- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-10
- Bylos Nr.
- eI2-3259-1161/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09071-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Indrė Žvaigždinienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 23S181332 panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo išnagrinėti iš naujo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Skunde pareiškėja paaiškina, kad 2023 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo, nes 2023 m. spalio 12 d. baigėsi jos turimo leidimo gyventi nuolat galiojimas. Atsižvelgdama į Migracijos departamento darbuotojo prašymą, kartu su prašymu pateikė 2023 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimą dėl ilgesnio nei 12 mėnesių gyvenimo ne Lietuvoje bei pateikė paaiškinime nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus (senelių mirties liudijimus).
Pažymi, kad būdama nepilnametė 2004 m. kartu su motina ir jaunesne seserimi persikėlė gyventi į Lietuvos Respubliką ir nuo tada iki šiol pareiškėjos gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje. 2004-2011 m. mokėsi (duomenys neskelbtini) lietuvių kalba, nuo 2009 m. iki šiol turėjo leidimą gyventi nuolat. 2011 m. baigė (duomenys neskelbtini) gimnaziją ir įgijo vidurinį išsilavinimą, 2011 m. įstojo į (duomenys neskelbtini) dieninę nemokamą vokiečių ir prancūzų kalbų studijų programą. Nurodo, kad studijų metu ir vėliau dirbo, pvz., kavinėse įvairiose pareigose, 2018 m. susituokė su Rusijos Federacijos piliečiu D. K., kuris yra (duomenys neskelbtini), jo gaunamo atlyginimo pilnai pakako abiems finansiškai nepriklausomai (savarankiškai) nuo tėvų išsilaikyti. Teigia, kad su sutuoktiniu jau anksčiau savo ateitį ėmė sieti su gyvenimu Lietuvos Respublikoje, sutuoktinis dažnai atvykdavo į Lietuvą su viza ir planavo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi gavimo, o pareiškėja ketino siekti gauti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos būdu.
Paaiškina, kad 2019 metų pabaigoje išvyko į Rusiją aplankyti savo sutuoktinio ir likusių giminaičių. Ten jai netikėtai teko prižiūrėti ir slaugyti sergančius garbingo amžiaus senelius, kurie patys negalėjo savarankiškai apsitarnauti dėl ligų ir kurie dėl mažų pajamų negalėjo sau leisti pasisamdyti slaugę ar/ir namų šeimininkę. Pareiškėjos planus grįžti į Lietuvą itin smarkiai pakoregavo visame pasaulyje 2020 metų pradžioje ėmusi plisti COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) epidemija, dėl kurios tiek Lietuva, tiek Rusija ėmėsi beprecedenčių priemonių, itin suvaržiusių asmenų judėjimo ne tik tarp valstybių, bet ir valstybių viduje (karantino ir ekstremaliosios situacijos paskelbimas) galimybes. Be to, per COVID-19 smarkiai krito pareiškėjos sutuoktinio gaunamos pajamos. Galimybės grįžti į Lietuvą ribojo ir vakcinų, pripažintų Lietuvoje ir ES, Rusijoje nebuvimas bei tinkamų priemonių, kurių pagalba būtų galima išsitirti ar nėra užsikrėtusi/persirgusi koronaviruso infekcija, deficitas. Vėliau grįžti gyventi į Lietuvą sukliudė ir netikėtai 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusi Rusijos karinė intervencija į Ukrainos Respubliką, dėl kurios Lietuva (o vėliau ir ES) Rusijai įvedė tam tikras sankcijas, susijusias su skrydžiais lėktuvu. Per šį laikotarpį pareiškėja du kartus buvo grįžusi į Lietuvą per Kroatiją, iš kurios motinos vardu registruotu automobiliu parvyko į Lietuvą. Deja, tai patvirtinančių dokumentų neišsaugojo, o Rusijos piliečio pasą, pasibaigus jo galiojimui, pasikeitė į naują ir jame taip pat nėra tai patvirtinančių spaudų. Pareiškėjai naują Rusijos piliečio pasą pagamino tik 2023 m. birželio 22 d. Pareiškėjas teigia, kad vos tik atsiradus finansinėms ir kitoms galimybėms (gavus naują pasą, su kuriuo galima kirsti Lietuvos sieną), 2023 m. liepos 27 d. grįžo į Lietuvą, kur nusprendė toliau tęsti nebaigtas studijas (duomenys neskelbtini).
Pažymi, kad pareiškėją su Lietuva sieja tvirti ir ilgalaikiai socialiniai ir šeimyniniai ryšiai: visi artimiausi giminaičiai, tėvai ir jaunesnė sesuo, gyvena Lietuvoje (duomenys neskelbtini), turi leidimus nuolat gyventi, o sutuoktinis, kaip minėta, taip pat savo ateitį sieja su gyvenimu Lietuvoje. Visi ilgamečiai pareiškėjos draugai taip pat gyvena tik Lietuvoje. Pareiškėjos senelės L. M. (iš motinos pusės) antrasis sutuoktinis buvo Lietuvos pilietis V. S., kuris pareiškėjai atstojo tikrąjį senelį, mirusį dar prieš jai gimstant.
Nurodo, kad puikiai (be akcento) kalba, taip pat ir rašo lietuvių kalba, kuri jai yra kaip gimtoji, savo elgesiu yra lojali Lietuvai (laikosi įstatymų, vertina įgytą išsilavinimą bei suteiktą galimybę gyventi laisvoje šalyje), kartu su sutuoktiniu smerkia tebesitęsiančią Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Į nurodytas aplinkybes Migracijos departamentas neatsižvelgė, priimdamas skundžiamą Sprendimą.
Teigia, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė į imperatyvias Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) bei kitų teisės aktų normas, priėmė pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 6 d. prašymą pakeisti leidimą gyventi nuolat, paprašė pateikti paaiškinimą dėl ilgesnio nei 12 mėnesių laikotarpio negyvenimo Lietuvoje, kurį ji raštu iškart pateikė, ir toliau tęsdamas prašymo nagrinėjimą priėmė Sprendimą.
Pažymi, kad nuo pagrindo, numatyto UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte, paaiškėjimo dienos iki Sprendimo priėmimo dienos praėjo 33 dienos, t. y. daugiau, nei įstatyme numatytas 14 kalendorinių dienų terminas sprendimui priimti. Tuo atsakovas praleido sprendimo priėmimo terminą, nenurodydamas priežasčių.
Nurodo, kad nagrinėjamu atveju aktuali 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva). Šios Direktyvos vienas iš nurodytų tikslų teigia, jog „Pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos“. Pagal Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktą, ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą, kai praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš ES teritorijos, kas atitinka UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Tuo pačiu Direktyvos 9 straipsnio 2 dalis numato, kad nukrypstant nuo Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas.
Pažymi, kad pagal Direktyvos 9 straipsnio 4 dalį nors ilgalaikis gyventojas, kuris gyveno kitoje valstybėje narėje pagal Direktyvos III skyrių, daugiau nebegali išlaikyti pirmojoje valstybėje narėje įgyto ilgalaikio gyventojo statuso, kai toks statusas jam suteikiamas kitoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 23 straipsnį (kai ilgalaikio gyventojo statusas įgyjamas antrojoje valstybėje narėje), bet „atitinkama valstybė narė gali nustatyti, kad prabuvęs išvykoje ilgiau nei šešerius metus, ilgalaikis gyventojas dėl ypatingų priežasčių išlaiko šį statusą toje valstybėje narėje“. Be to, pagal Direktyvos 9 straipsnio 5 dalį, Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte ir 4 dalyje nurodytais atvejais, „statusą suteikusi valstybė narė taiko palengvinta ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarka. <...>“. Nurodo, kad nei UTPĮ, nei kiti šiuo metu galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato palengvintos ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarkos, t. v. palengvintos leidimo gyventi nuolat atstatymo tvarkos.
