Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje Nr. 2-607³⁴/2007 pagal ieškovo Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Golf Develpoment“ dėl padarytos gamtai žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas teisiškai neįvertino, ar kraštovaizdžio draustinyje įrengti golfo laukai yra inžinerinis įrenginys. Teigia, kad dvejus metus eksploatuojami golfo laukai yra inžinerinis įrenginys, kurio paskirtis yra už užmokestį praleisti laisvalaikį žaidžiant golfą. Juos įrengti turėjo būti parengta ir suderinta su atitinkamomis valstybinėmis institucijomis projektinė techninė dokumentacija bei gauti leidimai vykdomiesiems darbams. Be to, yra savavališkai pastatytas statinys, t. y. sukurta golfo veiklai reikalinga infrastruktūra. Prieš pradedant įrengti golfo laukus, turėjo būti parengtas vietovės detalusis planas, pakeista žemės naudojimo paskirtis, nustatytas sklypų naudojimo būdas. Detalusis planas turėjo būti parengtas pagal teritorijų planavimo dokumentų sąvado reikalavimus, privalomai turėjo būti atliktas aplinkos būklės įvertinimas, išnagrinėti transporto, automobilių statymo, inžinerinių tinklų statybos ir kiti klausimai. Be to, atsakovas privalėjo parengti golfo aikštynų techninį projektą, kuriame būtų išspręsti golfo aikštynų drėgmės reguliavimo priemonių sistemų įrengimo, paviršinio vandens nuleidimo priemonių įrengimo, poveikio aplinkai vertinimo ir kiti klausimai. Savavališkai įrengęs golfo laukų aikštyną atsakovas minėtų reikalavimų nevykdė ir tuo pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo, Miškų įstatymo, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343, Aplinkos ministro 1999 m. birželio 24 d. įsakymo Nr. 191 reikalavimus. Golfo aikštynas įrengiamas nukasus 30 cm derlingojo žemės sluoksnio, užpylus skaldelę, įrengus laistymo sistemos drenas ir ant jos užpylus smėlio ir durpės mišinio, ant kurios sėjama žolė. Golfo aikštyne yra supilamos dirbtinio grunto kalvelės, tvenkinys, kas pakeičia šiai vietovei būdingą kraštovaizdį. Tuo tarpu žemės savininkai ir naudotojai, plėtodami savo ūkinę ir kitokią veiklą, turi šią veiklą tvarkyti taip, kad nebūtų keičiamas rekreacinių teritorijų kraštovaizdis, bloginama jo fizinė būklė bei estetinė vertė. Atsakovas golfo aikštyną eksploatuoja jau antrus metus. Teismas turėjo įvertinti šią aplinkybę, iš kurios išplaukia civilinės atsakomybės sąlygos. Apelianto manymu, savavališkai įrengus golfo aikštyną Europos centro kraštovaizdžio draustinyje, atsakovo veiksmai buvo neteisėti, dėl ko jis turi pareigą atlyginti aplinkai padarytą žalą, kuri pasireiškia žolinės augmenijos sunaikinimu, būdingu šiai vietovei kraštovaizdžio sudarkymu (kūdros iškasimu, dirbtinių kalvų supylimu, administracinio pastato pastatymu).Atsakovas 2005 m. Girijos kaime įsigijo 25 žemės ūkio paskirties sklypus, kuriuos sujungus buvo sudarytas bendras golfo aikštyno masyvas, kuriame buvo atliekami žemės kasimo, golfo laukų lietinimo, melioracijos sistemos įrengimo, vandens kūdros kasimo darbai. Sujungus žemės sklypus į vieningą žemės masyvą, nebuvo galimybės kiekvieną iš jų identifikuoti atliekant geodezinius matavimus. Žolinė augmenija buvo sunaikinta visuose 25 sklypuose 2005 m. rudenį, kai atsakovas šiame plote atliko žemės kasimo ir inžinerinių tinklų sistemos darbus. Derlingojo žemės sluoksnio nuėmimo, kasimo darbų faktą patvirtina prie bylos pridėtos nuotraukos, kuriose matomas buldozerių sustumtas derlingasis žemės sluoksnis, dirbtinai supiltos žemės kalvos, įrengti naudojamas smėlis. Kultūrinės žolės užsėjimas žemės ūkio paskirties žemės sklype padarė gamtai žalą ir tokie atsakovo veiksmai yra neteisėti. Teismas turėjo išsiaiškinti, kokiam tikslui žemės sklypas buvo apsėtas kultūrine žole, trumpai nušienautas ir kokiam tikslui yra paruošta kruopščiai apsėta ir įželdinta žolinė augmenija. Šių argumentų teismas neįvertino. Teismas nepagrįstai motyvavo, kad ieškovas neįrodė, jog kultūrinės žolės sėjos darbus atliko būtent atsakovas. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad 2005 m. spalio–lapkričio mėn. atsakovas vykdė paviršinio žemės grunto nuėmimo darbus, jokie žolės sėjimo darbai vėlyvą rudenį nevykdomi, todėl darytina išvada, kad kultūrinę žolę įsėjo 2006 m. pavasarį atsakovas.Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti atlyginti žalą už kūdros iškasimą. Atsakovo pirktuose žemės sklypuose anksčiau nebuvo vandens telkinių, priešingu atveju jie būtų buvę nurodyti žemės nuosavybės dokumentuose ir jiems būtų buvę nurodytos specialios apsaugos sąlygos, todėl teismui ir nebuvo pateiktas sklypo planas, kuriame būtų pažymėta kūdra. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus raj. apylinkės teismo sprendimu, nes ieškovas prašo priteisti atlyginti žalą už naujai, 2005 m. rudenį, iškastą kūdrą. Vilniaus raj. apylinkės teismui buvo pateiktas ieškinys dėl žalos priteisimo iš ankstesnio žemės savininko, kuris savavališkai iškasė kūdrą visiškai kitoje vietoje 2003 m. Atsakovas 2005 m. rudenį iškasė naują kūdrą, iškastas žemes paskleidė visoje turimos žemės teritorijoje kaip juodžemį. Teismui išvažiuojamojo posėdžio metu buvo parodytos dirbtinės neseniai supiltos kalvelės. Tačiau teismas šių motyvų nevertino kaip įrodymų, kad atsakovas sudarkė šiai vietovei būdingą kraštovaizdį. Be to, atsakovui priklausančiame žemės sklype yra ankstesnio savininko savavališkai pastatytas pastatas, kuris iki šio laiko neįregistruotas ir nepriduotas eksploatuoti. Atsakovui nusipirkus žemės sklypą ir jame esantį pastatą, jam perėjo ir pareiga atlyginti žalą aplinkai už savavališkai ankstesnio savininko pastatytą pastatą.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas netinkamai gynė viešąjį interesą. Ieškovas ėmėsi visų galimų priemonių pateikti reikiamus įrodymus, tačiau teismas, kurio pareiga yra taip pat ginti viešąjį interesą, tinkamai neįsigilino į šios bylos aplinkybes. Aplinkos apsaugos įstatymo 34 str. 2 d. nurodyta, kad ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos. Be to, teismas turėjo vadovautis ir Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2006 m. kovo 14 d. priimtais nutarimais, kuriuose konstatuota, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, kad valstybė rūpinasi natūraliais gamtinės aplinkos ir ypač vertingų vietovių apsauga, kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, skurdinti jos augaliją ir gyvūniją, visiems asmenims kyla pareiga tausoti gamtą, o padarius gamtinei aplinkai žalą, ją atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Kritikuodamas skundžiamą sprendimą apeliantas nurodo, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nepadarė teisinio įvertinimo, ar įrengti kraštovaizdžio draustinyje golfo laukai yra inžinerinis įrenginys. Tačiau, kolegijos nuomone, ši aplinkybė esminės teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui neturi, nes ieškinys atsakovui buvo pareikštas dėl žalos atlyginimo, kuri, pasak ieškovo, buvo padaryta gamtai ne apskritai įrengiant vieną ar kitą inžinerinį įrenginį, bet atsakovui atlikus konkrečius veiksmus, kuriais buvo sunaikinta žolinė augmenija, iškasta kūdra, supiltos smėlio ir žvyro kalvos bei savavališkai pastatytas pastatas.

