumentų, tai jis girdėjo, kad jos abi kažką šnekėjosi. Ta moteris nebuvo užėjusi į kambarį, kuriame jie buvo. Atvažiavęs pas ją, pasakė, kad atsisako jos, kaip advokatės, paslaugų, nes ji, nieko nesakiusi, neatvyko į apeliacinio skundo nagrinėjimą, ir nori, kad ji grąžintų jam dalį pinigų. Ji pareiškė, kad vis tiek bylą pabaigs iki galo, tačiau jis atsakė, kad ji, kaip advokatė, nekelia jokio pasitikėjimo, todėl nori, kad ji pagal jų žodinį susitarimą grąžintų dalį pinigų. Ji sutiko grąžinti 1000 Lt ir pasiūlė pasirašyti skolos raštelį. Jis pasakė, kad 1000 Lt mažai, ir paprašė grąžinti 1500 Lt, nes iki kito teismo posėdžio buvo likę labai mažai laiko, todėl reikės papildomų išlaidų tam, kad jis galėtų susirasti kitą advokatą. Advokatė sutiko sumokėti 1500 Lt, bet pareiškė, kad šiuo momentu neturi pinigų, ir pasiūlė pasirašyti skolos raštelį. Jis su savimi turėjo neprotestuotiną vekselį, kurį pasiūlė advokatei pasirašyti vietoj skolos raštelio. Perskaičiusi vekselį, ji iš kito kambario atsinešė akinius, dokumentus bei surašė savo duomenis į vekselį, kurį jie abu pasirašė ir susitarė, kad 1500 Lt ji grąžins per mėnesį. R. N. su visom sąlygom sutiko, tik paprašė parašyti tokius žodžius, kuriuos jis ir užrašė kitoje vekselio pusėje. Vekselyje advokatė pati įrašė sumą - 1500 Lt. Bute jie buvo apie 15 min. Jokių ginčų tarp jų nebuvo. Jis jai niekuo negrasino. Nesakė, kad jeigu negrąžins pinigų, tai jis praneš Lietuvos Advokatų tarybai. Apie Advokatų tarybą jis negalėjo nieko sakyti, nes tada dar nežinojo, kad tokia yra. Apie ją sužinojo jau po vekselio pasirašymo. Advokatės prašymu kitoje neprotestuotino vekselio pusėje jis parašė pasižadėjimą, kad jeigu advokatė grąžins jam pinigus, tai jis nesikreips į jokias instancijas. Dėl to, galbūt, ikiteisminio tyrimo metu jis ir pasakė žodžius apie Advokatų tarybą. Taip pat nesakė, kad kreipsis į žiniasklaidą ir parašys straipsnį, nes nebuvo dėl ko rašyti. Nesakė, kad neišeis iš buto, kol ji nesumokės pinigų, ir nesakė eiti nusiimti pinigų į bankomatą. Baigiantis mėnesiui, vasario 21-22 dienomis, jis paskambino advokatei ir paklausė dėl tų pinigų, tačiau ji pasakė, kad nieko nemokės. Jau vėliau žmonės jam pasakė, kad jis neturi jokių dokumentų, kurie įrodytų, jog jis sumokėjo pinigus, todėl patarė kreiptis aukščiau, į kokią nors advokatų įstaigą. Tada jis parašė advokatų tarybai skundą dėl advokatės elgesio, kad ji man nedavė jokių dokumentų. Tik išėjus iš buto, paskambino R. N. ir paklausė, kas įvyko apeliaciniame teisme ir ką teismas nusprendė, ar nepaskyrė jai baudos. Jis jai pasakė, kad teismas kalbėjo apie baudos paskyrimą, bet ar paskyrė, nežino.

