Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas galutiniu 2015-02-17 sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-06 preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-26499-811/2014 panaikino. V. G. ieškinį dėl 100 000 Lt skolos, 25 000 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų, pareikštą atsakovui D. Š. atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas ir tretieji asmenys susiję giminystės ir svainystės ryšiais: trečiasis asmuo I. Č. yra ieškovo sesuo, o trečiasis asmuo V. Č. - jos sutuoktinis. Atsakovą D. G. ir trečiąjį asmenį V. Č. siejo verslo santykiai – 2007 m. abu buvo UAB „Adampolis“ akcininkai. 2006-12-04 įgaliojimu ieškovas įgaliojo trečiąjį asmenį I. Č. atlikti jame nurodytus veiksmus, privatizuoti jo vardu nuosavybės teise žemės sklypą prie jam nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat ieškovas I. Č. įgaliojo valdyti, tvarkyti ir parduoti bet kuriam fiziniam asmeniui savo nuožiūra jam nuosavybės teise priklausantį minėtą žemė sklypą su pastatu, sudaryti preliminarią, notarinę pirkimo – pardavimo sutartį, gauti pinigus už parduotą žemė sklypą su pastatais, sudaryti priėmimo – perdavimo aktą, įgaliojimas sudarytas penkeriems metams. I. Č. veikiant pagal šį įgaliojimą ieškovo vardu 2007-01-30 sutartimi iš valstybės buvo įsigyta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis. Ieškovo, atsakovo bei trečiojo asmens V. Č. paaiškinimais nustatyta, kad tretieji asmenys V. Č. ir I. Č. nutarė iš ieškovo įsigyti jam priklausančią žemė sklypo ir gyvenamojo namo ir statinių dalį. V. Č. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis su ieškovu sutarė dėl už sklypą mokėtinos kainos (100000 Lt), kadangi jis neturėjo reikiamos sumos, tai iš UAB „Adampolis“ pasiskolino 85000 Lt, tačiau paskolos išmokėjimo dokumentai nesudaro pagrindo spręsti kokiu tikslu trečiasis asmuo skolinosi minėtą pinigų sumą. Trečiasis asmuo V. Č. taip pat paaiškino, kad žmonai nuvykus pas notarą paaiškėjo, kad dėl CK 2.134 str. 1 d. numatyto ribojimo atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi, taip pat savo sutuoktiniu, nėra galimybės. Trečiasis asmuo V. Č. pasiūlė, o ieškovas V. G. pritarė, kad įgaliojimas būtų parašytas atsakovui D. Š., taip pat nurodė, jog jis organizavo įgaliojimo atsiuntimą. Ieškovas 2007-11-11 įgaliojimu įgaliojo atsakovą atlikti įgaliojime numatytus veiksmus, tarp kurių valdyti, tvarkyti ir parduoti bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra ieškovui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su pastatu, esantį (duomenys neskelbtini), sudaryti preliminariąją sutartį, notarų biure sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, gauti pinigus už parduotą žemės sklypą su pastatais. Įgaliojimo terminas – 5 metai. 2008-02-22 pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tarp ieškovo V. G., atstovaujamo atsakovo D. Š., veikiančio pagal minėtą ieškovo įgaliojimą, ir trečiojo asmens V. Č., pagal kurią ieškovas pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausančias žemės sklypo ir gyvenamojo namo bei kiemo statinių dalis, esančias (duomenys neskelbtini), kurias bendrosios jungtinės nuosavybės teise nupirko trečiasias asmuo V. Č. (Sutarties 2.1 p.). Minėta sutartis tuo pačiu laikoma ir perdavimo – priėmimo aktu (Sutarties 5.1 p.). Sutartyje šalių sulygta minėto nekilnojamojo turto pardavimo kaina – 100 000 Lt (Sutarties 3.2 p). Sutarties 3.3. punkte nurodyta, jog Pardavėjas pareiškė, kad 100 000 Lt gavo iš pirkėjo prieš pasirašant sutartį.

