- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-07-13
- Bylos Nr.
- 1A-400/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-60-1-00153-2009-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- V. D.
- Advokatai
- Linas Belevičius
- Kategorijos
- 1.2.28.4Savavaldžiavimas (BK 294 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio ir Violetos Ražinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. D. UAB „C“ priteista 280 000 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. D. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. dirbdamas UAB „C“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nuo 2007-01-02 statybos techninės priežiūros vadovu ir pagal 2008-08-01 įgaliojimą įgaliotas „pasirašyti preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis su klientais, perkančiais negyvenamąsias patalpas/poilsio patalpas bei kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) bei priimti avansinį apmokėjimą, remiantis akcininkų susirinkimo protokoluose nurodytomis kainomis ir sąlygomis“ bei pagal 2008-12-24 įgaliojimą įgaliotas „tvarkyti, valdyti, pilnai disponuoti nekilnojamuoju turtu-negyvenamomis patalpomis/poilsio patalpomis bei kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), su teise išnuomoti, mainyti, parduoti juos remiantis akcininkų susirinkimo protokoluose nurodyta kaina ir sąlygomis, gauti pinigus, perleisti nuomos teisę į žemės sklypą“, 2008-10-20, apie 11 val., Palangos mieste, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, pasirašė sutartį su V. D., pagal kurią UAB „C“ įsipareigojo iki 2009-05-31 pastatyti ir parduoti jai nekilnojamąjį objektą: dviejų kambarių poilsio apartamentus poilsio pastatų komplekse, adresu (duomenys neskelbtini), už 280000 Lt, pagal kurią V. D. laikotarpiu nuo 2008-10-20 iki 2008-12-25 per tris kartus paėmė iš V. D. 280000 Lt: 2008-10-20, apie 11 val., Palangos mieste, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, V. D. iš V. D. paėmė 60000 Lt; 2008-11-14 (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, paėmė iš V. D. 80000 Lt; 2008-12-25, apie 10 val., (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, paėmė iš V. D. 140000 Lt, kurių į UAB „C“ kasą neįnešė ir taip pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „C“ turtą – 280000 litų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai vertino įrodymus, visapusiškai neištyrė visų bylos aplinkybių, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas.
Apeliantas teigia, kad tarp jo duotų parodymų ir teismo išvadų yra esminių skirtumų. Teismas nepripažino, kad per V. M. R. K. investavo į UAB „C" statybas Palangos mieste 600 000 Lt ir per UAB „V“ – 170 000 Lt, kurie priklausė jam (apeliantui). Be to, teismas nepripažino, kad jis pagal R. K. rašytinį pavedimą tvarkė jos investicinius reikalus. Teismo išvada, kad R. K. ir V. D. į UAB „C“ pinigų neinvestavo, negalėjo turėti jokių finansinių pretenzijų ir reikalavimų minėtai bendrovei, todėl 280 000 Lt pasilikimas negali būti traktuojamas, kaip skolos atsiėmimas, o veiksmai kvalifikuotini, kaip nusikalstami, yra nepagrįsta. Teismas nepagrįstai teisinius santykius tarp R. K. ir V. M. įvardino, kaip paskolinius. Kad tai buvo ne paskoliniai santykiai, o jungtinės veikos santykiai, patvirtina byloje esantys įrodymai. Byloje įrodyta, kad R. K., turėdama 600 000 Lt, ieškojo palankaus verslo, į kurį galėtų investuoti, V. M. ir O. S. pasiūlius, buvo įgyta UAB „V", per ją padaryta 170 000 Lt investiciją į UAB „C" statomą objektą Palangoje, sudaryta sutartis dėl 8 butų pirkimo iš UAB „C". R. K. ir V. M. sutarė dėl bendros jungtinės veiklos investuojant 770 000 Lt į UAB „C" statybą Palangos mieste. Tuo tikslu įgijo UAB „V", per kurią su UAB „C" sudarė išankstinę 8 butų pirkimo - pardavimo sutartį ir padarė 170 000 Lt avansinį mokėjimą, o 600 000 Lt davė V. M. dėl investavimo į UAB „C" vykdomas statybas Palangoje. Šios aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad esant paskoliniams teisiniams santykiams, jis (apeliantas) neturėjo tikros teisės, veikdamas R. K. pavedimu ir naudai, pasilikti pinigus už V. D. parduotą butą.
Be to, apeliantas teigia, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi neatliko įrodymų analizės, nepasisakė, kodėl vienus įrodymus pripažino, o kitus atmetė, neįvertino įrodymų reikšmingumo, jų svarbumo ir nenurodė, kodėl teikė pirmenybę kaltinantiems įrodymams ir nevertino teisinančių įrodymų, neatliko lyginamojo jų vertinimo.
Remdamasis V. A. parodymais, apeliantas nurodo, kad pastarasis patvirtino, jog žinojo apie tai, kad V. D. buvo parduotas butas, matė sutartį, žinojo pardavimo kainą. Liudytojas parodė, kad gautą avansinį mokėjimą - 60 000 Lt paliko V. D. statybinių medžiagų įgijimui. Nors jis statybinių medžiagų nepirko, 60 000 Lt pasilikimas medžiagų pirkimui negali būti vertinamas kaip nusikalstama veika. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neįvertino jo parodymų, kad 60 000 Lt jis perdavė V. A., nes pastarasis taip pat pripažino, kad 2006-04-26 pasirašė su UAB „V" preliminariąją pirkimo - pardavimų butų sutartį dėl 8 butų pardavimo, kurios pagrindu iš UAB „V" buvo pervesta 170 000 Lt pinigų suma. Apeliantas teigia, kad tai buvo jam priklausiusių pinigų suma, kurią į UAB „V" pervedė R. K.. Teismas neatkreipė dėmesio, kad pagal susitarimą su V. M., tai buvo investiciniai pinigai į statybą Palangoje. Šie V. A. parodymai paneigia teismo išvadą, kad V. M. ir R. K. nesusiję su UAB „ C". Be liudytojo V. A. parodymų, V. M. sąsajas su UAB „C" patvirtino ir liudytojai R. K., V. S., K. B.. Liudytojo V. A. parodymus, kad R. K. nebuvo investuotoja į statybas, paneigia kitų liudytojų parodymai, kad ji pasitarimo metu buvo pristatyta kaip investuotoja. Liudytojo G. K. parodymai, kad 60 000 Lt nebuvo įnešti į kasą, o V. D. pareiškė, kad tie pinigai lieka jam, prieštarauja V. A. parodymams. Dėl šios sumos V. A. teisme patvirtino, kad pinigus paliko statybinėms medžiagoms pirkti. G. K. taip pat parodė, kad žino, jog UAB „V" pervedė UAB „C" pinigus - 170 000 Lt - už butą lyg už V. M. tarpininkavimą. Šie liudytojo parodymai nėra konkretūs ir prieštarauja bylos medžiagai. Iš byloje esančio pavedimo matyti, kad 170 000 Lt buvo pervestas avansas pagal sutartį už 8 butų pirkimą. Apeliantas remiasi liudytojų V. S., K. B. ir R. K. parodymais. Teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo R. K. parodymais, kadangi juos patvirtina kitų liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga. Netikėti R. K. parodymais, kad 80 000 Lt jis atidavė M. D., nėra jokio pagrindo. Be to, byloje neįrodyta, kad jį su R. K. siejo artimi santykiai.
Teismas taip pat neįvertino to, kad jis ir R. K. buvo įsitikinę, jog V. M. pinigus investavo į UAB „C" vykdomas statybas. Už padarytą investiciją R. K. buvo parduotas butas perpus mažesne kaina, negu rinkos kaina. Tai rodo, kad UAB „C" vykdė A. M. ir B. K. susitarimą dėl jungtinės veiklos. Visi šie įrodymai patvirtina tai, kad su V. M. buvo susitarta, jog per jį bus atliekama investicija 600 000 Lt, kad šios investicijos garantas bus UAB „C" ir kad per UAB „ V" bus įformintas 8 butų pirkimas, o R. K. pirks du butus žemesnėmis negu rinkos kainomis, o pardavusi juos uždirbs, tačiau jai buvo parduotas tik vienas butas. Tai patvirtina rašytiniai įrodymai, esantys byloje. Liudytojo V. M. parodymai, kad į UAB „C" pinigų neinvestavo, iš R. K. pasiskolino 300 000 Lt, o vekselį pasirašė 600 000 Lt, neatitinka tikrovės. Teisme jis negalėjo paaiškinti, kodėl jis pasirašė vekselį 600 000 Lt, jeigu gavo tik 300 000 Lt, kodėl visur rašė, kad garantas yra UAB „C“. Iš R. K. parodymų matyti, kad V. M. jai grąžino 400 000 Lt. V. M. parodymai yra nepagrįsti, nepatikimi ir priimant nuosprendį teismas negalėjo jais remtis. Apeliantas nurodo, kad 140 000 Lt, gautus iš V. D. pasiliko už skolą, kurios negražino, ir turėjo finansines pretenzijas bendrovei bei veikė pagal R. K. įgaliojimą.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Nurodo, kad 60 000 Lt ir 80 000 Lt jis atidavė UAB „C“, o 140 000 Lt neatidavė ir įskaitė tai į grąžintiną investiciją. Kadangi buto pardavimo ir pinigų gavimo fakto jis neslėpė, nėra ir tyčios pasisavinti. Be to, nėra ir neatlygintinumo požymio, kuris yra būtinas kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Kilęs ginčas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl galimai padarytos žalos spręstinas civilinės teisenos tvarka. Turto pasisavinimas BK 183 straipsnio 2 dalies prasme nuo civilinių teisinių santykių skiriasi tuo, kad turto pasisavinimas daromas tik tiesiogine tyčia ir asmuo suvokia, jog turtą neteisėtai ir neatlygintinai savinasi. Apeliantas tvirtina, kad buvo įsitikinęs, jog UAB „C" negrąžina jam investuotų pinigų, neduoda R. K. antro buto ir todėl 140 000 Lt negrąžinimas negali būti traktuojamas kaip neatlygintinas pinigų paėmimas. Teismas nepagrįstai jo veiksmus pripažino nusikalstamais ir neteisingai pritaikė materialinės teisės normas. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika apeliantas nurodo, kad dokumentų, pateisinančių pinigų panaudojimą, nepateikimas ir gautų pinigų negrąžinimas per tam tikrą laiką dar neduoda pakankamo pagrindo išvadai, kad patikėtas turtas buvo pasisavintas. Asmuo turi suvokti, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą. Svetimo turto pasisavinimas suponuoja kaltininko neteisėtą praturtėjimą. Šioje byloje nustatyta, kad praturtėjimo nebuvo, o 140 000 Lt tai investicijai suteiktų pinigų susigrąžinimas iš UAB „ C".
Atsiliepimas
Civilinio ieškovo UAB „C“ atstovas V. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2012-03-16 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. D. ir jo gynėjas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 1 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas tenkinamas dalinai, Klaipėdos apygardos 2012 m. kovo 16 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ( BPK 328 straipsnio 1 punktas ).
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausiai turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje keliamus reikalavimus, kurie yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino vienašališkai ir nepakankamai pasisakė kodėl vienus įrodymus pripažino kaltinančiais, o kitus atmetė, kaip neobjektyvius, yra pagrįsta.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo įrodytu, kad V. D., turėdamas UAB „C“ įgaliojimą pasirašyti preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis su klientais, perkančiais nekilnojamąjį turtą ir gauti už tai pinigus, už bendrovės parduodamą dviejų kambarių poilsio apartamentus, iš V. D. per tris kartus paėmė 280000 Lt, kurių į kasą neįnešė ir tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Nuteistojo V. D. kaltę pasisavinus patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą, teismas pagrindė remdamasis liudytojų V. A., G. K., V. M., M. ir K. D., K. B. parodymais ir surinkta faktine bylos medžiaga. Nuosprendyje nurodyta, kad ištirti įrodymai paneigia V. D. versiją apie tai, jog 280000 litų nebuvo pasisavinti, o buvo teisėtai paimti iš bendrovės, siekiant susigrąžinti kaip skolą už savo ir R. K. investuotus pinigus į UAB „C“ vykdytas statybas Palangos mieste. Liudytojos R. K. parodymus apie tai, kad jos akivaizdoje V. D. perdavė 80000 Lt M. D., teismas atmetė kaip nepatikimus, nes pastarąją su V. D. sieja artimi santykiai ir ji davė kaltinamąjį teisinančius parodymus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta išvada, vertina ją kaip neišsamią ir prieštaraujančią byloje surinktiems faktiniams duomenims, kuriuos teismas ištyrė ir pripažino įrodymais. Liudytojos R. K. parodymai nebuvo palyginti sugretinant juos su kitais byloje esančiais įrodymais, konkrečiai, nebuvo pasisakyta kokiais tikslais buvo pasirašyta 2006-04-26 sutartis tarp UAB „C“ ir UAB „V“, kurios pagrindu į UAB „C“ sąskaitą buvo pervesti 170000 Lt, taip pat neįvertinta 2006-04-26 V. M. pasirašyto vekselio R. K. 600000 Lt sumai, išdavimo aplinkybės. Be to, liudytoja R. K. davė išsamius parodymus ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme ne tik dėl 80000 Lt perdavimo M. D. aplinkybių, tačiau ir dėl savo veiklos investuojant į UAB „C“ statomus objektus, tačiau teismas dėl šių įrodymų vertinimo iš viso nepasisakė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus, padarys išvadą, ar pagrįsta V. D. versija apie tai, kad jis UAB „C“ priklausančių pinigų nepasisavino, o pasiliko už skolą, nes turėjo finansinio pobūdžio pretenzijų bendrovei.
Skundžiamame nuosprendyje neatskleistas V. D. tyčios turinys turto pasisavinimo atveju, o apsiribota tik nusikalstamos veikos objektyvinės pusės požymių aprašymu, iš kurio nėra pakankamai aišku, ar apeliantas veikė tiesiogine tyčia. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ir jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai paverčia savo turtu, t.y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant V. D. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą, aktualu yra tai, kad baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą paverčia savo turtu, kad dėl to savininkas šio turto neteks ir to nori. Nagrinėjamoje byloje V. D. gali būti pripažintas kaltu pasisavinęs UAB „C“ priklausančius pinigus tuo atveju, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia ir turėjo iš anksto susiformavusį tikslą iš V. D. gautus 280000 Lt paversti savo nuosavybe. Kitu atveju, jei apeliantas sąžiningai klydo negrąžindamas pinigų, gautų už parduotą butą ir buvo įsitikinęs, kad tokiu būdu jis atsiima iš bendrovės savo ir savo atstovaujamosios R. K. investuotus pinigus, jo veiksmuose yra kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnyje, sudėtis.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad nėra objektyvių duomenų apie tai, jog V. D. būtų investavęs į Palangos m. (duomenys neskelbtini) statomo objekto statybas, neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių. Remiantis V. D., liudytojų R. K., o juos palyginus su liudytojo V. A. parodymais, bei byloje esančiomis sutartimis, mokėjimų pavedimais, nustatyta, kad V. D. ir R. K. buvo suinteresuoti investicijomis į UAB „C“ Palangoje statomą objektą ir buvo įsitikinę, kad jos bus pelningos. Tokia išvada daroma remiantis byloje ištirtais įrodymais, kuriuos kolegija aptars šiame nuosprendyje.
2008 m. rugpjūčio 22 d. V. D. buvo įdarbintas UAB „C“ statybos darbų vadovu, o nuo 2007 m. sausio 02 d. jo pareigos direktoriaus įsakymu buvo pakeistos ir jis buvo paskirtas techninės priežiūros vadovu ( 1 t., 31-32 b.l., 2 t., 13 b.l. ).
Nuteistasis V. D. ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius ir vienodus parodymus, kad 2006 m. pradžioje jo pažįstama R. K. planavo investuoti į verslą 600000 Lt. Per O. S. buvo suorganizuotas susitikimas su V. M., kuris pasiūlė investuoti pinigus į poilsio namų statybas Palangoje, prieš tai įsteigus UAB „V“, kurios vadovė bus R. K.. V. D. parodymai pilnai sutampa su V. K. parodymais, kad būtent V. M. jiems pasiūlė per UAB „V“ investuoti į UAB „C“ statomą Palangoje objektą ir šiai investicijai R. K. skolino pagal vekselį V. M. 600000 Lt, o pagal žodinį susitarimą pervedė į UAB „V“ sąskaitą 170000 Lt. Byloje esanti 2006-04-20 d. paskolos sutartis patvirtina faktą, kad 170000 Lt V. D. paskolino R. K. tam , kad pastaroji sumokėtų UAB „C“ kaip avansinį mokėjimą už statomą objektą. Darytina išvada, kad V. D. ir R. K. parodymus dėl investicijų į UAB C“ nekilnojamąjį turtą Palangos mieste pilnai patvirtina byloje esantys dokumentai, kuriuos pirmosios instancijos teismas nors ir tyrė, tačiau nevertino palygindamas su kitais byloje surinktais įrodymais.
2006 m. balandžio 26 d. tarp UAB „V“, atstovaujamos R. K. ir UAB „C“, atstovaujamos direktoriaus V. A. buvo sudaryta Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kuria UAB „V“ įsipareigojo pirkti, o UAB „C“ parduoti 374,05 kv. m. bendro ploto, 1 496 200 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje. Taip pat UAB „V“ įsipareigojo per 9 dienas nuo sutarties pasirašymo sumokėti avansinę įmoką UAB „C“, sudarančią 169990 Lt, o kitą likusią sumą sumokėti dalimis per 10 kalendorinių dienų ( 2 t., 44-46 b.l. ). Byloje yra sąskaitos išrašas, pagal kurį nustatyta, kad 2006-04-25 d. R. K. pervedė į UAB „V“ sąskaitą 170000 Lt, kurie 2006-04-27 d. dviem mokėjimo pavedimais buvo pervesti į UAB „C“ sąskaitą AB Ūkio banke ( 2 t., b.l. 41-42, 4 t., 82 b.l. ). V. M. 2006-04-24 išdavė R. K. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 600000 Lt sumai ir jo apmokėjimą iki 2008-04-30 garantavo UAB „C“ ( 4 t., 80 b.l. ).
Byloje yra du nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties egzemplioriai, surašyti ta pačia data, tačiau tik vienas jų pasirašytas UAB „C“ direktoriaus V. A.. Palyginus abiejų sutarties egzempliorių tekstus, nustatyta, kad pasirašytoje sutartyje UAB „C“ naudai pakeistas 19-as punktas, numatantis šalių atsakomybę, atsisakius pirkti ir parduoti nekilnojamojo turto dalį. Ši aplinkybė taip pat atitinka V. D. ir R. K. parodymus, kad sutarties tekstas buvo pakeistas V. M. iniciatyva ir nors pastarasis žadėjo jį pataisyti, tačiau to nepadarė.
Liudytojas V. A. teisme parodė, kad jis yra UAB „C“ direktorius ir 2006 metais V. M. jam sakė, kad viena įmonė iš Vilniaus nori investuoti į statybas apie du milijonus litų, siūlė 4000 Lt už vieną kvadratinį metrą. V. A. taip pat patvirtino, kad 2006-04-26 d. buvo sudaryta sutartis su UAB „V“, kuri avansu statomam objektui finansuoti pervedė į UAB „C“ sąskaitą 170000 Lt. V. M. 2009 metais tapo UAB „V“ direktoriumi ir atsisakė bendrovės sutartinių įsipareigojimų dėl nekilnojamojo turto pirkimo, nes tam nėra pinigų, todėl 2009-02-26 d. pavedimu UAB „C“ grąžino avansu įmokėtus 170000 Lt. Taip pat V. A. patvirtino, kad V. M. į statomą objektą savų pinigų nebuvo investavęs, statybos buvo vykdomos iš UAB „C“ ir Ūkio banko pinigų. Pagal V. A. teisme duotus parodymus, 2008 metais jis sužinojo, kad V. D. skolino V. M. pinigų, jų negrąžino, todėl V. D. kreipėsi į jį su prašymu paveikti V. M., kad šis grąžintų skolą. Apie tai jis kalbėjosi su V. M., o V. D. jam pranešė, kad paima iš V. B. D. gautus pinigus ir juos atiduos tik tada, kai V. M. jam grąžins skolą.
Įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, darytina išvada, kad R. K. 2006 m. balandžio mėnesį pervedė per UAB „V“ į UAB „C“ sąskaitą V. D. paskolintus 170000 Lt, dėl to buvo sudaryta preliminari nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, kurią pasirašė UAB „C“ direktorius V. A. ir tuo pačiu metu pagal vekselį paskolino V. M. 600000 Lt. Tai, kad vekselyje nurodyta ir paskolinta V. M. suma skirta investuoti į UAB „C“ statybas, netiesiogiai įrodo ir tai, kad pastaroji bendrovė yra įrašyta kaip skolos grąžinimo garantas. Garanto nepasirašymas vekselyje nepaneigia skolinimosi paskirties ir ketinimų garantuoti tai bendrovei, į kurią investuojama. Šios aplinkybės atitinka R. K. ir nuteistojo V. D. parodymus, kad V. M. paskolinti ir į UAB „C“ avansu pervesti pinigai, iš viso 770000 Lt, buvo investicija į šią bendrovę, dėl ko jie buvo įsitikinę, kad savo lėšomis finansuoja projektą, iš to turės pelno, kaip jiems ir buvo pažadėjęs V. A.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paskolos, pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos, mokėjimo pavedimai atlikti, bei vekselis išduotas tuo pačiu laikotarpiu ir tai patvirtina V. D. ir R. K. parodymus, kad investicija į UAB „C“ statomą objektą buvo daroma per V. M..
Liudytojo V. M. parodymus teisėjų kolegija vertina kaip neobjektyvius ir neatitinkančius byloje surinktų įrodymų. Nors V. M. ir neigė savo sąsajas su UAB „C“, todėl vertinant loginiu aspektu jis negalėjo žinoti visų aplinkybių, susijusių su kaltinimais V. D., tačiau sprendžiant iš jo parodymų, jam nekelia abejonių, kad V. D. pasisavino bendrovei priklausiusius 280000 Lt. V. M. parodymai neatitinka ir prieštarauja sekantiems byloje surinktiems įrodymams, kurie patvirtino tai, kad V. D. ir R. K. per jį investavo į UAB „C“ statomą objektą.
Pirma, liudytojas V. M. teisme vengė tiesiogiai paaiškinti, kad siūlė V. D. ir R. K. investuoti į UAB „C“ statomą objektą, tam tikslui panaudojant įkurtą UAB „V“ ir jis nėra susijęs su šia bendrove. Antra, liudytojas V. M. nepripažino, kad 2006-04-24 išdavė R. K. vekselį 600000 Lt. sumai, nurodydamas, kad skolinosi 100000-110000 Lt, po to dar 300000 Lt ir tik po pusantrų metų išdavė vekselį dvigubai didesnei sumai nei iš tikrųjų pasiskolino, o taip pat nežino apie tai, kad garantu vekselyje nurodytas UAB „C“. Trečia, byloje yra liudytojo V. M. 2006-07-19 parašytas raštas, kuriuo jis nurodo, kad 170000 Lt bus grąžinti R. K.. Ši aplinkybė patvirtina R. K. nurodytą faktą, kad šie pinigai pagal žodinį susitarimą buvo pervesti į UAB „V“, kurios vienu akcininku buvo V. M., o vėliau pagal sutartinį įsipareigojimą kaip avansinis mokėjimas už nekilnojamojo turto dalį – į UAB „C“. Ketvirta, liudytojas V. M. nepagrįstai neigė faktą, kad jis buvo skolingas V. D. tam tikrą pinigų sumą. Liudytoja R. K. parodė, kad 170000 Lt jai davė V. D., šiuos pinigus ji įnešė į UAB „V“ sąskaitą. Skolos egzistavimo faktą taip pat patvirtino liudytojas V. A., kuris tarpininkavo V. D. ir prašė V. M. grąžinti skolą. Penkta, byloje yra duomenys, kad V. M. buvo susijęs su UAB „C“ veikla, nors teisme jis tvirtino, kad teikdavo tik konsultacinio pobūdžio paslaugas. Analogiškus parodymus dėl V. M. vaidmens bendrovėje davė ir bendrovės „C“ direktorius V. A.. Teisėjų kolegija V. M. ir V. A. parodymus byloje vertina kaip neobjektyvius ir prieštaraujančius kitiems įrodymams, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad V. M. 2006-2007 metų laikotarpiu aktyviai dalyvavo UAB „C“ vykdomuose statybos projektuose, būdavo įtraukiamas į komisiją ir svarstydavo klausimus, susijusius su vykdomais pirkimais, kitiems verslo partneriams būdavo pristatomas kaip bendrovės akcininkas ( 5 t., 66-71 b.l. ). Liudytojas V. S., kuris 2004-2009 metais dirbo UAB „K“ statybų vadovu Palangoje, teisme parodė, kad V. M. buvo pristatytas kaip vienas iš UAB „C“ akcininkų, o R. K. - kaip akcininkė - investitorė. Liudytojas K. B., UAB „K“ direktorius, parodė, kad vykdė bendrus statybos darbus su UAB „C“ ir V. M. vaidmuo bendrovėje buvo toks pats kaip ir direktoriaus V. A..
Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. D. laikotarpiu nuo 2008-10-20 iki 2008-12-25 per tris kartus paėmė iš V. D. 280000 Lt.: 2008-10-20 – 60000 Lt.;2008-11-14 – 80000 Lt.; 20078-12-25 – 140000 Lt. Apeliantas šį faktą pripažino pilnai, apie tai davė parodymus liudytoja V. D., be to, 2008-10-20 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje su UAB „C“ yra rankraštiniai V. D. įrašai apie pinigų gavimą.
Remiantis nuteistojo V. D., liudytojų R. K., G. K. parodymais byloje taip pat nustatyta, kad 2008 metų pabaigoje pradėjo komplikuotis lėšų grąžinimas, kurie buvo investuoti į UAB „C“ pastatytą objektą, todėl V. D. pradėjo ieškoti būdų kaip susigrąžinti savo ir R. K. lėšas. V. D. parodė, kad 2008-12-22 buvo susitikęs su V. A. ir pastarasis garantavo, kad pinigai bus grąžinti, o jei nepavyks tai padaryti – bus suteiktas antras butas pastatyto objekto B korpuse. Analogiškus parodymus davė ir R. K.. Liudytojas G. K., kuris yra UAB „C“ akcininkas, parodė, kad 2008 metų pabaigoje V. D. jam pasakė, jog V. M. yra jam skolingas, todėl pinigus, kuris jis gavo iš V. D. pasilieka sau, o bendrovė juos turės pasiimti iš V. M.. Aptarti įrodymai patvirtina, kad V. D. neturėjo tiesioginės tyčios pasisavinti, t.y. paversti savo nuosavybe UAB „C“ priklausančių pinigų, o veikdamas tokiu būdu jis savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo ir kito asmens – R. K. - tikrą teisę atgauti investuotus pinigus, nors privalėjo pinigus įnešti į UAB „C“ kasą, o kilusį ginčą spręsti įstatymų nustatyta tvarka.
Apeliantas V. D. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus ir dvi sumas – 60000 Lt ir 80000 Lt. – kvalifikavo kaip turto pasisavinimą, nors jis ir išdėstė teismui pakankamai įtikinamus motyvus, kad pirmuoju atveju pinigus kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ perdavė V. A., o antruoju – M. D.. Byloje yra duomenų, kad UAB „C“ buvo nusistovėjusi tvarka, kai V. D. parduodavo bendrovės butus ir gautus pinigus perduodavo V. A., o pastarasis išrašytus kasos pajamų orderius pateikdavo tiesiogiai pirkėjams. Liudytojas V. A. parodė, kad V. D. jį informavo apie gautus iš V. D. 60000 Lt ir pasakė, jog pinigų į bendrovės kasą neįneš, nes pinigai reikalingi statybos reikmėms atsiskaityti su darbininkais. Liudytojas M. D. paneigė faktą, kad V. D. jam būtų perdavęs 80000 Lt. Liudytoja R. K. patvirtino V. D. parodymus, kad jos akivaizdoje 80000 Lt jis perdavė M. D., kai šis su V. A. buvo atvykęs į susitikimą kavinėje. Nors byloje nėra tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie tai, kad V. D. tikrai perdavė jo nurodytu būdu pinigus V. A. ir M. D., tačiau vertinant įrodymų visetą, akivaizdu, jog nuteistasis V. D. turėjo tikslą atgauti savo ir R. K. investuotas lėšas. Gindamas savo ir R. K. teisę priešingu įstatymui būdu, V. D. sąžiningai klydo, manydamas, kad jis turi tokią teisę į UAB „C“, o ne į V. M., kaip fizinį asmenį. Pažymėtina, kad V. D. turėjo teisę veikti ne tik savo, bet ir R. K. vardu, nes turėjo jos pasirašytą įgaliojimą.
Teismų praktikoje, kuri aprobuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose kasacinėse bylose ( Nr. 2K-167/2008, 2K-520/2006 ), savavališkai vykdoma savo ar kito asmens teisė gali būti ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikra ar tariama teisė nėra realizuojama. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicijos prasmę, konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažino savavaldžiavimo faktą, nes nurodė, kad V. D., manydamas, kad jo ar jo artimo asmens teisės yra pažeistos, galėjo efektyviai apginti pažeistus interesus kreipiantis į kompetentingas institucijas. Pagrįstai motyvavęs V. D. veiksmus kaip savavaldžiavimą, apygardos teismas padarė prieštaringą išvadą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas nusikalstamą veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme reglamentuoja BPK 255 ir 256 straipsniai. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje yra pagrindo vadovautis BPK 256 straipsnio 4 dalimi ir perkvalifikuoti apeliacinėje instancijoje V. D. nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies į lengvesnę – BK 294 straipsnio 1 dalį, nes faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nesikeičia, o skirtinga yra tik veikos padarymo motyvacija. Pažymėtina, kad nuteistajam veikos kvalifikavimas pagal kitą BK straipsnį apeliacinėje instancijoje nėra staigmena, nes baigiamojoje kalboje jis pareiškė alternatyvų prašymą – jį išteisinti arba jo veiką kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija nustatė, kad V. D. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo ir R. K. tariamą teisę ir taip padarė didelės žalos UAB „C“ interesams, t.y., dirbdamas UAB „C“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nuo 2007-01-02 statybos techninės priežiūros vadovu ir pagal 2008-08-01 įgaliojimą įgaliotas „pasirašyti preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis su klientais, perkančiais negyvenamąsias patalpas/poilsio patalpas bei kiemo statinius, esančius Palangos m. (duomenys neskelbtini) bei priimti avansinį apmokėjimą, remiantis akcininkų susirinkimo protokoluose nurodytomis kainomis ir sąlygomis“ bei pagal 2008-12-24 įgaliojimą įgaliotas „tvarkyti, valdyti, pilnai disponuoti nekilnojamuoju turtu-negyvenamomis patalpomis/poilsio patalpomis bei kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), su teise išnuomoti, mainyti, parduoti juos remiantis akcininkų susirinkimo protokoluose nurodyta kaina ir sąlygomis, gauti pinigus, perleisti nuomos teisę į žemės sklypą“, 2008-10-20, apie 11 val., Palangos mieste, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, pasirašė sutartį su V. D., pagal kurią UAB „C“ įsipareigojo iki 2009-05-31 pastatyti ir parduoti jai nekilnojamąjį objektą: dviejų kambarių poilsio apartamentus poilsio pastatų komplekse, adresu (duomenys neskelbtini), už 280000 Lt, pagal kurią V. D. laikotarpiu nuo 2008-10-20 iki 2008-12-25 per tris kartus paėmė iš V. D. 280000 Lt: 2008-10-20, apie 11 val., Palangos mieste, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, V. D. iš V. D. paėmė 60000 Lt; 2008-11-14 (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, paėmė iš V. D. 80000 Lt; 2008-12-25, apie 10 val., (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, paėmė iš V. D. 140000 Lt, tačiau žinodamas, kad V. M. jam ir R. K. atsisako grąžinti paskolintus 770000 Lt ir būdamas sąžiningai įsitikinęs, kad tokiu būdu jis atsiima iš UAB „C“ savo ir savo atstovaujamos R. K. investuotas lėšas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai pasiėmė UAB „C“ priklausančius 280000 Lt, ir jų neįnešė į bendrovės kasą.
BK 294 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą arba areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Skiriant V. D. bausmę už savavaldžiavimą atsižvelgtina į tai, kad jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis anksčiau neteistas, tačiau yra baustas už administracinius teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovei padaryta didelė materialinė žala, kuri yra neatlyginta, V. D. skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis turi būti mažesnis už BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti.
Perkvalifikuoti V. D. nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu 1 ( vieneriems ) metams ir 2 ( dviems ) mėnesiams.
Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.