Kauno apylinkės teismo nuosprendis

2013-12-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1-140-347/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-12-06
Bylos Nr.
1-140-347/2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Aurelija Naujokienė
Nukentėjusysis
D. K.
Kaltinamasis
A. S.
Kategorijos
Baudž. byla Nr.1-140 -347/2013Nr.20-2-00134-10-6
Procesinio sprendimo kategorija: 2.3.6.4.4 1.1.4.2;1.2.14.5.2;1.2.29.1 2.1.3.1
KAUNO APYLINKĖS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 6 d.
Kauno apylinkės teismo teisėja Aurelija Naujokienė,sekretoriaujant Salomėjai Muralienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui,gynėjui adv. Jonui Kvaraciejui,nukentėjusiajai D. K.,nukentėjusiosios atstovei adv. Sonatai Žukauskienei,specialistui-grafologui Daliui Antanui Suslavičiui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. S., gim. (duomenys neskelbtini), a/k (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vidurinio išsilavinimo, dirb. UAB (duomenys neskelbtini),, vedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1d. 182 str. 2d., 300 str. 1d.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. kaltinamas tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2009m. spalio 11d. iki 2010 m. sausio 20d., tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo nenustatytu laiku ir vietoje, bendrai veikdamas su V. B., turėdamas vieningą sumanymą ir tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, suklastodamas 2009m. rugpjūčio 3d. avansinio mokėjimo sutartį ir 2009m. rugpjūčio 3d. paprastąjį vekselį, pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiesiems D. K. ir A. K. priklausančius 40 000Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t.y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1d., 182 str. 2d.

Be to, A. S. kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2009m. spalio 11d. iki 2010m. sausio 20d., tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas kartu su V. B., užpildė 2009m. rugpjūčio 3d. avansinio mokėjimo sutartį, kurios grafoje „pardavėjas“, ties K. K. anketiniais duomenimis, įrašytais ranka, suklastojo parašą, be to, kompiuteriu surinko ir 2009m. rugpjūčio 3d. data atspausdino paprastąjį vekselį, kur teksto apačioje skiltyje „parašas“ suklastojo K. K. parašą ir iš anksto susitarę avansinio mokėjimo sutartį ir paprastąjį vekselį panaudojo – abu suklastotus dokumentus išsiuntę nukentėjusiesiems D. K. ir A. K., t.y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1d.

Kaltinamasis A. S. kaltu neprisipažino ir paaiškino, jog jo mama sirgo vėžiu ir po jos mirties buvo nutarta parduoti sodą, kad nebūtų ginčų. Mamai mirus K. ėmė ieškoti sodo pirkėjo. Mamai mirus K. skubino, kad greičiau būtų tvarkomi „popieriai“. Teigė: „ Aš turėjau testamentus ir jis bijojo, kad aš jo neapgaučiau“, jei jis viską paveldėtų pagal testamentą. Nuvažiavus pas notarą, notaras pasakė, kad K. priklauso namo dalis, todėl turto nepasidalino, o sutarė, kad K. parduos sodą ir tada pasidalins. K. tuo metu gyveno sode ir jis tam neprieštaravo. Kartą vakare K. pasakė, jog turi pirkėją, „duoda gerą kainą“. Nuvažiavęs rado B. su K. sode, pavėsinėje prie stalo. Ant jo buvo „pilna popierių“. K. sakė susiradęs B. pagal skelbimus. Teigė: „Jam padavė dokumentus, ką jis rašėsi aš nekreipiau dėmesio“. Patikslino, jog nematė konkrečiai kaip K. rašėsi, tik matė kaip jis ėmė pinigus. Jam taip pat davė pasirašyti, paaiškindama, jog jis pasirašo, kad neprieštarauja dėl sodo pardavimo. K. sakė susirasiąs butą. Jis suprato, kad K. gavo avansinį mokėjimą ir B pažadėjo padėti susirasti butą. Kiek gavo avanso, jam nežinoma. Buvo sutarta 150 000Lt, tik dokumentuose nurodyta 100 000Lt. Jam tai buvo pirmas susitikimas, o K. su B., kiek jam žinoma, susitikdavo dažniau. Teigia vekselio nematęs. Po kiek laiko skambino A. K., teiravosi, kur rasti tėtį. K. po šio įvykio labai pasikeitė, pradėjo „gerti šnapsą“, sakė, kad „sūnus viską sutvarkys“. Jo žmona skambino K. sūnui į (duomenys neskelbtini). Netrukus K. mirė. Praėjus po K. mirties „gal po trijų mėnesių“ B. jį susirado, klausė kur K.. Jis jai atsakė, kad mirė. Tada ji jam sakiusi duoti raktus nuo sodo, o ji atiduosianti likusius pinigus. Jis nedavė, sakė, kad reikia išsiaiškinti. Tada ji prašė adresų. Netrukus buvo iškviestas pas tyrėją. Kur dingo B., jam nežinoma. Teigė: „Man nedaeina, kaip galima palikti tokį avansą“. Tvirtina, jog buvo įsitikinęs, kad K. pasirašė vekselyje. Paaiškino, kad jis avanso neėmė, nes K. norėjo nusipirkti butą. Tačiau gavęs pinigus prasigėrė. Teigė, jog jis pasirašė vien todėl, kad patvirtintų, jog sutinka parduoti. Kas nuėmė nuo K. sąskaitos pinigus, jam nežinoma. Teigia, jog buvo atvykęs į sodą A. K. ir išsivežęs savo tėvą, o kur – jam nežinoma.

