Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau –ir UAB) „Bendrabutis“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5682-79/2013 pagal ieškovės UAB „Bendrabutis“ ieškinį atsakovui M. S. dėl įsiskolinimo už komunalines paslaugas priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, kadangi nekreipė dėmesio į atsakovo prašymus įpareigoti ieškovę pateikti juridinę galią turinčius dokumentus savo reikalavimams pagrįsti. Tuo teismas pažeidė teisingo ir bešališko nagrinėjimo principus. Jis neįpareigojo ieškovės pateikti įrodymus apie skolą, o ieškovės prievolę perkėlė atsakovui. Ieškovas niekada neteikė jokių komunalinių paslaugų apeliantui, jis už paslaugas mokėjo paslaugų tiekėjams pagal individualias sutartis.Apeliantas nurodo, kad ieškovas niekada jokia forma nebuvo pateikęs reikalavimo mokėti mokesčius už tariamai teikiamas komunalines paslaugas.

Teismas nepažeidė įrodinėjimo pareigos ir pagrįstai rėmėsi nustatytais faktais. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Turi įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Atsakovas pateikė tik bendro pobūdžio teiginius, neturinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurios nesudaro pagrindo pripažinti, jog Šiaulių apylinkės teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl įrodymų įvertinimo. Į bylą buvo pateikta mokesčių už komunalines paslaugas lentelė, kurioje pateikti paskaičiuoti mokesčiai už komunalines paslaugas (šilumos mazgo priežiūrą, administravimą, techninę priežiūrą, kaupimą remontui, profilaktinę dezinfekciją). Atsižvelgiant į skolos susidarymo laikotarpiu galiojusius teisės aktus, buvo skaičiuojami nustatyti mokesčiai. Komunaliniai mokesčiai paskaičiuoti vadovaujantis nustatytais Šiaulių miesto savivaldybės valdybos sprendimais, patvirtintais tarifais ir jų nustatymo metodika.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas

Teismas pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo – buto savininko – pareigos sumokėti ieškovei – namo bendrosios dalinės nuosavybės objektų administratoriui – įsiskolinimą už suteiktas komunalines paslaugas.

Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad ieškovė UAB ,,Bendrabutis“ iki 2012-08-01 administravo bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini) (51 b. l.), kuriame butą yra įsigijęs atsakovas. Vykdydama veiklą, ieškovė vadovavosi Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais, patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2002-10-14 sprendimu Nr. 294 ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A-1422 ( 52- 67 b. l.).Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-740 buvo nustatytas bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) darbų sąrašas (72 b. l.).Ieškovei kaip administratoriui, be kitų nuostatose numatytų funkcijų, numatyta, kad ji tvarko namo patalpų ir jų savininkų apskaitos duomenis, namo techninę ir kitą dokumentaciją. Be to, pagal šių nuostatų 8 punktą administratorius proporcingai bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja patalpų savininkų mokesčius už mėnesį, vadovaudamasis administravimą nustatančiame akte nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika (56,68,75,79 b. l.).Tarp šalių prisijungimo būdu buvo sudaryta komunalinių paslaugų sutartis ir tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė sutartiniai prievoliniai santykiai. Atsakovas naudojosi komunalinėmis paslaugomis, tačiau nuo 2004-05-01 iki 2012-09-01 nemokėjo mokesčių, todėl jam paskaičiuota 2330 ,02 Lt skola (3-12 b. l.).

Dėl įrodinėjimo pareigos

Teismas nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir ieškovės prievolę pateikti įrodymus perkėlė atsakovui. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje V. G., J. K., N. M. v. AB (duomenys neskelbtini), bylos Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teismas pažymi, kad į bylą ieškovė pateikė savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Ji nurodė, kokiu pagrindu ir kaip skaičiavo mokesčius. Atsakovas į bylą nėra pateikęs įrodymų, kurie patvirtintų jo argumentus, kad ieškovė nepagrįstai priskaičiavo mokesčius ar kad ji neteikė jam komunalinių paslaugų. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertintini kaip nepagrįsti. Tai, kad apeliantas tuos pačius įrodymus vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.

Dėl reikalavimo sumokėti už suteiktas komunalines paslaugas

Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 218 UAB „Bendrabutis“ buvo paskirtas daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės objektų priežiūros administratoriumi, jam buvo pavesta administruoti daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė minėtame gyvenamajame name vykdė privalomuosius darbus, susijusius su bendrojo naudojimo objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir kitokiu tvarkymu pagal tikslinę paskirtį. Komunaliniai mokesčiai už suteiktas paslaugas atsakovui buvo paskaičiuoti pagal Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimais patvirtintus tarifus ir jų nustatyta metodika( 68,75,76-79 b. l.).

Pagal CK 4.72 straipsnį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ar kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.74 straipsnis). Bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant apibrėžtos CK 4.76 straipsnyje: kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl komunalinių mokesčių sumokėjimo už bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymą. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumai aptariami CK 4.82–4.85 straipsniuose. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009).

Atsakovas yra daugiabučio namo, kuriame yra jam nuosavybės teise priklausančios patalpos, bendro naudojimo patalpų ir bendrų namo konstrukcijų, bendrojo naudojimo mechaninių, elektros, sanitarinės–techninės ir kitokios įrangos bendraturtis. Vadovaujantis CK4.82 straipsnio 3 dalimi, jis privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose savininkai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra, ar nėra bendrijos nariai, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo (apmokėti išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra, remontu, tvarkymu ir kt.). Šiuo klausimu yra pasisakęs ir Lietuvos Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo27 straipsnio 4 ir 7 dalių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m birželio 15 d. nutarimu Nr.852 „Dėl daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintų Tipinių daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatų 8 punkto, 1, 3 ir 4 pastraipų,10 punkto 1 pastraipos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Jis konstatavo, kad savininkas gali nesusieti savęs narystės bendrijoje ryšiais, tačiau ir tokiu atveju jis yra kitų teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimu, subjektas. Kadangi atsakovas yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkis, todėl turi pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra, remontu, tvarkymu ir kt. (CK 4.82 straipsnio 3 dalis, 4.83 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė kolegija 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje (civ. b. Nr. 3K-7-515/2009) yra nurodžiusi, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka mokėti administravimo išlaidas, nurodydamas, kad ieškovė niekada neteikė jam jokių komunalinių paslaugų, nevedė ir nepateikė jam kokių nors skaičiavimų ar sąskaitų, už visas komunalines paslaugas atsakovas pats mokėjo paslaugų teikėjams pagal individualias sutartis, ieškovė niekada jokia forma nebuvo pateikusi reikalavimo mokėti mokesčius užtariamai suteiktas paslaugas. Su šiais motyvais teismas nesutinka, nes apelianto pareiga mokėti administravimo išlaidas kyla tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu (LR CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymi, kad ieškovė pateikė į bylą įrodymus, jog ji turėjo teisę teikti daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini)patalpų savininkų bendrosios nuosavybės objektų priežiūros administravimo paslaugas (50, 51 b. l.); pateikė apeliantui skirtus paskaičiavimus (3-12 b. l.). Apeliantas nepateikė jo argumentus pagrindžiančių įrodymų, jog ieškovė jokių paslaugų nesuteikė, nors jos buvo būtinos, tačiau už jas apeliantas teikėjams atsiskaitė pagal individualias sutartis. Ieškovė reikalauja sumokėti už šilumos mazgo priežiūrą, administravimo išlaidas, techninę priežiūrą, kaupimą remontui, profilaktinę dezinfekciją. Šios lėšos yra kaupiamos bendriems namo poreikiams, o ne atskiram butui. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas sudarinėjo privačias sutartis būtent šiems darbams atlikti. Surinkti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai patvirtina, kad ieškovė tinkamai vykdė jai pavestas pareigas, todėl apeliantui kyla pareiga sumokėti pagal visiems gyventojams vienodus įkainius, paskaičiuotus administraciniais aktais nustatytais tarifais ir jų skaičiavimo metodika. Byloje nėra objektyviai paneigtas administravimo (komunalinių) paslaugų suteikimo faktas, todėl apelianto nurodyti teiginiai dėl ieškovės jam neteiktų komunalinių paslaugų ar netinkamai apskaičiuotų mokesčių už komunalines paslaugas neįrodyti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.