- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-13
- Bylos Nr.
- 1A-813-397-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-79-1-00269-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Jūratė Jakubonienė
- Nuteistasis
- A. P.
- Nukentėjusysis
- J. V.
- Kategorijos
- 2.4.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas: Audrius Grauželis Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00269-2010-8
2012 m. gruodžio 13 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Algirdo Jaliniausko sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjai advokatei Linai Garvelienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir nuteistas 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausme, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Priteista iš A. P. nukentėjusiajam J. V. 5000 Lt. neturtinei žalai atlyginti bei 5539,96 Lt. Valstybinei ligonių kasai už J. V. gydymą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. teismo nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 20 d. naktį, tikslus laikas nenustatytas, apsvaigęs nuo alkoholio, J. V. priklausančio gyvenamojo namo kambaryje, esančiame Žagarių k. Balbieriškio sen. Prienų r., kilusio tarpusavio konflikto metu, tyčia septynis kartus dūrė peiliu J. V. į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam J. V. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl kiauryminės durtinės-pjautinės nugaros dešinės pusės žaizdos su dešinio plaučio sužalojimu.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu nesutinka su Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 135 straipsnio 1 dalyje , išteisinti, nukentėjusiojo J. V. ir Valstybinės ligonių kasos ieškinius atmesti. Apelianto teigimu, įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių nagrinėjimu, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais liudytojos A. V. parodymais, duotais teisme, kad ji, atėjusi į virtuvę, apelianto rankose mačiusi peilį, kuris buvo kruvinas, nes apklausta tris kartus ikiteisminio tyrimo metu liudytoja šios aplinkybės nei karo nenurodė. A. V. teisme teigė, kad ji ir jos dukra L. V. įvykio vakarą buvusios blaivios, tačiau byloje yra Prienų raj. PK tarnybinis pranešimas, kad iš karto po įvykio A. V. ir L. V. dėl girtumo nepavyko apklausti. Be to, A. V. teigė, kad jis šoko per kambario langą ir jį išdaužė, tačiau įvykio vietos apžiūros protokole tai, kad rastas išdaužytas namo langas, nebuvo užfiksuota. Apelianto teigimu, A. V. dėl girtumo įvykio vakarą neįsidėmėjo reikšmingų bylai aplinkybių, ko pasėkoje davė neobjektyvius parodymus, todėl jos parodymai turi būti atmetami. Teisme liudytojas M. Ž. teigė, kad įvykio vakarą buvo labai girtas, negali būti garantuotas, kad matė nukentėjusiojo kruviną nugarą, taip pat nenurodė, kad būtų matęs apeliantą duriant nukentėjusiajam peiliu. Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo D. B. parodymais, nes jie prieštarauja kito liudytojo – V. B. parodymams, tačiau teismas į liudytojų parodymų prieštaravimus neatsižvelgė. Liudytoja R. B. teisme teigė, kad ji tą vakarą buvo neblaivi ir dėl girtumo įvykio aplinkybių neatsimena, jos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai prieštaringi. Liudytojo R. T. parodymais taip pat negali tikėti, nes jis nurodė vis kitas aplinkybes. Apeliantas pažymi, kad nei vienas liudytojas negalėjo pasakyti, kur ir kada dingo Ž. B., tik R. B. nurodė, kad matė Ž. B. bėgantį per laukus. Pagarsintais Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais jam kažkas smogė į veidą. Jo nuomone, visi liudytojai sąmoningai nutylėjo reikšmingas bylai aplinkybes, nes nesuinteresuoti, kad byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa. Liudytojai M. Ž., R. B., D. B. teisme pripažino, kad tą vakarą buvo neblaivūs, neatsimena tiksliai įvykio aplinkybių. Teismo išvada, kad tuo metu, kai J. V. buvo sužalotas, virtuvėje buvo tik nukentėjusysis ir A. P., o iš karto po J. V. sužalojimo liudytojai matė A. P. rankose peilį, neįrodo, kad būtent apeliantas peiliu sužalojo J. V., nes liudytojai L. V., R. B., D. B., V. B. į V. namą grįžo jau po to, kai juos pašaukė A. V.. Apeliantas teigia, kad neturėjo jokio tikslo sužaloti J. V., įvykio vakarą matė jį pirmą kartą, jokio konflikto su juo neturėjo ir peiliu jo nesužalojo, pačiam A. P. iš nugaros pusės sudavė smūgį į galvos sritį, nuo ko nugriuvo ir prarado sąmonę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos prašymą apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.
Nuteistojo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Pirmos instancijos teismas ištyrė visas, tiek apeliantą kaltinančias, tiek ir jį teisinančias bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Savo nekaltumą apeliantas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų grindžia iš esmės vien tik savo paties parodymais, kurie yra paneigti kitais objektyviais byloje surinktais įrodymais.
Apeliantas, siekdamas išvengti atsakomybės, bando sumenkinti byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumą, argumentuodamas tuo, jog liudytojai įvykio dieną buvę neblaivūs, dėl ko galėjo suklysti nurodydami įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad A. P. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis inkriminuojamos nusikaltimo nepadarė, kad įrodymai buvo vertinami neobjektyviai ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingas, vertinamos kaip jo gynybos versija. Apeliantas savo skundo argumentus grindžia tik savo paties pamąstymais ir subjektyvia nuomone, kuri prieštarauja nustatytiems faktams. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.
Iš A. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų matyti, kad jis negalėjo nuosekliai nurodyti įvykio aplinkybių, pripažino, kad įvykio dieną buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, jis tik prisimena, kad su draugais važiavo į Žagarių kaimą, kad tarp Ž. B. ir J. V. įvyko konfliktas, jis į vidų net nebuvo užėjęs, stovėjo kieme, o paskui jam kažkas trenkė iš nugaros į galvą, nukrito, dėl kokių priežasčių jį sumušė, neprisimena, tvirtina, kad su J. V. nekonfliktavo, jo nesužalojo, peilio neturėjo. Taigi, iš jo parodymų seka, kad jis negali detaliai nurodyti įvykio aplinkybių, prisimena tik tam tikrus epizodus, todėl tikėti jo teiginiu, kad jis tikrai nedūrė nukentėjusiajam ir peilio neturėjo, nėra pagrindo, juolab, kad jo kaltę patvirtina byloje esančių įrodymų visetas.
Nors kaltinamasis neigė buvęs nukentėjusiojo J. V. namuose ir ten gėręs, visi byloje apklausti nukentėjusysis ir liudytojai nurodė analogiškai, kad A. P. kartu su Ž. B. ir M. Ž. atvažiavo į J. V. namus, jau būdami neblaivūs, atsivežė alkoholio ir nuėję į virtuvę gėrė. A. V. parodymais teismui nebuvo pagrindo netikėti, nes ji nuosekliai ir detaliai nurodė įvykio aplinkybes, jos parodymus patvirtina ir liudytojų M. Ž., D. B. parodymai. Nors visi apklausti asmenys nurodė, kad nukentėjusysis konfliktavo su Ž. B. dėl benzopjūklo, tačiau taip pat yra duomenų, kad ir A. P. kišosi į jų konfliktą, kad jis buvo agresyviai nusiteikęs.
Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tai, kad A. P. buvo piktas, agresyvus, patvirtino liudytojai R. B., A. V., D. B. ir L. V., kurie parodė, kad ir po J. V. sužalojimo, jis grasino L. V. „tą patį padaryti“, uždegti namus bei grasindamas peiliu ėjo link D. B., kuris tik metalinio strypo pagalba apsigynė nuo A. P., išmušė jam peilį ir jį pargriovė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 str. 4 d., pagarsino ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo V. B. parodymus, kurie taip pat patvirtina aukščiau aptartų liudytojų parodymų patikimumą ir teisingumą. A. V. teigia mačiusi, kad kaltinamasis rankoje turėjo peilį, kuris buvo kruvinas ir su kuriuo kieme A. P. šokinėjo prieš D. B.. Peilį nuteistojo rankoje patvirtino matęs ir D. B.. Liudytojas M. Ž. teigia virtuvėje pamatęs A. P., laikantį rankoje peilį ir nukentėjusįjį J. V., kuris buvo sužalotas. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. B. parodė, kad įbėgęs į virtuvę, pamatė netoli suoliuko kniūbsčią gulintį J. V., o prie jo pasilenkusį A. P., kuris rankoje turėtu peiliu smogė Jonui vieną dūrį į nugarą, kuri buvo kruvina. Specialisto išvada patvirtino, kad J. V. konstatuota durtinės - pjautinės nugaros dešinės pusės žaizdos su dešinio plaučio sužalojimu, durtinės - pjautinės kairio žasto žaizdos padarytos aštraus duriamai pjaunančio daikto poveikyje, galimai peiliu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas įrodymus, teisingai ir pagrįstai pažymėjo, kad apklaustų nukentėjusiojo, liudytojų parodymai atskirose detalėse šiek tiek skiriasi, tačiau iš esmės jie neprieštarauja vieni kitiems, papildo vieni kitus, todėl pagrįstai juos laikė A. P. kaltės įrodymais. Nuoseklius, vieni kitus papildančius parodymus davė ne tik nukentėjusiojo artimieji, bet ir M. Ž., su kuriuo kaltinamasis atvažiavo pas nukentėjusįjį, todėl nėra pagrindo teigti, kad liudytojai davė neteisingus, neobjektyvius parodymus, ir kad jie nesuinteresuoti nustatyti byloje tiesą. Apeliacinio skundo argumentas, kad jis neturėjo jokio tikslo sužaloti nukentėjusįjį, nes jo nepažinojo, nepaneigia byloje surinktų jo kaltės įrodymų.
Taigi, rašytiniai bylos įrodymai bei visi aukščiau aptarti duomenys neginčijamai patvirtina, kad nukentėjusiajam J. V. nustatytus sužalojimus padarė ne kas kitas, o nuteistasis A. P., kad būtent jis peiliu tyčia septynis kartus dūrė J. V. į įvairias kūno vietas ir tokiais savo veiksmais sunkiai sutrikdė jo sveikatą. Teismas įvertinęs visų įrodymų visetą, konstatuoja, kad A. P. kaltė padarius jam pagal BK 135 str. 1 d. inkriminuotą nusikaltimą pilnai pasitvirtino, todėl jis pripažintas kaltu ir nuteistas teisingai ir pagrįstai.
Skirdamas kaltinamajam bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, nepažeidė. Civiliniai ieškiniai pagrįsti ir įrodyti, nukentėjusiojo ieškinys neturtinei žalai atlyginti taip pat atitinka ir protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus, todėl priteisti pagrįstai.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti nuosprendį apeliacinio skundo argumentais įstatyminio pagrindo nėra, todėl jis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.