Teigia, jog teisė teikti paaiškinimus ir būti išklausytam yra viena iš pagrindinių asmens, kurio atžvilgiu yra atliekamas bet koks tyrimas, teisių. Teisės būti išklausytam turinys apima ir sprendimą priimti ketinančių institucijų pareigas. Atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) ne kartą savo sprendimuose išaiškino, kad įstaigos turi pareigą leisti suinteresuotajam asmeniui pareikšti savo nuomonę. Tai reiškia, jog asmuo, nežinantis apie savo teisę, turi būti apie ją tinkamai informuotas.
Mano, kad Migracijos departamentas nepateikdamas visos turimos medžiagos, susijusios su Sprendimo priėmimu, ir nenurodydamas šio nepateikimo priežasčių, pažeidė gero viešojo administravimo principą. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir skundžiamo Sprendimo pagrįstumą, taip pat buvo nesilaikyta nustatytų procesinių terminų sprendimui priimti. Migracijos departamento atliktas pareiškėjos prašymo vertinimas nebuvo išsamus ir visapusiškai pagrįstas, t. y. atsakovas nesurinkęs pakankamai duomenų dėl atvykimų į Lietuvą ir neatlikęs visų teisės aktuose nustatytų privalomų procedūrų, nepagrįstai nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, kad nors Sprendimas ir priimtas UTPĮ ir kitų nacionalinių teisės aktų pagrindu, bet praleidus sprendimo priėmimo terminą bei neatsižvelgiant į Direktyvos tikslus ir joje imperatyviai nurodytą taikyti „palengvintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką“, kuri nėra perkelta į nacionalinę teisę, Sprendimu pareiškėjos atžvilgiu taikomos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos. Sprendime iš esmės apsiribota tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, o faktinės aplinkybės aptartos pakankamai abstrakčiai, nustatytos tik pavienės aplinkybės, o ne reikšmingų juridinių faktų visetas, aplinkybės tik formaliai susietos su taikomomis teisės normomis, nesigilinant į nustatytų aplinkybių atsiradimo priežastis, todėl Sprendimas neatitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAĮ) 10 straipsnio 1 dalies, tiek teismų (ypač ESTT) praktikos, t. y. pagrįstas ne visais objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas nėra pakankamai adekvatus ir pakankamas, bei pažeidžia gero administravimo principo reikalavimus.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad 2023 m. rugsėjo 6 d. pareiškėja kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo pasibaigus turėto leidimo nuolat gyventi galiojimui. Kartu su šiuo prašymu pareiškėja pateikė paaiškinimą, kad nuo 2019 m. pabaigos ilgiau nei 12 mėnesių nebuvo Lietuvos Respublikoje, nuo 2019 m. pabaigos ji turėjo prižiūrėti ir slaugyti savo senelius Maskvoje, seneliai mirė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. buvo apribota Covid-19 taisyklėmis ir negalėjo kirsti sienos, vėliau, dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą, sienos buvo uždarytos, kelionės tapo beveik neįmanomos, šiais metais atsiradus galimybei, ji grįžo į Lietuvą. 2023 m. spalio 10 d. patikrinus duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. liepos 14 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir atvyko į Lietuvos Respubliką tik 2023 m. liepos 27 d.
Teigia, kad patikrinus pareiškėjos duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėja nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki šiol nebuvo įdarbinta Lietuvos Respublikos įmonėse (neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika). Pareiškėjos sutuoktiniui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar leidimas nuolat gyventi nėra išduoti, jo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nėra registruota. Įvertinus duomenis apie pareiškėjos išvykimus ir atvykimus į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas darė išvadą, kad pareiškėja daugiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje.
Pažymi, kad įvertinęs pareiškėjos paaiškinimuose nurodytą informaciją ir Migracijos departamento turimus duomenis, kad pareiškėja daugiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje ES valstybėje,ir vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Migracijos departamentas panaikino pareiškėjos leidimą nuolat gyventi.
