Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės Kartanaitės, kolegijos narių teisėjų Marytės Švažienės ir Virginijaus Stankevičiaus,

dalyvaujant atsakovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei Ramintai Šetikaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. įmonės skundą atsakovei Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-06-27 rašto Nr. (44.20)8-10732 pagrindu priimto sprendimo panaikinimo, įpareigojimo Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją pripažinti, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėja A. V. įmonė prarado prekių atsargas dėl force majeure prilyginamų aplinkybių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. liepos 17 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjos A. V. įmonės skundas atsakovei Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-06-27 rašto Nr. (44.20)8-10732 pagrindu priimto sprendimo panaikinimo, įpareigojimo Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją pripažinti, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėja A. V. įmonė prarado prekių atsargas dėl force majeure prilyginamų aplinkybių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismo posėdžio metu pareiškėjos A. V. įmonės atstovė advokato padėjėja Vilma Volkovienė, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovės visas pareiškėjos A. V. įmonės turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 100 Lt žyminis mokestis ir 423,50 Lt atlyginimas antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą, iš viso – 523,50 Lt.

Pareiškėja A. V. įmonė skunde (b. l. 2-10) ir pareiškėjos A. V. įmonės atstovė advokato padėjėja Vilma Volkovienė teismo posėdžio metu nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjos A. V. įmonės patalpose trūkus vandentiekio vamzdžiams buvo užlietos patalpos, kuriose buvo sandėliuojamos prekių atsargos. Pareiškėja kreipėsi į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu, kad būtų priimtas sprendimas laikyti įvykusią vandentiekio sistemos avariją force majeure prilyginama aplinkybe, dėl kurios buvo prarastos prekių atsargos (nepataisomai aplietos vandeniu). Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija skundžiamu 2013 m. birželio 27 d. rašto Nr. (44.20)5-10732 pagrindu priimtu sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino ir nurodė, jog prašyme nurodytas įvykis – vandentiekio avarija – nėra force majeure Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 861 patvirtintų Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 punkto prasme. Pažymėjo, kad pareiškėja, kreipdamasi į atsakovę neprašė, kad vandentiekio sistemos avarija būtų pripažinta force majeure, tačiau kreipėsi į atsakovę su prašymu priimti sprendimą, kad vandentiekio sistemos avarija pareiškėjos patalpose įvyko dėl force majeure prilyginamų aplinkybių pagal Taisyklių 2.4 punktą. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 66 str. 2 d. komentare nurodyta, kad, kai pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojas savo vykdomai (numatomai vykdyti) PVM apmokestinamai veiklai įsigyja (importuoja) prekes ir jų pirkimo (importo) PVM įtraukia į PVM atskaitą, o vėliau paaiškėja, kad šios prekės (dalis prekių) nebebus panaudotos minėtai ekonominei veiklai, nes jos buvo prarastos dėl objektyvių nuo PVM mokėtojo nepriklausančių priežasčių, tai šių prarastų prekių kiekio PVM ataskaita netikslinama, jeigu PVM mokėtojas tinkamai įrodo šių prekių praradimo faktą (gali pateikti tai patvirtinančius dokumentus). Pažymėjo, kad visais atvejais svarbu ir tai, kad PVM mokėtojas pasinaudojęs įsigytų prekių, kurios PVM apmokestinamai veiklai vykdyti nebuvo panaudotos dėl objektyvių priežasčių, PVM ataskaita, veikia sąžiningai, ir jeigu tai nėra susiję su mokesčių vengimu bei sukčiavimu. Atsakovei buvo pateikti prekių atsargų praradimo faktą patvirtinantys įrodymai – draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“ ir pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 11 d. sudarytas susitarimas dėl draudimo išmokos žalos reguliavimo byloje Nr. IF/IT/0000814 bei prie jo pridėti priedai, iš kurių matyti, kad įvykis pripažintas draudiminiu ir prekių atsargos buvo prarastos (nepataisomai aplietos vandeniu) dėl aplinkybių, kurių pareiškėja A. V. įmonė negalėjo kontroliuoti bei negalėjo jų protingai numatyti. Draudimo bendrovė nenustatė jokių aplinkybių ar požymių, kuriais