Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-285-468/12

Teisėjas R. Rainys Teisėja Alberta Baltušytė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01534-2010-3

2012 m. balandžio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 12 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 287 str. 1 d. 15 MGL (1950 Lt) bauda; vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 2 p. „a“ p. p., 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 08 30 d. 6.10 val. iki 2010 08 30 d. 11.10 val. (viena para) ir paskirta galutinė bausmė – 13 MGL (1690 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad jis panaudojo psichinę prievartą valstybės tarnautojo atžvilgiu, o būtent jis 2010 08 26 d. 14.33 val. internetiniame „Facebook“ tinklapyje, pasivadinęs vartotoju M. K., į Vaiko teisių apsaugos kontrolierės E. Ž. „Facebook“ asmeninį puslapį patalpino grasinančio pobūdžio pranešimą: „atvirai pareiškiu – jeigu padėsi D. grąžinti S., tai prapulsi...nežinau, ką prieš tave turi VSD, o gal tik naudojasi tavo sužeista psichika, bet tu esi baisiau už cikatilą, kuris sąmoningai žudė žmones, už Lietuvos vaiku ašaras aš tave asmeniškai bausiu“..., tokiu būdu panaudojęs psichinę prievartą reikalavo iš E. Ž. susilaikyti kitų asmenų naudai nuo savo, kaip valstybės tarnautojos, funkcijų atlikimo, t. y. nuteistas pagal BK 287 str. 1 d.

Skunde nurodoma, kad minėtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes M. K. nusikaltimo, numatyto BK 287 str., nepadarė, o prokuroras jo kaltės neįrodė. Byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad M. K. iš sukurto „Facebook“ tinklalapio profilio parašė E. Ž. grasinančią žinutę iš savo giminaičių, gyv. (duomenys neskelbtini), kompiuterio, kurio IP adresas yra (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad „Facebook“ tinklalapyje sukurtas profilis M. K. vardu būtent priklausė jam. Pareigūnai tik patikrino, kur jis tuo metu, kai pasirodė pranešimas, buvo, tačiau apelianto nuomone, vien faktas, kad jis viešėjo pas savo giminaičius tuo metu, kai buvo parašyta žinutė, nieko neįrodo. Nėra jokių teisėtų duomenų, kad žinutė būtų parašyta iš M. K. giminaičių kompiuterių (specialisto išvados tai paneigė), bei nėra žinoma, iš kokio IP adreso žinutė buvo išsiųsta.

Apeliantas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne pirmiausia nustatant IP adresą, bet iš karto atimant M. K. asmeninį kompiuterį. Atlikus jo ekspertizę buvo patvirtinta, kad ne iš šio kompiuterio buvo siųsta žinutė. Kaip matyti iš byloje atliktų specialisto išvadų, nenustatytas nei kompiuteris, nei jokia kita interneto prieiga, kurioje būtų likę išsiųstos žinutės pėdsakų. Atsižvelgiant į tai, apeliantas daro išvadą, kad buvo ieškomas ne nusikalstamą veiką padaręs asmuo, bet norima nusikalstamos veikos padarymu nuteisti būtent jį.

Byloje taip pat nenustatyta, kad elektroninis paštas (duomenys neskelbtini), kuriuo sukurta anketa „Facebook“ tinklalapyje, yra M. K. Apylinkės teismo posėdžio metu ekspertai patvirtino, kad profilį „Facebook“ tinklalapyje galima sukurti bet kokiu vardu. Profilio nuotrauka yra ne M. K. asmeninė nuotrauka, o daryta žurnalistų, ji buvo viešai skelbta įvairiuose portaluose, todėl ja bet kas galėjo pasinaudoti.

Apelianto manymu, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybos raštai (t. 1, b. l. 98, 101) negali nieko įrodyti ir yra nusikalstami, nes juose nenurodyta, kas yra „Facebook“ reagavimo su teisėsauga komanda, koks raštas jai buvo nusiųstas ir ar buvo nusiųstas, kas suteikė „Facebook“ tokią informaciją, kaip procesiškai buvo įformintas informacijos iš „Facebook“ gavimas, ar asmenys, pasirašę dokumentus „Facebook“ vardu, gali būti pasiekiami Lietuvos teisėsaugai, jei paaiškėtų piktnaudžiavimas.

Pagal bendrosios praktikos taisykles visa informacija iš užsienio visada gaunama per teisinės pagalbos prašymus, atitinkamai įforminus tą informaciją. Jei asmuo yra užsienyje ir jis suteikia informaciją, jis turėtų būti prisaikdintas kaip liudytojas ar specialistas, o šiuo atveju to nebuvo padaryta: nepridėtas susirašinėjimas su „Facebook“ atstovais, neaišku, kokia kalba jie buvo supažindinti su Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu, kokia forma buvo gautas atsakymas. Byloje yra pateikti tik raštai, kurie net negali būti vertinami kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatytas IP adresas. Atsižvelgiant į tai, apeliantas nurodo, kad būtina iškviesti minėtą informaciją suteikusį asmenį ar pateikti tikslesnę informaciją apie gautus duomenis. Patikrinus šią informaciją, gali paaiškėti padaryta nusikalstama veika, klastojant IP adreso suradimo aplinkybes.

Skunde akcentuojama, kad M. K. prisipažinimas buvo tik gynybinė taktika. Pirminiai įtarimai buvo pareikšti dėl žinutės, kuri buvo parašyta naktį, o ne dienos metu, todėl jei M. K. būtų nuoširdžiai prisipažinęs, tai būtų patikslinęs žinutės išsiuntimo laiką. Nei vienas liudytojas teisme nepatvirtino, kad matė M. K. prie D. M. kompiuterio ir įsijungus „Facebook“ socialinį tinklapį.

Nuteistasis nurodo, kad ši byla yra akivaizdus persekiojimas už valdžios kritiką. Nukentėjusioji E. Ž. teigė, kad jai buvo atsiųstos dvi žinutės skirtingu laiku, tačiau nebuvo ištirta, iš kokio IP adreso buvo siųsta pirmoji žinutė. Apelianto manymu, taip galimai dengiami tikrieji šios provokacijos autoriai. Apylinkės teismas neleido panaudoti vaizdo įrašo apie E. Ž. spaudos konferenciją, kurioje ji pareiškė, kad žinutės turinio ji visiškai neišsigando, o teisme E. Ž. parodė, kad jai buvo baisu. Ji akivaizdžiai melavo ir norėjo M. K. nuteisti, nes jis ne kartą viešai per televiziją ir per spaudą ją kritikavo.

Apeliantas priduria, kad jis pageidauja, jog jį gintų teisininkas, kuris nėra advokatas. To jis reikalavo pirmosios instancijos teisme, jo nuomonė nepasikeitė ir dabar. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisė turėti advokatą ir teisė gintis skiriasi. Jam turi teikti pagalbą asmuo, kuriuo jis pasitiki. Apeliaciniame skunde M. K. palaiko savo kreipimąsi į Konstitucinį teismą, pateiktą pirmosios instancijos teismo posėdyje.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl M. K. kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Jo veiksmų teisinis vertinimas pagal BK 287 str. 1 d. yra teisingas.

Pagal BK 287 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas, panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Pagrindinė šio įstatymo saugoma vertybė yra normali valstybės tarnautojų ir viešojo administravimo subjektų veikla. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia kaltininko neteisėtu reikalavimu iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai bei psichinės prievartos panaudojimu.

