Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei Linai Kvaraciejienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas pagrįstas ir tenkintinas.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjui R. I. teisines pasekmes sukeliančių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 8.15-2151 „Dėl R. I. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (11.1) I-4584 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“ kuriuo teritorinio skyriaus sprendimas pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Nagrinėjamoje byloje, vertinant nurodytų ginčijamų sprendimų teisėtumą, ginčas tarp bylos proceso dalyvių iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo darbo užmokestis gautas dirbant krašto apsaugos sistemoje, yra pripažintinas asmens draudžiamosiomis pajamomis, pagal kurias apskaičiuojamas kompensuojamasis uždarbis, nulemiantis motinystės (tėvystės) pašalpos dydį.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2005 m. liepos 2 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. dirbo krašto apsaugos sistemoje ir buvo statutinis valstybės tarnautojas. Iš šių pareigų pareiškėjas buvo atleistas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. P-1293, o nuo 2014 m. gruodžio 15 d. pradėjo dirbti UAB „Sandriff international" (b.l. 21-22, 23, 31). 2015 m. balandžio 20 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas skirti motinystės (tėvystės) pašalpą už 2014 m. balandžio 17 d. gimusį vaiką už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 18 d. iki vaikui sueis dveji metai (b.l. 33). VSDFV Kauno skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, nustatė ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ir draudžiamąsias pajamas bei priėmė 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 8.15-2151 „Dėl R. I. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ skirti minimalią mėnesio 143,67 Eur dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą (b.l. 29). Atsakovas, remdamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19, 20 ir 21 straipsniais ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 43, 44, 48 ir 58 punktais, ginčijamu sprendimu nustatė, kad pareiškėjas draudžiamąsias pajamas turėjo UAB „Sandriff International" nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. kovo 28 d., t. y. 3335,29 Eur, todėl pareiškėjo vienos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 13,34 Eur (3335,29 Eur : 250 d.d.). Kadangi pagal šį kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota mėnesio motinystės (tėvystės) pašalpa 112,06 Eur (13,34 Eur x 40 proc. x 21 d.d.) yra mažesnė už minimalią mėnesio motinystės (tėvystės) pašalpą 143,67 Eur, pareiškėjui skyrė 143,67 Eur dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

Socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – Įstatymas) taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (toliau – Nuostatai).

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, privalomai draudžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai, taip pat kariai savanoriai, kiti aktyviojo rezervo kariai, parengtojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių yra privalomai draudžiami tik šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu, t. y. pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius pripažįsta, kad pareiškėjui iki 2014 m. gruodžio 15 d. ėjusiam statutinio valstybės tarnautojo pareigas krašto apsaugos sistemoje, teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą garantuoja Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (aktuali redakcija nuo 2013 m. liepos 1 d.) bei Nuostatų 43 punktas, numatantys, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, kuris apdraustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų ir per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turintis ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio įstatymo 2, 3 dalyse numatytus atvejus. Įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog motinystės (tėvystės) pašalpą turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys, kurie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte, ir pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Taigi, atsakovas, atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą, į tai, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 15 d. buvo atleistas iš karšto apsaugos sistemos (praėję daugiau kaip 3 mėnesiai, todėl taikė Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą būtinojo stažo netaikymo išimtį) ir iki tol nebuvo draustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, pareiškėjo gautų pajamų profesinėje karo tarnyboje nelaikė draudžiamosiomis pajamomis ir neįtraukė į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai gauti.

Teismas pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjas, atlikdamas tarnybą krašto apsaugos tarnybos sistemoje kaip profesinės karo tarnybos karys neturėjo pareigos mokėti įmokų ligos ir motinystės socialiniam draudimui, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 68 straipsnio 6 dalimi (aktuali redakcija nuo 2013 m. gegužės 25 d.), kurioje numatyta, kad šio įstatymo 59 straipsnyje numatytų nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais, taip pat pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos, profesinės karo tarnybos kariams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų atlyginimo arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio, ir, kad šių išmokų dydžiai, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjas turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas, nors ir nemokėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje apibrėžiami laikotarpiai, kurie pripažintini ligos ir motinystės socialinio draudimo stažu, nurodant, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas tai laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo draudimo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu. Atsakovo siekiamybė paneigti buvusio krašto apsaugos tarnybos sistemos pareigūno teisę gauti tėvystės pašalpą atsižvelgiant į krašto apsaugos tarnybos sistemoje gautą darbo užmokestį ir traktuojant, kad asmuo nėra įgijęs reikiamo Įstatymo nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, neatsižvelgiant į laikotarpį statutinėje tarnybos sistemoje, netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu.

Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir - svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai). Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu ar kitu teisės aktu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Taigi, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-171/2010; 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1237/2010).

Pažymėtina, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose nurodė, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t.y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

ABTĮ 20 str. 3 d. nustatyta, kas Lietuvos vyriausias administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtini Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai analogiškose administracinėse bylose, kuriuose ratio decidendi iš esmės sutampa bei kuriose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, aktualios ir reikšmingos nagrinėjamai bylai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, vertindamas aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą išaiškino, kad laikotarpis, kai asmuo atliko tarnybą vidaus tarnybos sistemoje ir per kurį buvo gautos arba galėjo būti gautos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatytos ligos išmokos, suprantamas kaip asmens privalomųjų išmokų gavimo laiko tarpas patenkantis į „ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo“ sąvoką. Teismas konstatavo, jog apdraustojo asmens definicija traktuotina plačiąja prasme, apimanti ir tuos asmenis, kurie dirbdami išskirtinėje valstybės valdymo sistemos dalyje, konkrečiai, vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, bet dėl darbinės veiklos specifikos turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog pozicija, kai siekiama paneigti buvusio vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisę į ligos išmoką iki sueis įstatymų nustatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, neatsižvelgiant į laikotarpį vidaus tarnybos sistemoje, yra netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į ligos išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išlieka, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo.

Kitoje administracinėje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011, kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai, buvo akcentuota, kad teisės aktai vidaus tarnybos statutiniams pareigūnams garantavo socialines garantijas laikino nedarbingumo dėl ligos atveju, bei, kad, siekiant užtikrinti buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teises į ligos pašalpą, iš esmės nėra aktualus piniginių išmokų mokėjimo šaltinio ir jo suformavimo klausimas, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei nepagrįstai ir neproporcingai pablogintų tokių asmenų teisinę padėtį, baigus tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. Teismas paminėtoje byloje taip pat padarė išvadą, jog laikotarpiai, kurie pripažįstami kaip ligos socialinio draudimo stažas, yra neatsiejamai susiję su šiais laikotarpiais gaunamomis darbinėmis pajamomis, nes per šiuos socialinio draudimo stažo laikotarpius gautų darbinių pajamų dydis lemia asmeniui išmokamų ligos pašalpų dydžius.

Atsižvelgusi į nurodytus motyvus bei teisminę praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo teiginiai, jog pareiškėjo, buvusio krašto apsaugos sistemos pareigūno, darbo užmokestis, gautas dirbant profesinėje karo tarnyboje, negali būti vertinamas kaip draudžiamosios pajamos, pagal kurias skaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, vien dėl to, jog tuo metu dėl buvusio specifinio socialinio statuso pareiškėjas nebuvo draudžiamas Valstybės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytu ligos motinystės (tėvystės) socialiniu draudimu, laikytini nepagrįstais. Ši aplinkybė sudaro pagrindą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 8.15-2151 „Dėl R. I. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ dalį dėl apskaičiuoto asmens dienos kompensuojamojo uždarbio ir mėnesio motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4584 pripažinti neteisėtais ir juos panaikinti. Pripažinus, kad ginčijami sprendimai nepagrįsti ir naikintini, pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo skirti jam motinystės (tėvystės) pašalpą, atsižvelgiant į krašto apsaugos sistemoje gautą darbo užmokestį, tenkintinas.

Pareiškėjas prašė, teismui manant, jog šioje byloje negali būti taikomas teismų praktikos sukurtas precedentas, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų atitikties Konstitucijai. Atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes ir taikytinų teisės aktų nuostatų turinio analizę bei šių teisės nuostatų taikymo sampratos aiškinimą, koks buvo suformuotas ir kuriuo buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse analogiškose bylose, teismui nėra pagrindo pagrįstai abejoti pareiškėjo nurodytų Ligos ir motinystės įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų atitikimu Konstitucijai ir dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios normos ištyrimo.

Atsižvelgdama į tai, kas aukščiau išdėstyta bei vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 8.15-2151 „Dėl R. I. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ dalį dėl apskaičiuoto asmens dienos kompensuojamojo uždarbio ir mėnesio motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4584 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių priimti naują sprendimą, įtraukiant į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti pareiškėjo gautas pajamas krašto apsaugos sistemoje.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.