Ikiteisminio tyrimo metu A. S. teigė, jog jis matė, kaip K. K. gavo iš V. B. 40 000 litų ir pasirašė V. B. paprastąjį vekselį. teigė, jog K. K. su ja bendravo dažniau. Jis matė kelis kartus. Po K. K. mirties ji buvo jį susiradusi, klausė, kaip susigrąžinti pinigus, o jis jai atsakė nežinąs. Daugiau su ja nesimatė (t.1, b.l.70-72);

apklausiamas įtariamuoju A. S. iš esmės davė analogiškus parodymus, tačiau jis teigė, jog sutarta suma buvo 100 000 Lt (neminėjo 150 000Lt sumos), jog matė, po kokiais dokumentais pasirašoma, teigė pasakęs V. B., kad paveldėtojai yra K. ir K., todėl dėl skolos privalo kreiptis į juos (t.1, b.l.128-130);

nukentėjusioji D. K. parodė, jog 2009m. spalio 11d. mirė jos tėtis. 2011m. gavo iš B., kurios pavardė nieko nesakė, vekselį ir buvo reikalaujama 40 000Lt. Kai tvarkėsi paveldėjimo dokumentus, niekas dėl paveldėjimo nesikreipė. Apie tėvo mirtį sužinojo iš S. – V. E., kuri buvo jos tėvo – K. žmona, sūnaus. V. E. buvo mirusi anksčiau už tėvą ir šis priėmęs jos palikimą. Tėtis su žmona gyveno ir (duomenys neskelbtini), gatvėje, ir sode. Ji ten lankydavosi. Prieš tėtės mirtį lankydavosi retai, „gal kokie trys metai nebuvusi“. Buvo rugsėjo 15d. prieš jo mirtį. Ji netiki, kad realiai buvo sudarytas sandoris, atrodo, kad tai – apgaulė. Tėčio parašai suklastoti. Teigia, jog jai žinoma, kad S. po jo mamos mirties neleido tėčiui paveldėti žmonos turtą. Po tėvo mirties nuo tėvo sąskaitos buvo nuimami pinigai.

Ikiteisminio tyrimo metu D. K. parodė, be to, jog 1987m. gruodžio 24d. jos tėvai išsiskyrė ir ji su broliu liko gyventi su mama. 1993m. rugpjūčio 19d. tėtis vedė antrą kartą. Po tėvų skyrybų su tėvu nebendravo. Prieš 13 metų jie pradėjo vėl bendrauti. Susitikdavo 2-3 kartus per metus, kartais ir mažiau (t.1, b.l.31-33);