remiantis būtų galima daryti prielaidą, kad vandentiekio sistemos avarija įvyko dėl pareiškėjos neapdairumo ar nerūpestingumo bei pan. Nurodė, kad svarbu tai, jog atsakovė Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija neginčija fakto, kad pareiškėjos patalpose buvo prarastos prekių atsargos (konkrečiai jos prarado savo ekonominę vertę ir nebegali būti panaudotos pareiškėjos ekonominei veiklai, nes buvo nepataisomai aplietos), tačiau atsisako pripažinti, kad ekonominę vertę prekių atsargos prarado dėl force majeure prilyginamų aplinkybių. Atsakovė atsisakymą grindžia tik deklaratyviais teiginiais, remiasi su bylos aplinkybėmis nesusijusia teismų praktika (atsakovė tai pripažįsta atsiliepime, nes nurodo, kad tai nėra svarbu). Nurodė, kad atsakovė nepagrįstai teigia, kad vandentiekio sistemos avariją pareiškėja numatė ir sąmoningai dėl to apdraudė turtą. Pažymėjo, kad pareiškėja yra pateikusi draudimo polisų, liudijančių, kad pareiškėjos įmonė savo turtą draudžia daugelį metų, kad draudimas pareiškėjai taip pat yra reikalingas, sudarant kredito sutartis su bankais. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai, kad vandentiekio sistemos avarija įvyko dėl pareiškėjos nerūpestingumo ar neapdairumo, yra teisiškai nepagrįsti. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja mokesčių administratoriui aiškiai nurodė ir pateikė neginčytinus įrodymus, kad draudimo bendrovė nenustatė, jog pareiškėja (draudėja) A. V. įmonė būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1013 str., 6.1014 str. nuostatas, ar, kad būtų nustatyta, jog draudimo bendrovė turėtų teisę reikšti regresinį reikalavimą dėl pareiškėjai išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš kalto dėl įvykusio draudiminio įvykio asmens, nes tokių asmenų nenustatyta. Pažymėjo, kad visos sugadintų (aplietų) prekių atsargos nėra sunaikintos, tai patvirtina pateiktas antstolio surašytas 2013 m. rugpjūčio 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, tačiau kaip prekių atsargų nebegalima panaudoti ekonominei veiklai. Nurodė, kad Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nepripažinus, kad prekių atsargos buvo prarastos dėl force majeure prilyginamų aplinkybių, pareiškėja A. V. įmonė, nors ir nebegalėdama minėtų prekių atsargų panaudoti ekonominei veiklai, turės pareigą sumokėti PVM, o tai prieštarauja ne tik Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 66 str. 2 d. 2 p., 3 p. nuostatoms, bet ir teisinės valstybės principams, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams. Nurodė, kad jokių vandentiekio sistemos įrengimo defektų nebuvo nustatyta, o avarija įvyko dėl aplinkybių, kurių nei pareiškėja nei vandentiekio sistemą įrengęs rangovas nenumatė ir negalėjo numatyti, t. y. dėl force majeure prilyginamų aplinkybių. Nurodė, kad atsakovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundžiamame sprendime nepagrįstai teigiama, kad iš pareiškėjos pateiktų duomenų nematyti, kad būtų atliktas vandentiekio avarijos priežasties tyrimas ir surašytas vandentiekio avarijos priežasties nustatymo aktas. Iš pagal draudimo bendrovės užsakytos „Užliejimo padarytos žalos kilnojamajam turtui įvertinimo ataskaitos Nr. 120820V-01, kurią atliko UAB „Finance property“, matyti, kad buvo atliktas turto vertinimas, turto vertintojas buvo atvykęs į avarijos vietą, tačiau jokių pareiškėjos nerūpestingumo požymių nenustatyta. Pažymėjo, kad jeigu būtų buvusi nustatyta vandentiekio sistemos avarijos priežastis, tuomet pareiškėjai nebūtų reikėję kreiptis į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu, kad būtų pripažinta, jog prekių atsargos buvo prarastos dėl force majeure prilyginamų aplinkybių. Tokiu atveju draudimo bendrovė būtų neatlyginusi žalos pareiškėjai arba būtų kreipusis į teismą regreso tvarka dėl žalos priteisimo iš kalto už atsiradusią žalą asmens (CK 6.1013 str. 3 d., 6.1014 str. 1 d., 2 d., 6. 1015 str. 1 d.), tačiau tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Analizuojant Taisyklių 3 ir 4 punktus pažymėtina, kad, norėdama patvirtinti įvykio ir prekių praradimo faktą, pareiškėja A. V. įmonė privalėjo pateikti Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai draudimo įmonės dokumentus, patvirtinančius nenugalimai jėgai prilyginamų aplinkybių egzistavimo ir prekių praradimo faktą. Pareiškėja tai padarė, tačiau atsakovė Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija minėtą Taisyklių reikalavimo įvykdymą interpretavo savaip – kaip sąmoningą pareiškėjos A. V. įmonės veikimą, t. y. apdraudimą, numatant galimą vandentiekio avarijos riziką. Prašo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-06-27 rašto Nr. (44.20)8-10732 pagrindu priimtą sprendimą panaikinti, įpareigoti Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją pripažinti, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėja A. V. įmonė prarado prekių atsargas dėl force majeure prilyginamų aplinkybių ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė Raminta Šetikaitė teismo posėdžio metu nurodė, kad yra 2010-10-04 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370, kurioje pasisakyta, kad netgi gaisras negali būti laikomas nenugalima jėga, t. y. force majeure, nes gaisro kilimo faktą taip pat galima protingai numatyti – gaisro kilimo rizika yra visuotinai žinomas dalykas. Šiuo atveju ir vandentiekio avarija turėtų būti laikoma galima numatyti rizika, nes tai yra susiję su statinio eksploatacija ir priežiūra. Tai yra statinio valdytojo ir naudotojo atsakomybė užtikrinti šios sistemos saugumą bei tinkamą eksploataciją. Nurodė, kad mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 66 str. 2 d. 2 p., kuris reglamentuoja būtent force majeure prilyginamų aplinkybių taikymo atvejį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-12 nutarimu patvirtintomis Įrodymų, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veiklos taisyklėmis. Mokesčių administratorius įvertino galimą riziką, galėjimo kontroliuoti įvykį, galėjimo užkirsti pasekmes ir pašalinti įvykusius padarinius. Visų šių aplinkybių kontekste priėmė sprendimą nepripažinti šio atvejo force majeure prilyginamoms aplinkybėms. Nurodė, kad susitarimas dėl draudimo išmokos išmokėjimo tik patvirtina draudimo išmokos išmokėjimą ir žalos pripažinimą draudimo sutartyje numatytiems atvejams. Šiuo atveju į draudimo sutartį kaip tik buvo įtraukta vandens rizika. Sutinka, kad CK 6.212 str. išvardinti force majeure reikšmingi faktai, t.y., kad šalis negali kontroliuoti, negali protingai numatyti ir negali užkirsti kelio. Šiuo atveju draudimo sutartyje vandens rizika yra įtraukta, tai reiškia, kad šalis numatė, įtraukė ir tikėjosi tokios galimos rizikos. Dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo 26 str. 2 d. 2 p. ir 3 p. koreliacijos – tai yra dvi atskiros teisės normos, kurios apibrėžia visiškai skirtingas situacijas: minėto straipsnio 2 p. reglamentuoja force majeure atvejį bei jo vertinimą, o 3 p. – suteikia teisę mokesčių mokėtojui, jeigu jis turi prekių nurašymą, utilizavimą patvirtinančius dokumentus, juos pateikus mokesčių administratoriui ir netikslinti PVM atskaitos. Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjos prašyme išdėstytas aplinkybes ir nepripažino, kad prašyme nurodytas įvykis bei jo aplinkybės gali būti pripažintos force majeure. Prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos A. V. įmonės skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-06-27 rašto Nr. (44.20)8-10732 pagrindu priimto sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pripažinti 2012 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjos A. V. įmonėje įvykusią vandentiekio sistemos avariją force majeure aplinkybe.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 861 „Dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintos Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, taisyklės, kurios nustato, kokiais atvejais laikoma, kad prekės yra prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 66 straipsnio 2 dalies 2 punktu arba 67 straipsnio 5 dalimi netikslinama pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atskaita už ilgalaikį materialųjį turtą ar kitas prekes arba vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 straipsnio 8 dalimi į biudžetą neturi būti mokamas PVM už prarastas prekes, kurioms buvo taikomos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos atstovės teigimu, jog nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl to, jog 2012 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjos A. V. įmonės patalpose trūkus vandentiekio vamzdžiams buvo užlietos patalpos, kuriose buvo sandėliuojamos prekių atsargos. Tai patvirtina, be kita ko, Užliejimo padarytos žalos kilnojamajam turtui įvertinimo ataskaita Nr. 120820V-01 (b. l. 53-74).

Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos taisyklių 2.4 punkte numatyta, kad sprendimą laikyti kitas aplinkybes force majeure, dėl kurių galėjo būti prarastos prekės, šių Taisyklių 4 punkte nustatyta tvarka ir terminais priima apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas ar jo įgaliotas pareigūnas.

Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos taisyklių 4 punkte numatyta, kad tuo atveju, jeigu prekės prarastos dėl šių Taisyklių 2.4 punkte nurodytų priežasčių, PVM mokėtojas ar kitas apmokestinamasis asmuo per 10 darbo dienų nuo prekių praradimo privalo raštu pranešti apie tai apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos taisyklių 5 punkte numatyta, kad, jeigu šių Taisyklių 4 punkte nurodyti pranešimo ir dokumentų pateikimo terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas ar jo įgaliotas pareigūnas PVM mokėtojo ar kito apmokestinamojo asmens prašymu turi teisę šiuos terminus atstatyti. Jeigu PVM mokėtojas ar kitas apmokestinamasis asmuo dėl svarbių priežasčių nespėja pateikti šių Taisyklių 4 punkte nurodytų dokumentų per nustatytą terminą, apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas (pavaduotojas) PVM mokėtojo ar kito apmokestinamojo asmens prašymu turi teisę dokumentų pateikimo terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip iki 3 mėnesių, skaičiuojant nuo prašymo pratęsti terminą pateikimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja A. V. įmonė į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją kreipėsi 2012 m. rugsėjo 4 d. (b .l. 36) ir 2012 m. rugsėjo 5 d. (b. l. 37), t.y. praleidusi 10 darbo dienų kreipimosi terminą. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012-09-24 sprendimu Nr. (28.1)S-16781 (b. l. 38) informavo, kad atstatyti dokumentų pateikimo terminą nėra svarbių priežasčių ir prašymą pripažinti, kad prekės prarastos dėl force majeure aplinkybių paliko nenagrinėtą, tačiau Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą (b. 39-44) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-09-24 sprendimą Nr. (28.1)S-16781 (b. l. 38) panaikinti ir įpareigoti Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją atstatyti pranešimo pateikimo terminą. Pareiškėja, gavusi teismo sprendimą, 2013 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su pranešimu (b. l. 45), jog 2012 m. rugpjūčio 6 d. trūkus vandentiekio vamzdžiams buvo užlietos patalpos, kuriose buvo sandėliuojamos prekių atsargos.

Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, taisyklių 4 punkte numatyta, kad per 30 kalendorinių dienų laikotarpį, kuris skaičiuojamas nuo pranešimo pateikimo dienos, PVM mokėtojas ar kitas apmokestinamasis asmuo turi pateikti šių Taisyklių 3 punkte nurodytus įvykio ir prekių praradimo faktą patvirtinančius dokumentus. Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos taisyklių 3 punkte numatyta, kad PVM mokėtojas ar kitas apmokestinamasis asmuo, kuriam pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 straipsnio 8 dalį atsiranda prievolė mokėti PVM į biudžetą (toliau vadinama – kitas apmokestinamasis asmuo), norėdamas netikslinti PVM atskaitos ar nemokėti PVM, privalo turėti įvykio ir prekių praradimo faktą patvirtinančius dokumentus (draudimo įmonės ar jos įgaliotų asmenų surašytus įvykio aktus arba kitų kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, patvirtinančius nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimo ir prekių praradimo faktą).

Nagrinėjamu atveju 2013 m. balandžio 22 d. pareiškėja A. V. įmonė taip pat kreipėsi į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu (b. l. 46) pripažinti, kad pareiškėja parado prekių atsargas dėl force majeure prilyginamų aplinkybių, prie kurio pridėjo draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“ 2012-08-28 ir 2012-08-30 pranešimus (b. l. 48-49), 2012-09-11 susitarimą dėl draudimo išmokos žalos reguliavimo byloje Nr. IF/IT/0000814 (b. l. 50-51), Užliejimo padarytos žalos kilnojamajam turtui įvertinimo ataskaitą Nr. 120820V-01 (b. l. 52-74), sugadintų atsargų aktus Nr. 1, Nr. 1/1, Nr. 1/2 (b. l. 75-77), medžiagų nurašymo aktus Nr. 389, Nr. 390, Nr. 392 (b. l. 78-82), medžiagų sunaudojimo aktą Nr. 86 (b. l. 83). Teismo vertinimu, pateikti dokumentai laikytini įvykio ir prekių praradimo faktą patvirtinančiais dokumentai, kadangi iš nurodytų dokumentų matyti, jog vandentiekio sistemos avarija buvo pripažinta draudiminiu įvykiu (kas patvirtina, jog vandentiekio sistemos avarija įvyko), apskaičiuotas padarytos žalos dydis, konkrečiai nurodyta, kokios prekės ir kiek procentų sugadintos. Po šių dokumentų gavimo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ėmėsi aktyvių veiksmų ir 2013-05-08 raštu Nr. (44.20)S-7950 (b. l. 85) prašė pareiškėjos atsakyti į atitinkamus klausimus ir prašė pateikti papildomų įrodymų, kai vertintina, kaip siekimas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti pareiškėjos prašymą pripažinti, kad pareiškėja parado prekių atsargas dėl force majeure prilyginamų aplinkybių. 2013 m. gegužės 22 d. pareiškėja A. V. įmonė pateikė paaiškinimą (b. l. 86 - 88) ir papildomų dokumentų (b. l. 88-99).

Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos taisyklių 4 punkte numatyta, kad sprendimą laikyti kitas aplinkybes force majeure, dėl kurių galėjo būti prarastos prekės, apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas ar jo įgaliotas pareigūnas priima per 30 kalendorinių dienų nuo šių dokumentų pateikimo.

Nagrinėjamu atveju galutinai dokumentai (b. l. 86-99) buvo pateikti 2013 m. gegužės 22 d., o skundžiamas sprendimas Nr. (44.20)8-10732 (b. l. 12-14) priimtas 2013-06-27 ir pasirašytas Kontrolės departamento direktorės, atliekančios viršininko funkcijas, t. y. sprendimas priimtas kompetentingo asmens ir daugiau kaip po 30 kalendorinių dienų nuo dokumentų pateikimo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra esminis procedūros pažeidimas, pažeidžiantis pareiškėjos teises ir dėl kurio reikėtų naikinti ginčijamą Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą.

Pareiškėja nurodo, kad atsakovė skundžiamą sprendimą grindžia tik deklaratyviais teiginiais, remiasi su bylos aplinkybėmis nesusijusia teismų praktika. Teismo vertinimu, skundžiamas atsakovės sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas pareiškėjos pateiktais dokumentais. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė, be kita ko, remiasi teismų praktika, susijusia su vandentiekio sistemos avarijomis.

Pareiškėjos atstovė posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja, kreipdamasi į atsakovę neprašė, kad vandentiekio sistemos avarija būtų pripažinta force majeure, tačiau kreipėsi į atsakovę su prašymu priimti sprendimą, kad vandentiekio sistemos avarija pareiškėjos patalpose įvyko dėl force majeure prilyginamų aplinkybių pagal Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos taisyklių 2.4 punktą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėja mano, kad yra force majeure ir force majeure prilyginamos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, taisyklės nei kiti teisės aktai nenumato force majeure prilyginamų aplinkybių, kurias galimai būtų lengviau įrodyti nei force majeure. Atkreiptinas dėmesys, jog Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, taisyklių 2.4 punkte numatyta, kad prekės laikomos prarastomis dėl force majeure, jeigu jos prarastos dėl kitų force majeure aplinkybių, bet ne dėl force majeure prilyginamų aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, ar vandentiekio sistemos avarija laikytina nenugalima jėga (force majeure). Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, taisyklių 2 punkte numatyta, kad prekės laikomos prarastomis dėl force majeure, jeigu jos prarastos dėl kurios nors iš šių priežasčių: 2.1. karo (paskelbto ar nepaskelbto), pilietinio karo, maišto ar revoliucijos; 2.2. stichinės nelaimės (smarkios audros, ciklono, žemės drebėjimo, jūros ar upės potvynio, žaibo ar panašiai); 2.3. sprogimo, gaisro, mašinų, gamybinių pastatų ir kurių nors (arba visų) vidaus komunikacijų sunaikinimo; 2.4. kitų force majeure aplinkybių.

Matyti, jog Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, taisyklės nepateikia force majeure sampratos, tik nurodo nebaigtinį force majeure aplinkybių sąrašą.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos argumentu, jog pareiškėją A. V. įmonę ir atsakovę Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją nesieja civiliniai teisiniai santykiai, tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta nenugalimos jėgos samprata turėtų būti taikoma ir šiuo atveju.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.212 straipsnyje numatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Taigi, turi būti įrodytos keturios sąlygos.

Nenugalimos jėgos definicija taip pat įtvirtinta ir poįstatyminiame teisės akte. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių 1 punkte numatyta, kad force majeure sąvoka apibūdinamos nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis pašalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtinos įrodyti sąlygos yra iš esmės tokios pat kaip ir nurodytosios Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių 3 punkte pateiktas bene išsamiausias, bet nebaigtinis, force majeure aplinkybių sąrašas, tačiau vandentiekio sistemos avarija neįtraukta į 3.1. – 3.6. punkte numatytas aplinkybes, todėl force majeure aplinkybės šiuo atveju turi būti įrodytos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojami kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).

Pareiškėja A. V. įmonė teigia, kad draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“ ir pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 11 d. sudarytas susitarimas dėl draudimo išmokos žalos reguliavimo byloje Nr. IF/IT/0000814 (b. l. 50-51) bei prie jo pridėti priedai, iš kurių matyti, kad įvykis pripažintas draudiminiu ir prekių atsargos buvo prarastos (nepataisomai aplietos vandeniu) dėl aplinkybių, kurių pareiškėja A. V. įmonė negalėjo kontroliuoti bei negalėjo jų protingai numatyti. Taip pat nurodė, kad draudimo bendrovė nenustatė jokių aplinkybių ar požymių, kuriais remiantis būtų galima daryti prielaidą, kad vandentiekio sistemos avarija įvyko dėl pareiškėjos neapdairumo ar nerūpestingumo bei pan. Įvertinus turimus rašytinius įrodymus (b. l. 48-83), kurie buvo pateikti ir atsakovei Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, matyti, jog nei draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“ ir pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 11 d. sudarytas susitarimas dėl draudimo išmokos žalos reguliavimo byloje Nr. IF/IT/0000814 (b. l. 50-51), nei Užliejimo padarytos žalos kilnojamajam turtui įvertinimo ataskaita Nr. 120820V-01 (b. l. 52-74), nei kiti dokumentai nepatvirtina aplinkybių, kad pareiškėja A. V. įmonė negalėjo kontroliuoti bei negalėjo protingai numatyti vandentiekio avarijos. Pažymėtina, kad pastarieji dokumentai patvirtina patį įvykį ir kilusios žalos dydį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėja neįrodė force majeure aplinkybių visumos, o tiksliau išvis nepasisakė dėl neišvengiamų ir nepašalinamų aplinkybių.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentu, kad pareiškėja A. V. įmonė numatė galimą vandentiekio sistemos avarijos riziką ir sąmoningai nuo jos savo turtą apdraudė, nes, pirma, pareiškėjos turtas buvo apdraustas nuo vandens rizikos ir, antra, pareiškėja yra sudariusi sutartis su kredito įstaigomis, pagal kurias pareiškėja turi pareigą drausti savo turtą. Tai patvirtina Kredito linijos sutarties Nr. 02-016928-KL (b. l. 22-31) 11 punktas.

Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, t. y. skundžiamas sprendimas buvo priimtas kompetentingo asmens – atsakovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko, kuris priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos prašymo pripažinti vandentiekio sistemos avariją force majeure prilyginamą aplinkybe, nepažeidė nustatytos vertinimo tvarkos, numatytos Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, taisyklėse, kuri turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Byloje pripažinus, jog ginčijamas aktas teisėtas ir pagristas, nėra juridinio bei faktinio pagrindo įpareigoti Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją pripažinti, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėja A. V. įmonė prarado prekių atsargas dėl force majeure prilyginamų aplinkybių, todėl šis skundo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagristas.

Pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju skundas atmestinas dėl visų skundo reikalavimų, todėl pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kitais pareiškėjos nurodytais motyvais skundą tenkinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 44 str., teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. V. įmonės skundą atsakovei Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-06-27 rašto Nr. (44.20)8-10732 pagrindu priimto sprendimo panaikinimo, įpareigojimo Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją pripažinti, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėja A. V. įmonė prarado prekių atsargas dėl force majeure prilyginamų aplinkybių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Kolegijos teisėjai Laisvutė Kartanaitė