Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 186 str. 1 d. ir nuteistas 40 MGL (5200 Lt) bauda.

Iš R. P. S. P. priteista 11800 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. buvo nuteistas už tai, kad 2010-11-01 Raseinių mieste, (duomens neskelbtini), apgaule vengė atsiskaityti už S. P. nuo 2010-10-15 iki 2010-10-30 atliktus statybos darbus, susijusius su gyvenamojo namo, esančio Raseinių mieste, (duomens neskelbtini), pamatų darymu, gautas statybines prekes, padarydamas S. P. didelę 11800 Lt turtinę žalą.

Skunde teigiama, kad Raseinių rajono apylinkės teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir priėmė 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendį, pažeisdamas procesinės teisės normas, nes nuosprendis iš esmės yra kaltinamojo akto atkartojimas, kas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 242 str. 1 d., numatančios, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti įrodymus. Apeliantas nurodo, kad teismo posėdyje buvo apklaustas jis, nukentėjusysis, liudytojai, tačiau teismo posėdyje duoti parodymai teismo nuosprendyje neįrašyti – nurodyti parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat apeliantas savo skunde pažymi, kad teismo posėdžio metu jis pareiškė teismui, jog kaltinamajame akte klaidingai nurodyta liudytoja J. P., nes tokios liudytojos iš tikrųjų nėra, ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta jo žmona J. P., teismas jo prašymą patenkino, bet nuosprendyje vėl nurodė liudytojos J. P. parodymus, nors apklausta buvo J. P..

Skunde nuteistasis tvirtina, kad jis nesumokėjo 5000 Lt nukentėjusiajam dėl to, jog pats savo jėgomis atliko paruošiamuosius darbus – padarė pamatų karkasus ir surišo armatūrą, tai ir kainavo 5000 Lt, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, kaip vertų dėmesio. Apelianto manymu, jo sumokėta suma – 11000 Lt – nukentėjusiajam yra pakankama, apgauti pastarojo jis neketino, todėl teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu.

Apeliantas skundu atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, kada tiksliai buvo sudaryta sutartis tarp jo ir S. P., kada tiksliai buvo pradėti pamatų darbai, tačiau kaltinime tiksliai nurodyta, jog jis vengė atsiskaityti už S. P. nuo 2010-10-15 iki 2010-10-30 atliktus darbus. Taip pat neįrodyta, kiek pinigų iš tikrųjų gavo S. P., nes nėra tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, o teismas tikėjo nukentėjusiojo parodymais, nors visos abejonės turėtų būti vertinamos kaltinamojo naudai. Apeliantas pažymi, kad mokėjo nukentėjusiajam ne vieną kartą, nesulaukė iš pastarojo jokių pretenzijų, o, be to, 2012-02-17 Kelmės rajono apylinkės prokuratūra nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas prieš jį, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog R. P. mokėjo pinigus kiekvieną kartą, kada to paprašydavo S. P., taigi prokuroras padarė išvadą, jog jo veiksmuose nėra nustatyta apgaulės ar vengimo mokėti požymių, bet teismas, esant tiems patiems įrodymams byloje, padarė priešingą išvadą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė teismų praktika tokio pobūdžio bylose, kur atribojamas paprastas vengimas nuo vengimo su apgaulės elementais. Apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje turėjo būti surinkta įrodymų, jog nukentėjusiajam S. P. dėl kokios nors jo (apelianto) apgaulės buvo apsunkintas jo asmens identifikavimas, paties sandorio fakto įrodinėjimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462/2010 konstatavo, jog vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas be minėtų apgaulės elementų yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla.

Apeliantas skunde tvirtina, kad nukentėjusysis S. P. žinojo jo asmens duomenis, jo gyvenamąją vietą, jis turi nekilnojamojo turto, todėl nukentėjusysis turėjo ir tebeturi galimybę civilinio proceso tvarka išspręsti ginčą dėl apmokėjimo už pamatų darbus, tačiau tokia galimybe nesinaudojo, jokių pretenzijų dėl apmokėjimo nereiškė, o kreipėsi į policijos komisariatą su pareiškimu, kuriame, be kita ko, nurodė, kad jis (apeliantas) nuo pirmos dienos vengė mokėjimų, o teisminio posėdžio metu teigė kitaip.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. P. ir jo gynėja, prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą ir R. P. pagal BK 186 str. 1 d. išteisinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į apeliacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, teigiant, kad nuosprendis buvo priimtas neištyrus įrodymų, kaip numato BPK 242 str. Dėl tokių argumentų pažymėtina, kad BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų – apelianto, liudytojo V. P. parodymus, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas, todėl apelianto teiginiai, kad skundžiamame nuosprendyje paprasčiausiai buvo atkartotas kaltinamojo akto turinys – nepagrįsti. Tiesa, skundu pagrįstai kreipiamas dėmesys į apylinkės teismo nuosprendyje neteisingai nurodytą liudytojos pavardę (P.), nes iš bylos medžiagos ir teisiamojo posėdžio protokolo yra aišku, jog liudytoja buvo apklausta ir davė parodymus kaltinamojo žmona J. P. (2 t., 21–22 b. l.). Tai laikytina technine klaida, neturinčia esminės reikšmės sprendžiant apelianto kaltės klausimą.

Nepaisant to, kas paminėta, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisingu. BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta turtinės žalos padarymas apgaule, būtina nustatyti joje minėtų požymių visumą.

BK 186 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Šios nusikalstamos veikos, kaip ir sukčiavimo, esmė yra apgaulės panaudojimas. Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar paslaugų tiekėją. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar paslaugų tiekėjo suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad naudojant apgaulę paprastai atimama iš kreditoriaus galimybė įgyvendinti savo turtinę teisę civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o vien paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir (ar) paties sandorio fakto įrodinėjimu, nėra apgaulės požymis.

Byloje nustatyta, kad apeliantas R. P. pagal skelbimą laikraštyje susirado S. P. ir sutarė su pastaruoju, kad jis padarys pamatus namui, esančiam Raseiniuose, (duomens neskelbtini). R. P. ir nukentėjusysis S. P. jokios sutarties, kuria būtų aptarta darbų apimtis, terminai, apmokėjimas ir kt., nebuvo sudarę. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kokius konkrečius darbus ir už kokį pažadėtą užmokestį turėjo atlikti ir apelianto naudai atliko S. P.. Pasak R. P., su S. P. buvo sutaręs dėl 16000 Lt sumos, į kurią įėjo atlyginimas už darbą ir statybinės medžiagos (betonas, mediena, armatūra ir kt.). Apie tokią sutartą sumą tvirtino iš R. P. girdėję liudytojai S. P. ir J. P. (2 t., 20–22 b. l.). Tuo tarpu S. P. viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad R. P. už darbą ir medžiagas jam turėjo sumokėti 21000 Lt (2 t., 17–20 b. l.). Tokią nukentėjusiojo versiją teisiamajame posėdyje deklaravo ir liudytojas V. P. (2 t., 20-21 b. l.). R. P. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad S. P. už darbą ir medžiagas per keturis kartus sumokėjo iš viso 11000 Lt, su apelianto nurodytomis aplinkybėmis iš esmės sutiko ir nukentėjusysis S. P., ginčydamas tik paskutinio – ketvirto – mokėjimo sumą. R. P. teisiamajame posėdyje dviprasmiškai nurodė, kad ketvirtąjį kartą jis sumokėjo S. P. 3000 Lt, po to patikslino, kad sumokėjo 5000 Lt. Šią aplinkybę nukentėjusysis atpasakojo kitaip, teigdamas, kad ketvirtąjį kartą R. P. jam sumokėjo tik 1000 Lt. Taigi akivaizdu, kad kažkokią pinigų sumą R. P. už darbą ir statybines medžiagas S. P. sumokėjo. Aišku ir tai, kad dalies pinigų R. P. nukentėjusiajam nesumokėjo. Iš apelianto parodymų teisiamajame posėdyje reiktų daryti išvadą, kad jis S. P. nesumokėjo 5000 Lt, nes pastarasis atliko ne visus darbus. Šią aplinkybę iš dalies pripažino ir nukentėjusysis, savo neatliktą darbą įvertindamas 200 Lt ir teigdamas, kad R. P. jam liko skolingas 11800 Lt. Bet kuriuo atveju byloje nėra jokių objektyvios kilmės duomenų, kurie patvirtintų vienokią ar kitokią (R. P. ar S. P.) versiją, tuo labiau, kad S. P. su pareiškimu kreipdamasis į policiją išvis neminėjo, kad R. P. kažkokią dalį pinigų už darbus ir statybines medžiagas yra jam sumokėjęs (1 t., 24–25 b. l.). Priešingai nei nukentėjusysis, apeliantas savo skundu ir teisiamajame posėdyje tikino, kad su S. P. yra visiškai atsiskaitęs, pastarasis jam jokių pretenzijų dėl užmokesčio nereiškė, nors žinojo ir telefono numerį, ir tai, kad jis turi finansines galimybes, turi nekilnojamojo turto. Tokius apelianto teiginius iš dalies patvirtina ir nukentėjusiojo kreipimosi į policiją data – 2010-12-23, kai buvo praėję beveik du mėnesiai po neįvykusio galutinio atsiskaitymo. Iš nukentėjusiojo S. P. parodymų akivaizdu, kad jis jokiomis civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš R. P. atgauti pinigus už statybines medžiagas ir atliktus darbus nesinaudojo, nes manė, jog neturint sutarties dėl darbų atlikimo ir apmokėjimo, kreipimasis į policiją yra tinkamiausia priemonė. Tačiau iš paties nukentėjusiojo S. P. parodymų matyti, kad jis dar prieš kreipdamasis į policiją žinojo asmens, kurio namui išliejo pamatus, vardą ir pavardę, adresą, kuriame atliko darbus, R. P. telefono numerį. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusiajam S. P. kokia nors apelianto R. P. apgaule būtų buvęs apsunkintas įsipareigojusio asmens identifikavimo, paties sandorio fakto ar skolos įrodinėjimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas apgaulės požymiu R. P. veikoje laikė tokią aplinkybę, kad pastarasis, sumokėdamas dalį pinigų už statybines medžiagas, įgavo nukentėjusiojo pasitikėjimą ir viso savo įsipareigojimo S. P. naudai nebevykdė. Tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina apgaulės. Jau minėta, kad R. P. dalį pinigų S. P. sumokėjo, o likusių pinigų nemokėjo, nes nusprendė, kad nukentėjusysis atliko ne visus darbus, kaip buvo sutarta, nors S. P. mano priešingai. Šios aplinkybės nelaikytinos kliudančiomis kreditoriui (S. P.) įgyvendinti savo turtines teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas be minėtų apgaulės elementų yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-462/2010). Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, konkrečių argumentų nenurodė ir nukentėjusysis, kiek paprastai rinkoje yra vertinami vienokie ar kitokie S. P. atlikti/neatlikti darbai. Ši aplinkybė taip pat rodo, jog ginčas dėl neatsiskaitymo tarp nukentėjusiojo S. P. ir R. P. turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Šios aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad S. P. iškilusį ginčą galėjo ir gali spręsti teisme civilinio proceso tvarka, kad būtų apginti jo turtiniai interesai. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis pasielgė neatsakingai nesudarydamas rangos sutarties (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.644 str.), kurioje būtų aptarti visi atliktini darbai (su užsakovu suderintas užmokestis, įkainiai, įsipareigojimai ir kt.), o užsakovui atsisakius sumokėti už atliktus darbus, kilus ginčui, būtų galima kreiptis į teismo antstolį dėl faktinės padėties užfiksavimo. Šiuo atveju pats S. P. apsunkino įrodinėjimo procesą, tačiau tai nėra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vengimo atsiskaityti už atliktus darbus, kai dėl atliktų darbų tarp dviejų subjektų kyla civilinis ginčas.

Apibendrinus anksčiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad R. P. pripažinti kaltu pagal BK 186 str. 1d. dėl vengimo atsiskaityti už atliktus darbus nebuvo pagrindo, todėl skundžiamas teismo nuosprendis naikinamas ir apeliantas pagal BK 186 str. 1 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, baudžiamojoje byloje pareikštas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. P. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., kolegija,

Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 186 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. P. ieškinį dėl 11800 Lt turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.