nukentėjusysis A. K. parodė, jog mirus E jis grįžo iš (duomenys neskelbtini),, aplankė tėtį, gyvenantį sodo namelyje. Pasikalbėjo. Pasirodo, po žmonos mirties jis faktiškai neturėjo kur gyventi, nors tėtis teigė pats pasistatęs sodo namelį ir norintis ten gyventi. Jis siūlė tėčiui važiuoti į (duomenys neskelbtini),, o taip pat kreipėsi į advokatę, kad padėtų sutvarkyti dokumentus, nes „notarinėj kontoroj nepriėmė pareiškimo iš tėvo (...) Su advokato pagalba buvo priimtas pareiškimas“. Bet tėtis mirė anksčiau ir jis net abejoja, ar tėtis mirė „savo mirtimi“. Su tėvu gyva būdama neleido bendrauti E.. Kai jis paskambindavo, sakydavo, kad jo nėra namie. Su E. nesipyko, buvo pas juos bute (duomenys neskelbtini),. Su S. nieko bendro nėra turėjęs. Po tėvo mirties jis kalbėjo su S., klausė, ar tėtis neskolingas. S. atsakė, kad neskolingas. B. pavardė jam negirdėta. Vekseliai atsirado tik pas notarą. Kai tėvui nupirko bilietus į Norvegiją, klausė jo, ar jis nėra kam nors skolingas, „gal koks televizorius paimtas ar telefonas“, bet tėtis atsakė neigiamai. Apie avansinę sutartį nieko nebuvo kalbama.

Ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu A. K. davė analogiškus parodymus (t.1, b.l.37-38);

liudytoja L. S. parodė, jog ji yra sodų bendrijos pirmininkė. Jos sodininkas buvo ir K.. Pažino jį apie metus laiko. 2009 metais sužinojo, kad prieš tai mirė jo žmona, o po to ir jis pats. Dažniau bendraudavo su K.. Matydavo ir giminaitį S.. Jų santykiai buvo normalūs. S. padėdavo valyti aplinką. Namas buvo ne kaip sodo namelis, o gyvenamas namas. Buvo atvesta elektra, vietinė kanalizacija. Apie pardavimą kalbos nebuvo. Paprastai žmonės jai pranešdavo apie planuojamą pardavimą. K.turėjo butą, bet jam labiau patiko sode tvarkytis. Tik po žmonos mirties žmonės sakė, kad K. pradėjo išgėrinėti. Taip pat po jos mirties dažniau pradėjo lankytis giminaičiai. Paprastai parduodant sodą notarai reikalauja pažymos apie skolas, pirkėjai domisi kaimynais. Tačiau tokių klausimų sprendžiama nebuvo. K. skolų neturėjo;

liudytoja Z. S. parodė, jog mirus anytai ji girdėjo tokį pokalbį, kad K. nori parduoti sodo namelį, klausė vyro, ar šis sutinka. Tai buvo praėjus maždaug mėnesiui po žmonos mirties. Pokalbio iniciatoriumi buvo K.. Jis sakė nenorintis gyventi vienas, norintis susirasti moteriškę. Kurauskai norėjo sodo, todėl ji padovanojo žemę anytai, kad galėtų statytis. Niekada nebuvo sprendžiami klausimai, kas bus su namu po mirties. Statantis jie su vyru padėjo. Anyta buvo palikusi testamentą, norėjo sūnui palikti. K. jie su vyru buvo artimiausi žmonės, jie daugiausia bendravo. Ji su vyru apie pirkėjus nešnekėjo, B.nepažįsta. Tik policijoje sužinojo, kad vyras pasirašė sutartį, nors „dėl sodo pardavimo kažkada kalbėjo“. Po anytos mirties pas K. buvo atvažiavusi jo dukra, atsivežė šašlykų, „prigirdė K.stipriai“. Tai buvo gal dvi savaitės prieš K. mirtį. Kas nuėmė nuo jo sąskaitos pinigus, jai nežinoma. Teigė, jog ji nežino K. adreso, žino tik, kad gyvena (duomenys neskelbtini),.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja Z. S. parodė, be to, jog ji su A. S. 1996 įsigijo žemės sklypą sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini),. Jame buvo tik vaismedžių ir vaiskrūmių. 1998-11-17 ji padovanojo sklypą anytai V. E.. Netrukus bendrai ji su vyru ir E. su K. pradėjo statyti sodo namelį. Statė apie tris metus. Po to naudojosi bendrai. Po žmonos mirties K.planavo sodą parduoti, įsigyti butą. Daugiau apie pirkimą ji nieko nežino (t.1, b.l.48-49);

Z. S. parodymus apie sklypo dovanojimą patvirtina pateikta dovanojimo sutartis (t.1, b.l.51)

paprastajame vekselyje nurodyta, jog 2009m. rugpjūčio 3d. K. K. įsipareigojo sumokėti V. B. 40 000 Lt (t.1, b.l.21);

2010m. sausio 20d. V. B. savo pareikalavime nurodė, jog K. K. paveldėtojai jai yra solidariai atsakingi už jo skolą (t.1, b.l.22);

2010-01-28 V. B. pateikė vekselį apmokėti , reikalaudama, kad per tris dienas 40 000Lt sumokėtų K. K. įpėdinė D. K. (t.1, b.l.41);

V. B. (jos atžvilgiu byla išskirta, jai pasislėpus) apklausta liudytoja 2010m. balandžio 7d. parodė, jog ji 2009m. vasarą iškabino sodų bendrijose skelbimą, kad nori pirkti sodą su gyvenamu namu, nes norėjo parduoti trijų kambarių butą. Liepos pabaigoje jai paskambino nepažįstamas vyras, kaip vėliau paaiškėjo, K. K.. Susitarus susitikti ją atvežė dukra N. B.. K. jai aprodė namą, paaiškino, kad reikia sutvarkyti paveldėjimo dokumentus po žmonos mirties ir kartu su žmonos sūnumi S.jai namą parduos. Teigė, jog 2009 metais ji dirbo nekilnojamo turto agente, gerai nusimanė apie nekilnojamojo turto rinką. Dar kartą susitiko su K. K. ir A. S., norėdama pamatyti namo dokumentus. A. S. parodė dokumentus ir paliudijo, kad kartu su K.ketina parduoti minėtą namą. Teigė, jog apsisprendusi pirkti dar kartą atvyko pas K. K. ir visi trys pasirašė dokumentus. Ją atvežė dukra. K. K. gavęs avansinį mokėjimą pasirašė paprastąjį vekselį, kurį ji pateikė "kaip apsidraudimą" (t.1, b.l.54);

2011-07-29 tarnybiniame pranešime (t.1, b.l.57) nurodyta, jog V. B. gyvenamoji vieta nežinoma, savo butą ji pardavė D. M., palikdama neapmokėtas skolas, ir dingo. Tai patvirtina dokumentai iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (t.1, b.l.59-60);

2011m. lapkričio 17d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarimu V. B. pripažinta įtariamąja ir jai paskelbta paieška (t.1, b.l.66-67);

Avansinio mokėjimo sutartyje (t.1, b.l.75) nurodyta, kad 2009-08-03 V. B. įvardijama kaip "pirkėja", sudarė sutartį su V. E. įpėdiniais K. K. ir A. S. dėl parduodamo "žemės sklypo ir sodo pastato" už 100 000Lt, pasirašant sutartį sumokant 40 000Lt, o likusią sumą - 60 000Lt sumokant pasirašant "pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį" iki 2010m. kovo 1d. Sutartyje pasirašė V. B., A. S. ir K. K.;

2010m. spalio 20d. specialisto išvadoje 20-4-ISI-2002 nurodyta, jog atsakyti į klausimus, ar paprastajame vekselyje ir avansinio mokėjimo sutartyje pasirašė pats K. K. nėra galimybės (t.1, b.l.95-100;

2011m. balandžio 21d. specialisto išvadoje Nr.11-3059 (10) po papildomai surinktos palyginamosios medžiagos teigiama, jog paprastajame vekselyje ir avansinio mokėjimo sutartyje pasirašė ne pats K. K. (t.1, b.l.121-123);

2013m. rugpjūčio 22d. Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr.11-1000(13) išvadoje nurodyta, jog ant voko, kuriame D. K. buvo atsiųstas reikalavimas sumokėti pinigus pagal vekselį, rankraštinį tekstą rašė ne V. B., ne Z. S. ir ne A. S., o pareiškimuose notarui K. K. paveldėjimo byloje V. B. vardu pasirašė V. B..

A. S. kaltinamas tuo, kad siekė apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą. Apgaulė gali būti nukreipta sudaryti prielaidas laimėti teisminį procesą arba panaikinti galimybes įvykdyti nepalankų sprendimą.

Kreditoriaus teisinės padėties (šiuo konkrečiu atveju - nukentėjusiųjų D. K. ir A. K.) apsunkinimo kriterijus baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje aiškinamas taip, kad kreditoriaus teisių gynimo negalimumas arba apsunkinimas reiškia esmingai apsunkintą pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka arba sudarytą situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas yra apsunkintas. Jeigu kreditoriaus pažeistas teises galima apginti naudojant įprastas civilines teisines priemones, tokiu atveju baudžiamosios atsakomybės dar nereikėtų taikyti. Prie įprastinių teisinių prie­monių autorius priskiria: civilinių teisių savigyną, sulaikymo teisę, ieškinio pareiškimą ir ieškinio užtikrinimą.

Ultima ratio esmė taikant baudžiamąjį įstatymą – kad baudžiamoji teisė galima tik kraštutiniais atvejais, kai kito­mis, švelnesnėmis teisinėmis priemonėmis negalima apginti nukentėjusiojo interesų. O civilinė teisė ir yra daug švelnesnė priemonė nei baudžiamosios priemonės. Be to, šiuo atveju baudžiamosios teisės teorija aiškindama ultima ratio nedaro skirtumo tarp švel­nesnių priemonių rūšių. Tai reiškia, kad iš esmės bet kokios rūšies civilinės teisinės prie­monės bus daug švelnesnės negu baudžiamosios. Baudžiamoji teisė ir jos dispozicijoje esančios priemonės visada bus daug griežtesnės ir už įprastas, ir už neįprastas civilines teisines priemones. Todėl galima padaryti išvadą, kad nesvarbu, kokios rūšies civilinė­mis teisinėmis priemonėmis galima pasinaudoti atkuriant kreditoriaus teises. Svarbu, kad jos būtų efektyvios ir realiai užtikrintų nukentėjusio asmens interesus. Žinoma, tuo atveju, kai šios priemonės (įprastos ar neįprastos) tampa neefektyvios, galima kelti klau­simą, ar tokie civiliniai santykiai neperžengė šių santykių ribų ir ar nevertėtų taikyti jau baudžiamosios atsakomybės.

Kaip matyti iš byloje surinktų ir aukščiau aptartų rašytinių įrodymų, ginčas galėjo būti išspręstas civiline tvarka per įmanomai trumpą laiką, taikant vien tik įprastas civilines teisines priemones.

Be to, nukentėjusieji nurodo, jog jie tik įtaria, kad A. S. galėjo padaryti nusikalstamą veiką bendrai su V. B., tačiau susitarimo ar bet kokių kitų bendrų veiksmų nenurodo net ir nuo ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų pasislėpusi V. B., kurios parodymus teismas vertina tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems įrodymams.

Kaltinime nurodyti teiginiai, jog A. S., veikdamas kartu su V. B., užpildė avansinio mokėjimo sutartį, suklastojo K. K. parašą, kompiuteriu surinko ir atspausdino paprastąjį vekselį. Nė vienas iš kaltinime nurodytų teiginių neginčytinai neįrodytas. Priešingai, byloje esantis aukščiau paminėtas V. B. paaiškinimas liudija, jog tai ji buvo nekilnojamo turto agentė, ji rengė dokumentus, turėjo patirties šioje veikloje ir būtent ji pateikė dokumentus pasirašyti ne tik K. K., bet ir A. S..

Kadangi byloje yra gausu abejonių, o visos abejonės yra vertintinos kaltinamo asmens naudai, A. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1d., 182 str. 2d., 300 str. 1d. išteisintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 115 str., 297-298 str.str., 301-305 str.str., 307 str.,

nusprendžia:

A. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1d., 182 str. 2d. ir 300 str. 1d. išteisinti, nenustačius, kad jo veikoje yra šių nusikaltimų požymių (LR BPK 3str. 1d. 1p.)

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nukentėjusiųjų D. K. ir A. K. civilinį ieškinį atmesti (BPK 115 str. 3d. 1p.).

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

Teisėja Aurelija Naujokienė