Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. B. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos įsitikinimu, jai turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į jos prosenelei ir jos sūnui, o vėliau jos mamai, priklausiusį turtą. Nurodo, jog yra praleidusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytą terminą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Mano, kad priežastys, dėl kurių nebegali laiku realizuoti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytų teisių bei įgyvendinti jame numatytų pareigų, yra objektyvios t. y., nepriklausančios nuo pareiškėjos valios. Nors pirminę informaciją apie tai, kad pareiškėjos proseneliai turėjo turtą Lietuvoje, sužinojo dar 1999 metais, kuomet padėjo savo mamai M. M. B., tvarkyti testamento surašymo reikalus, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo klausimus pradėjo spręsti tik po mamos mirties ((duomenys neskelbtini)), kuomet paveldėjo jos turtą.

Pareiškėjos sveikata nėra gera. Nuo 1998 metų iki 2004 metų rugpjūčio mėnesio, dėl bendro susirgimo pareiškėjai buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) invalidumo grupė. Šiuo metu ji periodiškai lankosi gydymo įstaigose.

Pareiškėjos buvęs sutuoktinis A. G. taip pat buvo silpnos sveikatos ir jam buvo reikalinga nuolatinė pareiškėjos pagalba bei priežiūra. 2003 metais pareiškėjos sutuoktiniui buvo pirmas insultas, 2007 metais sutuoktinį ištiko antrasis insultas. Be to, (duomenys neskelbtini) metais numirė pareiškėjos sutuoktinio mama A. G., (duomenys neskelbtini) metais, numirė jos sutuoktinio sesuo L. G.. Kadangi sutuoktinio sveikata buvo silpna, pareiškėjai teko tvarkyti su laidotuvių organizavimu susijusius reikalus. 2012 metais pareiškėjos sutuoktiniui buvo nustatytas onkologinis susirgimas, jis buvo operuojamas ir (duomenys neskelbtini) metų (duomenys neskelbtini) mėnesį mirė.

Nurodo, jog apytiksliai 2008 metais, kuomet pagerėjo pareiškėjos sveikata, vėl pradėjo tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo į turtą klausimus ir kreipėsi į Lietuvoje esančią advokatų kontorą, kuri atliko įvairius veiksmus (rinko informaciją, analizavo teisės aktų reikalavimus ir pan.) ir 2009 metų gruodžio mėnesį pateikė teisinę išvadą, iš kurios sužinojo, kad jai nuosavybės teisė į turtą negalės būti atkurta, kadangi ji neturi Lietuvos pilietybės. Advokatų kontora nurodė, kad negalės jai padėti tolimesniuose tiek pilietybės, tiek ir teisių į turtą atkūrimo procesuose. Po šios išvados gavimo pareiškėja pradėjo tvarkyti pilietybės klausimą. Jai teko rašyti iš viso net 42 užklausas į įvairius Lietuvos Respublikos archyvus ir kitas institucijas. 2010 m. rugsėjo mėnesį gavo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. rugsėjo 22 d. pažymą apie gyvenimą Lietuvoje Nr. R4-1616, o vėliau ir Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. (15/3-7) 8P-1702 „Dėl T. B. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo", kuriuo konstatuota, kad pareiškėja išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Iš karto po minėto Migracijos departamento sprendimo ir Lietuvos Respublikos pilietybės gavimo aktyviai tvarkyti nuosavybės atkūrimo reikalus pareiškėja neturėjo galimybės, kadangi 2012 m. jos sutuoktiniui buvo nustatytas onkologinis susirgimas, jis buvo operuojamas ir nuo 2012 metų, faktiškai iki pat jo mirties, jo sveikatos būklė buvo prasta, ji turėjo juo rūpintis ir padėti jam tvarkyti visus buitinius reikalus.

2013 metais pareiškėja kreipėsi į dar vieną advokatų kontorą, kuri teikė bendro pobūdžio teisines konsultacijas, ir vėliau pasakė, kad faktiškai daugiau man padėti šiuo klausimu nebegalės. Vėliau kreipėsi į dar vieną advokatą, kuris neteikė jai teisinių paslaugų, nors honoraras buvo jam sumokėtas.

2016 m. pareiškėjai dar teko nustatinėti mamos M. M. B. gimimo faktą (duomenys neskelbtini) mieste, ką patvirtina (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) rajono teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimas.

Pareiškėjos įsitikinimu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nurodyti terminai buvo praleisti dėl svarbių, nuo jos valios nepriklausančių, priežasčių, todėl egzistuoja visos teisės aktuose ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtintos sąlygos, be to, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjos praleistas terminas turėtų būti atnaujintas.