Nukentėjusioji R. N. parodė, kad 2010 metų spalio mėnesį, bebūnant Švenčionių rajono apylinkės teisme, jai paskambino iš anksčiau pažįstama J. R., kuri, kaip dabar žino, yra A. B. draugė ir paprašė suteikti A. B. teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Ji sutiko, nes tuo metu buvo Švenčionyse ir galėjo susipažinti su byla. Buvo sudaryta žodinė sutartis, kuri perauga į rašytinę. A. B. sumokėjo už atstovavimą pirmos instancijos teisme 2000 Lt. Ji išrašė orderį, kuris yra susitarimo tarp advokato ir ginamojo dalimi, pateikė jį teisėjui ir susipažino su visa bylos medžiaga. Ji sutarčių ir kvitų su savimi nesivežioja. Šiuos dokumentus ji laiko savo kontoroje, esančioje Visagine, todėl sakė A. B., kad šis, turėdamas laiko, užsuktų pas ją į kontorą ir pasirašytų parengtą sutartį bei kvitą, bet iki teismo posėdžio A. B. kontoroje nesulaukė. Su A. B. buvo sudaryta žodinė sutartis, o po to, tą pačią dieną, po pietų, nuvažiavus į darbą ji parašė rašytinę sutartį, tačiau A. B. atsisakė ją pasirašyti. Ji tiesiog nebuvo su juo susitikusi. Visada yra sudaromos atskiros sutartys – viena dėl gynybos pirmos instancijos teisme, o kita dėl gynybos antros instancijos teisme. Teisinių paslaugų sutarties A. B. nepasirašė todėl, kad ji neturėjo galimybės pateikti jam tą sutartį pasirašyti, nes po teismo posėdžio A. B. staigiai dingo. Ji dar priminė jam, kad reikia susitvarkyti dokumentus, bet A. B. atsakė, kad jam tai nesvarbu, nes neturi prieš ką atsiskaityti. Tokiu būdu, ji sudarė vienašališką sutartį, nes sutartis gali būti ir vienašališka, jeigu advokatas atliko savo pareigas. Ji, kaip advokatė, niekada nežada, kad bus vienoks, ar kitoks teismo sprendimas. Ji tik pasakė, kad galima pabandyti kažką padaryti, nes matė byloje „kabliukų“, dėl kurių galima būtų perkvalifikuoti kaltinamojo veiką. Ji su A. B. susitarė tik dėl pagalbos Švenčionių rajono apylinkės teisme, nes apeliacinėje instancijoje advokatas turi pateikti kitą susitarimą ir kitą orderį, nes be jų advokatas baudžiamojoje byloje yra niekas. Nei apie apeliacinį skundą, nei apie gynybą apygardos teisme su A. B. nebuvo kalbos. A. B. paskambino likus kelioms dienos iki apeliacinio skundo pateikimo termino pasibaigimo. Ji sutiko parašyti apeliacinį skundą ir per naktį jį parašė, bet A. B. neatvažiavo jo pasiimti bei sudaryti susitarimą dėl tolesnės gynybos. Skunde ji išdėstė visus motyvus dėl ko nesutinka su Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, todėl mano, kad jos dalyvavimas apygardos teisme, pakartojant to paties, kas parašyta, nieko nebūtų pakeitęs. Apeliacinį skundą A. B. ji persiuntė elektroniniu paštu. Jeigu A. B. nepatenkintas jos pareigų įvykdymu, tai gali kreiptis į teismą civiline tvarka. 2011-01-23, sekmadienį, apie 12 val., ji buvo pas savo motiną. Tuo metu jai į mobilų telefoną paskambino A. B. ir gražiai, ramiu tonu paprašė susitikti, nenurodydamas priežasties. Gali būti, kad jis sakė, jog nori pasikalbėti dėl apeliacinio skundo. Ji pasakė, kad sekmadieniais klientų nepriiminėja, juo labiau, kad yra mamos bute, ir pasiūlė šį reikalą atidėti pirmadieniui, kad A. B. atvyktų į jos kontorą ir jie ten išspręstų visas problemas. A. B. sakė, kad jam labai reikia susitikti. Jo balsas buvo ramus, todėl ji neįtarė, kad A. B. gali pradėti reikalauti pinigų ar dar kažko. Jeigu ji būtų nujautusi, kad A. B. turi jai pretenzijų, tai tikrai būtų neįsileidusi jų, juo labiau, būdama tokioje būsenoje, apie kurią savo parodymuose kalbėjo J. R. Tuo metu mama pasiūlė, kad tegul ateina, jei žmogui labai reikia, ir ji sutiko. Manė, kad A. B. turi kokių nors kitų problemų, kurias ji, kaip jo advokatė, žinojo. A. B. atėjo su J. R., todėl ji pagalvojo, kad čia kažkas ne taip, bet vis tiek pakvietė juos į kambarį. Čia A. B. pradėjo kalbėti, kad ji nenuvyko į apeliacinį teismą, todėl turi jam grąžinti 1500 Lt. Ji atsakė, kad visus pinigus atidirbo su kaupu, todėl neturi jų atiduoti, ir kad gali parašyti ataskaitą, kai A. B. atvyks į kontorą Visagine. Po to A. B. kalbos tonas paaštrėjo. Jis nesutiko su jos pasiūlymu ir pasakė, jog parašys į advokatų tarybą, kad ji nenuvyko į apeliacinį teismą. Ji išsigando, kad A. B. parašys į advokatų tarybą, nes dėl tokio skundo būtų nemalonu važiuoti ir aiškintis. Vien tokio skundo nagrinėjimas žemina ją kaip advokatę ir kaip žmogų bei verčia jaudintis ir nemiegoti naktų naktis. Po to A. B. pasakė, kad dar yra žiniasklaida, antstoliai ir t. t. Tada ji pradėjo realiai suprasti, kad kaltinamojo ketinimai yra realūs bei laisvai įgyvendinami. A. B. parašyti skundą buvo labai paprasta. Ji nežino, ką konkrečiai A. B. būtų parašęs, bet žiniasklaidoje būna visokių negražių straipsnelių, todėl jis irgi galėjo bet ką sugalvoti ir parašyti. Viskas vyko greitai, todėl nebuvo laiko aptarti, ką jis rašys į spaudą. Mano, kad