Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Gyčio Večersko ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Sigitai Maskeliūnienei, nuteistajam D. Ž., nuteistojo gynėjai – advokatei Ritai Petručionytei, nukentėjusios J. K. atstovui B. K., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013-07-13) 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Ž. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 9 d., apie 19.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia tampė už plaukų mažametę nukentėjusiąją J. K., gim. 2004-06-18, ne mažiau kaip tris kartus diržu sudavė per kairę koją ir vieną kartą per pilvą mažametei J. K., padarydamas poodines kraujosruvas pilve, kairėje šlaunyje, tuo J. K. sukeldamas fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apelianto nuomone, teismas neišsamiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino abejonių, kurios turėtų būti vertinamos traukiamojo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Teigia, kad iš nukentėjusios J. K. mokytojos ir senelio V. Š. parodymų galima spręsti, kad nukentėjusioji linkusi fantazuoti, meluoti. Šias aplinkybes patvirtino nukentėjusiosios teta J. Š. ir jos sūnus R. Š.. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nenuoseklūs, neišsamūs, nedetalūs, juos paneigia minėtų liudytojų parodymai. Kelios versijos dėl mėlynių, atsiradusių ant nukentėjusiosios kūno, verčia abejoti dėl kokių priežasčių atsirado minėti sužalojimai. Byloje nėra neginčijamų objektyvių ir patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių objektyviuosius jam inkriminuoto nusikaltimo požymius. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiosios labai jauno amžiaus, aplinkybės, kad ji gali meluoti, keisti parodymus, prikurti įvairiausių paaiškinimų. Kauno apylinkės teismas konstatavo, kad detalizuoti įrankio, padariusio poodinę kraujosruvą nukentėjusiosios pilve, savybių negalima, tačiau, anot D. Ž., negalint detalizuoti įrankio savybių, neįmanoma nurodyti ir sužalojimų kilmės bei jų mechanizmo, o tai neabejotinai įtakoja jo kaltės klausimą ir teisingą bylos baigtį. Atkreipia dėmesį, kad 2013 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 25-At-00793-13 buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl grasinimo nukentėjusiajai, nepasitvirtinus nukentėjusiosios teiginiams, jog jis ją gąsdina ir jai grasina. Nuteistojo manymu, ši aplinkybė taip pat parodo, kad nukentėjusioji linkusi meluoti, išgalvoti tam tikras aplinkybes. Pažymi, kad vaiko psichologinė ekspertizė neatlikta. Apeliaciniame skunde nuteistas nurodo, kad jo praeities klaidos, asocialus elgesys sąlygojo realios bausmės skyrimą, tačiau, esant abejonėms byloje, mano, kad yra nubaustas pernelyg griežtai. Teigia, kad su girtaujančia sugyventine, kurios dukra J. K. šioje byloje pripažinta nukentėjusiąja, ryšius nutraukė, nuo 2011 m. rugpjūčio 6 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, turi gyvenamąją vietą, pastovias pajamas, stengiasi tapti geru piliečiu.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią skundą atmesti, įvertinusi visas bylos aplinkybes, sprendžia, kad nuteistojo D. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusįjį asmenį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013-07-13). Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarinių kilimą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, o juos vertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir mano, kad byloje surinkti duomenys yra prieštaringi, keliantys abejonių ir objektyviai nepagrindžia jo kaltės.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. Ž. atžvilgiu, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto D. Ž. skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiosios labai jauno amžiaus, aplinkybės, kad ji gali meluoti, keisti parodymus, prikurti įvairių paaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo nuomonei, kad nėra pagrindo abejoti mažametės nukentėjusiosios J. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kadangi faktą, jog mažametės atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada. Be to, sužalojimus ant nukentėjusiosios kūno matė ir tai patvirtino teisme liudytojai B. K., V. Š. bei A. J., kuri teismo posėdžio metu teigė, kad ryškios mėlynės žymės ant J. K. kojos jai buvo panašios į mušimo diržu žymes (b. l. 95-98). Kad J. K. sužalojimai kairėje šlaunyje galėjo būti padaryti kietu buku, galimai juostos formą turinčiu daiktu, kuo galėjo būti ir diržas, patvirtino specialistė Marija Kolcovaitė (b. l. 17). Taigi, visuma byloje esančių įrodymų patvirtina faktą, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo naudotas fiznis smurtas, todėl nėra pagrindo teigti, kad mažametė gali meluoti, keisti parodymus, prikurti įvairių paaiškinimų. Kita vertus, meluoti, keisti parodymus bei prikurti įvairių paaiškinimų gali ne tik labai jauno, bet ir vyresnio amžiaus asmenys, tame tarpe ir pats nuteistasis.

Apeliacinio skundo argumentas, kad negalint detalizuoti įrankio savybių, neįmanoma nurodyti ir sužalojimų ant nukentėjusios pilvo kilmės bei jų mechanizmo, neįtakoja nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013-07-13), kadangi fizinio smurto naudojimo faktas įrodytas aukščiau aptartais įrodymais.

Vertinant nuteistojo kaltės įrodymus, atsižvelgtina ir į nuteistojo asmenybę – jis anksčiau baustas administracine tvarka (b. l. 55-56), teistas pagal BK 22 strapsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį (b. l. 45-54), fizinį smurtą mažametės atžvilgiu naudojo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, o tai neigiamai charakterizuoja apeliantą.

Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir reikiamai motyvavo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam D. Ž., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pažymos matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 40,00 Lt (keturiasdešimt Lt 00 ct). Tačiau teisėjų koegija pastebi, kad antrinės teisinės pagalbos advokatė Angelė Fominienė jokių procesinių veiksmų nagrinėjant šia baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme neatliko. Nuteistasis D. Ž. turėjo pagal susitarimą pasikvietęs savo gynėją – advokatę Ritą Petručionytę, su kuria dėl atstovavimo susitarė dar 2014 m. vasario 25 d. (b. l. 125). Esant tokioms aplinkybėms, antrinės teisinės pagalbos išlaidos laikytinos nepagrįstomis, todėl iš nuteistojo neišieškotinos (BPK 105 str., 106 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.