Priešingai nei mano apeliantas, byloje pakanka apelianto kaltę be jokių abejonių patvirtinančių įrodymų. Nors nuteistasis savo kaltės nepripažįsta, mano, kad byloje neįrodyta, jog „Facebook“ tinklalapio profilis M. K. vardu priklausė būtent jam, kad žinutė parašyta iš giminaičių kompiuterio, tačiau apygardos teismas atmeta tokius nuteistojo argumentus kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad nuteistojo kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K., žinodamas, jog E. Ž. yra Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo, kad ji susilaikytų nuo veiksmų, t. y. nepadėtų grąžinti D. S. Nuteistojo M. K. grasinimų E. Ž. turinį sudarė galimas fizinio smurto panaudojimas ateityje – nurodymas, kad ji prapuls, už vaikų ašaras jis asmeniškai ją baus. Apelianto įsitikinimu, E. Ž. melavo teismui dėl patirto išgąsčio, norėdama jį nuteisti už jos veiklos kritiką, tačiau apygardos teismas nesutinka su tokiais nuteistojo skundo argumentais, mano, kad jie yra nepagrįsti. Iš nukentėjusiosios E. Ž. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad ji, gavusi minėtą žinutę internetiniame „Facebook“ tinklalapyje iš M. K., priėmė jo žodžius kaip grasinimą, labai sunerimo, žodį „prapulsi“ suprato, kad ji gali dingti, pajuto nesaugumo jausmą dėl savo gyvybės, kadangi tuo metu teisme buvo nagrinėjama byla dėl K. dukros gyvenamosios vietos nustatymo, o M. K. buvo aktyvus Garliavos įvykiuose, ji tą žinutę suprato taip, kad teismo sprendimas gali nulemti jos gyvybės klausimą, kad M. K. asmeniškai su ja susidoros, baus nelegaliomis priemonėmis (t. 1, b. l. 25-27). Jos sulyginimas su daug žmonių nužudžiusiu žudiku ir pasakymas, kad ji yra baisesnė už jį, buvo niekinantis ir įžeidžiantis, šmeižiantis, neleistinas. Ji jautėsi neužtikrinta, nesaugi, juolab, kad prieš tai buvo sulaukusi iš to paties asmens pasiūlymų atsistatydinti (t. 1, b. l. 84-90). Ji aiškiai suprato, kad gali būti nužudyta ar kitokia fizinė bausmė jos atžvilgiu gali būti pritaikyta, ir tai yra realu. Ji konkrečiai suprato, kad susirašinėjo su M. K., nes prieš tai buvo kontaktas su juo (ankstesnė 2010 08 24 d. žinutė internetiniame „Facebook“ tinklalapyje), neabejojo, kad grasinančių žodžių autorius buvo M. K. Minėtoje žinutėje ji įžvelgė aiškų reikalavimą, įpareigojimą daryti viską, kad mergaitė nebūtų grąžinta motinai (t. 3, b. l. 34-56). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nukentėjusioji E. Ž. davė nuoseklius, aiškius, išsamius parodymus, jų nekeitė, todėl apygardos teismui nėra pagrindo abejoti minėtais nukentėjusiosios parodymais ar, kaip nurodo apeliantas, manyti, jog E. Ž. būtų norėjusi M. K. nuteisimo dėl jos kaip valstybės tarnautojos veiklos kritikos. Tai, kad, anot apelianto, spaudos konferencijoje E. Ž. neigė išsigandusi, kai gavo iš M. K. minėtą žinutę, nesuteikia pagrindo abejoti E. Ž. parodymais ir juos pripažinti melagingais, juolab, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme E. Ž. teismui paneigė sakiusi, jog neišsigando, ji sakė, kad gauta grasinančio pobūdžio žinutė nebuvo pagrindas jai atsistatydinti (t. 3, b. l. 40). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad M. K., veikdamas tiesiogine tyčia, panaudodamas psichinę prievartą valstybės tarnautojo atžvilgiu, reikalavo susilaikyti nuo veiksmų kitų asmenų naudai, M. K. veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 287 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad byloje neįrodyta, jog būtent jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 287 str. 1 d., tačiau byloje nustatyta, kad minėtas pranešimas nukentėjusiajai E. Ž. buvo išsiųstas 2010 08 26 d. 14.33 val. prisijungus prie „Facebook“ tinklalapio iš vartotojo M. K. profilio, kurį sukūrė vartotojas, pasivadinęs M. K., pasinaudojęs elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), iš IP adreso (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2008 06 28 d. priskirtas AB „Lietuvos radijo ir televizijos centro“ interneto paslaugos vartotojai D. M., gyv. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 98-99). Apeliantas skunde tvirtina, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybos raštai (t. 1, b. l. 98-101), kuriuose pateikiama minėta informacija, nieko neįrodo ir yra nusikalstami, tačiau apygardos teismas atmeta tokius nuteistojo skundo argumentus. Teismui nėra pagrindo abejoti minėtų dokumentų teisingumu, o pats apeliantas nepateikia objektyvių duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, juolab kad duomenis, nurodytus minėtuose dokumentuose, patvirtina ir kita bylos medžiaga: D. M. pati patvirtino, kad ji naudojasi AB „Lietuvos radijo ir televizijos centro“ internetu, taip pat kompiuterio sisteminiu bloku „Ordi Salsa“, kuriam 2010 08 26 d. buvo suteiktas IP adresas (duomenys neskelbtini), pas ją į svečius (duomenys neskelbtini) 2010 m. rugpjūčio mėnesį buvo atvažiavęs M. K., kuris dirbo kompiuteriu, naudojosi internetu (t. 1, b. l. 120-121), šios aplinkybės neneigia ir pats M. K. Todėl nuteistojo reikalavimai iškviesti informaciją pateikusį asmenį ar įpareigoti pateikti tikslesnę informaciją apie gautus duomenis yra nepagrįsti ir pertekliniai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. 2010 08 26 d. naudojosi mobilaus ryšio telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini). Remiantis UAB „Bitė“ pateiktais duomenimis, 2010 08 26 d. laikotarpyje nuo 13 val. iki 15 val., t. y. būtent tuo metu, kai buvo išsiųstas grasinančio pobūdžio pranešimas Vaikų teisių apsaugos kontrolierei E. Ž., šis telefono numeris buvo (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 39-60).