šie grasinimai ir ketinimai ją sužlugdyti buvo labai realūs. Ji suprato, kad A. B. savo skunduose bandys įrodinėti, jog ji turėjo jį atstovauti apeliaciniame teisme. Būtent šitą aplinkybę ji įvertino kaip kompromituojantį ir nepageidautiną dalyką. J. R. taip pat pradėjo reikalauti atiduoti jiems pinigus. A. B. balsas nėra aštrus, spiegiantis, bet jo tonas buvo reikalaujantis. Jis sakė, kad jei ji neturi pinigų, tai gali nueiti dabar į bankomatą ir nusiimti pinigus, o jie čia pasėdės. Tada ji dar labiau išsigando, pradėjo blaškytis, nes žinojo kriminalinę A. B. praeitį. Ji jautė širdimi, kad visą šį pokalbį už pravirų durų klausėsi mama, kuri yra labai smalsi ir negali nepasiklausyti, kas vyksta kitame kambaryje. Išėjusi iš kambario, ji bandė apraminti mamą, kuri jos klausė, koks čia banditas pas ją atėjo. Norėdama nuraminti mamą, ji pagalvojo, kad A. B. reikia bet kokia kaina išvilioti iš namų. A. B. pasakė, kad neišeis iš buto tol, kol ji nenueis į bankomatą arba nepasirašys kokio nors raštelio, kad yra jam skolinga. Tuomet A. B. pakišo, kaip dabar išaiškėjo, neprotestuotiną vekselį, kurį ji pasirašė tam, kad greičiau išviliotų jį iš savo namų, ir kad mamos neištiktų infarktas ar dar kažkas panašaus, nes ir mama, ir ji pati be galo susinervino. Ji buvo išsigandusi, norėjo, kad greičiau viskas baigtųsi, todėl nepamatė, kad pasirašė neprotestuotiną vekselį, apie kurį nieko nebuvo girdėjusi. Iš kito kambario ji atsinešė vairuotojo teises ir pati užpildė dokumentą – įrašė vardą, pavardę, asmens kodą ir t. t. Nematė, kas parašyta dokumento viršuje, nes neskaitė, kadangi norėjo, kad A. B. kuo greičiau dingtų su savo drauge iš mamos buto, o, be to, kambaryje buvo prietema. Kitoje pasirašyto dokumento pusėje buvo užrašytas A. B. įsipareigojimas. Dėl ko toks prierašas atsirado ir kieno iniciatyva tai buvo padaryta, ji jau tiksliai nebeprisimena, nes nuo to įvykio praėjo jau metai. Galbūt, ji ir prašė padaryti tokį įrašą, nes jeigu jis jau taip nori tų pinigų, tai tegul duoda garantijas, kad niekur nesikreips ir nešmeiš jos. Ji buvo rami, nes galvojo, kad pasirašo paskolos raštelį, kurį visada galės nuginčyti teisme, bet, paaiškėjus, kad tai buvo neginčijamas vekselis, jai teko kreiptis į prokuratūrą. Raštelį pasirašė todėl, kad buvo išsigandusi. Kai jie išėjo, policijos nekvietė todėl, kad galvojo, jog tą problemą jie kaip nors išspręs taikiu būdu. Policijos ji nekvietė ir dėl to, kad viskas vyko privačiame motinos bute, todėl nenorėjo, kad mama patirtų apkalbų ir kitokių nemalonių pojūčių dėl to, kad į jos butą važinėja policija, nes tai kompromituotų ją kaimynų akyse. Jeigu tai būtų buvę jos kontoroje, o tokių atvejų būna dažnai, ji iš karto būtų išsikvietusi policiją ir išprašiusi A. B. iš savo kabineto, nebūtų vykę su juo jokie pokalbiai. Ji, žinoma, galėjo jį išvilioti, pasakydama eiti kartu į bankomatą ir nuimti tuos pinigus, bet buvo tikra, kad dar kažkas laukia už durų. Mano, kad gąsdinimas antstoliais buvo neatsitiktinis, nes A. B. žinojo, kad jai pasirašius neprotestuotiną vekselį, jis galės kreipt į antstolius. A. B. įvykdė savo grasinimą - kreipėsi į Advokatų tarybą, kuri jai iškėlė drausmės bylą. Ji nebijo to skundo, bet jai nemalonu. Įsitikinusi, kad jeigu ji būtų sumokėjusi tuos pinigus, tai A. B. tikrai nebūtų parašęs skundo į advokatų tarybą. Pripažįsta, kad klientai turi teisę dėl kažkokių problemų kreiptis į Advokatų tarybą. Gali būti, kad prieš sausio 23 d. A. B. su drauge buvo atėjęs į jos butą, kur tuo metu buvo tik jos mama. Jai mama apie tai pasakojo. Mama jai sakė, kad kažkoks vyras ir moteris labai agresyviai, su triukšmu veržėsi į jos butą, ir ji tiesiog išstūmė juos pro duris. Mama neskiria skolos nuo pinigų reikalavimo, ar jų grąžinimo, tos sąvokos jai tokios pačios. Galvojo sekančią dieną po A. B. apsilankymo motinos bute kreiptis į prokuratūrą, bet pamanė, kad gal žmogus susipras. Pusantro mėnesio ji niekur nesikreipė, kadangi nenorėjo turėti konfliktų, bet po to, kai gavo A. B. raginimą sumokėti pinigus ir sužinojo apie vekselį, ieškodama užtarimo, ji nuėjo pas prokurorę, nes nusprendė, kad vis tik reikia A. B. nubausti, nes jis, turėdamas paruoštus vekselius, galbūt, lankosi ir pas kitus žmones, kuriuos taip pat apgaudinėja. Į prokuratūrą kreipėsi ne dėl pinigų, o dėl moralinių dalykų, kurie ją žeidžia. Mano, jog A. B. savavaldžiavimas pasireiškė tuo, kad jis reikalavo iš jos sumokėti jam pinigus, kuriuos ji užsidirbo. Gal A. B. ne taip ją suprato, kai jie tarėsi dėl gynybos, bet vis tiek neturėjo tokiais būdais reikalauti pinigų ar versti pasirašyti neprotestuotiną vekselį. Jeigu jis nebūtų pateikęs vekselio vykdymui, galbūt, ji būtų jam atleidus. Civiline tvarka dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu nesikreipė, kadangi žino, jog įstatymas to nenumato.