Pareiškėja nenurodo ir nepateikia jokių įrodymų, kad iki Atkūrimo įstatymų nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. būtų kreipusi į atsakingas institucijas (šiuo atveju į Nacionalinę žemės tarnybą) su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Į teismą Pareiškėja kreipėsi praėjus bemaž 18 metų nuo įstatymais nustatyto termino. Vilniaus miesto skyriuje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų kreipusis Nacionalinę Žemės tarnybą po 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja yra praleidusi tiek terminą prašymui pateikti, tiek ir terminą pateikti visus įstatymais nustatytus dokumentus.

Įstatymų leidėjas suteikia teisę dėl nuosavybes teisių atkūrimo kreiptis tik pirmosios linijos paveldėtojams, o R. G. nėra laikomas pirmosios linijos giminaičiu pareiškėjai. Pareiškėja buvusiai savininkei F. G. G. yra provaikaitė, ji yra laikoma pirmosios linijos giminaite. Tačiau šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, kada mirė buvęs savininkas, t. y. F. G. G., kadangi nėra aišku kas pradėjo valdyti žemės sklypą nacionalizacijos metu, todėl teismui atnaujinus terminą prašymui pateikti bus svarbu nusistatyti ir juridinį faktą, kada mirė pareiškėjos promočiutė F. G. G., tam kad išsiaiškinti buvusį savininką, kuris valdė turtą nacionalizacijos metu.

Pareiškėja pripažįsta faktą, kad jau 1999 m. metais žinojo apie Lietuvoje esantį turtą, tačiau iš byloje pateiktų duomenų bei pareiškime išdėstytų aplinkybių aišku, kad pareiškėja niekada nesikreipė į atsakingas institucijas (Nacionalinę žemės tarnybą) bent dėl informacijos suteikimo, o juolab, kad būtų pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų nustatyta tvarka. Aktyvius veiksmus pareiškėja atliko tik 2018 m. spalio 16 d. kreipdamasi į teismą dėl termino atnaujinimo.

Sprendimas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo buvo priimtas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos paso išdavimo data - (duomenys neskelbtini) galima preziumuoti, kad nuo pilietybės gavimo momento pareiškėja privalėjo žinoti Lietuvos Respublikos įstatymus. Po minėto sprendimo aktyvūs pareiškėjos veiksmai buvo atlikti tik po (duomenys neskelbtini) metų, t. y. 2018 m. spalio 16 d. pateikus pareiškimą teismui.

Pareiškėja nenurodė priežasčių, kurios gali būti pripažintos svarbiomis ir nulėmusios, jog dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių ilgą laiko tarpą tinkamai pasirūpinti įstatyme įtvirtintomis savo teisėmis, t. y., vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje, numatytais terminais pateikti prašymą dėl nuosavybes teisių atkūrimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas atmestinas.

Byloje nagrinėjamas praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimas.

Pareiškėja yra C. G. ir F. G. G. dukros, I. G. C., dukros, M. M. A. (pavardė po pirmosios santuokos A., po antrosios santuokos sudarymo – B.) dukra, t.y. F. G. G. provaikaitė ir yra pirmosios linijos giminaitė. R. G. yra C. G. ir F. G. G. sūnus ir pareiškėja negali būti laikoma jo pirmosios linijos giminaite. Pareiškėjos prosenelis, C. G. (gimęs (duomenys neskelbtini) m.), ir jo sūnus, R. G. (gimęs (duomenys neskelbtini) m.), buvo nekilnojamojo turto - žemės sklypo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), savininkais. Pareiškėjos senelė I. G. C. ir mama M. M. B. (mirė (duomenys neskelbtini)) yra mirusios.

Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (15/3-7) 8P-1702 „Dėl T. B. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo" buvo konstatuota, kad pareiškėja išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos pasas pareiškėjai buvo išduotas (duomenys neskelbtini) (el. b.l. 90).

Pagal Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti.

Atkūrimo įstatymas numato, jog jeigu minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi, įstatymų leidėjas numatė, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi teisę kreiptis tik pirmosios linijos paveldėtojai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja yra provaikaitė ir pirmosios linijos giminaitė tik F. G. G. atžvilgiu, tuo tarpu pareiškėja nėra laikoma pirmosios linijos R. G. giminaite.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgą (apie 10 metų) terminą, kuris, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankamas pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ( LVAT 2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Teismų praktikoje pripažįstama, jog tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010, 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010).