Taigi, sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo svarbu yra ne tiek tai, kokiu tikslu ieškovo nurodyti veiksmai buvo padaryti, kiek tai, ar šie veiksmai buvo padaryti ir ar atsakovas yra kaltas dėl jų padarymo, ar yra priežastinis ryšis tarp žalos ir neteisėtų veiksmų (CK 6.246-6.249 str.).

Atmesdamas ieškovo reikalavimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas jo reikalavimas (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta dėl didžiosios reikalavimo dalies (išskyrus ieškovo reikalavimo dalį dėl žalos sunaikinus augmeniją atlyginimo), sutinka.

Taip, ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 37 963,52 Lt už savavališką pastato pastatymą, kurio buvo pakeistas kraštovaizdžio reljefas. Pirmosios instancijos teismui šią ieškinio dalį atmetus, apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad ginčo pastatą savavališkai pastatė ankstesnis žemės savininkas, todėl, apelianto nuomone, nusipirkus žemės sklypą ir ant jo esantį pastatą, atsakovui perėjo pareiga atlyginti žalą aplinkai už savavališkai ankstesnio savininko pastatytą pastatą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, ieškinys buvo grindžiamas savavališkais paties atsakovo veiksmais. Todėl apeliaciniame skunde suformuluotas reikalavimas dėl žalos už kito asmens savavališkai pastatytą pastatą atlyginimo vertinamas kaip naujas reikalavimas, grindžiamas, be to, naujomis aplinkybėmis, dėl ko negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str.). Be to, šio naujo reikalavimo pareiškimas iš esmės patvirtina ieškinyje suformuluoto reikalavimo dėl žalos atlyginimo už atsakovo savavališkai pastatytą pastatą nepagrįstumą.