Liudytoja K. V. parodė, kad 2011 metų sausio mėnesį, gali būti, kad penktadienį, jos dukra R. N. sirgo ir buvo išvykusi pas gydytoją. Apie pietus ji buvo atėjusi į dukros butą išvesti šunelį. Tuo metu atėjo kažkokie du jauni žmonės – vyras ir moteris - ir primygtinai reikalavo, kad ji pakviestų dukrą. Ji pasakė, kad dukra išvykusi pas gydytoją, bet jie vis tiek veržėsi į butą ir vis reikalavo ją pakviesti. Ji jų į butą neįleido,. kartojo, kad jos nėra, ir tuo baigėsi. Po kelių dienų, sekmadienį, pas ją buvo atėjusi dukra, nes ji negalavo. Dukra taip pat dar nebuvo pasveikusi. Dukrai į kažkas kelis kartus skambino. Ji klausėsi pokalbio ir pasakė dukrai, kad gal žmonėms labai reikia, todėl tegul ateina. Dukra juos pakvietė. Kai jie atėjo, ji pamatė, kad tai buvo tie patys žmonės, kurie prieš kelias dienas veržėsi į dukros butą. Dukra pakvietė juos į kambarį. Po kiek laiko ji išgirdo, kad vyras pradėjo rėkti. Girdėjo viską, ką jie kalbėjo, nes kambario durys buvo praviros. Girdėjo, kad vyriškis šaukė, reikalavo pinigų, reikalavo eiti į bankomatą ir atnešti pinigus, o jeigu ne, tai neišeis. Ką daugiau kalbėjo, neatsimena. Ji labai susinervino, jai pakilo spaudimas. Ji galvojo eiti juos išprašyti, o jeigu jie neišeis, tai kviesti policiją, bet tuo momentu įėjo duktė, kažką pasiėmė ir išėjo. R. buvo labai pasimetusi. Ji toliau klausėsi jų pokalbio. Vyras reikalavo duoti pinigus, o dukros balso ji beveik negirdėjo. Dar girdėjo moters, turbūt jo žmonos, balsą. Jie abu reikalavo pinigų. Dukra matė, kad jai pakilo spaudimas ir, matyt, norėdama, kad jie greičiau išeitų, kažką pasirašė. Ji nematė, kaip dukra pasirašinėjo. R. vėliau pati jai pasakė, kad ji pasirašė popierių ir kad iš jos reikalauja kažkokių pinigų, kurie jam nepriklauso. Dukra jai sakė, kad ji tam vyrui neskolinga, o jis apgaulės būdu norėjo išgauti iš jos pinigus, iš anksto pasiruošęs kažkokius tai popierius, kuriuos pakišo jai pasirašyti, matydamas, kad ji visa pasimetusi. Ji girdėjo, kad vyriškis sakė duoti pinigus, bet kokią sumą, negirdėjo. Dukra jai sumos irgi nesakė. Kai R. pasirašė, jie iškarto išėjo. Po šių žmonių išėjimo jai labai pablogėjo sveikata - sutriko širdies ritmas, niekaip negalėjo sureguliuoti spaudimo, pulsas pakilo. Į policiją skambinti buvo kažkaip nepatogu, nes sakys, kad V. policiją kviečia į namus. Kaip ir nebuvo reikalo kviesti policiją, ji pati norėjo juos išprašyti, tačiau nėjo į kitą kambarį ir nieko jiems nesakė, nes labai blogai jautėsi. Kai jie išėjo, nebebuvo dėl ko skambinti į policiją, nes juk jos neapvogė. 2011-05-06 jos, kaip liudytojos, apklausos metu davė teisingus parodymus. Ji tada sakė, kad liepė duoti pinigus, o kodėl parodymuose užrašyta „grąžinti pinigus“, ji nežino. Jai tas pats - ar duok pinigus, ar grąžink pinigus, nes faktas tas, kad reikalavo pinigų, kurie, kaip jai sakė dukra, jiems nepriklauso.

Liudytoja J. R. parodė, kad pažįsta advokatę R. N., kuri jai padėjo skyrybų byloje. Kai reikėjo advokato A. B. baudžiamojoje byloje, ji paskambino R. N., paaiškino situaciją ir paklausė, ar ji galėtų ginti A. B. Advokatė sutiko ir pasakė, kad reikia susitikti. Advokatė atvažiavo pas ją į darbą, kur buvo ir A. B. Jie papasakojo advokatei apie baudžiamąją bylą ir pasakė, kad iš antros dalies reikia perkvalifikuoti į trečią dalį. R. N. viską perskaitė ir pasakė, kad jeigu ne Švenčionių teisme, tai Vilniuj būtinai tą padarys. Tą pačią dieną jie jai sumokėjo 2000 Lt ir buvo sutarta, kad jeigu Švenčionyse nieko neišeis pakeisti, tai tada ji atstovaus Vilniuje apeliaciniame teisme. Švenčionių rajono apylinkės teismas kaltinimo neperkvalifikavo, paliko antrą dalį. Tada advokatė parašė apeliacinį skundą. Buvo paskirta apeliacinio teismo posėdžio data. Likus maždaug savaitei iki teismo posėdžio, A. B. paskambino advokatei ir paklausė, ar niekas nesikeičia, ar advokatė važiuos į teismą, ar ją reikės vežti. Advokatė pasakė, kad kaip nors pati atvažiuos. Tą dieną, kai reikėjo važiuoti į apeliacinį teismą, A. B. paskambino advokatei, tačiau niekas neatsiliepė. Važiuojant į Vilnių, jie dar kelis kartus skambino advokatei, bet vėl niekas neatsiliepė. Teisme jie advokatės nesulaukė. Sekretorė jiems pasakė, kad prieš savaitę ar dvi buvo susisiekusi su R. N., kuri sakė, kad atstovaus byloje A. B. ir atvažiuos į teismo posėdį. Sekretorė tą pačią dieną paskambino jai dar kartą, bet advokatė neatsiliepė. Teismo posėdis tada taip ir neįvyko. Važiuojant atgal į namus, jie visą kelią bandė prisiskambinti R. N., bet taip niekas ir neatsiliepė. Tada ji paskambino vienai pažįstamai į Ignaliną, kuri prieš daugelį metų davė jai šitos advokatės telefoną, ir paaiškino situaciją. Ta pažįstama pasakė, kad taip būna, nes advokatė R. N. jau kurį laiką vartoja alkoholinius gėrimus. Tokia žinia jiems sukėlė šoką, nes vėl buvo paskirtas teismo posėdis, o jie neturi advokato. Po kelių dienų A. B. galų gale prisiskambino advokatei ir susitarė susitikti. Jie abu nuvažiavo tuo adresu, kurį jiems pasakė advokatė. Buto duris atidarė ne R. N., o kita moteris. Dabar žino, kad tai buvo jos mama. Jie pasakė, kad yra susitarę susitikti advokate R. N., tačiau moteris atsakė, kad jiems nepavyks su ja susisiekti. Paklausus, ką jiems daryti, ši moteris pasakė atvažiuoti kitą dieną ir nurodė kokiu adresu atvykti. Po kelių dienų jie šiaip taip prisiskambino advokatei ir pasakė, kad reikia susitikti ir pasišnekėti. R. N. sutiko ir nurodė atvykti tuo pačiu adresu, kuri jiems buvo davusi jos mama. A. B. sakė, kad pagal balsą jis suprato, jog advokatė buvo išgėrusi. Jis jai sakė, kad nori susitikti ir pasišnekėti dėl to, kad ji grąžintų jiems pinigus, nes ji neatliko savo darbo. Atvažiavus nurodytu adresu, duris atidarė R. N. Ji juos sutiko maloniai, paprašė užeiti į kambarį. Bute dar kažkas buvo, nes ji girdėjo moterišką balsą. Iš advokatės išvaizdos buvo matyti, kad tai žmogus, geriantis nežinia kiek dienų. Ji visa drebėjo, buvo patinusi. Ji buvo šoke, nes jie samdė advokatą, pasitikėjo ja, o ji taip su jais pasielgė. Ji pasakė R. N., kad jie ja pasitikėjo, o ji taip su jais pasielgė, neatvykdama į teismą. Advokatė tylėjo, o paskui pasakė, kad labai atsiprašo, ir kad bylą gali užbaigti iki galo. Jie pasakė, kad nebepasitiki advokate, ir paprašė grąžinti dalį jai sumokėtų pinigų. R. N. pasakė, kad jeigu jie nenori, jog ji užbaigtų šią bylą, ji grąžins jiems 1000 Lt. Kadangi iki teismo posėdžio apeliaciniame teisme buvo likusi savaitė ar dvi, ir per tą laiką reikėjo susirasti kitą advokatą, jie paprašė už neatliktą darbą grąžinti 1500 Lt. Advokatė su savimi pinigų neturėjo, todėl siūlė pasirašyti kažkokį dokumentą, bet A. B. jai pasiūlė pasirašyti neprotestuotiną vekselį, kurį turėjo su savimi. Tada advokatė iš kito kambario atsinešė pasą, akinius, pati užpildė vekselį ir pasirašė jį. Nepaisant advokatės būsenos, buvo matyti, kad ji supranta ką daro, apie ką eina kalba ir ką ji pasirašinėja. Kalbos apie tai, kad advokatė nueitų į bankomatą ir nusiimtų pinigus, nebuvo. Nebuvo kalbos ir apie tai, kad kol ji nepasirašys vekselio, jie neišeis iš to buto. Jie nesakė, kad jeigu ji nesumokės pinigų, tai jie skųsis advokatų tarybai ar kreipsis į spaudą. R. N. nereikalavo, kad jie išeitų iš buto, ir nekalbėjo apie tai, kad joms su mama blogai su sveikata. Advokatė nesiūlė atvykti pas ją į kontorą ir ten išspręsti visus klausimus. Tada, kai buvo jos skyrybos, advokatė irgi sakė jai atvažiuoti pas ją į namus, o ne į kontorą Visagine. Po to jie atsisveikino, palinkėjo sėkmės ir išėjo. Bute jie prabuvo dešimt-penkiolika minučių. Tik išėjus į lauką, advokatė paskambino A. B. ir paklausė, kas buvo apeliaciniame teisme, ką apie ją šnekėjo, kad ji neatvyko. A. atsakė, kad nieko nežino, ir tuo viskas baigėsi. Praėjus mėnesiui, A. paskambino advokatei ir priminė, kad jau praėjo terminas, bei paklausė, ar ji sumokės pinigus. R. N. atsakė, kad tų pinigų nemokės ir padarys taip, kad jie būtų kalti. Po to A. B. parašė skundą į advokatų tarybą. Į spaudą jis jokių straipsnių nerašė.

