Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

6. Teismas įvertino Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 83 straipsnio 2 dalies, 86 straipsnio 1–3 dalių, 87 straipsnio 1–3 dalių, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas) 97, 99 punktų nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

7. Teismas išsamiai apžvelgė atsakovo pateiktą kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini) nuo 2024 m. balandžio 16 d. galiojantį įstatymą dėl mobilizacijos, jame numatytas sankcijas už šaukimo į kariuomenę vengimą, taip pat prievolę pasitikrinti sveikatą, bazinius karinius mokymus studentams, ekonomines naudas kariams ir kt. Teismas išdėstė atsakovo surinktą informaciją dėl (duomenys neskelbtini) mobilizuojamų asmenų, dėl užfiksuotų karo nusikaltimų ir kt., tai, kad nenustatyta, jog kilmės valstybė pažeidinėja teisę į karinės jėgos panaudojimą, humanitarinę teisę, pagrindines žmogaus teises, tarptautinę baudžiamąją teisę.

8. Teismas taip pat įvertino pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktus paaiškinimus dėl jo sveikatos, dėl situacijos (duomenys neskelbtini), kad ten vyksta savivalė, įvairios grupuotės, kurioms padeda policija, užsiima saviveikla – gaudo vyrus gatvėse ir siunčia juos į frontą, o patys nekariauja.

10. Teismas įvertino pareiškėjo poziciją dėl šaukimo į ginkluotąsias pajėgas ir pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjo įvardytos grėsmės galėtų būti individualiai taikomos pareiškėjo atžvilgiu, be to, nustatė, kad pareiškėjas patvirtino, jog dėl sveikatos problemų buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė savo deklaruojamos baimės patirti individualaus pobūdžio persekiojimą, todėl nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo pateiktą informaciją, paaiškinimus, padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas baiminasi, jog kilme?s valstybe?je gali bu?ti persekiojimas de?l pries?is?kumo (duomenys neskelbtini) kariniam režimui ir verbavimu į ginkluotąsias pajėgas, bei sprendė, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pagrįstai įvertino, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti.

III.

14. Pareiškėjas, vadovaudamasis Direktyvos, Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, pažymi, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti pagrindai sietini su konkrečiam asmeniui gręsiančiomis individualiomis grėsmėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis į Lietuvą atvyko 2023 m. birželio 13 d. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 13 d. priėmė sprendimą Nr. 24S120168, kuriuo užsienietis buvo įpareigotas savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2024 m. gegužės 27 d., bet nustatytu laiku neišvyko. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. 2024 m. liepos 25 d. policijos pareigūnai sulaikė pareiškėją ir perdavė Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. 2024 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas 2024 m. spalio 29 d. priėmė skundžiamą Sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

23. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

24. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

25. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

27. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindžia tuo, kad bijo grįžti į kilmės valstybę, nes jis bijo kariauti, žudyti ir žūti savo kilmės valstybėje dėl Rusijos (duomenys neskelbtini) atžvilgiu vykdomos karo agresijos bei paskelbtos mobilizacijos kilmės šalyje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jis negali užsidirbti, be to, nori finansiškai paremti dukrą, todėl vyko į Europą dėl ekonominių priežasčių. Pareiškėjas Migracijos departamente 2004 m. spalio 17 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad jis nėra atlikęs privalomosios karinės tarnybos, nes buvo pripažintas netinkamu tarnybai dėl sveikatos būklės. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jis yra pacifistas ir dėl savo politinių pažiūrų gali būti persekiojamas savo kilmės valstybėje.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius duomenis, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo baimė būti mobilizuotam ir išsiųstam kariauti yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija bei subjektyviomis prielaidomis, o ne faktiniais įrodymais. Pareiškėjas apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad jis buvo atkeistas nuo karinės tarnybos dėl sveikatos, be to, byloje nėra duomenų, kad jis yra gavęs šaukimą, todėl pareiškėjo baimė būti pašauktam į karinę tarnybą neturi jokio objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, įvertino kilmės valstybės informaciją dėl mobilizacijos, dėl alternatyvios tarnybos atlikimo galimybių, taip pat Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK) gaires dėl karo tarnybos atlikimo, pareiškėjo paaiškinimus. Nagrinėjamu atveju nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, suponuoja išvadą, jog rizika prieglobsčio prašytojui nukentėti ateityje (būti išsiųstam į karo veiksmų zoną) nėra pakankamai individualizuota ir yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio bei neprilygsta „pagrįstai tikimybei“, kuri laikoma įrodinėjimo standartu vertinant rizikos realumą.

29. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, paskatinusios jį išvykti iš gyvenamosios vietos, sudaro pagrindą vertinti, kad jis prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su ekonominiais tikslais (noru užsidirbti, paremti dukrą), tačiau tokio pobūdžio priežastys nėra tapačios persekiojimui, socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017; 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3664-968/2022).

30. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas turėjo surinkti kilmės valstybės informaciją apie tai, ar pareiškėjui, kuris yra pacifistinių pažiūrų, saugu apie tai informuoti oficialius (duomenys neskelbtini) valdžios atstovus ir apskritai grįžti į savo kilmės valstybę, ar tokiu atveju jis nebus pasiųstas į karo veiksmų zoną. Kaip minėta, pareiškėjas, jo teigimu, buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai dėl sveikatos būklės, taigi, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bus mobilizuotas ir pasiųstas į karo veiksmų zoną. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis gali būti persekiojamas savo kilmės valstybėje dėl savo pacifistinių pažiūrų, yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad kilmės valstybėje jis dėl savo pažiūrų susilaukė grasinimų, buvo persekiojamas ir pan. Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą prielaidai, jog pareiškėjui kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Nesant kitų prašymą suteikti prieglobstį pagrindžiančių argumentų, pripažintina, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl jam teisėtai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

31. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 2 dalimi, nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

32. Pasisakant dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pažymėtina, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas galėtų susidurti su realia kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika, ar kad jam grėstų mirties bausmė grįžimo į kilmės valstybę atveju. Vertindamas, ar prieglobsčio prašytojui gali būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl to, kad išsiuntus jį į kilmės valstybę jam grės pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, atsakovas įvertino pareiškėjo gyvenamąją vieną kilmės valstybėje, kilmės valstybės informaciją šiuo aspektu ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra rimtos rizikos prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) tiesioginiai karo veiksmai nevyksta, jo gyvenamoji vieta nepatenka į aktyvių karo veiksmų zoną. Sutiktina, kad vien tik hipotetinės tikimybės dėl beatodairiško smurto, jeigu karo veiksmai ateityje plistų, apimtų ir kitas gyvenamąsias teritorijas, tarp jų ir pareiškėjo gyvenamą vietovę, nepakanka pripažinimui, jog pareiškėjui šiuo metu būtina suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

33. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jis negali pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe savo kilmės valstybėje. Iš kilmės valstybės informacijos matyti, kad (duomenys neskelbtini) vakarų dalis yra kone saugiausia, o tikimybė nukentėti palyginus maža. Pažymėtina ir tai, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos užtikrina vidinio persikėlimo galimybes iš tų teritorijų, kur vyksta aktyvūs karo veiksmai, todėl pareiškėjas kilmės valstybėje turi ir gali pasinaudoti tomis galimybėmis, jei toks poreikis kiltų dėl pasikeitusios saugumo situacijos jo gyvenamojoje vietovėje.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) pareigūnai gali tinkamai nevykdyti pareigų, todėl pareiškėjo atžvilgiu gali būti panaudota prievarta ir jis bus pasiųstas į karo zoną, netiesiogiai patvirtina EŽTT 2025 m. kovo 13 d. sprendimas byloje V. ir kiti prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 39553/16). Pažymėtina, kad nurodytoje byloje buvo vertinami Ukrainos pareigūnų veiksmai (neveikimas) siekiant išvengti (duomenys neskelbtini) 2014 m. gegužės 2 d. vykusio protesto, bei veiksmai šio protesto metu vykusių susirėmimų malšinimo metu, taip pat tiriant šiuos įvykius. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kaip minimame EŽTT sprendime nurodyti pareigūnų veiksmai (neveikimas) malšinant protestuotojų susirėmimus siejasi su jo individualia situacija.

35. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, nėra jokio pagrindo prieiti prie išvados, jog prieglobsčio prašytojo nurodytos priežastys prilygsta persekiojimui, o individuali situacija atitinka visiškai pagrįstos baimės kriterijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

36. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas byloje priimtas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.