Pažymėtina, kad svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių. Termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Vertinant ar pareiškėjų, kurie kreipiasi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo tokio pobūdžio bylose, nurodytas priežastis būtų galima pripažinti svarbiomis, reikėtų įvertinti, ar asmuo, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Pareiškėja termino praleidimo priežastimis nurodo tai, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini), neturėjo Lietuvos Respublikose pilietybės, neišmanė Lietuvos Respublikos teisės aktų, nebuvo suteiktos tinkamos teisinės paslaugos. Taip pat nurodo, jog jos sunki sveikatos būklė bei jai nustatytas neįgalumas, ilgą laiką slaugytas onkologine liga sergantis sutuoktinis bei padėjimas slaugyti kitus artimuosius ir jų mirtys sutrukdė laiku įgyvendinti savo teises.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimas į nacionalizuotą išlikusį nekilnojamąjį turtą prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą, o šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas Atkūrimo įstatymu, kuriame nustatyta prašymų atkurti nuosavybė teises padavimo termino pabaiga - 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja tiek savo procesiniuose dokumentuose teismui, tiek teisminio nagrinėjimo metu pripažino faktą, jog jau 1999 m. žinojo apie Lietuvoje esantį turtą, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino, t.y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. būtų kreipusis ji ar jos motina į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėtina, jog teismui pareiškėja pareiškimą dėl terminų atnaujinimo pateikė tik 2018 m. spalio 16 d., kas reikštų, jog pareiškėja kreipėsi praėjus 18 metų nuo įstatymo nustatyto termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti pabaigos. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, jog Vilniaus miesto skyriuje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų kreipusis į Nacionalinę žemės tarnybą po 2001 m. gruodžio 31 d., taip pat nėra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla.

Teismas sutinka, jog pareiškėjos nurodyta priežastis, jog ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir gyvena (duomenys neskelbtini) apsunkino pareiškėjos galimybes savalaikiai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog Migracijos departamentas sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo priėmė dar (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pasas pareiškėjai buvo išduotas (duomenys neskelbtini). Taigi, sutiktina su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, jog preziumuotina, kad nuo pilietybės gavimo pareiškėjo turėjo žino Lietuvos Respublikos įstatymus. Be to, pastebėtina, jog po Lietuvos Respublikos pilietybės gavimo aktyvūs pareiškėjos veiksmai buvo atlikti tik po (duomenys neskelbtini) metų, t.y. pareiškėjai pateikus šį pareiškimą teismui.

Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomos kitos svarbios priežastys sutrukdžiusios laiku jai įgyvendinti savo teises – jos sunki sveikatos būklė bei jai nustatytas neįgalumas, ilgą laiką slaugytas onkologine liga sergantis sutuoktinis bei padėjimas slaugyti kitus artimuosius ir jų mirtys – negali būti laikomos svarbiomis priežastimis. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog egzistavo objektyvios kliūtys nustatytais terminais kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėtina, jog LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyto termino atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą. Taip pat ne kartą buvo konstatuota, kad asmens liga svarbia termino praleidimo priežastimi gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galimybes tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo dokumento surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (LVAT 2006 m. birželio 15 d. Nr. AS403-219/2006; 2008 m. balandžio 18 d. Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. Nr. A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. A261-1249/2010 ir kt.). Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjai nustatytas neįgalumas buvo tokio pobūdžio, kad būtų sutrukdęs jai pačiai įgyvendinti savo teises nuosavybės atkūrimo procese ar pasirūpinti atstovavimu, tuo labiau, kad pati pareiškėja nurodo, kad pati rūpinosi savo sergančiu sutuoktiniu bei kitais artimaisiais. Pastebėtina, jog pareiškėjos sudarytų teisinių paslaugų/ atstovavimo sutarčių su advokatais skiria ilgas laiko tarpas, atstovavimo sutartys sudarytos 2009 m., 2013 m., 2014 m. bei 2018 m. Be to, kai kurioms advokatų kontoroms (pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini)) buvo nurodyta suteikti teisines konsultacijas tik dėl Lietuvos Respublikos pilietybės gavimo.

Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę. Teismo vertinimu, pareiškėjos aukščiau nurodytos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Jos yra susijusios su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos paties subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pagal LVAT praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (LVAT 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Vertintina, jog pareiškėja pati, ypač vertinant nuo sprendimo dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo pasirinko iki 2018 m. elgtis pasyviai ir nesidomėti galimybėmis atkurti nuosavybės teises į prosenelės galimai valdytą nekilnojamąjį turtą, todėl toks jos elgesys nesudaro pagrindo atnaujinti daugiau nei 18 metų praleistą Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja, įgyvendindama savo teises elgėsi rūpestingai ir apdairiai, todėl pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos T. B. skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.