Iš dokumentų pateikimo protokolo seka, kad 2011-04-26 nukentėjusioji R. N. savo noru pateikė advokato 2010-10-07 orderio serija LA Nr. (duomenys neskelbtini) šaknelės kopiją; A. B. 2011-03-07 Lietuvos advokatų tarybai kopiją; Lietuvos pašto 2011-03-05 kvito kopiją; advokatės R. N. rašto A. B. kopiją; Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010-12-08 lydraščio Vilniaus apygardos teismui, Švenčionių rajono apylinkės prokuratūrai, nuteistajam A. B. ir advokatei R. N. kopiją; Švenčionių rajono apylinkės teismo šaukimo advokatei R. N. dėl 2010-11-04 teismo posėdžio kopiją; Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010-11-15 nuosprendžio kopiją (b. l. 24-32).

Iš dokumentų pateikimo protokolo seka, kad 2011-05-20 nukentėjusioji R. N. savo noru pateikė antstolės N. Viešchnickienės ir antstolės S. Kastanauskienės kontorų Ignalinos skyriaus 2011-05-10 rašto dėl skolos ir vykdymo išlaidų išieškojimo kopiją; antstolės N. Viešchnickienės 2011-05-10 patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti kopiją; antstolės N. Viešchnickienės 2011-05-10 raginimo įvykdyti sprendimą kopiją; antstolės N. Viešchnickienės 2011-05-10 siūlymo sumokėti vykdymo išlaidas kopiją; advokatės R. N. darbo sąnaudų ataskaitos, ginant A. B. baudžiamojoje byloje Švenčionių rajono apylinkės teisme ir surašant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui kopiją (b. l. 33-38).

Iš dokumentų pateikimo protokolo seka, kad 2011-05-09 A. B. savo noru pateikė neprotestuotino paprastojo vekselio kopiją, vykdomojo įrašo kopiją, skundo Advokatų tarybai kopiją, 2011-02-24 reikalavimo kopiją, 2011-02-23 pareikalavimo kopiją (b. l. 54-59). Teismo posėdžio metu A. B. pateikė šio vekselio originalą, kurio kitoje pusėje yra sekančio turinio A. B. pasirašytas įrašas: „Aš A. B. įsipareigoju nesikreipti į Advokatų tarybą su skundu dėl mano advokatės R. N. padarytos žalos. Priekaištų neturėsiu ir į teismą gražinus skolą“.

A. B. kaltinamas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymu. Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, konstatuoja, kad įrodymų, jog A. B. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, nėra. Jo veiksmuose nėra pagrindinio savavaldžiavimo požymio, t. y. savavališkumo, vykdant ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę. Teismas mano, kad A. B., vykdydamas savo teises, neveikė prieš nukentėjusiosios R. N. valią.

A. B. pateiktas kaltinimas grindžiamas tik nukentėjusiosios R. N. ir jos motinos K. V., kuriai iš esmės visos aplinkybės žinomos tik iš dukters žodžių, parodymais, kuriuos teismas dėl jų prieštaringumo vertina kritiškai. Tuo tarpu, kaltinamojo A. B. ir liudytojos J. R. parodymais pagrindo nepasitikėti nėra, kadangi jie yra nuoseklūs, logiški ir neprieštaraujantys faktinėms aplinkybėms.

2010-10-07 nukentėjusioji ir kaltinamasis sudarė žodinę teisinių paslaugų sutartį. Už gynimą baudžiamojoje byloje A. B. sumokėjo advokatei R. N. 2000 Lt. Tokiu būdu, tarp A. B. ir R. N. susiklostė civiliniai teisiniai atstovavimo santykiai. A. B. ir liudytoja J. R., kuri anksčiau pažinojo R. N. ir inicijavo su ja susitarimą dėl A. B. gynimo baudžiamojoje byloje, parodė, jog susitarė su advokate, kad ji už 2000 Lt teisines paslaugas teiks pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose. R. N. teigia, kad už šią sumą jie susitarė tik dėl atstovavimo pirmos instancijos teisme, bet sutiko, kad, galbūt, A. B. ne taip ją suprato, kai jie tarėsi dėl gynybos. Taip pat ji pripažino, kad A. B. galėjo jai neprisiskambinti prieš apeliacinio teismo posėdį dėl telefono gedimo, bet jei būtų atvažiavęs pas ją, tai ji būtų su juo vykusi į Vilniaus apygardos teismą. Akivaizdu, kad nesutarimai dėl advokatui pavestų įgaliojimų apimties tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo kilo dėl to, kad advokatė R. N., pažeisdama Advokatūros įstatymo 48 straipsnio reikalavimus, nesudarė su klientu teisinių paslaugų sutarties, kuri, suprantama, gali būti tik dvišalė. Nukentėjusioji pripažino, kad A. B., būdamas nepatenkintas jos pareigų įvykdymu, galėjo kreiptis į teismą civiline tvarka. Tačiau Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 51 straipsnis numato ir kitą ginčo, kilusio tarp kliento ir advokato dėl teisinių paslaugų, sprendimo būdą – klientas dėl tokio ginčo išsprendimo turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūros advokatų tarybą. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad šiš būdas jai buvo visiškai nepriimtinas, todėl ji sutiko pasirašyti A. B. pateiktą neprotestuotiną paprastąjį vekselį b. l. 55), kurį laikė paprastu skolos rašteliu, ir, teismo manymu, visiškai neteisėtai kaip garantijos pareikalavo iš A. B. padaryti antroje vekselio pusėje įrašą, kad jis atsisako įstatyme numatytos teisės kreiptis su skundu dėl padarytos žalos atlyginimo į Lietuvos advokatūros advokatų tarybą. Nukentėjusioji A. B. grasinimą kreiptis į advokatų tarybą nurodė kaip pagrindinį prieš ją panaudotos psichinės prievartos elementą, tačiau akivaizdu, kad, net jei A. B. ir būtų išsakęs tokį ketinimą, nėra jokio pagrindo įstatyme numatytos teisės priminimą laikyti psichine prievarta nes, priešingu atveju, galima būtų kriminalizuoti visas iš civilinių teisinių santykių kylančias pretenzijas, kuriose kreditoriai reikalauja skolininkų įvykdyti atitinkamas prievoles, grasindami, kad, to nepadarius, jie kreipsis į teismą.

Kaltinime taip pat nurodyta, kad A. B. psichinė prievarta pasireiškė dar ir tuo, kad jis grasino parašyti žiniasklaidoje R. N. kompromituojantį straipsnį, nors apie tokį grasinimą pareiškime prokuratūrai ji visai neužsiminė, bei neišeiti iš K. V. buto, kol R. N. negrąžins jam 1500 Lt ar nepasirašys skolos grąžinimo raštelio. A. B. parodė, kad nei straipsniu žiniasklaidoje, nei neišėjimu iš buto jis negrasino. Jokių duomenų, kad A. B. būtų rašęs ar bandęs rašyti į žiniasklaidą, byloje nėra. R. N. parodė, kad nebuvo jokios kalbos apie tai, ką konkrečiai A. B. būtų žiniasklaidoje parašęs, todėl pamanė, kad vienintelis kompromituojantis ir nepageidautinas dalykas būtų A. B. bandymas įrodinėti, jog ji turėjo jį atstovauti apeliaciniame teisme. Liudytoja J. R. patvirtino, kad K. V. bute iš A. B. pusės jokių grasinimų nebuvo.

Liudytoja K. V. parodė, kad stovėjo už pravirų durų ir viską girdėjo, tačiau toliau nurodo, kad girdėjo tik kaip vyras šaukdamas reikalavo duoti pinigus, reikalavo eiti paimti jų į bankomatą ir sakė, kad neišeis, kol negaus pinigų. Iš liudytojos K. V. bei R. N. parodymų matyti, kad jos neprašė ir nereikalavo, kad A. B. su J. R. išeitų iš buto, negrasino jiems iškviesti policiją ir nekvietė jos nei jiems dar būnant bute, nei po to, kai jie išėjo. K. V. netgi patikslino, kad kviesti policiją nebuvo reikalo, nes ji pati norėjo išprašyti A. B. ir J. R., kurių, kaip ji nurodė, agresyviam elgesiui sugebėjo pasipriešinti prieš kelias dienas, kai jie veržėsi į dukros butą. Nekvietė jos ir greitosios pagalbos, nors nurodė, kad dėl A. B. vizito buvo labai sutrikdyta jų sveikata. Visi šie prieštaravimai K. V. bei R. N. parodymuose kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, o visos abejonės traktuotinos kaltinamojo naudai. Teismas taip mano, jog kaltinime nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusioji buvo priversta neskaitydama, prieš savo valią pasirašyti vekselį, neatitinka tikrovės. Teismas mano, kad A. B. neturėjo jokio pagrindo tikėtis ir manyti, kad R. N., būdama advokate, nesupranta, jog pasirašo ne paskolos raštelį, o neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Pareiškime prokurorui nukentėjusioji nurodė, kad stengėsi kuo greičiau pasirašyti A. B. jai pakištą raštą, nes nebuvo kada delsti, jį skaitant, tačiau iš jos pačios parodymų matyti, jog pati užpildė A. B. pateiktą neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Iš vekselio matyti, kad skolininko duomenis bei žemiau esančias grafas ji užpildė tvarkingai ir be klaidų. Akivaizdu, kad pildant šį dokumentą neįmanoma buvo nepamatyti didesniu šriftu išskirto jo pavadinimo, kurio, kaip teigia R. N., ji dėl prieblandos nematė ir neskaitė. Šiuos nukentėjusiosios parodymus teismas vertina kaip bandymą be jokio pagrindo apkaltinti A. B. apgaule, nes savo pareiškime prokurorei R. N. prašė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, nurodydama, kad A. B. ją apgavo (b. l. 9-14), tokiu būdu pateisinant žinių apie vekselius stoką, kurią ne kartą pripažino.

Byloje formuojant kaltinimą, veiką kvalifikuojantis požymis – t. y. psichinės prievartos panaudojimas grasinant, buvo nurodytas tik pagal nukentėjusiosios parodymus, tačiau niekur nebuvo nustatyta, ar tie grasinimai galėjo būti realiai įgyvendinti ir ar buvo R. N. pagrindo tokius, pasak jos, jai išsakytus grasinimus, laikyti pagrįstais ir įgyvendinamais, ir kokiu būdu A. B. galėjo sukompromituoti nukentėjusiąją ar atleisti iš darbo, jeigu ji buvo įsitikinusi, kad nėra padariusi jokių pažeidimų bei savo pareigas atliko tinkamai? Tokiu būdu, teismas konstatuoja, kad byloje nėra jokių įtikinamų faktų, patvirtinančių, kad R. N. vekselį buvo priversta pasirašyti prieš savo valią. Akivaizdu, kad bylos duomenys niekaip nepatvirtina kaltinamojo veiksmuose buvus savavaldžiavimo, o nesant objektyvių ir neginčijamų kaltės įrodymų, priimti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.

Teismas mano, kad pradedant ikiteisminį tyrimą pagal nukentėjusiosios pateiktą versiją, be jokio pagrindo buvo kriminalizuoti tarp A. B. ir advokatės R. N. teisinių paslaugų teikimo pagrindu susiklostę privataus pobūdžio santykiai. Manytina, kad tokiu būdu R. N. siekia išspręsti tarp jos ir A. B. kilusį ginčą dėl suteiktų teisinių paslaugų ir dėl tų paslaugų apmokėjimo. Lietuvos advokatūros advokatų taryba 2011-11-17 sprendime taip pat konstatavo, kad advokatė R. N. tinkamai nebendradarbiavo su savo klientu, o galiausiai ėmėsi veiksmų prieš savo klientą, taip sudarydama sąlygas diskredituoti advokato vardą.

Pareiškimą prokuratūrai ieškovė parašė praėjus daugiau kaip mėnesiui po vekselio išrašymo, t. y. tik po to, kai gavo A. B. pranešimą dėl vekselio apmokėjimo. Teismas mano, kad jeigu prieš nukentėjusiąją, kuri yra profesionali teisininkė, buvo naudojama psichinė prievarta, tai ji turėjo nedelsdama apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms.

Iš nukentėjusiosios parodymų taip pat matyti, kad į prokuratūrą ji kreipėsi iš esmės tik dėl įstatymų nežinojimo, nes manė, kad neprotestuotino paprastojo vekselio, skirtingai, nei skolos raštelio, kurį, kaip įsivaizdavo, yra pasirašiusi, nuginčyti negalima. Tačiau teismų praktikoje pažymėta, jog dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios, todėl tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-10-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

Vadovaudamasis aukščiau išdėstytu, teismas konstatuoja, kad A. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti išteisintas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297, 303-307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

A. B. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant skundą Ignalinos rajono apylinkės teismui.