Trečiajam asmeniui V. Č. ir atsakovui Ieškovui ir tretiesiems asmenims kyla pareiga įrodyti, kad pinigai pagal Sutarties 3.3 p. buvo perduoti būtent atsakovui. Byloje nėra duomenų apie vidinius ieškovo ir atsakovo atstovavimo santykius (susirašinėjimo, įgaliojimo išdavimo detalių derinimo). Nors ieškovas nurodė, jog dėl atstovavimo sandorio sudarymo į atsakovą kreipėsi asmeniškai, tačiau teismo posėdžio metu trečiasis asmuo V. Č. nurodė, jog tai jis ieškovui pasiūlė atsakovą, kaip pažįstamą žmonų, kuriam galima surašyti įgaliojimą. Taip pat V. Č. patvirtino, jog įgaliojimas buvo atsiųstas jam, o ne tiesiogiai atsakovui. Byloje, be trečiojo asmens V. Č. ir ieškovo atstovo paaiškinimų, nėra jokių duomenų apie ieškovo ir atsakovo bendravimą, susirašinėjimą, taip pat ir apie susirašinėjimą dėl pavedimo santorio sudarymo.

2008-02-22 Pirkimo-pardavimo sutartyje pardavėju nurodomas V. G., atstovaujamas D. Š., Pirkėju nurodomas V. Č.. Sutarties 3.3. punkte numatyta, kad „Pardavėjas pareiškė, kad 100 000 Lt (šimtą tūkstančių litų) gavo iš pirkėjo prieš pasirašant šią sutartį“. Šio sutarties punkto formuluotė vienareikšmiškai nepatvirtina, kad pinigai buvo perduoti pardavėjo atstovui - atsakovui D. Š., t.y. sutartyje nėra atsakovo pareiškimo ar patvirtinimo, kad jis, kaip ieškovo įgaliotas asmuo prieš pasirašydamas sutartį gavo pinigus. Atsakovas sandoryje dalyvavo, ne savo, o trečiųjų asmenų V. Č. ir I. Č. iniciatyva, jiems negalint sudaryti turto pirkimo – pardavimo sandorio pagal I. Č. turimą brolio V. G. išduotą įgaliojimą. Pirkimo pardavimo sandorio sąlygos, pardavimo kaina buvo derinama tarp ieškovo ir trečiojo asmens V. Č.. Ir tik notarei nurodžius, kad toks sandoris pagal turimą I. Č. įgaliojimą negalimas, sutarties sudarymui buvo pasitelktas atsakovas. Todėl nėra įtikinami ieškovo ir trečiojo asmens V. Č. teiginiai, jog ieškovui nusprendus, kad pinigus jis atsiims atvykęs į Lietuvą, ieškovas pageidavo, kad juos saugotų atsakovas, o ne sesuo I. Č. ir jos sutuoktinis V. Č.. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuo 2008-02-22 pirkimo pardavimo sutarties sudarymo (per šešis metus), taip pat praėjus dviem metams nuo įgaliojimo pabaigos (išduotas 2007-11-11 5 metų laikotarpiui) iki kreipimosi į teismą 2014-06-14 ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą reikalaudamas ar ragindamas įvykdyti CK 6.760 str. 5 d. numatytą prievolę ir perduoti pagal 2008-02-22 pirkimo pardavimo sutartį gautus pinigus (CPK 178 str.).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teismas prijungė šalių pateiktus naujus įrodymus, nes šių įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Prijungi nauji įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ieškovo atstovai 2013-03-27 domėjosi atsakovo D. Š. turimu nekilnojamuoju turtu, bei atsakovas 2009-06-11 iš UAB „Adampolis“ gavo 52185 Lt išmoką.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

2008-02-22 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta šalių sulygta minėto nekilnojamojo turto pardavimo kaina – 100 000 Lt (Sutarties 3.2. p.). Sutarties 3.3. punkte nurodyta, jog Pardavėjas pareiškė, kad 100 000 Lt gavo iš pirkėjo prieš pasirašant sutartį (b. l. 9). Teisėjų kolegija sutarties 3.3. punktą vertina pažodžiui kaip nepakankamai informatyvų, neleidžiantį spręsti, ar Pardavėjas (ieškovas) pinigus gavo asmeniškai, ar pinigus gavo Pardavėjo įgaliotas asmuo (atsakovas). Sutarties 3.3. punkte yra išdėstyta bendro pobūdžio formuluotė, kuri naudojama tipinėse nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyse, todėl negali būti vertinama kaip konkrečiai pinigų gavimo faktą patvirtinantis įrodymas. Trečiojo asmens V. Č. parodymai nėra patikimi ir nevertinami kaip tiesioginis įrodymas, nes V. Č. turi tiesioginį materialinį teisinį suinteresuotumą ieškinio patenkinimu. Nesant tiesioginių įrodymų, pinigų sumokėjimo aplinkybė privalo būti įrodinėjama netiesioginiais įrodymais. Savo teiginius šalys privalėjo įrodyti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str.), o teismas pateiktus įrodymus įvertinti (CPK 185 str. 1 d.). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, kurioje pažymėta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Civilinių bylų skyriaus 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010). Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymu pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir ju visuma leidžia padaryti pagrista išvada apie įrodinėjamu faktiniu aplinkybių buvimą. įrodymu pakankamumo taisykle civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012).

Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios, kad atsakovas negavo prašomos priteisti pinigų sumos. Ieškovas ir trečiasis asmuo V. Č. yra vienmečiai, giminės, verslo partneriai, visos šios aplinkybės liudija šių asmenų tarpusavio pasitikėjimą ir gerus santykius. Tretieji asmenys ir ieškovas ketino sudaryti Sutartį be trečiųjų asmenų (atsakovo) pagalbos. Tretieji asmenys tiesiogiai su ieškovu derino sandorio sudarymo detales. Jie tarpusavyje susitarė dėl sutarties sąlygų, kainos. Trečiasis asmuo V. Č. ir ieškovas patvirtino, kad atsakovo buvo paprašyta pasirašyti Sutartį tik dėl atsiradusių teisinių kliūčių. Pirkimo-pardavimo sutartį tretieji asmenys su ieškovu ketino sudaryti ieškovą atstovaujant jo seseriai I. Č., kuri tokiu atveju būtų buvusi ir pirkėjas, ir pardavėjas viename asmenyje. Atsižvelgiant į sandorio šalių ekonominį interesą ir sutarties tikslą, atsiskaitymas už parduotus daiktus turėjo būti vykdomas tiesiogiai tarp trečiųjų asmenų (pirkėjų) ir ieškovo (pardavėjo). Trečiasis asmuo V. Č. 2015-01-22 teismo posėdžio metu nurodė, kad jis ieškovui atsakovą rekomendavo kaip žmogų, galintį padėti sudaryti Sutartį. Trečiasis asmuo V. Č. organizavo įgaliojimo išdavimą ir atsiuntimą į Lietuvą. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad atsakovas kada nors šiuo klausimu būtų bendravęs su Ieškovu. Trečiasis asmuo V. Č. nurodė, kad ketino su ieškovu atsiskaityti tiesiogiai - pervedant jam pinigus, o ne tarpininkaujant tretiesiems asmenims. Atsakovui išduotas įgaliojimas savo turiniu ir forma yra tipinis ir analogiškas įgaliojimui, kurį dar 2006 m. gruodžio 4 d. ieškovas išdavė savo seseriai I. Č. atlikti veiksmu, susijusius su tuo pačiu turtu. 2006 m. gruodžio 4 d. įgaliojimu I. Č. suteiktos plačios teisės veikti ieškovo vardu, įskaitant teisę gauti pinigus už parduodamą turtą. Nors trečiasis asmuo V. Č. tvirtina, kad ieškovas prašė atsakovo iki ieškovo sugrįžimo pinigus pasaugotų atsakovas, tačiau būtent trečiąjį asmenį V. Č., o ne atsakovą, su ieškovu siejo artimi santykiai. V. Č. yra ieškovo giminaitis - svainis, buvęs verslo partneris, šie asmenys vienmečiai, V. Č. žinojo visus ieškovo planus bei ketinimus, šeimyninius santykius ir kitą. Tai leidžia daryti išvadą, kad trečiąjį asmenį su ieškovu siejo artimi ryšiai ir ieškovas pasitikėjo trečiuoju asmeniu, todėl jokio pagrindo perduoti saugoti didelę pinigų sumą atsakovui nebuvo. Byloje nėra nei vienos pretenzijos, kreipimosi, raginimo ar kitokio dokumento, kuris įrodytų, kad ieškovas kada nors kreipėsi į atsakovą reikalaudamas grąžinti išgalvotą įsiskolinimą. Vien ieškovo atstovų advokatų domėjimosi turto registruose praėjus šešeriems metams (2013 m. kovo mėn.) po sutarties sudarymo atsakovo turimu turtu faktas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad neįrodyta jog iki kreipimosi į teismą 2014-06-14 ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą reikalaudamas ar ragindamas įvykdyti CK 6.760 str. 5 d. numatytą prievolę ir perduoti pagal 2008-02-22 pirkimo pardavimo sutartį gautus pinigus. Ieškovas nepaneigė aplinkybės, kad jis neprotingai ilgą laikotarpį iš viso nesidomėjo pinigų likimu. Ieškovo nurodomi argumentais pinigų perdavimo atsakovui aplinkybei pagrįsti (pinigai atsakovui buvo reikalingi, kadangi jis po atleidimo iš darbo UAB „Adampolis" įsteigė savo įmonę), yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, kadangi atsakovas turėjo pakankamai asmeninių lėšų įmonei įsteigti.

Žymi apeliacinio skundo dalis skiriama aplinkybėms kaip ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo V. Č. bendravo laikotarpiu iki 2000 m. Atsakovas iš esmės neneigia asmeninio bendravimo faktų, tačiau skiriasi tik bendravimo detalės ir intensyvumo laipsnio vertinimas. Kadangi visi trys asmenys praeityje bendravo asmeniškai ir šios aplinkybės atsakovas iš esmės neneigia, teisėjų kolegijos vertinimu, ankstesnio bendravimo aplinkybės sąsajumo su byla neturi.

Atsakovas neginčija fakto, kad trečiasis asmuo V. Č. gavo iš UAB „Adampolis“ 85000 Lt paskolą, tačiau ši aplinkybe niekaip negali patvirtinti ar paneigti pinigų perdavimo atsakovui fakto. Paskolos gavimą ir ginčo santykius - sandorio sudarymą, skiria ženklus laiko tarpas - 4 mėnesiai. Paskolos suteikimo dokumentuose nėra identifikuota kokiam tikslui sutelkiama paskola. Trečiasis asmuo V. Č. patvirtino, kad jo įmonės apyvarta buvo didele, todėl paskolos suteikimo faktas neleidžia jo susieti su atsiskaitymu pagal Sutartį ir pinigų perdavimu atsakovui. Šie netiesioginiai įrodymai galėtų įrodyti tik tai, kad trečiasis asmuo V. Č. turėjo pakankamai lėšų ir galėjo pirkti iš ieškovo nekilnojamąjį turtą. Tačiau atsakovas savo atsikirtimuose neneigia, kad trečiasis asmuo V. Č. turėjo pakankamai lėšų turto pirkimui. Ši aplinkybė nėra įrodinėjimo dalykas šioje byloje.

Ieškovo argumentai, kad teismas priimdamas galutinį sprendimą, kuris yra priešingas preliminariajam sprendimui, pažeidė konstitucinius teisinius reguliavimo tikrumo ir stabilumo, teisėtų lūkesčių principus, vertinami kaip deklaratyvūs ir nelogiški, paneigiantys preliminaraus sprendimo instituto paskirtį. CPK 430 str. 6 d. 2 p. aiškiai nurodyta, kad išnagrinėjęs bylą, teismas toje byloje priima galutinį sprendimą, kuriuo gali preliminaru sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Preliminarus sprendimas priimamas remiantis tik vienos šalies, t. y. ieškovo pateiktais įrodymais. Tai reiškia, kad šis sprendimas priimamas prieš tai nesuteikus atsakovui teisės išreikšti savo pozicijos dėl jo atžvilgiu pareikštų reikalavimų ir pateikti teismui ją pagrindžiančių įrodymų. Būtent todėl po preliminaraus teismo sprendimo priėmimo atsakovui yra suteikta teisė teikti prieštaravimus tiek dėl ieškinio, tiek dėl preliminaraus sprendimo (CPK 430 str.), kuriais remiantis teismas gali pakeisti ar panaikinti preliminarų sprendimą. CPK normos užtikrina, kad dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose atsakovas visuomet turėtų galimybę pateikti prieštaravimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, kurie gali patvirtinti ieškinio reikalavimų nepagrįstumą.