Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-10-23 · Civilinė byla Nr. 2S-1274-590/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-10-23Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-09-02Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-23
Bylos Nr.
2S-1274-590/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-07728-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vidas Stankevičius
Skolininkas
I. K., J. K.
Kreditorius
J. J. G.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1274-590/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07728-2014-0Procesinio sprendimo kategorija: 110.1 122.2;122.3;122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. spalio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vidas Stankevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkų I. K. ir J. K. atskirąjį skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorių J. J. G. II ir A. G. pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininkų I. K. ir J. K., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Kreditoriai J. J. G. II ir A. G. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami išduoti teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo iš skolininkų I. K. ir J. K., priteisiant solidariai iš skolininkų kreditorių naudai 9 400,60 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Kreditoriai taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti skolininkams priklausantį turtą pareiškimo ribose ir tokiu būdu užtikrinti pareiškimą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-06 nutartimi kreditorių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino bei areštavo skolininkų J. K. ir I. K. nuosavybės teise priklausantį 9400,60 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, uždraudė tuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai skolininkams priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo skolininkų pinigines lėšas. Teismas nurodė, kad pareiškimas šioje byloje yra turtinio pobūdžio, jo suma yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu skolininkai I. K. ir J. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-06 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pareiškime nurodytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinio suma nėra didelė. Vien skolininkų nekilnojamojo turto vertė gerokai viršija reikalavimų sumą, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditoriai J. J. G. II ir A. G. prašo skundą atmesti, o apeliacinį procesą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nutraukti, taip pat priteisti iš skolininkų kreditorių naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skolininkai 2014-04-10 pervedė 9 400,60 Lt į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą bei tą pačią dieną pateikė teismui šio grynųjų pinigų pervedimo kopiją ir kartu prašė spręsti jų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 201-04-11 nutartimi tenkino skolininkų prašymą (panaikino areštą nekilnojamajam turtui), nes kreditorių reikalaujamą skolos sumą skolininkai įmokėjo į teismo specialiąją sąskaitą, dėl ko atsirado CPK 148 str. 3 d. numatytas pagrindas panaikinti skolininkų nekilnojamojo turto dalies areštą. Tokia faktinė padėtis šioje civilinėje byloje reiškia, kad skolininkų reikalavimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra visiškai patenkinti, dėl ko yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad kreditoriai J. J. G. II ir A. G. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl skolos išieškojimo iš skolininkų I. K. ir J. K.. Kreditoriai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkų turto areštą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-06 nutartimi kreditorių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino. Skolininkai I. K. ir J. K., nesutikdami su minėta 2014-03-06 nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

Kreditoriai J. J. G. II ir A. G. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad skolininkams įmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą 9 400,60 Lt, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-04-11 nutartimi panaikino 2014-03-06 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl skolininkų reikalavimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo yra visiškai patenkinti, kas, kreditorių manymu, sudaro pagrindą apeliacinį procesą šioje byloje nutraukti. Apeliacinės instancijos teismas su šia kreditorių pozicija nesutinka.

Pažymėtina, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skolininkai į teismo depozitinę sąskaitą pervedė 9 400,60 Lt, 2014-04-11 nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-06 nutartimi taikytą skolininkams priklausančio turto, konkrečiai – buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies areštą 9 400,60 Lt sumai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos tik dėl to, kad kreditoriams galimai palankaus teismo sprendimo dėl 9 400,60 Lt priteisimo įvykdymas yra užtikrintas kitu būdu, t. y. skolininkams sumokėjus nurodytą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 3 d.). Skolininkų teisės disponuoti, valdyti bei naudotis 9 400,60 Lt suma yra suvaržytos, todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-06 nutarties, kuria taikytas atsakovo turto areštas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas privalo būti nagrinėjamas apeliacine tvarka, apeliacinis procesas negali būti nutrauktas.

CPK 144 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-07-24 nutartis c.b. Nr. 2-545/2008; 2009-04-16 nutartis c.b. Nr. 2-447/2009; 2009-08-06 nutartis c.b. Nr. 2-905/2009). Kita vertus, prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi išnagrinėti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam yra didelė ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-11-27 nutartis c.b. Nr. 2-920/2008; 2009-04-16 nutartis c.b. Nr. 2-447/2009). Be to, kita šalis – atsakovas gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį. Tai gali būti duomenys iš viešųjų registrų, kredito įstaigų apie turimą turtą (lėšas), duomenys apie gaunamas pajamas, turimus įsipareigojimus kreditoriams ir kt.

Nagrinėjamoje byloje kreditoriai yra pareiškę apeliantams reikalavimą dėl 9 400,60 Lt priteisimo. Apeliantai, siekdamas jų atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė teismui įrodymų, kurie paneigtų grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą bei patvirtintų, kad reikalavimo suma – 9 400,60 Lt, jiems, kaip fiziniams asmenims, pagal nuosavybės teise priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė. Taigi, apeliantai nepaneigė prezumpcijos dėl didelės reikalavimo sumos ir būtinumo užtikrinti pareikštą reikalavimą, ką galėjo padaryti pateikę įrodymus apie savo turtinę padėtį (CPK 12 str. 178 str., 338 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atskirojo skundo argumentai, jog reikalavimo suma apeliantams nėra didelė, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo 2014-03-06 nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Pagal CPK 93 str. atmetus atskirąjį skundą iš skolininkų kreditorių naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Kreditoriai J. J. G. II ir A. G. prašo priteisti 300 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (b. l. 65, 66). Pažymėtina, kad CPK 98 str. 2 d. nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į tai, kad byla nėra sudėtinga, prašomas priteisti kreditorių bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti mažina ir priteisia iš skolininkų I. K. ir J. K. kreditorių J. J. G. II ir A. G. naudai 150 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str., 98 str., 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš skolininkų I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) kreditorių J. J. G. II (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai 150 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas Vidas Stankevičius