Nurodo, kad pareiškėja savo nurodytų teiginių, kad buvo du kartus grįžusi į Lietuvos Respubliką per Kroatiją, nepagrindžia jokiais įrodymais, taip pat minėti teiginiai prieštarauja pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 6 d. rašytiniams paaiškinimams Migracijos departamentui, kuriuose pareiškėja nurodė, kad nuo 2019 m. pabaigos nebuvo Lietuvos Respublikoje ilgesnį nei 12 mėnesių laikotarpį.
Nesutinka ir su pareiškėjos teiginiais, kad Sprendimas yra nepagrįstas, nes nebuvo atsižvelgta į nenugalimos jėgos aplinkybes (COVID-19 karantiną, sergančių senelių slaugymą ir kt.). UTPĮ 54 straipsnis numato imperatyvius leidimų nuolat gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kai užsieniečiui daugiau nei 12 mėnesių iš eilės gyvenusiam ne Europos Sąjungos valstybėje leidimas nuolat gyventi nėra naikinamas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad UTPĮ 2022 m. liepos 1 d. redakcijoje 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto numatytos išimtys buvo papildytos, tačiau iki šiol apribojimai patekti į Lietuvos Respubliką dėl karantino ar kitos pareiškėjo skunde nurodytos priežastys nėra laikomos išimtimis panaikinti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Taip pat pažymi, kad pagal karantino metu galiojusias taisykles, užsieniečiai, turintys leidimą gyventi (t. y. turintys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje), be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką.
Dėl praleisto sprendimo priėmimo termino nurodo, kad faktą, jog pareiškėja 2019 m. liepos 14 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir atvyko į Lietuvos Respubliką tik 2023 m. liepos 27 d., Migracijos departamentas nustatė ginčijamo sprendimo priėmimo dieną. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad termino priimti sprendimą praleidimas neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, todėl naikinti tokį sprendimą dėl to, kad buvo praleistas terminas, nėra pagrindo, kadangi sprendimo panaikinimas dėl formalių priežasčių negali būti pateisinamas protingumo ir teisingumo kriterijais.
Nesutinka ir su pareiškėjos skundo teiginiais, kad pareiškėjai nebuvo suteikta teisė pasisakyti/duoti paaiškinimus. Pareiškėjos skundo šeštame lape nurodyta, kad Migracijos departamentas pasiūlė pareiškėjai pateikti paaiškinimus. Pareiškėjos pateikti paaiškinimai buvo įvertinti Sprendime ir konstatuota, kad nėra nustatyta UTPĮ numatytų išimčių nepriimti ginčijamo Sprendimo.
Pažymi, jog neteisingi yra pareiškėjos teiginiai, kad Migracijos departamentas nesurinko pakankamai duomenų apie pareiškėjos atvykimus į Lietuvos Respubliką ir neatliko teisės aktų numatytų procedūrų. Pareiškėja savo paaiškinimuose Migracijos departamentui nebuvo nurodžiusi jokios informacijos apie pareiškėjos atvykimus į Lietuvos Respubliką per Kroatiją laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 14 d. iki 2023 m. liepos 27 d., savo paaiškinimuose neginčijo, kad Lietuvos Respublikoje nebuvo nuo 2019 m. pabaigos, neįvardijo konkrečių procedūrų, kurių Migracijos departamentas neatliko.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą terminą (gyventi ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės) viršijo daugiau kaip keturis kartus, todėl Sprendimo priėmimas pareiškėjos atžvilgiu yra proporcingas.
Mano, jog ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, pareiškėjos pateiktais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo Sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 23S181332, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini), turėjusi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2023 m. spalio 12 d. Pareiškėja yra ištekėjusi už Rusijos Federacijos piliečio.
Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 6 d. Migracijos departamentui pateikė paaiškinimus, kuriuose dėl ilgesnio nei 12 mėnesių nebuvimo Europos Sąjungoje nurodė, kad nuo 2019 m. pabaigos turėjo prižiūrėti ir slaugyti savo neįgalius, gulinčius senelius Maskvoje, kadangi buvo vienintelė jų giminaitė. Be to, nuo 2019 m. buvo apribota Covid 19 taisyklėmis ir negalėjo kirsti sienos, vėliau dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą sienos buvo uždarytos, dėl ko kelionės pasidarė beveik neįmanomos.
Migracijos departamentas 2023 m. spalio 10 d. priėmė Sprendimą tuo pagrindu, kad pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje ilgiau negu 12 mėnesių.
Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
UTPĮ nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
UTPĮ 53 straipsnis numato leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas.
Leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindus nustato UTPĮ 54 straipsnis. UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
Pagal UTPĮ 55 straipsnio 1 dalį, užsienietis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą nuolat gyventi pateikia Migracijos departamentui. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas. Tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui nuolat gyventi gauti pateikimą ir leidimų nuolat gyventi užsieniečiams išdavimą, keitimą, panaikinimą, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ar fiktyvaus įvaikinimo įvertinimą nustato vidaus reikalų ministras (UTPĮ 55 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarko aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas) 104 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.
Aptartų teisės aktų nuostatų analizė, leidžia konstatuoti, kad būtent Migracijos departamentui yra UTPĮ suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjai) išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja 2019 m. liepos 14 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir vėl atvyko į Lietuvos Respubliką tik 2023 m. liepos 27 d. Pareiškėja šiuos duomenis paneigiančių objektyvių įrodymų nepateikė.
Nors pareiškėja teikdama skundą teismui ir nurodė, kad per šį laikotarpį du kartus buvo grįžusi į Lietuvą per Kroatiją, iš kurios motinos vardu registruotu automobiliu parvyko į Lietuvą, šiuos faktus patvirtinančių duomenų nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė, nurodydama, kad keliones patvirtinančių dokumentų neišsaugojo, o Rusijos piliečio pasą, pasibaigus jo galiojimui, pasikeitė į naują ir jame nėra tai patvirtinančių spaudų. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja teikdama paaiškinimus Migracijos departamentui net neužsiminė apie savo grįžimą į Lietuvą per Kroatiją, priešingai – teigė neturėjusi jokių galimybių grįžti į Lietuvą dėl finansų trūkumo, Covid 19 pandemijos, negalėjimo palikti vienų senelių. Pareiškėjos teikiami prieštaringi paaiškinimai verčia abejoti jų patikimumu, ypač, kai teismui nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų.
Iš byloje pateiktų pareiškėjos paaiškinimų Migracijos departamentui matyti, kad pagrindinė pareiškėjos nurodoma priežastis, kodėl tiek laiko praleido Rusijoje yra ta, jog pareiškėja prižiūrėjo ir slaugė savo neįgalius senelius, kadangi buvo vienintelė jų giminaitė. Paaiškinimuose pareiškėja nurodo, kad pareiškėjos senelė mirė 2020 m. gruodžio mėnesį, o senelis 2022 m. vasario mėnesį, Migracijos departamentui ir teismui pateikė jų mirties liudijimus. Visgi nei Migracijos departamentui, nei teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai apie pareiškėjos senelių sveikatos būklę, neįgalumą, būtinybę juos slaugyti būtent pareiškėjai.
Aplinkybes, jog grįžimą į Lietuvą apsunkino su Covid 19 susiję ribojimai, o vėliau Rusijos vykdoma agresija prieš Ukrainą, teismo posėdžio metu teikdama paaiškinimus neigė ir pati pareiškėja, nurodydama, jog keletą kartų lankėsi Lietuvoje (vykdama per Kroatiją).
Pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad šiuo metu faktiškai studijuoja Lietuvoje. Byloje pateiktoje studijų sutartyje (48 punkte) nurodyta, kad jei laiku nėra įvykdoma prievolė sumokėti už studijas, sutartis laikoma pasibaigusia šalių susitarimu nuo kitos dienos, einančios po prievolės įvykdymo pabaigos datos. Pareiškėja nepateikė įrodymų, jog už studijas sumokėjo, taip pat nepateikė įrodymų, kad šiuo metu faktiškai studijuoja pagal byloje pateiktą studijų sutartį.
Pareiškėja atsakovo priimto ginčijamo Sprendimo neteisėtumą sieja su tuo, kad atsakovas Sprendimą priėmė neatlikęs išsamaus ir visapusiškai pagrįsto vertinimo, nesurinkęs pakankamai duomenų dėl atvykimų į Lietuvą ir neatlikęs visų teisės aktuose nustatytų privalomų procedūrų.
Teismas nesutinka su šiais pareiškėjos argumentais ir atkreipia dėmesį, kad pareiškėja teikdama paaiškinimus Migracijos departamentui net neužsiminė apie savo grįžimą į Lietuvą per Kroatiją, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo ieškoti šių duomenų. Prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu, Migracijos departamentas tikrino duomenis VSATIS ir nustatė, kad D. K. 2019 m. liepos 14 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir atvyko į Lietuvos Respubliką 2023 m. liepos 27 d. Migracijos departamentas nustatė pareiškėjos socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius Lietuvoje. Sprendime nurodė, kad patikrinus Valstybinio socialinio draudimo duomenis, nustatė, jog pareiškėja nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki šiol nebuvo įdarbinta Lietuvos Respublikos įmonėse (neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika). Pareiškėjos sutuoktiniui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar leidimas nuolat gyventi nėra išduoti, jo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nėra registruota. Teismas papildomai pažymi, kad pareiškėja nors ir nurodo, kad jos sutuoktinis dažnai atvykdavo į Lietuvą su viza ir planavo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi gavimo, o pareiškėja ketino siekti gauti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos būdu bei, kad sutuoktinis savo ateitį sieja su gyvenimu Lietuvoje, įrodymų apie šiuos savo ketinimus byloje nepateikė.
Byloje esantys pareiškėjos Migracijos departamentui teikti paaiškinimai rodo, kad pareiškėjos teisė būti išklausytai nebuvo pažeista.
Teisėjų kolegija pažymi, kad UTPĮ imperatyviai nustatyta, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas. UTPĮ nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
Teismas atkreipia dėmesį, kad Direktyva taip pat neįpareigoja nustatyti tokių išimčių, tai paliekama valstybių narių diskrecijai. Tas pats pasakytina ir apie palengvintos ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarkos nustatymą - Direktyva šio klausimo reglamentavimą palieka nacionalinei teisei (Direktyvos 9 straipsnio 5 dalis). Lietuvoje tokia palengvinta tvarka numatyta UTPĮ 53 straipsnio 8 dalyje.
Be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.
Teisėjų kolegija nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu prieina prie išvados, kad pareiškėją nors ir sieja tam tikri socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika (dėl to nėra ginčo), tačiau šie ryšiai nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių UTPĮ normų.
Dėl termino Sprendimui priimti galimo praleidimo, teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju termino sprendimui priimti galimas praleidimas tiesioginės įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, pareiškėjos teisėms ir pareigoms neturėjo. Termino praleidimas laikytinas formaliu pažeidimu, negalinčiu būti pakankamu pagrindu Sprendimo panaikinimui.
Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto imperatyvaus leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, pareiškėjos pateiktais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.
Teismas pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks UTPĮ nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų nuolat gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant UTPĮ nustatytiems leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.
Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu, pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2023 m. spalio 10 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 23S181332, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7448698, galiojusį iki 2023 m. spalio 12 d. Teismui konstatavus skundžiamo Sprendimo teisėtumą, atmestinas išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo išnagrinėti iš naujo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteisiamas.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.