Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės, Andžejaus Maciejevskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės E. B. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui G. B. ir atsakovo priešieškinį ieškovei, tretysis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas, institucijos teikiančios išvadas byloje Elektrėnų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Šiaulių savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad šalių santuoka sudaryta 2003 m. kovo 14 d. Elektrėnų savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos biure (įrašo Nr. 19) (t 1, b.l. 14). Šalys santuokoje susilaukė dviejų vaikų: J. B. , gim. 2003-09-09 ir I. B. , gim. 2009-03-27 (t 1, b.l. 15, 70). Šalys santuokoje įgijo nekilnojamojo turto: 0,1699 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kurio vidutinė rinkos vertė 100000 Lt (t 1, b.l. 87-93) ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kurio vidutinė rinkos vertė 400000 Lt (t 1, b.l. 87-93), esančius (duomenys neskelbtini). Šalys santuokoje taip pat įgijo namų apyvokos daiktų už 50000 Lt, 100 vienetų UAB „Einhell Balticum“, kodas 300612502, paprastųjų akcijų, kurių bendra vertė- 10000 Lt (t 1, b.l.113), 566 vienetus UAB „Dirbita“, kodas 125507578, paprastųjų 100 Lt nominalios vertės akcijų, kurių bendra vertė - 56600 Lt (t 1, b.l. 103-112) bei įkūrė E. B. individualią įmonę, kodas 300657682, kurią šalys vertina 1 Lt.

Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį, kuria šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, netenkintas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteistas išlaikymas abiems vaikams periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 400 Lt iki vaikų pilnametystės, netenkintas reikalavimas dėl įsiskolinimo priteisimo, santuokoje įgytas turtas – parkingo 1/12 padalinta šalims lygiomis dalimis, taip pat nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu.

Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės

Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas klaidingai, neįvertinęs visų įrodymų, priėmė neteisėtą sprendimą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.60 ir 3.61 straipsniuose nustatytos santuokos nutraukimo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės sąlygos. Sutuoktinio kaltė yra specifinė, palyginus su kitais asmens kaltės civiliniuose santykiuose atvejais. Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos išvardytos daugelyje Civilinio kodekso straipsnių (3.26–3.30, 3.35–3.36 ir kt.) – tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima, kitos pareigos. Pagal Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 2 dalies normos prasmę esminiu santuokinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Vienas sutuoktinis, pareiškęs ieškinį pagal Civilinio kodekso 3.60 straipsnį, privalo įrodyti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, t. y. privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo pareigas ir kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas. Kartu pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, tai reiškia, kad, įrodžius vieną ar kelis įstatymo normoje paminėtus faktus, pripažįstama, kad sutuoktinis yra kaltas dėl santuokos iširimo. Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktus, patvirtinančius, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (Civilinio kodekso 3.61 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. B. v. R. B.; bylos Nr. 3K-3-117/2007, išaiškino, jog Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija yra nuginčijama, tačiau kaltinamas dėl santuokos iširimo sutuoktinis turi įrodyti, kad nebuvo aplinkybių, lemiančių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją, arba kad yra kitų aplinkybių, kurios paneigia jo kaltę arba rodo esant ir kito sutuoktinio kaltę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymėta, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis E. D. v. P. D. byloje Nr. 3K-3-175/2006, 2007 m. birželio 20 d. nutartis Ž. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-220/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus, susijusius su ieškovės ir atsakovo įrodinėjamomis aplinkybėmis, kurios, jų teigimu, patvirtina kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas įvertino šalių nurodytas konfliktų tarp jų kilimo priežastis, sutuoktinių elgesį tiek iki konfliktų, tiek po jų ir padarė pagrįstą išvadą, kad dėl abiejų sutuoktinių elgesio jų šeimoje nebuvo santarvės, o aplinkybę, jog ieškovė, palikusi sutuoktinį išvažiavo pas motiną, kur liko gyventi, įtakojo ne tik jo veiksmai, bet ir ieškovės apsisprendimas palikti atsakovą. Abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs vienas kitam, jų santykiuose nebuvo abipusio moralinio palaikymo, jie neieškojo kompromisų, nesiekė tarpusavio supratimo, neieškojo tinkamų būdų išsaugoti šeimai, dėl ko šeima iširo. Su tokia išvada kolegija sutinka. Apeliantės nurodyta skunde aplinkybė, jog atsakovas neprašė taikytis, tačiau tokios iniciatyvos reikia ne tik iš vienos pusės, bet ir iš kitos, o kad ieškovė būtų siekusi taikytis su atsakovu ji nenurodo apskritai.

Netenkinus ieškovės reikalavimo nustatyti, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 2 d. pagrindu.

Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo

Pagal Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Įtvirtintas proporcingumo principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas būtinoms vaiko vystimosi sąlygoms tenkinti (Vaiko teisių konvencijos 3, 27 straipsniai, Civilinio kodekso 3.155, 3.165 straipsniai, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7-8, 10-14, 18, kt. straipsniai). Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-620/2005; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Z. T. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-21/2007; kt.).

Pažymėtina ir tai, kad orientaciniais kriterijais, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.461 str. 2 d. nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA), bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas 800 Lt MMA. Pažymėtina, kad be būtiniausių vaikų poreikių yra ir individualūs vaikų poreikiai, jų kaip asmenybės vystimasis sąlygoja ir reikalingą realų išlaikymo dydį. Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (konvencijos 27 str. 1, 2 d.) numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystimuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų būtinų vaikui vystytis sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes.

Pirmos instancijos teismas įvertino nurodytas sąlygas ir pagrįstai sprendė, kad 500 Lt į mėnesį iš tėvo pusės mokamų lėšų yra ta suma, kuri bus pakankama patenkinti ne tik būtiniausius vaikų poreikius. Ieškovė neįrodinėjo, kad vaikai turi specialius poreikius ir jų tenkinimui reikalingos papildomos lėšos. Nors apeliantė teigia, kad dukrų išlaikymui yra reikalinga skirti daugiau lėšų ir kad atsakovo turtinė padėtis leidžia teikti vaikų išlaikymui didesnes lėšas, tačiau ji nepateikė leistinų įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti apie padidintų poreikių vaikų išlaikymui buvimą, o taip pat įrodymų, iš kurių galima daryti išvadą apie atsakovo geresnę turtinę padėtį negu nustatyta bylos įrodymais. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, jog teismas nėra nustatęs, jog dukroms reikalingo išlaikymo suma yra po 500 Lt apskritai, o ši suma yra nustatyta kaip reikalinga vaiko išlaikymui teikiama vieno iš tėvų. Tuo tarpu kolegija jau pasisakė dėl abiejų tėvų pareigos teikti išlaikymą lygiomis dalimis, tik atsižvelgiant į turtinės padėties proporcingumą tarp tėvų, šios dalys galėtų būti nelygios, tačiau pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo turtinė padėtis nėra žymiai geresnė už ieškovės, atsižvelgiant į jo teikiamą išlaikymą dukrai iš pirmos santuokos bei jo prisiimtus įsipareigojimus bankui, kad galėtų užtikrinti sau būstą. Ieškovės gi turtinė padėtis bylos nagrinėjimo metu nebuvo blogesnė už atsakovą, tik prieš sprendimo priėmimą jos padėtis pasidarė blogesnė laikinai, nes ji nusprendusi būti nemokamose vaiko auginimo atostogose iki jam sueis 3-ji metai. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šios ieškovės atostogos eina į pabaigą ir jos turtinė padėtis turėtų pasikeisti jai pradėjus dirbti, todėl dėl šios priežasties netikslinga keisti išlaikymo dydžio nustatant atsakovui mokėti didesnę dalį vaikams išlaikyti reikalingų lėšų.

Kolegija sprendžia, kad teismo parinktas išlaikymo dydis šioje konkrečioje byloje atitinka vaikų interesų patenkinimą iš vieno iš tėvų pusės, o jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Kolegija pažymi, kad pagal CK 3.200 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį principą išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo to momento, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus. Teisės į išlaikymą atsiradimo ir bylos iškėlimo teisme momentas paprastai nesutampa. Dėl to teismas, nustatęs, kad konkrečiu atveju tėvas ar motina nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą teikti išlaikymą, už laikotarpį nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo priteisia iš skolininko išlaikymo skolą. Išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju išlaikymą ginčo šalių vaikams teismas priteisė nuo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2010-06-23 d., iki vaikų pilnametystės. Ieškinyje buvo prašyta priteisti išlaikymo įsiskolinimą nuo 2009-11-01 iki ieškinio padavimo. Teismas nepriteisė ieškovės prašyto įsiskolinimo, šios sprendimo dalies nemotyvavo. Kolegija iš byloje nustatytų aplinkybių sprendžia, kad yra pagrindas priteisti įsiskolinimą vaikų išlaikymui, nes atsakovas neteikė į bylą įrodymų, jog šalims gyvenant skyriumi nuo 2009-11-01 jis teikė išlaikymą vaikams. Pats teismas dalyje dėl turto padalinimo nustatė, kad faktiškai nuo gyvenimo skyriumi šalys bendro ūkio nevedė, kiekvienas gyveno atskirai ir iš savo lėšų, nes teismas laikė, jog atsakovams iš savo lėšų vienas dengė paskolą bankui, kai tuo tarpu abu sutuoktiniai turėjo šią pareigą. Tokiu būdu šalims gyvenant skyriumi vaikus materialiai išlaikė viena ieškovė, nes šalys gyveno ne iš bendrų lėšų, o atsakovas neteikė įrodymų ir neteigė, jog jis prisidėjo kokiu nors būdu prie dukrų išlaikymo. Dėl išdėstyto sprendimas dalyje keistinas ir priteistinas išlaikymo įsiskolinimas nuo 2009-11-01 iki 2010-05-11.

Dėl sutuoktiniui priteisto išlaikymo dydžio

Kolegija nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, jog jos išlaikymui priteista 400 Lt suma yra nepakankama ir ją reikėtų padidinti iki 800 Lt.

CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką. Bendroji taisyklė yra ta, kad išlaikymo reikalingumą įrodinėja tas sutuoktinis, kuris jo prašo. Esant CK 3.72 straipsnio 2 dalies sąlygoms, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė keičiasi: prašantis išlaikymo sutuoktinis neįrodinėja išlaikymo reikalingumo, pripažįstama, kad jam reikalingas išlaikymas, jeigu sutuoktinis, iš kurio prašoma priteisti išlaikymą, neįrodo priešingai.

Teismas priteisė atsakovei išlaikymą, nes sprendė, kad atsakovas nepaneigė įstatyminės nuginčijamosios prezumpcijos. Nesant atsakovo skundo dėl šios sprendimo dalies, kolegija konstatuoja, kad, nerevizuoja atsakovo prievolės teikti ieškovei išlaikymą, tik pasisakymo dėl išlaikymo dydžio. CK 3.72 straipsnio 5 dalis nustato kriterijus, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus. Išlaikymo pareiga yra asmeninė prievolė, nors ir susijusi su tam tikrų turtinių pasekmių atsiradimu. Pareiga įrodyti, kad turimas turtas ar pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių, ir reikalingas išlaikymas, tenka sutuoktiniui, reikalaujančiam priteisti išlaikymą. Apeliantė nepaneigė, kad jos turimas turtas, (įgytas tiek iki santuokos, tiek santuokos metu) bei iš ieškovo priteista 400 Lt suma mokėtina kas mėnesį yra per maža patenkinti minimalius jos poreikius. Vertinant, ar užtenka prašančiam priteisti išlaikymą sutuoktiniui jo turimo turto ir pajamų save išlaikyti, svarbu nustatyti, koks yra jo pragyvenimo lygis, t. y. ar sutuoktiniui racionaliai naudojant turimą turtą ir pajamas užtikrinami minimalūs būsto, maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros ir kiti poreikiai. Apeliantės nurodyta aplinkybė, jog jos sutuoktinio pervedamos kas mėnesį sumos leidžia jam mokėti žymiai didesnį jai išlaikymą, nėra kriterijus pagal kurį nustatomas reikalingo išlaikymo dydis, o galimybė išlaikymą buvusiam sutuoktiniui teikti. Pažymėtina, kad pati ieškovė apsisprendė, jog ji bus vaiko auginimo nemokamose atostogose jam suėmus dviejų metų amžiui, nors yra darbinga ir galinti uždirbti lėšų savo išlaikymui.

Dėl turto padalinimo

Ieškovė nesutinka su sprendimo dalimi dėl turto padalinimo, t.y. su tuo, jog jai yra nuosavybės teisėmis priskirta individuali įmonė, taip pat iš jos priteista 16 137,68 Lt piniginės kompensacijos už atsakovo sumokėtą būsto paskolos dalį bankui.

Ieškovė prašė šią įmonę palikti atsakovui, nes nors ji registruota jos vardu, tačiau ji įsteigta atsakovo iniciatyva, veiklą joje vykdė atsakovas. Šių apeliantės nurodytų aplinkybių nepakanka, kad keisti teismo sprendimą ir ieškovės vardu įmonę palikti atsakovo nuosavybėje. Teismas teisingai nurodo, jog įmonė yra įsteigta ieškovės vardu, todėl ją tikslinga palikti ieškovei. Priėmus priešingą sprendimą, būtų neįmanomas įmonės valdymas ir jos veikla be ieškovės dalyvavimo. Atsakovas neturėtų galimybės asmeniškai jos valdyti ir netgi ją likviduoti, jeigu, kaip nurodo apeliantė, ji neveikianti. Esant vien šiai nurodytai aplinkybei teismas pagrįstai įmonę paliko ieškovės nuosavybėje. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas paliko abi šalis atsakingas už šios įmonės skolas atsiradusias iki santuokos nutraukimo, t.y. ieškovei nėra perkeltos skolos kartu su įmone.

Kaip teigia apeliaciniame skunde pati ieškovė ir kaip yra nurodyta aukščiau, yra nustatyta, kad sutuoktiniai kartu negyveno nuo 2009-11-01, o gyvendami skyriumi, jie nevedė bendro ūkio. Tokiu būdu ši nustatyta aplinkybė CK 3.67 str. 1 d. kontekste reiškia ne ką kitą, o tai, jog tiek ieškovės, tiek atsakovo nuo 2009-11-01 gautos piniginės lėšos ar įgytas turtas yra kiekvieno iš jų asmeninė nuosavybė. Atsakovas per laikotarpį nuo 2009-10-01iki 2010-10-28 sumokėjo AB SEB bankui 32 275,36 Lt įmokų pagal kredito sutartį. Teismas teisingai nurodė sprendime, kad prievolė mokėti įmokas pagal sutartį yra abiejų šalių solidari (CK 6.66 str.). To neneigia ir ieškovė. Ši solidari prievolė nagrinėjamu atveju išnyksta tik teismui šią solidarią šalių prievolę panaikinus, t.y. įsiteisėjus teismo sprendimui prievolę perkelti ieškovui. Tokiu būdu atsakovas įvykdęs prievolę bankui – sumokėjęs einamuosius mokėjimus, sutinkamai su 6.9 str. 1 d. turi teisę reikalauti regreso tvarka iš ieškovės pusę sumokėtos sumos priteisti jam. Teismas dalindamas tarp šalių santuokinį turtą kartu išsprendė ir šį atsakovo kreditorinį reikalavimą pagal priešieškinį, šios sprendimo dalies naikinti dėl to, jog yra priimtas sprendimas visas prievoles pagal kredito sutartį perkelti atsakovui, nėra pagrindo, nes nei pats solidarios prievolės faktas, nei įmokų pagal kredito sutartį faktas nėra ginčijamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kadangi teismas abiejų šalių reikalavimus patenkino iš dalies, todėl pagrįstai ir teisėtai iš atsakovui priteisė ne visas turėtas išlaidas, o tik dalį, kaip tai numatyta CPK 93 str. 2 d. Pažymėtina tai, kad teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės priteisdamas bylinėjimosi išlaidas vienai iš šalies procesinį elgesį bei sąžiningumą naudojantis procesinėmis teisėmis, o tokiose kaip santuokos nutraukimo bylose su visomis pasekmėmis, atsižvelgiant, kad abiejų šalių reikalavimai yra labai panašūs ir vienodai reikalaujantys advokatų ar jų padėjėjų įdirbio šiose bylose, gali palikti šalims kiekvienai iš jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nepriteisiant jų iš kitos šalies. Pats įstatymas ir teismų praktika sprendžiant šiuos klausimus, suteikia teismui diskrecijos teisę parinkti atlygintinų išlaidų dydį, nepažeidžiant Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl išdėstyto apeliacinio skundo argumentais keistina sprendimo dalis dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, o kita sprendimo dalis paliktina nepakeista ((duomenys neskelbtini) str. 1 d. 3 p.).

Pakeitus sprendimą dalyje ir padidinus iš atsakovo priteistinas ieškovės naudai sumas (išlaikymo įsiskolinimą), iš atsakovo papildomai priteistina 199,11 Lt (500 Lt x 2 x 6 mėn. 11 d. =6337 Lt x 3%) žyminio mokesčio valstybei.

Pagal apeliacinės instancijos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, patirta 18,25 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo valstybei, įvertinus tai, kad iš dalies patenkintas skundas (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 93 straipsnis).

Pagal apeliacinės instancijos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, patirta 9,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto valstybei ((Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija

nutarė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimą dalyje pakeisti: priteisti iš G. B. 6337 Lt išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo E. B. , priteistą iš G. B. 8051,89 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei padidinti iki 8251 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. B. 18,25 bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei.