- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-30
- Bylos Nr.
- I-7195-423/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas. V. R. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – atsakovės atstovė, ligoninė, LAVL) 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-7). Skunde nurodė, kad ligoninėje buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Patalpose trūko ploto, tualete nebuvo turėklų (pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini), todėl jam sunku atsisėsti ir atsistoti), palatoje nebuvo stalo, užuolaidų ant langų, neveikė ventiliacija. Be to, pareiškėjas privalėjo tvarkyti savo palatą, kas prilygsta priverstiniam neapmokamam darbui ir pažeidžia jo, kaip paciento, teises. Pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, dengti skarda, dėl to vasarą įkaisdavo. Pažymėjo, kad kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl tokių atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, pareiškėjas patyrė pažeminimą, diskriminaciją, papildomus suvaržymus, atsirado neigiami dvasiniai išgyvenimai. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 3000 Eur suma.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė atsiliepime (b. l. 27-32) prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas ligoninėje buvo gydomas nuo 2018-08-10 iki 2019-04-12 kamerų tipo patalpose Nr. 310 ir Nr. 312. Teisės aktų reglamentuojama minimali ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Pareiškėjo teiginiai apie netinkamai atliekamas kratas yra deklaratyvūs ir nedetalizuoti, kratos yra atliekamos laikantis nustatytų reikalavimų. Nei stalų, nei užuolaidų įrengimas ligoninės palatose nėra reglamentuojamas jokiame teisės akte. Patalpos vėdinamos per atvirus langus, veikia ir mechaninė ventiliacija. Ranktūriai tualete nėra įrengti, tačiau esant poreikiui pacientams išduodamos specialios kėdutės, ramentai arba vaikštynės. Pareiškėjui buvo išduoti alkūniniai ramentai, tačiau nei kėdutės, nei vaikštynės pareiškėjas neprašė. Pareiškėjas taip pat nesikreipė į ligoninės administraciją, parašydamas padėti susitvarkyti gyvenamąją patalpą. Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skundo aplinkybes nurodė abstrakčiai, nepateikė jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, nepagrindė priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir nurodomos žalos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas skundėsi tuo, kad palatose trūko gyvenamojo ploto.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2018-10-20) 11¹.4. punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas gydėsi LAVL laikotarpiu nuo 2018-08-10 iki 2019-04-12 ir buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: kameroje Nr. 310, kurios plotas – 18,41 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 6,1 kv. m ploto; kameroje Nr. 312, kurios plotas – 22,19 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 7,3 kv. m ploto (b. l. 33-34).
Nors pareiškėjas teigia, kad palatose jam trūko gyvenamojo ploto, jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikia. Pareiškėjas taip pat šių teiginių nedetalizuoja, nenurodo, su kiek asmenų gyveno, nepateikia jų vardų ir pavardžių, o tik deklaratyviai konstatuoja, kad ploto buvo per mažai. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės oficialiai patiekta informacija ir konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta 5,1 kv. m ploto norma.
Skunde teigiama, kad atvykstant ir išvykstant etapu iš ligoninės, asmens kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, pareiškėjas buvo verčiamas nusirengti nuogai, dėti daiktus ant grindų.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, dėl kokių vykdytų kratų jis skundžiasi (kada jos buvo atliekamos, kokie pareigūnai jose dalyvavo ir kt.), nenurodė, kokie jo daiktai buvo sugadinti ar pan. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai yra pernelyg abstraktūs. Galimai padarytų pažeidimų metu ar nedelsiant po jų pareiškėjui nesiskundus ligoninės administracijai dėl galimo teisių pažeidimo (byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pateiktus skundus dėl netinkamai atliktų kratų), atsakovės atstovei tektų neproporcinga pareiga juos paneigti. Todėl teismas šiuos pareiškėjo teiginius laiko neįrodytais.
Skunde teigiama, kad tualete nebuvo turėklų (pareiškėjas teigia turintis (duomenys neskelbtini) todėl jam sunku atsisėsti ir atsistoti).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra reglamentuojamas ranktūrių ar kitokių laikiklių įrengimas LAVL palatų sanitariniuose mazguose. Vis dėlto, pareiškėjui išreiškus tokį pageidavimą (b. l. 37), ligoninės administracija raštiškame atsakyme pareiškėjui paaiškino, kad papildomos įrangos poreikį pacientams nustato gydytojas. Gavus gydytojo nurodymus, pareiškėjui galės būti išduodama vaikštynė, kurios pagalba jam bus lengviau atsisėsti ir atsistoti (b. l. 36). Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduoti ramentai (b. l. 34), tačiau nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytoją dėl vaikštynės išdavimo ar kad gydytojas tokią rekomendaciją būtų skyręs. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo yra nepagrįstos.
Pareiškėjas skundžiasi, kad kamerose nebuvo stalų ir užuolaidų ant langų.
Pagal Higienos normos HN 47:2011 2 punktą, palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Reikalavimo įrengti kameroje stalą ir kėdes šioje teisės normoje nėra įtvirtinta, tačiau1toks reikalavimas nustatytas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose 2017-06-07 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245, kuriose nurodyta, kad kamerų tipo patalpose, be kita ko, turi būti stalas (10.2 p.).
Atsakovės atstovė neneigia pareiškėjo argumento, kad stalo jo gyvenamosiose patalpose nebuvo. Taigi, toks kamerų tipo patalpų aprūpinimas baldais negali būti vertinamas kaip atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Vis dėlto, pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė, kokios neigiamos pasekmės jam kilo dėl minėto pažeidimo, o tik deklaratyviai ir trumpai paminėjo, kad patalpoje nebuvo stalo. Šis pareiškėjo teiginys nelaikytinas pakankamu neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.
Atmestinas ir pareiškėjo nusiskundimas, jog ant langų nebuvo užuolaidų, kadangi toks reikalavimas nėra numatytas nei Higienos normoje HN 47:2011, nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose ar kituose teisės aktuose.
Skunde teigiama, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži, taip pat dengti skarda, dėl ko vasaros metu juose būdavo per karšta.
Teismas pažymi, kad teisės aktuose nėra reglamentuojama minimalaus ploto norma vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemuose, todėl šis argumentas atmestinas. Nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas dėl skardinės dangos, kadangi teisės aktai nereglamentuoja, iš kokių statybinių medžiagų turi būti pagamintos kiemelių konstrukcijos.
Pareiškėjas teigia, kad patalpose neveikė ventiliacijos sistema.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Byloje nėra duomenų ir pats pareiškėjas neteigia, kad jam nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti kamerą per atvirą langą. Be to, atsakovės atstovė pateikia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktą (b. l. 47-53), kuriame yra užfiksuoti ginčo laikotarpiu atlikto LAVL vėdinimo sistemos keliamo triukšmo patikrinimo rezultatai (pažeidimų nenustatyta). Remiantis šiais duomenimis, teismas daro išvadą, kad vėdinimo sistema LAVL ginčo laikotarpiu veikė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundas šioje dalyje atmestinas.
Pareiškėjas skundėsi, kad privalėjo tvarkyti savo palatą, kas prilygsta priverstiniam neapmokamam darbui ir pažeidžia jo, kaip paciento, teises
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, kurios taikomos ir LAVL, 73.6 punkte įtvirtinta, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių – tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Ši norma taikytina ir LAVL besigydantiems nuteistiesiems. Toks reikalavimas taip pat įtvirtintas LAVL direktoriaus 2017-02-29 įsakymu Nr. V-39 patvirtintų LAVL vidaus tvarkos taisyklių (b. l. 38-46) 29.10 punkte, kuriame nustatyta, kad pacientai turi laikytis bendrųjų ir asmens higienos reikalavimų, tvarkyti ir valyti gyvenamąją patalpą, išskyrus atvejus, kai to negalima daryti dėl gydytojo paskirto gulimo rėžimo ar kitų indikacijų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo paskirtas gulimas (tausojantis) rėžimas ar nustatytos kitos medicininės indikacijos, dėl kurių jam būtų nerekomenduotina tvarkyti ir valyti savo gyvenamąją patalpą. Taigi, šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas ir atmestinas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovė siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio viseto, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo. V. R. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.