- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-26
- Bylos Nr.
- AN2-74-312/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01543-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.)
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė - Tamošiūnaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau - Institucija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. nutarimo, kuriuo R. A. N. administracinio nusižengimo teisena nutraukta, kadangi jos padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresnysis specialistas surašė administracinio nusižengimo protokolą R. A. N. dėl to, kad ji, 2019 m. birželio 25 d., apie 07.51 val., (duomenys neskelbtini), nevykdė pareigos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti viešajame eisme dalyvaujančias transporto priemones. Vairuojamas automobilis buvo TOYOTA RAV 4, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Surašant administracinio nusižengimo protokolą, R. A. N. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 415 straipsnio 1 dalį.
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. nutarimu administracinio nusižengimo teisena nutraukta. Teismas pažymėjo, kad nors teisės aktai ir numato automobilio savininko pareigą drausti automobilį civilinės atsakomybės draudimu (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis), tačiau vertintina tai, kad tokią prievolę savininkas turi tik automobiliui dalyvaujant eisme (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl, teismo vertinimu, administracinio nusižengimo protokolas surašytas ne tam subjektui, kadangi nors automobilio savininkui numatoma pareiga drausti automobilį civilinės atsakomybės draudimu, tačiau pažymėtina tai, kad tik esant eismo dalyviui, kyla atsakomybės klausimas. Šiuo atveju, pažeidimas pastebėtas kažkam vairuojant automobilį. Taip pat nurodė, kad nesant objektyvių duomenų, jog administraciniame kaltinime nurodytu laiku R. A. N. buvo eismo dalyvis, tai yra vairavo jai nuosavybės teise priklausantį automobilį, kadangi kaip matyti iš administracinės bylos duomenų ji yra nepilnametė, neturi teisės vairuoti transporto priemones ir nežinojo, jog jai priklausanti transporto priemonė dalyvauja eisme, nėra pagrindo konstatuoti, jog ji padarė administracinį nusižengimą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. nutarimą ir priimti naują nutartį administracinio nusižengimo byloje. Prašo grąžinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams R. A. N. administracinio nusižengimo bylą nagrinėti iš naujo. Skundas iš esmės grindžiamas žemiau nurodytais argumentais.
4. Institucija nurodo, kad administracinio nusižengimo protokolu R. A. N. buvo pateiktas kaltinimas dėl pareigos apdrausti viešajame eisme dalyvaujančios transporto priemones privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nevykdymo. Remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) 4 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (toliau – atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo). Minėto įstatymo 43 straipsnyje pabrėžiama, kad atsakingi už draudimo sutarties sudarymą asmenys, nesudarę šio įstatymo reikalavimus atitinkančios draudimo sutarties, taip pat transporto priemonių valdytojai, neturintys galiojančio draudimo liudijimo ar kito dokumento, kitos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinančio draudimo sutarties sudarymą, atsako pagal ANK.
5. Institucija pažymi, kad skundžiamame nutarime klaidingai nurodyta, kad nesant objektyvių duomenų, jog administraciniame kaltinime nurodytu laiku R. A. N. dalyvavo viešajame eisme, vairavo nuosavybės teise priklausantį automobilį, nėra pagrindo jos traukti administracinėn atsakomybėn. Remiantis ANK 415 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atsakomybė už pareigos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti viešajame eisme dalyvaujančias transporto priemones nevykdymą taikoma atsakingiems už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą fiziniams asmenims.
6. Pabrėžia, kad teisės aktuose nėra nuostatų, įpareigojančių transporto priemonės savininką dalyvauti viešajame eisme ar vairuoti jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę. R. A. N. yra žinoma apie jos vardu registruotą transporto priemonę. Automobilį ji buvo perdavusi naudotis tėvui – S. N., kuris sistemingai perduodavo naudoti neapdraustą transporto priemonę darbininkams. Kadangi automobilis dalyvavo eisme, todėl R. A. N., kaip savininkei, turi būti taikoma atsakomybė pagal ANK 415 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
7. Institucijos teigimu, nors remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.5 straipsniu, visiškas civilinis veiksnumas atsiranda sulaukus 18 metų, tačiau nepaisant riboto civilinio veiksnumo, paveldėjusi automobilį, R. A. N. įgijo teises ir pareigas, susijusias su šio daikto naudojimu.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimų į skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas netenkintinas
9. ANK 652 straipsnio 1 dalies pagrindu apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
10. ANK 415 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustų transporto priemonių vairavimą ir (ar) pareigos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti viešajame eisme dalyvaujančias transporto priemones nevykdymą.
11. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nutraukti administracinę teiseną, konstatavęs, jog nesant objektyvių duomenų, jog administraciniame kaltinime nurodytu laiku R. A. N. buvo eismo dalyvis, tai yra vairavo jai nuosavybės teise priklausantį automobilį ir žinojo, jog jai priklausanti transporto priemonė dalyvauja eisme, nėra pagrindo konstatuoti, jog ji padarė administracinį nusižengimą.
12. Aukštesnysis teismas sutinka su skundo argumentais, jog remiantis teisiniu reguliavimu automobilio savininkas turi pareigą drausti jam priklausančią priemonę. Kaip teisingai nurodė apeliantas, remiantis draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Byloje nėra ginčo, jog automobilis „Toyota RAV4“ nuosavybės teise priklauso ir yra registruotas R. A. N. vardu. Tą teismo posėdžio metu patvirtino tiek R. A. N., tiek jos įstatyminis atstovas S. N.. Pagal Draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Visgi, aukštesnysis teismas pažymi, kad šioje byloje situacija yra išskirtinė, nes automobilio savininkas yra nepilnametis, o tai lemia jo specifinę teisinę padėtį.
13. Kaip matyti iš byloje esančios jos asmens dokumento kopijos (b. l. 37), R. A. N. gimusi (duomenys neskelbtini). Taigi, tuo metu (2019 m. birželio 25 d.), kai buvo užfiksuotas administracinis nusižengimas, padarytas jai nuosavybės teise priklausančiu automobiliu, jai buvo tik 16 metų. Fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų (CK 2.5 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 2.8 straipsnio 1 dalimi, nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. CK 3.185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta R. A. N. parodė, kad ji automobiliu nesinaudoja, juo naudojasi tėtis ir yra už automobilį atsakingas, turi pagrindinius šio automobilio raktelius. Teigė nežinanti ar tėtis vairuoja automobilį. Paklausta kodėl automobilis nėra draudžiamas, ji nurodė, kad jai tėtis minėjo, kad kadangi ji nepilnametė, apdrausti automobilį yra labai brangu. S. N. nurodė, jog nedraudė automobilio, nes draudimo kaina tuo metu siekė 700 eurų, o automobilis iš esmės buvo nenaudojamas. Patvirtino, kad duodavo automobilį darbininkams (b. l. 30). Taip pat byloje yra rašytiniai S. N. paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad automobiliu dažniausiai naudojosi statybininkai tikslu atsivežti statybinių medžiagų, kartais automobiliu naudojosi ir jis.
14. Taigi, šiuo atveju pareigą apdrausti automobilį turėjo R. A. N. tėvas S. N., nes būtent jis, kaip jos tėvas, rūpinosi dukrai nuosavybės teise priklausančiu automobiliu. Atkreiptinas dėmesys, jog be jo sutikimo, remiantis CK normomis, ji net negalėjo sudaryti automobilio draudimo sutarties. Kaip minėta, S. N. teisme nurodė, jog nusprendė nedrausti automobilio, nes jo manymu, draudimo kaina buvo neadekvati. Taigi, nors apeliantas nurodo, kad R. A. N. buvo perdavusi automobilį tėvui, o šis duodavo jį darbininkams, taigi, anot apelianto, R. A. N. nevykdė pareigos rūpintis jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, Vilniaus apygardos teismas konstatuoja, jog sistemiškai aiškinant CK nuostatas, šiuo atveju R. A. N., kaip savininkei, jokios pareigos apdrausti automobilį nekilo, ją turėjo S. N., nes jis valdė dukrai priklausantį automobilį uzufrukto teise. Vilniaus apygardos teismas pabrėžia, kad asmuo atsako pagal ANK tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo (ANK 2 straipsnio 3 dalis). Negalima situacija, kai asmuo baudžiamas už tai, ko objektyviai negalėjo įvykdyti. Šiuo atveju, R. A. N., būdama nepilnametė, neturėjo visiško civilinio veiksnumo, todėl negalėjo pati apdrausti jai priklausančio automobilio ir, juo labiau, negalėjo duoti privalomo nurodymo tai padaryti savo įstatyminiam atstovui S. N..
15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną R. A. N. atžvilgiu yra teisėtas, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyriausiojo specialisto Renato Ivanausko apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo gruodžio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.