Ieškovas dalį žalos (71 055 Lt) prašė priteisti dėl smėlio ir skaldos savavališkai supiltų kalvų. Tačiau smėlio ir skaldos supylimo fakto nepatvirtina ne tik pirmosios instancijos teismo atliktas vietos apžiūros protokolas (t. 2, b. l. 7-10), bet ir paties ieškovo 2006 m. kovo 27 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurio pagrindu ir buvo pareikštas ieškinys, nes protokole užfiksuotas smėlio ir skaldos sandėliavimas, o ne kalvų supylimas (t. 1, b. l. 1-5). Tačiau, kaip buvo nustatyta bylos nagrinėjimo metu, laikinas, iki jų panaudojimo keliams tvarkyti, šių medžiagų sandėliavimas esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje negali būti vertinamas kaip veikla, pakeičianti kraštovaizdžio reljefą bei padaranti žalos gamtai. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti šią reikalavimo dalį (CK 6.249 str. 1 d.).

Jau minėtas pirmosios instancijos teismo atliktos vietos apžiūros protokolas nepatvirtina fakto, kad atsakovui priklausančiuose žemės sklypuose yra jo paties savavališkai iškasta kūdra. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovo atstovai negalėjo tiksliai nurodyti vietos (t. 1, b. l. 79), kurioje tokia kūdra, jų nuomone, buvo iškasta, bei nenurodė jos kasimo datos bei įrodymų, patvirtinančių, kad ją iškasė būtent atsakovas. Pastebėtina, kad įsiteisėjusiu Vilniaus raj. apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimu buvo atmestas ieškovo reikalavimas buvusiam ginčo žemės savininkui UAB ,,Vilniaus Country Club“ dėl žalos atlyginimo už savavališkai iškastą kūdrą. Atmetant ieškinį nebuvo konstatuota, kad kūdrą iškasė būtent nurodyta bendrovė.

Dėl išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti reikalavimo dalį dėl žalos gamtai atlyginimo už savavališkai iškastą kūdrą.

Atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo už sunaikintą žolinę augmeniją pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kultūrinės žolės užsėjimas žemės ūkio paskirties žemėje nedaro žalos gamtai ir nėra neteisėtas veiksmas. Be to, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, kad sėjos darbus atliko atsakovas. Tačiau, darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovo žemės sklypai yra Europos centro kraštovaizdžio draustinyje. Atsakovo sudarytose žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse viena iš specialiųjų sąlygų nurodyta kraštovaizdžio draustiniai (t. 1, b. l. 81, 105, 125-126, 148-159).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintas Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas kraštovaizdžio draustinio teritorijoje draudžiama tręšti ir kultūrinti natūralias pievas ir ganyklas, transformuoti jas į kitas žemės naudmenas (p. 145.5). Sąlygose taip pat nurodoma, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymą žemės naudmenų, esančių kraštovaizdžio draustiniuose, sudėtis keičiama tik pagal projektus, suderintus su Aplinkos apsaugos ministerija.

Visos šios aplinkybės, atmetant paminėtą ieškinio dalį, aiškintinos nebuvo, kaip ir nebuvo tirta, ar kultūrinės žolės užsėjimas nekeičia draustinio gamtinio kraštovaizdžio. Iš išdėstytų argumentų darytina išvada, kad, apsiribodamas vien nuoroda į atsakovui priklausančios žemės paskirtį (žemės ūkio), teismas neatskleidė dalies šios bylos esmės, kas sudaro pagrindą šią sprendimo dalį panaikinti. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, kad ieškovas neįrodė, kad žolės sėjos darbus atliko atsakovas, padarė neatsižvelgęs į tai, kad jau minėtame 2006 m. kovo 27 d. administracinio teisės pažeidimo protokole, su kuriuo susipažino ir pasirašė atsakovo vadovas V. J. , užfiksuota, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo paaiškino, jog atsakovo teritorijoje vykdomi paruošiamieji darbai, kurie prilygsta žemės ūkio darbams, o iš teismo atliktos vietos apžiūros protokolo daryti išvadą, kad atsakovas neigė atlikęs žolės sėjos darbus, negalima. Atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš dalies neneigė, kad buvo sėjama žolė (t. 2, b. l. 71).

Ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovo 16 830,03Lt už žolinės augmenijos sunaikinimą, nurodė, kad atsakovas žolinę augmeniją sunaikino 359 800 kv. m plote. Atsakovas tai neigia, nurodo, kad ieškovo pateiktoje aeronuotraukoje tariamai sunaikintas augmenijos sklypo plotas nesutampa su atsakovui priklausančių sklypų ribomis (t. 1, b. l. 79). Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu iš dalies patvirtino ir ieškovo atstovas M. B. , kuris teigė, kad ieškovo nurodytas plotas gali būti netikslus. Tačiau papildomų įrodymų, kurie patvirtintų, kokiame atsakovui priklausančių sklypų plote buvo užsėta kultūrinė žolė, nepateikė. To nesimato ir iš minėto vietos apžiūros protokolo.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė šios reikalavimo dalies esmės, o pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos dalies negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Paminėta bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinio reikalavimas dėl 16 830,03 Lt žalos atlyginimo už žolinės augmenijos sunaikinimą ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 5 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybei.