Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimu už akių nusprendė ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo AB DnB NORD banko ieškovui bankrutavusiai Šalčininkėlių ŽŪB 5 500 Lt, valstybei 165 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nurodė atsakovas prašė priimti sprendimą už akių, jei byloje nebuvo pateikti paruošiamieji procesiniai dokumentai, taigi ir dublikas (CPK 142 str. 2 d. 4 p.), todėl byloje atsiranda CPK 142 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodytos pasekmės – priimamas sprendimas ieškovui už akių (CPK 3 str. 5 d.).

Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog užtikrindamas prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymą ieškovas įkeitė 11 žemės ūkio technikos vienetų. Teismas nurodė, kad Šalčininkėlių ŽŪB pajininkų 1999 m kovo 17 d. visuotinis susirinkimas nusprendė du traktorius MTZ-80 (pagamintus 1981 m. ir 1982 m.), v/n 95-35 IC ir v/n 95-32 IC, kurie įkeisti atsakovui, parduoti bendrovės nariams I. M. bei I. Š. , prašyti banko pakeisti įkeistus parduodamus traktorius kitais. Teismas pažymėjo, kad minėti traktoriai buvo parduoti neturint įkaito turėtojo sutikimo. Teismas nurodė, kad Šalčininkėlių ŽŪB pateikė atsakovui prašymą išbraukti iš įkeistos technikos sąrašo minėtus traktorius ir atitinkamai įtraukti į sąrašą kitus traktorius, t.y. traktorių T-150 (1984 m. gamyklinis Nr. 572542, v/n 95-28 IC), traktorių DT-75 (1990 m., gamyklinis Nr. 601548, v/n 92-21 IC) ir traktorių-ekskavatorių EO-2521 JUMZ-6M (1979 m., gamyklinis Nr. 092326, v/n 95-31 IC), kurių bendra rinkos kaina 20-30 % didesnė už parduotų traktorių. Teismas nurodė, kad tretiesiems asmenims buvo parduoti įkeitimu apsunkinti minėti traktoriai MTZ-80 (pagaminti 1981 m., 1982 m.), nes įkeitimo teisė seka paskui daiktą nepriklausomai nuo to, kam jis priklauso nuosavybės teise.

Teismas nurodė, kad 1964 m. CK 203 straipsnio pirmoji dalis imperatyviai reikalauja, jog įkeitimo sutartis (analogiškai ir pakeitimas) būtų sudaromi rašytine forma, o nurodytos taisyklės nesilaikymas įkeitimo sutartį (jos pakeitimą) daro negaliojantį (1964 m. CK 203 str. 4 d.). Teismas pažymėjo, kad ieškovo 2000 m. pabaigoje inicijuotas 1996 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutarties pakeitimas vertintinas tik kaip ofertos, t. y. siūlymo pakeisti sutartį pateikimas. Teismas nurodė, kad atsakovui, nepripažįstančiam ieškinio, tenka pareiga įrodyti egzistuojant rašytinį susitarimą dėl 1996 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutarties pakeitimo trijų ginčo objektų (traktorių) atžvilgiu (CPK 178 str.), tačiau įrodymų tokiai faktinei aplinkybei pagrįsti, jog atsakovas priėmė (akceptavo) ieškovo siūlymą pakeisti įkeitimo objektus (t. y. vienus traktorius kitais), byloje nėra. Dėl to teismas konstatavo, kad, nesant priešpriešinės valios suderinimo iš atsakovo pusės, susitarimas dėl įkeitimo sutarties pakeitimo, priešingai nei teigia atsakovas, laikytinas nesudarytu (1964 m. CK 171 str.), o būtent dėl tos priežasties, kad toks pakeitimas nebuvo įformintas raštu, atsakovas įkeitimo sutarties pakeitimo objektyviai negalėjo įregistruoti (1964 m. CK 205 str.). Teismas neatsižvelgė į Šalčininkėlių ŽŪB likvidacinės komisijos pirmininko 2003 m. lapkričio 29 d. raštą, kuriame kaip įkeistas turtas nurodyti trys ginčo traktoriai (traktoriaus T-150, traktoriaus DT-75, traktoriaus-ekskavatoriaus EO-2521 JUMZ-6M), nes, teismo nuomone, šis išvestinis dokumentas neatitinka pirminio šaltinio – 1996 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutarties turinio, o susitarimo dėl įkeitimo sutarties pakeitimo nėra.

Teismas nurodė, kad apie ginčo traktorių pardavimą iš varžytinių įmonės administratorius paskelbė laikraščio „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, o Šalčininkėlių ŽŪB parduoto turto sąrašas patvirtina, kad traktorius T-150 parduotas už 1 500 Lt, traktorius DT-75 - 1000 Lt, traktorius-ekskavatorius EO-2521 JUMZ-6M - 3 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad 15 464,84 Lt sumą (iš jų 5 500 Lt gautus už parduotą neįkeistą turtą) įmonės administratorius 2005 m. sausio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1 sumokėjo atsakovui, nepaisydamas kitų kreditorių eilės.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. sausio 22 d. nutartimi iškeliant ieškovui bankroto bylą, ieškovo turtas sudarė 335 300 Lt, o bendra patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma 2004 m. pabaigoje siekė 473 89,61 Lt, t. y. įmonės negatyvus turtas viršijo turimus aktyvus. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2004 m. spalio 11 d. nutartimi ieškovą pripažino bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto ir administratorius pradėjo realizuoti įmonės turtą bei atsiskaitinėti su kreditoriais. Teismas nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje įtvirtinta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka grindžiama prievolės rūšimi bei proporcingumo principu ir bankrutavusios bendrovės kreditoriai skirstytini į tris eiles. Teismas pažymėjo, kad kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu, užtikrintiems reikalavimams yra teikiamas prioritetas kitų kreditorių atžvilgiu (Įmonių bankroto įstatymo 34 str.) ir, jeigu sumos, gautos pardavus įkeistą turtą, neužtenka visiškai patenkinti įkaito turėtojo reikalavimus, jis turi teisę pretenduoti į trūkstamą dalį iš kito skolininko turto, bet netenka pirmenybės teisės (1964 m. CK 208 str. 3 d., nuo 2001 m. liepos 1 d. CK 4.219 str. 6 d.). Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas priskirtinas trečiosios eilės kreditoriams. Teismas nurodė, kad kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai buvo patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai (Įmonių bankroto įstatymo 35 str. 6 d.), be to, reikalavimai diferencijuojami į du etapus: pirmiausia tenkinamos pagrindinės prievolės ir tik vėliau, jeigu yra pakankamai lėšų, – papildomos. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad atsakovas 5 500 Lt gavo nepagrįstai ta prasme, jog aplenkė pirmesnės eilės kreditorius ar jam buvo contra legem suteiktas prioritetas tos pačios – trečios eilės kreditorių, kurių reikalavimai patenkinti mažesne apimtimi (proporcingumo principas), atžvilgiu.