Byloje taip pat nustatyta, kad D. M. turėjo kompiuterio sisteminį bloką „Ordi Salsa“, serija Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 135), kurį ištyrus paaiškėjo, jog 2010 08 26 d. buvo prisijungta prie internetinio tinklo ir sėkmingai įvykdytas WINDOWS atnaujinimo automatinis patikrinimas, kad pagal kompiuterio sisteminę datą ir laiką 2010 08 26 d. kompiuterio sisteminiam blokui buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) IP adresas (t. 2, b. l. 18-23). Minėtu kompiuterio bloku naudojosi D. M. šeima, broliai, seserys ir nuteistasis M. K. (t. 1, b. l. 120-121, 126-127; t. 3, b. l. 34-56). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, atmetama galimybė, kad minėtą žinutę galėjo parašyti V. M., A. M., A. M., D. J. bei J. M., K. J., D. M., kadangi iš grasinančio pobūdžio pranešimo turinio matyti, jog jį parašė asmuo, turintis pretenzijų nukentėjusiajai E. Ž. Byloje nustatyta, kad minėti asmenys, kurie turėjo galimybę naudotis D. M. kompiuteriu, nepažinojo nukentėjusiosios E. Ž., nesidomėjo Vaikų teisių apsaugos kontroliere bei jos veikla. Iš pasinaudojusiųjų kompiuteriu „Ordi Salsa“, serija Nr. (duomenys neskelbtini), IP adresas (duomenys neskelbtini), tik M. K. turėjo pretenzijų nukentėjusiajai E. Ž., aktyviai siekė jos nušalinimo nuo pareigų.

Apygardos teismas konstatuoja, kad byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, jog būtent M. K. išsiuntė grasinančio pobūdžio žinutę nukentėjusiajai E. Ž. Nuteistojo skunde nurodomi argumentai, kad kompiuteriuose nebuvo aptikta jokių duomenų, kad iš jų galėjo būti parašyta grasinančio pobūdžio žinutė, yra nepagrįsti. Tai, kad kompiuteryje „Ordi Salsa“, serija Nr. (duomenys neskelbtini), neišliko pranešimo, siųsto nukentėjusiajai E. Ž., nereiškia, jog minėta žinutė nebuvo išsiųsta, ir tai negali nulemti M. K. išteisinimo. Žinutė galėjo būti išsiųsta iš kito kompiuterio, panaudojus tą patį IP adresą. Apelianto manymu, negalima situacija, kad vieni duomenys ištrinami, o kiti lieka, tačiau iš specialistų, pateikusių byloje išvadas, paaiškinimų matyti, kad priklausomai nuo informacijos srauto, judėjimo standžiajame diske, ne viską galima atstatyti, o ypač pradinės informacijos. Jei diskas yra mažos talpos, informacija išlieka trumpiau. Minėta žinutė galėjo būti ir ištrinta. Be to, žinutė galėjo būti išsiųsta ir iš kompiuterio, ir iš mobilaus telefono. Iš telefono žinutes siųsti galima dviem variantais: per SIM kortelę ir per WI-FI. Jei žinutė rašoma iš mobilaus ryšio telefono per SIM kortelę, tuomet turi matytis prierašas „mobile“, o jei per bevielio ryšio stotelę, tada to prierašo nėra ir visur registruojasi IP adresas. Galimybės, kad IP adresas kažkokiu būdu būtų pakeistas, praktiškai nėra. Prie žinutės, kuri buvo išsiųsta nukentėjusiajai E. Ž., prierašo apie išsiuntimą iš mobiliojo ryšio telefono per SIM kortelę nebuvo. (t. 3, b. l. 70-83).

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu M. K., dalyvaujant gynėjui advokatui, pripažino savo kaltę, parodė, kad jis 2010 08 26 d. apie 14.33 val., naudodamasis mobiliojo ryšio telefonu, Nr. (duomenys neskelbtini), prisijungė prie „Facebook“ puslapio, prisiregistruodamas savo vardu ir pavarde „M. K.“, parašė į E. Ž. asmeninį „Facebook“ tinklalapį pranešimą, skirtą E. Ž.: „atvirai pareiškiu - jeigu padėsi D. grąžinti S., tai prapulsi.. nežinau, ką prieš tave turi VSD, o gal tik naudojasi tavo sužeista psichika, bet tu esi baisiau už Cikatilą, kuris sąmoningai žudė žmones, už Lietuvos vaikų ašaras aš tave asmeniškai bausiu“, nurodė, kad tokią žinutę jis parašė todėl, kad internete buvo pateikta informacija, jog E. Ž. ir Generalinės prokuratūros vadovybė ruošėsi susitikti ir aptarti kažkokius vaikų gynimo klausimus, tačiau žmonių komentaruose buvo išsakyti pamąstymai: kaip galima atimti velionio D. K. dukrą iš jos globėjos. M. K. patvirtino, kad palaiko tokius komentarus, todėl jis 2010 08 26 d. ir parašė E. Ž. minėtą žinutę (t. 1, b. l. 68-70). Perdavus bylą nagrinėti teisme M. K. savo parodymus pakeitė ir kaltės nepripažino, tačiau teisme visgi negalėjo paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė labai tikslias minėtos žinutės rašymo aplinkybes ir motyvus. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo argumentas, kad jo prisipažinimas buvo tik gynybinė taktika, vertintinas kritiškai ir nelaikytinas įtikinančiu visų kitų nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste.

Apygardos teismo nuomone, ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo atliktas tinkamai ir išsamiai, nepažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatų, byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta tinkamai įvertinus visus bylos duomenis. Tai, kad, kaip teigia apeliantas, pirmiausia buvo atimtas M. K. asmeninis kompiuteris, o ne nustatinėjamas IP adresas, nesuteikia pagrindo teigti, jog buvo siekiama už nusikalstamos veikos padarymą nuteisti būtent jį – M. K. Nepagrįstas ir tas nuteistojo argumentas, kad ši byla yra akivaizdus persekiojimas už valdžios kritiką.

Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu nuteistasis prašo ne tik panaikinti skundžiamą nutartį, bet ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti, kad jo teisė gintis buvo pažeista, tačiau, apygardos teismo nuomone, nėra pagrindo tenkinti tokį nuteistojo prašymą. Tai, kad nuteistasis pageidauja, jog jį gintų teisininkas, kuris nėra advokatas, kad jis nepasitiki valstybės skirtais advokatais, nesuteikia pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei konstatuoti, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista jo teisė į gynybą.

Taigi surinkti ir aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad M. K. panaudojo psichinę prievartą valstybės tarnautojo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo naikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 12 20 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo M. K. apeliacinį skundą.