- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-27
- Bylos Nr.
- 1A-465/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Jonas Algimantas Venckus (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- V. K., E. G., Panevėžio apygardos prokuratūros
- Kaltinamasis
- A. B.
- Kategorijos
- 1.1.4.2Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 str.)
- 1.1.4.4Bendrininkavimas, bendrininkų rūšys (BK 24 str.)
- 1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.8.9.2Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas esant BK 62 str. 2 d. numatytoms sąlygoms (BK 62 str. 2 d.)
- 1.2.28.2Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną (BK 292 str.)
- 2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. , E. G. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendžio, kuriuo:
- E. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 2 d, 22 str. 1 d. 292 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. ir nubaustas:
- pagal BK 300 str. 2 d. už suklastotos N. A. asmens tapatybės kortelės įgijimą ir realizavimą – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal BK 300 str. 2 d. už suklastotų R. S. ir S. B. asmens pasų įgijimą ir realizavimą – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal BK 22 str. 1 d. 292 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal BK 292 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis LR BK 64 str. 3 d., prie paskirtos bausmės pridėjus dalį 2004-05-26 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu E. G. pagal LR BK 300 str. 2 d. dėl suklastotos R. P. asmens tapatybės kortelės įgijimo, laikymo ir realizavimo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
- V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. 292 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. ir nubaustas:
- pagal LR BK 22 str. 1 d. 292 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal LR BK 292 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu V. K. pagal LR BK 300 str. 2 d. dėl suklastotos R. P. asmens tapatybės kortelės įgijimo, laikymo ir realizavimo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 2 d. (dėl suklastotų N. A. , R. P. , R. S. ir S. B. asmens dokumentų įgijimo, laikymo ir realizavimo), pagal BK 22 str. 1 d. 292 str. 2 d. (dėl pasikėsinimo neteisėtai per valstybės sieną gabenti M. M. ir D. M. ), pagal BK 292 str. 2 d. (dėl neteisėto M. A. ir A. H. gabenimo per valstybės sieną) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Be to, nuspręsta A. G. , a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 2007-09-03 sumokėtą 20000 (dvidešimties tūkstančių) Lt užstatą, esantį Panevėžio apygardos prokuratūros depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), pervesti Lietuvos valstybei.
Priteista išieškoti iš E. G. ir V. K. po 337,03 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. G. nuteistas už tai, kad 2007 metais, laikotarpyje nuo kovo 29 d. iki balandžio 18 d., tiksliau nenustatytu laiku, M. R. pilietės M. A. prašymu iš nenustatyto asmens įgijo suklastotą tikrą dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą N. A. vardu, ir ją perdavė, t.y. realizavo, M. A. .
Be to, E. G. nuteistas už tai, kad 2007 metais, laikotarpyje nuo kovo 29 d. iki gegužės 2 d., tiksliau nenustatytu laiku, M. R. piliečių M. M. ir D. M. prašymu, iš nenustatyto asmens įgijo suklastotus tikrus dokumentus – Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. S. vardu, bei Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą S. B. vardu, ir 2007 m. gegužės 2 d., savo bute (duomenys neskelbtini), juos realizavo perduodamas M. M. ir D. M. .
Be to, E. G. ir V. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2007 m. balandžio 18 d., tiksliai nenustatytą valandą ir nenustatytoje vietoje, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Latvijos Respubliką neteisėtai gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – M. R. pilietę M. A. ir A. R. pilietį A. H. .
Be to, E. G. ir V. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, pasikėsino neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – M. R. pilietes M. M. ir D. M. , t.y. 2007 m. gegužės 2 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, paėmė jas iš buto (duomenys neskelbtini), ir V. K. vairuojamu automobiliu „M. B. 250“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vežė į Latvijos Respubliką Lietuvos Respublikos valstybės sienos link, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios – tą pačią dieną, apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.
Be to, A. B. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su E. G. 2007 m. laikotarpyje nuo kovo 29 d. iki balandžio 18 d., tiksliai nenustatytu laiku, M. R. pilietės M. A. prašymu, iš nenustatyto asmens įsigijo suklastotą tikrą dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą N. A. vardu, perdavė ją E. G. , o šis ją laikė nenustatytoje vietoje, kol laikotarpyje nuo 2007 m. balandžio 1 iki 18 d., tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, šią asmens tapatybės kortelę realizavo parduodami už tiksliai nenustatytą piniginį atlygį M. A. . Tačiau pirmosios instancijos teisme A. B. pagal LR BK 300 str. 2 d. (dėl suklastotos N. A. asmens tapatybės kortelės įgijimo, laikymo ir realizavimo) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Be to, A. B. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su E. G. , 2007 m. laikotarpyje nuo kovo 29 d. iki gegužės 2 d., tiksliau nenustatytu laiku, iš nenustatyto asmens, M. R. piliečių M. M. ir D. M. prašymu, iš nenustatyto asmens įgijo suklastotus tikrus dokumentus – Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. S. vardu, bei Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą S. B. vardu, kuriuos nuo įsigijimo momento iki 2007-05-02 laikė tiksliai nenustatytoje vietoje, o 2007 m. gegužės 2 d., tiksliai nenustatytu laiku E. G. bute (duomenys neskelbtini), juos realizavo už tiksliai nenustatytą piniginį atlygį parduodamas M. M. ir D. M. . Tačiau A. B. iš kaltinimo pagal LR BK 300 str. 2 d. (dėl suklastotų R. S. ir S. B. asmens pasų įgijimo ir realizavimo) išteisintas neįrodžius, kad jis padarė minėtą nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Be to, A. B. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su E. G. ir V. K. , 2007 m. balandžio 18 d., tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, už tiksliai nenustatytą piniginį atlygį į Latvijos Respubliką neteisėtai pergabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – M. R. pilietę M. A. ir A. R. pilietį A. H. . Tačiau iš kaltinimo pagal LR BK 292 str. 2 d. A. B. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant minėtą nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Be to, A. B. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su E. G. ir V. K. , neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pasikėsino gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius - M. R. pilietes M. M. ir D. M. , kurias pagal išankstinį susitarimą 2007 m. gegužės 2 d., tiksliai nenustatytą valandą paėmė iš buto (duomenys neskelbtini) ir V. K. vairuojamu „M. B. 250“ automobiliu, v/n (duomenys neskelbtini) vežė į Latvijos Respubliką Lietuvos Respublikos valstybės sienos link, tačiau nusikaltimo nebaigė, dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios – tą pačią dieną, apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Visgi A. B. iš kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d. 292 str. 2 d. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Be to, E. G. , A. B. ir V. K. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2007 m. laikotarpyje nuo kovo 29 d. iki balandžio 18 d., tiksliai nenustatytu laiku, A. R. piliečio A. H. prašymu, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens įgijo suklastotą tikrą dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. P. vardu, kurią nuo įgijimo momento laikė nenustatytoje vietoje, ir 2007 m. balandžio mėnesį, laikotarpyje nuo 1 iki 18 d., tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje ją realizavo už tiksliai nenustatytą piniginį atlygį parduodami A. H. . Tačiau Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendžiu E. G. , A. B. ir V. K. iš kaltinimo pagal LR BK 300 str. 2 d. (dėl suklastotos R. P. asmens tapatybės kortelės įgijimo, laikymo ir realizavimo) išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p).
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pirmosios instancijos teisme E. G. buvo kaltinamas tuo, kad įgijęs suklastotus tikrus dokumentus (LR piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą N. A. vardu; LR piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. S. vardu; LR piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą S. B. vardu), E. G. laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tačiau anksčiau minėtų dokumentų laikymo požymis iš kaltinimo pašalintas. Be to, pirmosios instancijos teismas patikslino kaltinimą ir nustatė, kad E. G. aukščiau minėtus dokumentus realizavo perduodamas, o ne parduodamas M. A. , M. M. ir D. M. .
Be to, pirmosios instancijos teismas iš visų kaltinimų E. G. ir V. K. pašalino aplinkybę, kad neteisėtą M. A. ir A. H. gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną įvykdė, o taip pat pasikėsinimo neteisėtai gabenti M. M. ir D. M. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų.
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu iš dalies nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendžiu ir mano, kad jo atžvilgiu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliantas nurodo, jog visiškai prisipažįsta įvykdęs nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas ir nuoširdžiai gailisi, todėl mano, kad jam paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta. Nuteistasis pažymi, jog savo elgesį vertina kritiškai ir labai gailisi dėl įvykdytų nusikaltimų, kurių ateityje tikrai nebedarys, bei mano, kad jam paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė neatitinka nusikaltimų pavojingumo visuomenei laipsnio ir paties apelianto asmenybės. V. K. nurodo, kad paskutiniu metu jis nuolat dirbo, charakterizuojamas teigiamai, išsiskyręs ir vienas augina sūnų D. K. , todėl yra vienintelis maitintojas (buvusi sutuoktinė išvykusi kažkur į Angliją, tiksli vieta nežinoma), o atėmus laisvę negalės rūpintis savo sūnumi, kuris iš viso liks be priežiūros, nes nėra kitų artimų asmenų, kurie galėtų jį prižiūrėti, o išlaikymo nuteistasis negalės teikti. Apeliantas pažymi, kad jis įvykdė du apysunkius nusikaltimus, kurių vienas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, o V. K. vaidmuo įvykdant nusikaltimus buvo antraeilis. Be to, nuteistasis nurodo, kad jokių sunkių pasekmių nei viena iš įvykdytų nusikalstamų veikų nesukėlė, turtinės žalos niekam nebuvo padaryta. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendį pakeisti, taikyti LR BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 p., 4 p. nuostatas ir skirti nuteistajam subendrintą bausmę – baudą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. taip pat iš dalies nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2009-09-1 nuosprendžiu ir nurodo, kad visų nusikaltimų, dėl kurių jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas, neįvykdė, todėl nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir keistinas dalyje dėl E. G. nuteisimo pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d., 292 str. 1 d. Apeliantas paaiškina, kad 2007 m. balandžio mėnesį pas jį gyvenusi M. A. su A. H. kažkur išvyko, o nuteistasis tuo nesidomėjo, tačiau ta pačią dieną E. G. paskambino A. H. ir pasakė, kad kažkur Latvijoje sugedo juos vežęs automobilis bei paprašė juos pavežti iki Talino. Kadangi E. G. su V. K. jo automobiliu „M. B. 250" asmeniniais reikalais važiavo į Švediją, sutiko juos pavėžėti. Atvažiavę į šių asmenų nurodytą vietą - benzino kolonėlę Latvijoje, netoli B., rado armėną ir M. A. , kuriuos vežė į Taliną, tačiau buvo sulaikyti Estijos pasieniečių, nes A. H. ir M. A. pateikė suklastotus asmens dokumentus. Tokiu būdu apeliantas nurodo, kad su V. K. minėtų asmenų per Lietuvos Respublikos sieną negabeno ir jokių pinigų už vežimą negavo. Visgi teismas manė, kad jo kaitė šio nusikaltimo padarymu yra įrodyta vadovaujantis liudytojų - kitų užsieniečių dviprasmiškais parodymais, kurių negalima patikrinti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Nors užsienio valstybių piliečiai buvo apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėja, tačiau tuo metu, nuteistojo nuomone, nebuvo garantuojamos jo teisės į teisingą baudžiamąjį procesą bei rungimosi principą, kadangi nebuvo žinomos šių užsienio piliečių kitos ikiteisminio tyrimo metu duotos apklausos ir todėl nuteistasis negalėjo jiems užduoti su savo gynyba susijusių klausimų. Apeliantas taip pat pažymi, kad iš asmenų parodymo atpažinti protokolų matyti, jog tik dvi liudytojos - D. M. ir M. M. atpažino jį kaip asmenį, kuris buvo buto šeimininkas ir vežė M. M. fotografuotis. Be to, pasak liudytojo S. D. , kuris E. G. matė tik kelis kartus kaip asmenį, atėjusį pas jį kartu su V. K. , M. A. ir A. H. , išvežimą suorganizavo V. K. , kuris ir atnešdavo suklastotus dokumentus. Be to, iš šio asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad S. D. atpažino V. K. , kuris žadėjo jį ir kartu su juo gyvenusius asmenis neteisėtai išvežti į užsienį, beveik kasdien užeidavo į namą, kuriame šis gyveno. Atitinkamai liudytojas V. L. parodė, kad 2007 m, balandžio mėn. pradžioje V. K. jo paprašė surasti nakvynę 5 (penkiems) rusams, kurie atvažiuoja pirkti automobilių. V. L. pažinojo netoli U., vienkiemyje, gyvenantį A. P. , todėl pasisiūlė padėti ir nuvažiavęs pas A. P. sutarė su juo dėl nakvynės, po ko, U. miesto pakrašty, pasitiko šviesios spalvos mikroautobusą, kuriame buvo V. K. ir dar keli asmenys, palydėjo juos iki P. sodybos (E. G. autobusiuke nebuvo). Liudytojų V. P. ir S. J. parodymuose E. G. pavardė taip pat nėra minima. Visgi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kitais abejotinais liudytojų parodymais, nenustatęs tikslios nusikaltimo padarymo vietos ir laiko, apelianto įsitikinimu, priėmė nepagrįstą sprendimą pripažinti E. G. kaltu gabenus per Lietuvos Respublikos sieną M. A. ir A. H. .
Nuteistasis E. G. taip pat mano, kad yra nepagrįstai nuteistas pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. už pasikėsinimą neteisėtai gabenti per valstybės sieną užsienietes M. M. ir D. M. . Apeliantas nurodo, kad Vitalijaus paprašytas, kartu su V. K. pastarojo automobiliu „M. B. 250" 2007 m. gegužės 2 d. vežė M. M. ir D. M. į P., kur jos turėjo apsigyventi viešbutyje, o neteisėtai jų gabenti per Lietuvos - Latvijos valstybių sieną nesiruošė ir niekas to neprašė, pinigų už tai nesiūlė ir nemokėjo. Atitinkamai sustojus B., aikštelėje prie „Maximos“ parduotuvės, kurioje V. K. norėjo pasikalbėti su kažkokiu pažįstamu, buvo netikėtai sulaikyti.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde E. G. taip pat nurodo, kad jam skirta per griežta laisvės atėmimo bausmė, nes įvykdyta nusikalstama veika nėra labai pavojinga (nesmurtinio pobūdžio, nepriskiriama ypatingai pavojingoms veikoms, kuriomis padaroma didelė žala), todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, galėjo skirti švelnesnę bausmę. Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendį pakeisti, išteisinant dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d., 292 str. 1 d. ir sušvelninant galutinę bausmę.
Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė irgi nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendžiu ir mano, kad Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendžio dalis dėl A. B. išteisinimo naikintina ir jo atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis, o taip pat keistina nuosprendžio dalis dėl per švelnios bausmės skyrimo V. K. . Apeliantė mano, kad A. B. nepagrįstai išteisintas dėl neteisėto Moldovos pilietės M. A. ir A. R. piliečio A. H. gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną bei mano, kad teismo išvados šiuo atveju neatitinka bylos aplinkybių. Prokurorė nurodo, kad byloje nustatyta, jog A. B. pagal išankstinį susitarimą su kitais grupės nariais (E. G. ir V. K. ) perveždamas M. A. ir kitus užsienio piliečius iš M. į U., jau žinojo kokiu tikslu šie asmenys yra pervežami iš vieno miesto į kitą. Antai M. A. parodymais nustatyta, kad užsieniečius į M. atvežė asmuo, vardu „S." (tyrimo metu nustatyta, kad tai E. G. ), o M. A. telefone ir buvo įvestas šio asmens numeris. Prokurorė nurodo, kad į M. užsieniečiai buvo atvežti laikinai, su tikslu vėliau nelegaliai kirsti valstybinę sieną ir išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis. Vienas iš šio neteisėto užsieniečių pervežimo per valstybinę Lietuvos Respublikos sieną organizatorius, kaip tyrimu nustatyta, buvo E. G. . Tuo metu kaip užsieniečiai buvo atvežti į M., 2007-04-11 fiksuotas kontaktas tarp E. G. ir A. B. , o šie asmenys bendravo apie armėnų tautybės asmenų pervežimą į U. ir vėlesnį jų pervežimą į Švediją (Važiuodami tarpusavyje kalbasi apie tai, kad reikalinga patalpa 10 asmenų, klausia, kokios reikalingos nuotraukos, kiek reikia paimti pinigų už kurą, sienos perėjimą). Vėliau A. B. , vykdydamas šį išankstinį susitarimą, kartu su E. G. ir V. K. pervežė užsieniečius į U. ir apgyvendina A. H. pas P.. E. G. duoda A. H. A. B. elektroninio pašto adresą, kuriuo Armėnijos pilietis A. B. siuntė savo fotonuotraukas. E. G. domėjosi, ar A. B. gavo armėno nuotraukas. Po to E. G. perveda A. B. 1150 litų, apie kuriuos nei vienas, nei kitas nieko įtikinamo paaiškinti negali. E. G. , A. B. bei V. K. nei apie SMS žinutes, nei kitas aplinkybes nieko įtikinamo paaiškinti negalėjo. Po keleto dienų E. G. ir V. K. M. R. pilietę M. A. ir A. R. pilietį A. H. , neteisėtai kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną, išvežė į Estijos Respubliką, kur juos sulaikė šios šalies pareigūnai. Be to, pagal Valstybinės sienos apsaugos tarnybos operatyvinę informaciją užfiksuota, kad iš automobilio, kuriuo naudojasi A. K. , į automobilį, kuriuo naudojasi A. B. persėdo du asmenys - vyras ir moteris. Atitinkamai tyrimu taip pat nustatyta, kad 2007 m. balandžio 11 - 18 d. E. G. , A. B. ir V. K. tarpusavyje bendravo telefonu ir tarėsi apie asmenų pergabenimą, dokumentų suklastojimą, bei atlygio už šiais paslaugas paėmimą. Tokiu būdu, prokurorės nuomone, minėti įrodymai patvirtina faktą, kad A. B. , veikdamas bendrininkų grupėje su E. G. ir V. K. , dalyvavo pervežant užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
Šalies argumentai
Apeliantė mano, kad A. B. nepagrįstai išteisintas ir dėl pasikėsinimo neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti M. R. pilietes M. M. ir D. M. . Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje surinktų ir nuosprendyje analizuojamų įrodymų visuma įrodo, kad 2005 m. gegužės 2d. A. B. netiesiogiai, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kėsinosi gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius - M. R. pilietes M. M. ir D. M. . Apeliantė pažymi, kad A. B. padėjo M. M. ir D. M. , bei kitus nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius slėpti U., todėl žinojo, jog 2007-05-02 vakare E. G. ir V. K. gabens M. M. ir D. M. į B. ir kad vėliau šios moterys neteisėtai bus pervežtos per Lietuvos Respublikos sieną. Be to, A. B. pats betarpiškai lydėjo E. G. ir V. K. , kurie vežė M. R. pilietes M. M. ir D. M. . Lietuvos Respublikos valstybinės sienos link, ruošėsi padėti šiems asmens neteisėtai kirsti valstybinę sieną, tačiau šio nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi dar iki sienos neatvykus E. G. ir V. K. , kurie vežė M. R. pilietes M. M. ir D. M. , degalinėje prie S. – G. perėjimo punkto pastarieji buvo sulaikyti pasienio policijos pareigūnų D. B. ir T. K. . Prokurorės nuomone, neteisingas ir prieštaringas teismo vertinimas, kad tik vienintelė liudytoja G. G. parodė jog 2007 m. gegužės 2 d. A. B. buvo susitikęs su E. G. ir V. K. , kadangi tame pačiame teismo nuosprendyje, analizuojant kaltinamojo E. G. parodymus, konstatuojama, kad A. B. tą dieną buvo atvykęs pas E. G. dėl kažkokio automobilio, o vakare su E. G. bendravo telefonu. Si faktinė aplinkybė, prokurorės įsitikinimu, taip pat patvirtina, kad A. B. , vykdydamas išankstinį susitarimą su kitais dviem nuteistaisiais, susitiko ir tarėsi dėl asmenų neteisėto pergabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Prokurorė pažymi, jog liudytoja G. C. patvirtino kad jos buvo pervežtos į butą, kuris priklausė Andriui. Buto kambaryje minėta liudytoja matė Andriaus nuotrauką rėmelyje, be to, jis į butą buvo atėjęs su kažkokia mergina, kiek suprato, savo drauge. Išeidamas ir pareidamas, A. B. pats duris atsirakindavo ir užrakindavo. Taip pat G. C. savo telefone buvo išsaugojusi Andriaus telefono numerį (pavadintas „A"). Atitinkamai byloje nustatyta, kad M. M. ir G. C. telefonuose išsaugoti telefono numeris su prierašu „ A" priklauso būtent A. B. . Iš minėto buto M. M. ir D. M. buvo pervežtos į butą U.. Iš techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolų bei pokalbių suvestinių duomenų matyti, kad V. K. , E. G. ir A. B. bendravo tarpusavyje ir tarėsi apie asmenų gabenimą bei dokumentų klastojimą, atlygio už tai paėmimą ir pasidalijimą. Be to, išanalizavus telekomunikacijų paslaugų tiekėjų gautą informaciją, nustatyta, kad A. B. pastoviai telefonu bendravo tiek su V. K. , tiek ir su E. G. . A. B. mobilaus ryšio telefone buvo rasta SMS žinutė „S. B. ", kurią jis siuntė E. G. , o „S. B. “ yra vardas ir pavardė tos moters, su kurios suklastotu dokumentu ir buvo gabenama D. M. . Pažymėtina ir tai, kad A. B. nieko įtikinamo negalėjo paaiškinti, kaip pas M. M. ir G. C. atsirado jo telefono numeriai, o nurodė, kad gal juos joms galėjo duoti E. G. , kuris apie jokių numerių davimą neužsiminė nei vienos apklausos metu. Tokiu būdu, prokurorės įsitikinimu, nors sulaikius A. B. pastarojo automobilyje jokių nelegaliai gabenamų asmenų nebuvo rasta, bet byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad A. B. pagal išankstinį susitarimą aktyviais veiksmais padėjo E. G. ir V. K. gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, todėl už tokią nusikalstamą veiką turi būti pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 22 str. 1 d. 292 str. 1 d.
Skiriant bausmę A. B. prokurorė prašo teismo atsižvelgti į tai, kad jis padarė du tyčinius, apysunkius nusikaltimus, iš kurių vienas yra baigtas, kitas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas įvykdė bendrininkų grupė. Parenkant bausmės rūšį, būtina atsižvelgti į tai, kad A. B. buvo teistas net tris kartus, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka ir šios aplinkybės jį charakterizuoja neigiamai.
Prokurorė sutinka, kad išnagrinėjęs bylą teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad E. G. ir V. K. padarytos nusikalstamos veikos iš BK 22 str. 1d. 292 str. 2d. ir BK 292 str. 2 d. perkvalifikuotinos į BK 22 str. 1d. 292 str. 1d. ir 292 str. l d., nes jokių patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad jie gavo piniginį atlygį, byloje nesurinkta. Tačiau teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir nuteistajam V. K. paskirtos mažesnės bausmės nei LR BK 292 str. l d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, yra aiškiai per švelnios, nes įvertinus teismo argumentus dėl bausmės skyrimo V. K. , jam skirtina griežtesnė bausmė, kuri atitiktų numatytų bausmių už jo padarytas nusikalstamas veikas vidurkius.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendį A. B. atžvilgiu ir A. B. pripažinti kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d., 292 str. 1 d. bei nubausti: pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. - 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal LR BK 292 str. 1 d. - 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., šias bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant, ir skirti jam galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Be to, apeliaciniu skundu prokurorė prašo Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendį V. K. atžvilgiu pakeisti ir V. K. , pripažintam kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d., 292 str. 1 d., skirti bausmes: pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; pagal LR BK 292 str. 1 d. – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., šias bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant, ir V. K. paskirti galutinę subendrintą 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistųjų V. K. ir E. G. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo V. K. apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis E. G. ir jo gynėja prašė nuteistojo E. G. apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis A. B. ir jo gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistųjų V. K. , E. G. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai E. G. pripažino kaltu ne tik dėl LR BK 300 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų (2 epizodai) įvykdymo, bet ir dėl LR BK 292 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų įvykdymo. Be to, Panevėžio apygardos teismas 2009-09-17 nuosprendžiu pagrįstai išteisino A. B. dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 300 str. 2 d. (3 epizodai), 292 str. 2 d., 22 str. 1 d. ir 292 str. 2 d. įvykdymo, nenustačius jo dalyvavimo įvykdant inkriminuotas nusikalstamas veikas, o jo veikas dėl neteisėto asmenų gabenimo per valstybės sieną perkvalifikuoti ir pripažinti jį kaltu įvykdžius LR BK 292 str., 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas taip pat nėra pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems E. G. ir V. K. paskyrė teisingas bausmes, kurių keisti nėra pagrindo.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. mano, kad pagal LR BK 292 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. jis yra nuteistas nepagrįstai. Apeliantas nurodo, kad M. A. ir A. H. nuteistieji E. G. ir V. K. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nevežė, o juos pakeliui į Švediją paėmė degalinėje Latvijoje. Atitinkamai, E. G. nuomone, kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina jo dalyvavimo įvykdant inkriminuotas nusikalstamas veikas. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, E. G. dalyvavimą įvykdant jam inkriminuotas LR BK 292 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas visiškai patvirtina byloje esantys pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, kurie yra pakankami E. G. pripažinti kaltu įvykdžius anksčiau minėtas nusikalstamas veikas. Nuteistasis E. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad tik dvi liudytojos (D. M. ir M. M. ) atpažino jį kaip asmenį, kuris buvo buto šeimininkas, o tai dar neįrodo jo kaltės įvykdžius LR BK 292 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Tačiau, visų pirma, nagrinėjant E. G. įvykdytą nusikalstamą veiką dėl neteisėto M. R. pilietės M. A. ir A. R. piliečio A. H. gabenimo, pažymėtina, kad D. M. ir M. M. nuteistąjį E. G. atpažino ne tik kaip buto, kuriame jos laikinai gyveno, šeimininką, tačiau taip pat kaip asmenį, kuris M. A. perdavė suklastotą asmens tapatybės kortelę ir liepė įsiminti joje nurodytus duomenis (T. 9, b. l. 111 – 112, 196 – 197), o tai asmens parodymo atpažinti metu patvirtino ir G. C. (T. 8, 36 – 38). N. L. , apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant E. G. , apklausos metu irgi atpažino E. G. kaip asmenį, kuris tuo metu dalyvavo apklausoje kaip įtariamasis ir kuris apgyvendino merginas (T. 7, b. l. 102 – 103). Be to, liudytoja N. L. parodė, kad E. G. žinojo, kur jo bute buvę asmenys norėjo išvykti ir kokiu tikslu buvo E. G. bute. Atitinkamai tai, kad E. G. žinojo, kokiu tikslu pas jį gyveno tiek M. A. , tiek ir kitos merginos, teismo įsitikinimu, akivaizdu ir iš D. M. ir M. M. parodymų (T. 8, b. l. 126 – 127; T. 9, b. l. 9 – 10, 60-62), kuriuose jos parodė, kad E. G. įgijus suklastotą tikrą dokumentą (asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą N. A. vadu) ir ją perdavus M. A. , vėliau pastarąją kartu su A. H. išvežė būtent nuteistasis E. G. kartu su nuteistuoju V. K. . Atitinkamai E. G. apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad liudytojų V. P. ir S. J. parodymuose neminima E. G. pavardė, nes pirmosios instancijos teisme apklaustas V. P. , 2007-04-18 dirbęs kartu su S. J. , atpažino teismo salėje šalia V. K. sėdėjusį asmenį kaip E. G. , kurį 2007-04-18 vakare (apie 20 val.) pastebėjo susitikimo su A. V. metu. Nuteistasis E. G. apeliaciniame skunde pažymi, jog liudytojas S. D. parodė, kad M. A. ir A. H. išvežimą organizavo V. K. , o V. L. parodė, kad atvežant 5 asmenis pas A. P. , E. G. autobusiuke nebuvo, tačiau šios aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepaneigia E. G. dalyvavimo neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenant M. R. pilietę M. A. ir A. R. pilietį A. H. . Priešingai, iš liudytojų D. M. ir M. M. parodymų (T. 8, b. l. 126 – 127; T. 9, b. l. 9 – 10, 60-62) aišku, kad U. vyrai ir moterys buvo apgyvendinti atskirai, t. y. moterys pas E. G. , o vyrai – A. P. sodyboje (liudytojų S. D. , V. L. , A. P. , V. P. parodymai). Atitinkamai tai, kad E. G. rūpinosi moterų apgyvendinimu, o V. K. – vyrų apgyvendinimu, tik parodo vaidmenų tarp nuteistųjų pasiskirstymą, tačiau byloje neabejotinai nustatyta, kad 2007-04-18 abu nuteistieji veikė kartu ir gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tiek M. A. , tiek ir A. H. . Byloje nustatyta, kad būtent E. G. iš nenustatyto asmens įgijo suklastotą tikrą dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą N. A. vardu, ir ją realizavo perduodamas M. A. , ko apeliaciniu skundu neginčija ir pats E. G. . Be to, iš D. M. , M. M. , o taip pat N. L. parodymų (T. 7, b. l. 102 – 103; T. 8, b. l. 126 – 127; T. 9, b. l. 9 – 10, 60-62) aišku, kad abu nuteistieji neabejotinai žinojo, kad visi byloje minimi užsieniečiai Lietuvoje buvo tikslu išvykti į Vakarų Europą (Italiją, Ispaniją), o nuteistojo E. G. veika neapsiribojo suklastoto tikro dokumento perdavimu M. A. . Atitinkamai, priešingai negu nurodė E. G. (neva 2007 m. balandžio mėnesį M. A. ir A. H. kažkur patys savarankiškai išvyko), D. M. ir M. M. parodymais nustatyta, kad po to, kai M. A. buvo perduotas suklastotas tikras dokumentas, atvyko E. G. su V. K. ir visi keturi (E. G. , V. K. , M. A. ir A. H. ) išvyko. Atitinkamai M. M. ir D. M. parodymus, jog M. A. ir A. H. vyko ne savarankiškai, o kartu su nuteistaisiais E. G. bei V. K. , patvirtino ir teisme apklausti liudytojai V. P. ir S. J. , kurie 2007-04-18 sekė V. K. vairuojamą automobilį „M. B. “ nuo V. iki B. ir kurie parodė, kad 2007-04-18 vykusio susitikimo aikštelėje prie parduotuvės „Maxima“ su A. V. metu iš automobilio, kurį vairavo V. K. ir kartu važiavo E. G. , išlipo vyras bei moteris bei persėdo į A. V. vairuojamą „BMW“. Pažymėtina ir tai, kad abiem šioje baudžiamojoje byloje E. G. ir V. K. inkriminuojamų nusikalstamų veikų epizodais dėl neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną, asmenų gabenimo schema iš esmės ta pati, o M. M. parodė, kad jai ir D. M. gavus iš E. G. suklastotus Lietuvos Respublikos piliečių pasus, jos kartu su V. K. ir E. G. turėjo važiuoti į kitą miestą su kažkuo tartis dėl kelionės į užsienį ir būtent šio susitikimo metu visi buvo sulaikyti (T. 8, b. l. 196 – 197; T. 9, b. l. 9 – 10). Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau minėtus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad 2007-04-18 nuteistieji E. G. ir V. K. iki B. gabeno būtent M. A. ir A. H. . A. V. vaidmuo E. G. bei V. K. įvykdant LR BK 292 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d numatytas nusikalstamas veikas nenustatytas (Panevėžio apygardos prokuratūros 2008-04-23 nutarimu ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas), o konkretus M. A. ir A. H. Lietuvos Respublikos sienos kirtimo būdas nenustatytas, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, aukščiau išdėstytais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad neteisėtą M. A. ir A. H. gabenimą su suklastotais tikrais dokumentais per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tikslu vėliau išgabenti minėtus asmenis į Vakarų Europą (Ispaniją, Italiją) organizavo ir betarpiškai tame dalyvavo būtent E. G. kartu su V. K. . Atitinkamai tai patvirtina ir Estijos Respublikos kompetetingų institucijų pateikti duomenys, iš kurių aišku, kad 2007-04-19 Estijos Respublikos pasienyje M. A. ir A. H. buvo sulaikyti kartu su E. G. ir V. K. (T. 5, b. l. 164; T. 6, b. l. 1 – 199; T. 7, b. l. 1 – 33). Be to, nuteistojo E. G. kaltę kartu su V. K. neteisėtai gabenus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną M. R. pilietę M. A. ir A. R. pilietį A. H. iš dalies patvirtina ir pačių nuteistųjų parodymai (dėl gabenimo iš vietos netoli Latvijos Respublikos valstybės sienos su Lietuvos Respublika (netoli B.) iki Latvijos Respublikos sienos su Estijos Respublika), o taip pat D. M. . M. M. ir S. D. parodymai, kad jiems buvo žinoma, jog M. A. ir A. H. buvo sulaikyti (T. 7, b. l. 157 – 162; T. 8, b. l. 126 – 127; T. 9, b. l. 9 – 10, 60-62). Tuo tarpu tai, kokiu tiksliai būdu M. A. ir A. H. kirto valstybės sieną ir ar tai padėjo padaryti kokie nors kiti asmenys, neturi įtakos nuteistųjų E. G. ir V. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal LR BK 292 str. 1 d., nes aukščiau išdėstyti įrodymai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, akivaizdžiai patvirtina tiek nuteistųjų dalyvavimą, tiek jų tiesioginę tyčią neteisėtai pergabenant per Lietuvos Respublikos valstybės sieną M. R. pilietę M. A. ir A. R. pilietį A. H. .
Apeliaciniame skunde nuteistasis E. G. nurodo, kad užsieniečiai, kurių parodymais vadovavosi teismas, buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau nebuvo apklausti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme ir tokiu būdu nebuvo garantuotos nuteistojo E. G. teisės į teisingą baudžiamąjį procesą bei rungimosi principą, nes nuteistajam nebuvo žinomos kitos ikiteisminio tyrimo metu vykusios užsieniečių apklausos ir todėl E. G. negalėjo jiems užduoti su savo gynyba susijusių klausimų. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad vadovaujantis LR BPK 276 str. 1 d. 1 p., jeigu liudytojai nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti balsu perskaitomi teisiamajame posėdyje ir teismas turi teisę jais vadovautis priimdamas galutinį sprendimą. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų aišku, kad liudytojas M. M. ir D. M. pirmosios instancijos teismas kvietė atvykti į Panevėžio apygardos teismo posėdį, vykusį 2008-11-05 9.00 val., tačiau į minėtą teismo posėdį liudytojos neatvyko (teismo šaukimas liudytojai M. M. įteiktas (T. 13, b. l. 142), o duomenų apie teismo šaukimo įteikimą liudytojai D. M. , byloje nėra). Visgi liudytojų buvimas užsienio valstybėje, atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007-08-24 sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta M. R. pilietes M. M. ir D. M. išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti joms atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo dienos (T. 9, b. l. 76 – 77) be jokios abejonės, laikytina svarbiomis liudytojų nedalyvavimo 2008-11-05 teismo posėdyje priežastimis, todėl minėtų liudytojų parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje pagarsinti visiškai pagrįstai (LR BPK 276 str. 1 d. 1 p.). Be to, pažymėtina, kad D. M. ir M. M. , apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo (šiose apklausose dalyvavo ir nuteistasis E. G. (T. 8, b. l. 126 – 127; T. 9, b. l. 8 – 10), davė iš esmės vienodus ir kitus byloje esančius įrodymus atitinkančius parodymus, kuriuos jos taip pat patvirtino ir nagrinėjant bylą Utenos rajono apylinkės teisme dėl joms pateiktų kaltinimų pagal LR BK 22 str. 1 d, 291 str. 1 d., 300 str. 1 d. (T. 9, b. l. 60 – 62). Atitinkamai, nors liudytojai N. L. , G. C. ir S. D. į teismo posėdį pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo kviečiami (T. 13, b. l. 54), tačiau jų pagarsintais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nuosprendyje irgi pagrįstai buvo vadovaujamasi, nes Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos M. R. piliečių S. D. ir G. C. atžvilgiu dar 2007-06-20 priėmė sprendimus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais nuspręsta minėtus asmenis išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiant į ją atvykti penkerius metus nuo išsiuntimo dienos (T. 9, b. l. 73, 75), o taip pat į M. R. dar 2007-06-06 nuspręsta išsiųsti ir N. L. (T. 9, b. l. 79 – 80). Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, Panevėžio apygardos teismas 2009-09-17 nuosprendyje visiškai pagrįstai vadovavosi teisiamajame posėdyje pagarsintais liudytojų M. M. , D. M. parodymais, o taip pat juos patvirtinančiais liudytojų N. L. , G. C. ir S. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, o teigti, kad dėl to buvo suvaržytos nuteistojo V. G. teisės į gynybą ir teisingą baudžiamąjį procesą, nėra pagrindo.
Nuteistojo E. G. nuomone, jis nepagrįstai nuteistas pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. už pasikėsinimą neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną užsienietes M. M. ir D. M. , nes, E. G. teigimu, 2007-05-02 jis kartu su V. K. minėtas M. R. pilietes gabeno ne tikslu pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o tiesiog vežė į P., kur jos turėjo apsigyventi viešbutyje. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, E. G. dalyvavimas įvykdant LR BK 22 str. 1 d, 292 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodytas, visų pirma, pačių M. R. piliečių M. M. ir D. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme (T. 8, b. l. 126 – 127; T. 9, b. l. 8 – 10, 60 – 62), o taip pat juos patvirtinančiais asmenų parodymo atpažinti protokolais (T. 8, b. l. 36 – 38, 111 – 112, 196 – 197) bei liudytojų N. L. , G. C. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (T. 7, b. l. 102 – 103; T. 8, b. l. 68 – 70). Iš minėtų byloje esančių įrodymų aišku, kad M. M. ir D. M. , kaip ir kiti E. G. bei V. K. žinioje buvę užsieniečiai, turėjo aiškų tikslą – išvykti į Šengeno erdvei priklausančias valstybes (M. M. ir D. M. – į Ispaniją), o nuteistasis E. G. aiškiai tai suprato ir kartu su V. K. organizavo bei betarpiškai dalyvavo įgyvendinat šį nusikalstamą sumanymą. Netikėti minėtų liudytojų parodymais, patvirtinančiais vieni kitus ir faktines įvykių (gabenimo) aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas D. J. parodė, jog 2007-05-02 B. esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje nuteistieji E. G. ir V. K. , kurie gabeno D. M. ir M. M. , susitiko su A. V. , į kurio automobilį „BMW“ persėdant D. M. ir M. M. , visi asmenys ir buvo sulaikyti. Tokiu būdu D. J. parodymai apie nuteistųjų ir kitų asmenų sulaikymo 2007-05-02 aplinkybes, paneigia nuteistojo E. G. parodymus, kad patys nuteistieji ketino nuvežti D. M. ir M. M. į P. esantį viešbutį, o kartu patvirtina M. M. parodymus, jog E. G. kartu su V. K. ją ir D. M. tik su lietuviškais suklastotais tikrais pasais (M. R. piliečių pasai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), išduoti atitinkamai D. M. ir M. M. buvo rasti 2007-05-03 atliktos kratos E. G. bute U. metu) gabeno link Lietuvos – Latvijos pasienio ir ketino su kažkuo susitikti tartis dėl kelionės į užsienį (T. 8, b. l. 196 – 197; T. 9, b. l. 8 – 10; T. 11, b. l. 8 – 9). Tokiu būdu, atsižvelgiant į visus aukščiau išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, kad nuteistasis E. G. kartu su V. K. organizavo neteisėtą M. R. piliečių M. M. ir D. M. gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir betarpiškai dalyvavo vykdant šią nusikalstamą veiką (atvežė netoli Lietuvos – Latvijos valstybių sienos tikslu pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, už ką M. M. ir D. M. nuteistos Utenos rajono apylinkės teismo 2007-08-23 nuosprendžiu (T. 9, b. l. 65 - 68), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl ne nuo nuteistųjų valios priklausančių aplinkybių (buvo sulaikyti Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų). Atitinkamai E. G. Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendžiu pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. pripažintas kaltu ir nuteistas visiškai pagrįstai.
Apeliaciniame skunde prokurorė, neginčydama A. B. išteisinimo pagal LR BK 300 str. 2 d. (dėl suklastotų N. A. , R. P. , R. S. ir S. B. asmens dokumentų įgijimo, laikymo ir realizavimo), nurodo, kad A. B. nepagrįstai išteisintas pagal LR BK 292 str. 2 d. (dėl neteisėto M. A. ir A. H. gabenimo per valstybės sieną), LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 2 d. (dėl pasikėsinimo neteisėtai per valstybės sieną gabenti M. M. ir D. M. ) bei prašo A. B. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal LR BK 292 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. Savo prašymą pripažinti A. B. kaltu ir nuteisti pagal LR BK 292 str. 1 d. (dėl neteisėto M. A. ir A. H. gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną) prokurorė argumentuoja tuo, kad A. B. pervežė neteisėtai Lietuvos Respublikoje buvusius užsieniečius iš M. į U. žinodamas, kokiu tikslu jie yra pervežami. Be to, prokurorės nuomone, A. B. dalyvavimą įvykdant LR BK 292 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodo tai, kad A. B. dažnai bendravo su E. G. apie užsieniečių apgyvendinimą, nuotraukas, pinigus, o taip pat tai, kad pagal valstybės sienos apsaugos tarnybos operatyvinę informaciją iš automobilio, kuriuo naudojasi V. K. į automobilį, kuriuo naudojasi A. B. , persėdo du asmenys – vyras ir moteris. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad A. B. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su E. G. ir V. K. , pergabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną M. R. pilietę M. A. ir A. R. pilietį A. H. . Tokiu būdu A. B. kaltinamas betarpiškai kartu su E. G. ir V. K. įvykdęs LR BK 292 str. 1 d. (apeliaciniu skundu prokurorė nusikalstamos veikos perkvalifikavimui iš LR BK 292 str. 2 d. į LR BK 292 str. 1 d. pritaria) numatytą nusikaltimą, o atsižvelgiant į tai, kad jam neinkriminuotas joks kitas vaidmuo (LR BK 24 str. 4 – 6 d.), laikytina, jog E. G. kaltinimas pagal LR BK 292 str. 2 d. pateiktas kaip vykdytojui. Tačiau byloje esantys ir prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai, neva pagrindžiantys A. B. dalyvavimą ir jo kaltę įvykdžius LR BK 292 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neleidžia daryti išvadų, kad A. B. dalyvavo atliekas kokius nors konkrečius veiksmus realizuojant LR BK 292 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Antai apeliantė nurodo, kad E. G. dažnai su A. B. bendravo telefonu apie užsieniečių apgyvendinimą, pats pervežė užsieniečius iš M. į U. ir šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, visiškai patvirtina byloje esantys įrodymai (asmens parodymo atpažinti protokolai (T. 5, b. l. 22 – 63; T. 8, b. l. 116 – 119), techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolas (T. 9, b. l. 3 – 4)). Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, minėti duomenys pagrindžia tik tai, kad A. B. žinojo apie neteisėtą užsieniečių buvimą, o taip pat ir apie jų buvimo Lietuvoje tikslą, tačiau žinojimas pats savaime nesudaro LR BK 292 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, o jokių duomenų, kad A. B. būtų atlikęs kokius nors veiksmus būtent gabenant per Lietuvos Respublikos valstybės sieną M. R. pilietę M. A. ir A. R. pilietį A. H. , byloje nėra. Atitinkamai nenustatyta jokių konkrečių A. B. veiksmų, kuriais jis būtų padėjęs E. G. ir V. K. įvykdyti LR BK 292 str. 1 d. numatytą nusikaltimą (LR BK 24 str. 6 d.). Tiesa, apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad A. H. elektroniniu paštu siuntė savo fotonuotrauką A. B. , o E. G. domėjosi, ar A. B. jas gavo, tačiau pažymėtina, kad pripažinti A. B. kaltu dėl dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu prokurorė apskritai neprašo (LR BPK 320 str. 3 d.), todėl tai tik įrodo A. B. žinojimą apie E. G. daromas nusikalstamas veikas. Atitinkamai, nors apeliantė nurodo, kad pagal valstybės sienos apsaugos tarnybos operatyvinę informaciją užfiksuota, kad iš automobilio, kuriuo naudojasi A. K. , į automobilį, kuriuo naudojasi A. B. , persėdo du asmenys – vyras ir moteris, tačiau operatyvinė informacija savarankišku įrodymu nėra laikoma, o taip pat neaišku, kas tai per operatyvinė informacija, kuri nėra minima net kaltinamajame akte kaip A. B. kaltinimą dėl neteisėto M. A. ir A. H. gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pagrindžiantys duomenys (T. 13, b. l. 15 – 50). Atitinkamai išteisintojo A. B. ir nuteistojo E. G. negalėjimas paaiškinti kai kurių savo veiksmų, atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, gali būti pagrindu kritiškai vertinti parodymus, tačiau tai negali būti laikoma įrodymu. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, A. B. iš kaltinimo pagal LR BK 292 str. 2 d. išteisintas visiškai pagrįstai, nesant pakankamai įrodymų, pagrindžiančių išteisintojo dalyvavimą įvykdant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, A. B. pripažinti kaltu įvykdžius LR BK 292 str. 1 d. numatytą nusikaltimą taip pat nėra pagrindo (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Prokurorės nuomone, A. B. dalyvavimą įvykdant LR BK 22 str. 1 d. 292 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką (be duomenų, kurie buvo aptarti aukščiau, vertinant kaltinimo A. B. pagal LR BK 292 str. 1 d. pagrįstumą) įrodo tai, kad 2007-05-02 A. B. pats automobiliu lydėjo (važiavo priekyje) V. K. , kuris kartu su E. G. automobiliu „M. B. “, v/n (duomenys neskelbtini) gabeno M. R. pilietes M. M. ir D. M. . Be to, apeliantė pažymi, kad M. M. ir G. C. telefonuose išsaugotas A. B. telefono numeris, o paties A. B. telefone rasa išsaugota SMS žinutė „S. B. “ (vardas ir pavardė moters, su kurios suklastotu dokumentu buvo gabenama D. M. ), kurią jis siuntė E. G. . Be to, prokurorė nurodo, kad G. C. nurodė gyvenusi Andriui priklausiusiame bute, matė jo nuotrauką rėmelyje. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad iš prokurorės apeliaciniame skunde cituojamų G. C. parodymų (kuriuos ji tik iš dalies patvirtino apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos (T. 8, b. l. 48 – 49, 68 – 70) aišku, kad G. C. parodė apie gyvenimą A. B. bute dar iki 2007-04-18, o tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra tiesiogiai susiję su A. B. kaip bendravykdytojui inkriminuojama LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika (LR BPK 255 str. 1 d.). Atitinkamai, nors A. B. telefono numeris buvo rastas M. M. ir G. C. telefonuose, tačiau šio fakto ryšys būtent su pasikėsinimu neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti M. R. pilietes M. M. ir D. M. (objektyviaisiais požymiais) iš viso neaiškus, o nei viena(-as) iš užsieniečių taip ir neparodė, kad A. B. butų kaip nors susijęs su jų gabenimu ar pasikėsinimu gabenti būtent per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Atitinkamai apie jokį A. B. vaidmenį vykdant LR BK 22 str. 1 d. 292 str. 1 d. numatytą nusikaltimą neparodė ir nuteistieji. Be to, nors prokurorė nurodo, kad išteisintojo A. B. telefone rasta E. G. siųsta žinutė „S. B. “, tačiau, kaip jau minėta, A. B. pripažinti kaltu dėl dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu prokurorė neprašo, o ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina A. B. žinojimą apie E. G. vykdytas nusikalstamas veikas, dėl kurių jis pripažintas kaltu ir nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendžiu. Liudytojai D. J. ir S. V. , atlikę slaptą sekimą, patvirtino, kad E. G. ir V. K. 2007-05-02 gabenant D. M. ir M. M. Lietuvos – Latvijos pasienio link (iki B.), A. B. , vairuojantis raudonos spalvos automobilį „M 3000“, valst. nr. (duomenys neskelbtini) buvo pastebėtas jau nuo V. važiuojant priešais V. K. vairuotą automobilį „M. B.“, valst. nr. (duomenys neskelbtini) o pastarajam nusukus į B. esančią aikštelę šalia parduotuvės „Maxima“, A. B. savo automobiliu nuvažiavo pro šalį ir vėliau jį sulaikė pareigūnai D. B. ir T. K. P. rajone, netoli S. – G. pasienio posto. Tokiu būdu A. B. pastebėjimas vietoje, kurioje vėliau netrukus buvo sulaikyti nuteistieji E. G. , V. K. , o taip pat M. M. , D. M. ir A. V. (ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu Panevėžio apygardos prokuratūros 2008-04-23 nutarimu nutrauktas), kelia abejonių, ką jis šioje vietoje, žinodamas apie E. G. ir V. K. vykdomą nusikalstamą veiką, veikė. Atitinkamai pats A. B. teisme teigė 2007-05-02 vakare turėjęs vykti susitikti į Latviją su žmonėmis iš Estijos dėl mašinų pardavimo. Visgi pažymėtina, kad A. B. nusikalstama veika, numatyta LR BK 22 str. 1 d. 292 str. 1 d., inkriminuojama kaip bendravykdytojui, o įrodymų, kad būtent A. B. savo konkrečiais veiksmais pasikėsino įvykdyti LR BK 292 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, byloje nėra, todėl Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas bylą pateikto kaltinimo ribose ir turėdamas ribotas galimybes savarankiškai keisti kaltinimą (LR BPK 255 str. 1 d., 256 str.), A. B. pagal LR BK 22 str. 1 d. 292 str. 2 d. išteisino visiškai pagrįstai, o A. B. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. nėra pagrindo. Tiesa, apeliantė mano, kad A. B. ruošėsi padėti M. M. ir D. M. kirsti Lietuvos – Latvijos valstybės sieną, tačiau, teismo nuomone, tai tėra spėjimas ir jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Be to, prokurorė nurodo, kad byloje esančių anksčiau aptartų įrodymų visuma, leidžia teigti, kad A. B. , vykdydamas išankstinį susitarimą, aktyviais veiksmais padėjo E. G. ir V. K. gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad A. B. važiavimas prieš V. K. vairuojamą automobilį, kuriame buvo gabenami M. M. ir D. M. , buvo būtinas važiuojant į vietą, kurioje nuteistieji jau buvo anksčiau (2007-04-18), o taip pat nagrinėjant bylą kaltinimo ribose (LR BPK 255 str. 1 d.), pripažinti, kad A. B. atliko kokius nors LR BK 24 str. 6 d. numatytus veiksmus, taip pat nėra pagrindo.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo sušvelninti jam skirtas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę, nes, nuteistojo nuomone, jo įvykdytos nusikalstamos veikos nėra labai pavojingos. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, Panevėžio apygardos teismas 2009-09-17 nuosprendžiu E. G. skirdamas bausmes už jo įvykdytas nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 300 str. 2 d. (2 epizodai), 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d., 292 str., tinkamai įvertino aplinkybes, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę (LR BK 54 str. 2 d.), ir motyvuotai parinko realias laisvės atėmimo bausmes, o teigti, kad paskirtos bausmės, kurios visais atvejais yra mažesnės už minėtų straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius, yra aiškiai per griežtos, nėra jokio pagrindo. Atitinkamai nusikalstamų veikų pavojingumas įvertintas jau įstatymų leidėjui nustatant sankcijas už atskiras nusikalstamas veikas, o jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių E. G. įvykdytos nusikalstamos veikos būtų vertinamos kaip mažiau pavojingos, konkrečiu atveju nėra. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, švelninti E. G. bausmes, paskirtas už atskiras jo įvykdytas nusikalstamas veikas, o taip pat ir galutinę subendrintą bausmę nėra jokio pagrindo.
Prokurorė apeliaciniu skundu teigia, kad įvertinus tuo pačius pirmosios instancijos teismo nurodytus bausmių V. K. skyrimo motyvus, minėtam nuteistajam už LR BK 292 str. 1 d., o taip pat LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. numatytus nusikaltimus turėjo būti paskirtos griežtesnės bausmės, o taip pat griežtesnė galutinė subendrinta bausmė. Tuo tarpu nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu mano, kad jam skirta galutinė subendrinta dviejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nei griežtinti nei švelninti V. K. pagal LR BK 292 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. paskirtų laisvės atėmimo bausmių nėra pagrindo. Pažymėtina, kad prokurorė, neprašydama griežtinti bausmės nuteistajam E. G. , siūlo V. K. pagal LR BK 292 str. 1 d. paskirti tokio paties dydžio laisvės atėmimo bausmę kaip ir E. G. , o pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. – griežtesnę bausmę negu už tą pačią veiką nuteistajam E. G. paskirta bausmė. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, toks siūlomas bausmių skirstymas yra neteisingas, nes yra neproporcingas nuteistųjų vaidmeniui įvykdant nusikalstamas veikas, nes, nors V. K. vaidmens irgi negalima nuvertinti (surado gyvenamą plotą daliai užsieniečių, pats abu kartus (2007-04-18 ir 2007-05-02) savo automobiliu gabeno užsieniečius Lietuvos – Latvijos pasienio link), tačiau iš byloje esančių įrodymų aišku, kad neteisėto asmenų gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iniciatorius buvo būtent E. G. , kuris ir įtraukė į šią nusikalstamą veiką V. K. . Atitinkamai, įvertinus kitas Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendyje nurodytas aplinkybes, į kurias atsižvelgta skiriant bausmes E. G. ir V. K. , apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, V. K. už LR BK 292 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 292 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas pagrįstai paskirtos mažesnės laisvės atėmimo bausmės negu jos už tas pačias nusikalstamas veikas paskirtos E. G. . Apeliaciniu skundu V. K. prašo jam taikyti LR BK 62 str. 2 d. 2, 3, 4 p. nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad LR BK 62 str. 2 d. nuostatos gali būti taikomos tik tada, kai yra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių (ne mažiau kaip dvi), kurių konkrečiu atveju nenustatyta. Tiesa, apeliaciniame skunde V. K. nurodė, kad visiškai prisipažįsta įvykdęs nusikaltimus, smerkia savo elgesį ir nuoširdžiai gailisi, tačiau apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. K. iš esmės laikėsi savo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, t. y. kai savo kaltės nepripažino. Tokiu būdu V. K. apeliaciniame skunde išdėstyti formalūs teiginiai, kad nuteistasis prisipažįsta įvykdęs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, neduoda pagrindo LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos aplinkybės pripažinti nuteistojo V. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad paskutiniu metu nuolat dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, įvykdė tik du apysunkius nusikaltimus, kurių vienas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas į visas minėtas aplinkybes jau atsižvelgė skirdamas bausmes V. K. , o papildomai dėl to švelninti nuteistajam V. K. skirtų bausmių nėra pagrindo. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo įvykdyti nusikaltimai jokių sunkių pasekmių nesukėlė, o jokios žalos taip pat neatsirado, tačiau tiesioginės žalos nebuvimas nepaneigia paties LR BK 292 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, kuriuo kėsinamasi į nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais nustatytą valdymo tvarką, pavojingumo. Be to, nors nustatyta, kad nusikalstamų veikų iniciatorius buvo E. G. , tačiau V. K. vaidmuo taip pat nelaikytinas antraeiliu (pats savo automobiliu tiesiogiai kartu su E. G. gabeno M. A. ir A. H. Lietuvos – Latvijos pasienio link, o taip pat per Latvijos Respublikos teritoriją, o taip pat Lietuvos – Latvijos pasienio link gabeno M. M. ir D. M. ). Apeliantas taip pat nurodo, kad vienas augina sūnų D. K. , kurio dėl paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės nebūtų kam prižiūrėti, tačiau iš byloje esančių duomenų aišku, kad D. K. , gim. 1992-01-26, netrukus sukaks aštuoniolika metų, o tai, kad nuteistasis vis dar jį išlaiko, negali būti pagrindu V. K. išvengti LR BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį atitinkančios laisvės atėmimo bausmės. Atitinkamai, nors LR BK 292 str. 1 d. sankcijoje numatyta galima alternatyvi bausmė – bauda, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, Panevėžio apygardos teismo 2009-09-17 nuosprendžiu, įvertinus LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, V. K. pagal LR BK 292 str. 1 d., 22 str. ir 292 str. 1 d. buvo parinkta teisinga bausmės rūšis ir paskirtos teisingos, bausmės paskirtį, o taip pat nusikalstamų veikų ir jas įvykdžiusio asmens pavojingumą atitinkančios, gerokai už LR BK 292 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį mažesnės bausmės, kurios nėra aiškiai per griežtos ir jų švelninti, o taip pat švelninti ir galutinės subendrintos bausmės nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų V. K. , E. G. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti.