Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Ieškovas ir trečiasis asmuo į teismo posėdį neatvyko. Apie įvyksiantį teisminį procesą pranešta tinkamai (Civilio proceso kodekso 114, 124 straipsniai). Teisme 2014-09-10 15.35 val. gautas jų prašymas dėl ligos atidėti teismo posėdį bei nurodė, kad 2014 m. spalio 7-12 d. d.; spalio 27-29 d. d.; lapkričio 22-25 d. d.; gruodžio 5-7 d. d. bus išvykę, todėl šiomis dienomis prašė neskirti teismo posėdžio (VI tomas, b. l. 174, DOK – 25257). Teismas, nenustatęs įstatyme numatytų pagrindų, ieškovo ir trečiojo asmens prašymo netenkino ir nusprendė bylą nagrinėti iš esmės jiems nedalyvaujant (Civilinio proceso kodekso 246 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Ieškiniuose nurodė, kad ieškovas 2007 metais Steigimo sutartimi su dar dvejomis bendrovėmis įsteigė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios veiklos sritimi numatyta prekyba nekilnojamuoju turtu. Atsakovas naujai įsteigtai bendrovei suteikė 1610000,00 Lt paskolą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui. Banko prievolės užtikrinimui įsigytas turtas buvo įkeistas. Tam pačiam tikslui gautas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų laidavimas: ieškovas ir kiti du akcininkai UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007-03-23 su atsakovu pasirašė Laidavimo sutartis, kuriomis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ prievolės nevykdymo atveju, įsipareigojo atsakyti visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu. Pradėjus UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai klestėti, buvo tikimasi sutartinius įsipareigojimus bankui vykdyti tinkamai. Tačiau pasikeitus ekonominei situacijai – kritus žemės sklypų kainoms, parduoti turto apskaičiuotomis kainomis nebeapsimokėjo, t. y. už kreditą įsigytų sklypų infrastruktūrą plėtoti ir projektuoti gyvenamųjų namų kvartalus. Kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“jokių finansinių resursų neturėjo, o bendrovės turimas ir bankui įkeistas nekilnojamasis turtas galėjo padengti tik trečdalį įmonės paskolos, atsakovas, remdamasis Laidavimo sutartimis, ėmė spausti asmeniškai prisiimti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus. Atsakovas Ieškovui grasino, jeigu neprisiims dalies UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų, iš jo, kaip laiduotojo bus išieškoma visa daugiau kaip pusantro milijono suma. Ieškovui bankas išaiškino, kad kitų – laiduotojų (juridinių asmenų) atsakomybė yra ribota, todėl išieškojimą pirmiausiai nukreiptų į S. B.. Be to, bankas ieškovui grasino, jeigu neprisiims dalies UAB „(duomenys neskelbtini)” įsipareigojimų, bankas kreipsis į teismą dėl žalos padarymo, tyčinio bankroto, sukčiavimo ir kt. Grasinimo įtakoje kredito sutartis buvo pakeista, šį pakeitimą sąlygojo banko darbuotojos patarimas: įsigyti jam su sutuoktine asmeniškai visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ žemės sklypus už SEB banko suteiktą asmeninį kreditą, refinansuojant dalį UAB „(duomenys neskelbtini)“ kredito. Esant tokiam mechanizmui, bankas atsisakytų reikalavimo teisės pagal 2007-03-23 Laidavimo sutartį. Pasitikėdamas darbuotojos kvalifikuotumu bei suprasdamas kad įsteigtos bendrovės kredito bankui negalės grąžinti, todėl siekdamas išvengti milijoninių reikalavimų nukreipimo į jo asmeninį turtą, įtakojamas atsakovo grasinimų, šantažo, ekonominio spaudimo, neturėdamas kitos išeities, pasinaudojo patarimu ir 2009-06-18 atsakovas, jis ir trečiasis asmuo – jo sutuoktinė, pasirašė Kredito sutartį. Mano, kad atsakovas atsižvelgdamas į Lietuvoje susiklosčiusią nepalankią finansinę padėtį bei į teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, turėjo nereikalauti drastiškai nepalankių kredito sutarties sudarymo. Yra įsitikinę, kad bankas pateikė pasiūlymus, statančius jų šeimą į blogesnę padėtį. Bandė su banku derėtis, bet nepavyko susitarti dėl sutarties pakeitimo sąlygų, todėl, nebepajėgiant jiems vykdyti sutarčių, atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Mano, kad bankas vienašališkai nutraukdamas sutartį pasielgė neteisėtai ir nesąžiningai, kadangi tarp šalių nebuvo pasibaigusios derybos. Apie vienašališką sutarties nutraukimą nebuvo tinkamai pranešta. Kadangi atsakovas, panaudodamas ekonominio spaudimo priemones, grasindamas civilinių ir baudžiamųjų bylų iškėlimu, įteigiant, kad įmonės skolos išieškojimas bus nukreiptas tik į ieškovo, kaip vieno akcininko asmeninį turtą, privertė jį ir sutuoktinę sudaryti sandorius, prieštaraujančius gerai moralei bei pažeidžiant jų šeimos interesus. Teigė, jog jeigu bankas nebūtų spaudęs, jis ir jo sutuoktinė jokiu būdu nebūtų sudarę jiems primestų neįvykdytinų sandorių, nes bankui buvo žinoma, kad tiek jis, tiek sutuoktinė turėjo kitų didelių finansinių įsipareigojimų. Nepaisant to, atsakovas, žinodamas apie kredito gavėjų sunkią finansinę padėtį, suteikė jiems 147145,75 EUR kreditą, tuo pažeisdamas teisės normas. Kadangi nuo kredito gavimo šeimos finansinė būklė nepasikeitė, jie tinkamai vykdyti prisiimtas prievoles buvo nepajėgūs. Tačiau atsakovas dėl jiems nesuprantamų priežasčių, nutraukė su kredito gavėjais bet kokį bendradarbiavimą, atsisakė spręsti refinansavimo ar kredito įmokų atidėjimo klausimus bei ieškoti kitų problemos sprendimų būdų. Gavus iš banko pranešimus, kad neapmokėjus neprotestuotino paprastojo vekselio, bus kreipiamasi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo bei įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo, nedelsiant buvo kreiptasi į banką. Tačiau buvo paaiškinta, kad AB SEB bankas nebemato prasmės toliau su jais bendradarbiauti ir refinansuoti skolas. Be to, banke jau priimtas neatšaukiamas sprendimas 2009-06-18 Kredito sutartį nutraukti. Mano, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai vienašališkai nutraukė Kredito sutartį, nes pažeidimai nėra esminiai, t. y. nepaisant formalių sutarties pažeidimų, bankas gauna iš esmės tai, ko tikėjosi iš sutarties. Atsakovo patirti nuostoliai atlyginami ypatingai didelių, banko vienašališkai nustatytų, neatitinkančių rinkos, palūkanų ir delspinigių forma. Kaip sutarta, esant kredito grąžinimo įmokų vėlavimams, skaičiuojami 0,01 procentai delspinigiai, kurie padengia atsakovo nuostolius, susijusius su kredito įmokų grąžinimo vėlavimu. Taip pat, V. B. pasirašytas vekselis, tai pradelstai delspinigių sumai, dėl ko bankas, jų nuomone, įgijo teisę reikalauti tos pačios delspinigių sumos du kartus ir pagal 2009-06-18 Kredito sutartį ir pagal vekselį, kurį vekselio turėtojas įgijo žinodamas, kad nebuvo pagrindo jo išdavimui ir taip veikdamas skolininko nenaudai. Teigė, jog atsakovas sąmoningai 3684,32 EUR delspinigius vekselyje įvardijo kaip papildomą paskolą, nors tretysis asmuo – ieškovo sutuoktinė tokios paskolos nėra gavusi. Kadangi vertybinis popierius yra su trūkumais, jis turi būti pripažintas negaliojančiu bei panaikintas notaro išduotas vykdomasis įrašas. Taip pat, kadangi atsakovas yra prisidėjęs prie jų prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti, yra pagrindas atitinkamai sumažinti skolininkų atsakomybę, todėl bankas į tai turėjo atsižvelgti ir negalėjo vienašališkai nutraukti Kredito sutarties, nes dėl įsiskolinimo susidarymo yra kaltas ir pats, o kredito gavėjai dėl banko kaltės turi būti atleisti nuo atsakomybės. Vien tai, kad Kredito sutartis sudaryta tik dėl atsakovo panaudoto ekonominio spaudimo ir grasinimų, dėl ko jų šeima privalėjo įsigyti 22 žemės sklypus, sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. Be to, bankas, neieškodamas geriausių abi puses tenkinančių problemos sprendimo būdų, nutraukdamas Kredito sutartį ir siekdamas priverstinio skolos išieškojimo, pažeidė įtvirtintą bendradarbiavimo principą, o tai reiškia, kad sutarties nutraukimas turi būti pripažintas neteisėtu ir dėl atsakovo bendradarbiavimo principo pažeidimo. Ieškovas ir trečiasis asmuo prašo visiškai jų ieškinių reikalavimus patenkinti.

Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovas visiškai ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti. Ieškovas nurodė, kad bankas piktnaudžiavo stipresnės šalies padėtimi, todėl buvo pažeistos jo, kaip vartotojo, silpnesnės sutarties šalies, teisės.

Trečiojo asmens nuomone, yra pagrindas atitinkamai sumažinti skolininkų atsakomybę, nes kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių yra kaltas ir pats, todėl dėl įsiskolinimo AB SEB bankas negalėjo vienašališkai nutraukti 2009-06-18 Kredito sutarties. Be to, Kredito sutartis sudaryta esant jų šeimos sunkioms aplinkybėms ir tik dėl atsakovo AB SEB banko panaudoto ekonominio spaudimo bei grasinimų, todėl turi būti pripažinta negaliojančia.

Institucijos, teikiančios išvadą, atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie įvyksiantį teisminį procesą praneštą tinkamai. Gautas prašymas bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant (2014-08-25 DOK 23163). Pranešė, kad Lietuvos bankas galėtų teikti byloje išvadą tik tokiu atveju, jeigu viena iš šio teisme nagrinėjamo ginčo šalių būtų vartotojas ir prieš tai būtų kreipęsis į Lietuvos banką, kaip į ginčus nagrinėjančią instituciją. Šiuo atveju svarstytina, ar ieškovas ir trečiasis asmuo galėtų būti laikomi vartotojais Įstatymo 2 str. 1 d. 15 p. ir Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 47 str. 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. fiziniais asmenimis, sudariusiais su finansų rinkos dalyviu finansinių paslaugų sutartį asmeniniams, šeimos arba namų ūkio poreikiams tenkinti. Tiek iš teismo pateiktų dokumentų matyti, tiek bylos dalyviai savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad paskolos iš AB SEB banko buvo paimtos siekiant refinansuoti dalį UAB „(duomenys neskelbtini)“ kredito ir iš šios įmonės 22 žemės sklypų įsigijimui, kuriuose buvo planuojama statyti mažaaukščius gyvenamuosius namus ir vėliau juos parduoti. Taip pat, nei ieškovas, nei tretysis asmuo nepasinaudojo Lietuvos banko įstatymo 47 str. 3 d. nustatyta teise ginčą su atsakove spręsti ne teismo tvarka Lietuvos banke, todėl vadovaudamiesi Įstatymo 22 str. 4 d. ir 29 str. nuostatomis mano, jog Lietuvos bankui Įstatymas nesuteikia teisės šiame teismo procese teikti išvados.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2009-06-18 ieškovas S. B. ir trečiasis asmuo V. B. su atsakove AB SEB banku pasirašė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu paskolos gavėjams buvo suteiktas bendras 147145,75 EUR (506799,39 Lt) kreditas (141624,19 EUR žemės sklypų, su 15 metų kredito laikotarpiu, įsigijimui;5521,56 EUR esamo vartojimo kredito refinansavimui su 3 metų ir 9 mėnesių laikotarpiu). Kredito grąžinimui užtikrinti įsigytas turtas (naujai nupirkti 22 žemės sklypai + 3 vnt. turimi žemės sklypai) buvo įkeistas bankui (I tomas b. l.17-26). Ieškovo pateikto prašymo pagrindu, 2009-09-25 šalys pasirašė Kredito sutarties pakeitimą Nr. 1, kuriuo pratęstas kredito išmokėjimo terminas iki 2009-10-31, nes ieškovas nebuvo įvykdęs net iš dalies išmokėjimo sąlygų. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad turto pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudarytas 2009-07-31, o nuosavybė įregistruota tik 2009-09-18 bei Hipotekos lakštas pasirašytas dar vėliau - 2009-09-29. Atsakovė, atitinkamai įvertinusi kredito gavėjų veiksmus, siekiant palengvinti susiklosčiusią situaciją, papildomai suteikė kitą terminą kredito išmokėjimui bei, atsižvelgę į ieškovo įsipareigojimus pagal pirkimo – pardavimo sutartį, atidėjo įsipareigojimų vykdymą. Kaip matyti, kredito sutarties 2010-05-14 pakeitimu Nr. 2 jau fiksuojamas ieškovo ir trečiojo asmens įsipareigojimų bankui nevykdymas. Šiuo pakeitimu papildomai suteikiama pradelstų palūkanų dengimui 2757,99 EUR (9499,07 Lt) suma. Tuo pačiu iš dalies atidedamas kredito dengimas: 6 mėnesiams pagal pakeitimo 4.1.1 ir 4.1.2 punktus; 12 mėnesių – pagal 4.1.4 punktą. Taip pat išdėstomas susikaupusių delspinigių dengimas 6 mėnesiam (išdėstant mokėjimu po 220 Lt kas mėnesį; numatė, jeigu paskolos gavėjai mokės tinkamai tris mėnesius, nuo likusios sumos delspinigių bankas atsisakys. Tačiau 2012-09-27 Kredito sutarties pakeitimu Nr. 3 vėl fiksuojamas 27637,49 EUR (95426,72 Lt) įsiskolinimas bankui. Šiuo pakeitimu bankas, bendradarbiaudamas su ieškovu ir jo sutuoktine (bendraskole), suteikė 11027,06 EUR (38074,23 Lt) paskolą restruktūrizuoti kredito sumos įsiskolinimą 10 metų terminui, išdalintas susikaupusių palūkanų mokėjimas pagal papildomą grafiką. Kredito grąžinimas atidėtas vieneriems metams, t. y. pradėti grąžinti nuo 2013-10-18, paliekant mokėti tik palūkanas. Nustatyta, kad įsiskolinimas susidarė kredito gavėjams visiškai nuo 2011-05-02 iki 2012-03-23 nevykdant net dalinių įsipareigojimų, o vėliau pradedant mokėti sumas, kurios sudarė tik nežymią jau susikaupusio įsiskolinimo dalį.

Šalys 2013-01-31 kredito sutarties pakeitimu Nr. 4, pripažįsta, kad pagal kredito sutarties 3 pakeitimą suteiktoji papildoma suma nebuvo išmokėta ir nurodyta paskola nebus suteikiama, keičiant suteiktiną sumą restruktūrizavimui jau tik 5990,81 EUR (20677,82 Lt) 10 metų terminui. Bankas atsisakė 4770,08 EUR (16470,13 Lt) delspinigių ir atidėjo vieneriems metams kredito grąžinimą, pradedant mokėti nuo 2014-02-18, palikus mokėti tik palūkanas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo vėlavimai vykdyti sutartį siekė daugiau kaip 200 kalendorinių dienų, paskutinis dalinis mokėjimas buvo atliktas 2013-04-09, todėl liko negrąžintas kreditas bei susidarė 12596,86 EUR (43494,44 Lt) nesumokėtų palūkanų ir 304,53 EUR (1051,48 Lt) delspinigių suma. Svarbu paminėti, kad atsakovė, tiek raštuose, tiek įspėjimuose informavo ieškovą ir trečiąjį asmenį, jog nepadengus įsiskolinimo, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartis, bet skolininkai ir toliau savo sutartinių prievolių nevykdė, todėl kreditavimo sutartis buvo nutraukta ir pradėtas išieškojimas (II tomas b. l. 144-192, III tomas 3-189, IV tomas b. l. 4-196, V tomas 4-198, VI tomas 3-167).

Teismas sutinka su Lietuvos banko nuoroda, kad ieškovo ir trečiojo asmens paskolos iš AB SEB banko buvo paimtos siekiant refinansuoti dalį UAB „(duomenys neskelbtini)“ kredito ir iš šios įmonės įsigyti 22 žemės sklypus, kuriuose šeima planavo statyti mažaaukščius gyvenamuosius namus ir vėliau juos parduoti, t. y. gauti pelno. Ieškovo pateiktieji įrodymai patvirtina tokius teiginius, nes 2007-02-23 sudarytoji Steigimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartis, pasirašyta dviejų juridinių asmenų ir asmeniškai S. B., 2007-03-22 kreditavimo sutartis 1610000,00 Lt bendrovei įsigyti 4,3800 ha žemės sklypą. Ieškovas, kaip solidarus bendraskolis, įsipareigojo atsakyti visu savo jam nuosavybės teise priklausančiu turtu (piniginėmis lėšomis, esančiomis bankų sąskaitose, būsimomis įplaukomis į šias sąskaitas, kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais ir kt.) bankui, jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2007-03-22 kreditavimo sutartį su visais pakeitimais ir papildymais (2007-03-22 Laidavimo sutartis). Tai, kad sandoris su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvyko ir trečiasis asmuo V. B. įsigijo minėtus sklypus, patvirtina žemės sklypų 2009-07-30 pirkimo ir pardavimo sutartis. Įmonių bankroto valdymo departamento duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ Klaipėdos apygardos teismo 2010-01-11 iškelta bankroto byla bei 2010-11-04 įregistruotas bankrotas (I tomas b. l. 17-153).

Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 6.1 – 6.4 str.). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tarp šalių 2009-06-18 sudarytos kredito sutarties su 4 pakeitimais pagrindu, atsakovas įsipareigojo suteikti sutuoktiniams kreditą, o ieškovas ir trečiasis asmuo įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius. Taigi, sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis (Civilinio kodekso 6.881 straipsnio 1 dalis).

Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo vienašališko tarp šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (Civilinio kodekso 6.154 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004-06-29 nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2003-12-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1097/2003; 2007-12-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-577/2007; 2008-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog tarp šalių 2009-06-18 sudarytos kredito sutarties dalykas yra tai, kad atsakovė, būdama kredito įstaiga, kurios pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą sutuoktiniams V. B. ir S. B. žemės sklypų pirkimui, iš dalies refinansuojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ prievokles AB SEB bankui pagal 2007-03-22 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei V. B. prievolių AB SEB bankui pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) refinansavimui (Kredito sutarties 2 dalis), o ieškovas ir trečiasis asmuo solidariai įsipareigojo pagal grafiką, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Taip pat Kredito sutarties bendrosios dalies 4.5 – 4-9 p. p. susitarta ir dėl sutarties nevykdymo, netesybų (I tomas b. l. 24). Kaip minėta, sudarytoje kredito sutartyje taip pat yra numatyta sąlyga, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal kredito sutartį esminiais pažeidimais laikomi bendrosios dalies 5.2.1-5.2.2. punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, ar ieškovo padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, nes vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Iš atsakovės pateiktos kredito suteikimo medžiagos matyti, jog pasibaigus mokėjimų atidėjimui, ieškovas ir trečiasis asmuo yra pažeidę įmokų mokėjimo terminus ir mokėjo savo nuožiūra mažesnes nei priskaičiuota sumas. Ieškovas nurodė, kad dėl materialinių sunkumų bei banko spaudimo dėka prisiimtų prievolių atsakovui įmokas neturi galimybių mokėti ir ne visada galėjo mokėti nustatyto dydžio įmokas sutartais terminais. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad įmokos buvo mokamos skirtingo dydžio ir nereguliariai, o nuo 2013-04-09 sutuoktiniai apskritai nustojo mokėti visus mokėjimus, kaip paaiškino parengiamojo posėdžio metu iki susitars su banku dėl taikos sutarties sąlygų. Tačiau akivaizdu, kad kredito gavėjai daug klausimų ėmė spręsti tik nutraukus sutartį. Ieškovo pozicija dėl vekselio, kaip sudaryto apgaulės įtakoje, atsirado tik kartu su trečiojo asmens (sutuoktinės) pateiktu ieškiniu. Ieškovo vykdytas susirašinėjimas su atsakovu elektroniniu paštu rodo, kad ieškovas pripažino skolos faktą bei siekė ginčą išspręsti taikiai, išdėstant atitinkamais terminais skolos grąžinimą. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad vekselis išrašytas apgaulės ar spaudimo įtakoje. Bylos medžiagoje (banko pateikti 4 tomai) ieškovo nurodytų pažeidimo sudarant kredito sutartis ar išduodant vekselį, nerasta. Vadinasi, atsakovas jokių nesąžiningų tyčinių veiksmų neatliko. Taigi, šalys susitarė, jog skolos atlyginimo terminas, nuo vekselio išrašymo dienos, yra vieneri metai. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų ir nėra nustatyti tyčiniai atsakovo veiksmai arba nutylėjimas, kuriais būtų siekiama suklaidinti ieškovą, todėl jo argumentas, jog įsipareigojimas vykdyti sutartinius įsipareigojimus yra išgautas apgaule, laikytinas nepagrįstu. Kadangi vekselis, kaip ir kiti vertybiniai popieriai, turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos valios subjektas. Vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Dėl to skolininkas pagal vekselį neturi teisės atsisakyti sumokėti jame nurodytą sumą, remdamasis nesutartomis aplinkybėmis, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo išduoti vertybinį popierių, ar kad tas pagrindas negalioja. Nebent įrodytų, jog įgydamas vertybinį popierių įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Taigi tol, kol neįrodyta priešingai, vertybinio popieriaus turėtojas laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal jį. Tuo atveju, jeigu vekselio išrašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, jis iš karto, kaip sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo, turėtų jį ginčyti. Tuo tarpu ieškovas ir trečiasis asmuo vekselį ėmė ginčyti ne iš karto, o tik pradėjus išieškojimo pagal jį procedūras. Svarbu paminėti, kad teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją. Paprastai vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, suteikia kreditoriui dėl skolos grąžinimo papildomą garantiją. Plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdomas pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Darytina išvada, jog išrašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis turi visus įstatymo nustatytus privalomus rekvizitus, todėl yra galiojantis. Vekselyje nurodytas besąlyginis įsipareigojimas sumokėti, todėl ieškovo nurodyti argumentai dėl vekselio neatitikimo įstatyme nurodytoms nuostatoms dėl privalomųjų rekvizitų taip pat yra nepagrįsti. Notaras, vadovaudamasis įstatymais, teisėtai atliko vykdomąjį įrašą pagal minėtą vekselį, todėl nėra jokio teisinio pagrindo vekselį pripažinti negaliojančiu bei panaikinti vykdomąjį įrašą ar mažinti sumą. Be to, aplinkybė, kad ieškovas bandė sudaryti Taikos sutartį, o bankas nebendradarbiavo, nepasitvirtino. Anaiptol, byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad ieškovas ikiteismine tvarka net nebuvo nuvykęs pas kreditorių, nepranešė sutarties nevykdymo priežasčių, o aktyvesnis tapo tik pradėjus priverstinį paskolos išieškojimą. Taigi, trečiasis asmuo, kaip ir ieškovas, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jų ieškiniuose reiškiamus teiginius apie atsakovo spaudimą sudaryti Kredito sutarti su pakeitimais bei vekselius, todėl nesant Civilinio kodekso 1.91 straipsnio normose įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų sudėties, laikytina, kad tokie faktai liko neįrodyti. Taip pat, akivaizdu, jog 2013-01-31 Kredito sutarties pakeitime Nr. 4 yra aiškiai nurodyta, kad nesumokėtų delspinigių suma yra 8454,40 EUR, kurių minėto susitarimo metu, bankas iš dalies 4770,08 EUR atsisakė, todėl sumos daliai (3684,32 EUR) pateiktas vekselis, o išieškoma delspinigių suma nurodyta esant 304,53 EUR. Šios faktinės aplinkybės ir byloje esantys įrodymai patvirtina banko poziciją, jog iš skolininkų nėra reikalaujama sumokėti dvigubų delspinigių. Nustatyta, kad vekseliai buvo išrašyti šalių abipusio susitarimo pagrindu, atliekant kredito sutarties restruktūrizavimą, atsakovui atsisakant dalies susikaupusių delspinigių bei atidedant palūkanų skolos mokėjimus. Kaip matyti, visos kredito sutarties sudarymo, keitimo ir vykdymo faktinės aplinkybės tik paneigia skolininkų pateiktus samprotavimus apie atsakovo veiksmus jų atžvilgiu (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai).

Ieškovas teigė, kad kredito sutarties pakeitimus sąlygojo banko darbuotojų patarimai ir spaudimas, todėl pasitikėdamas darbuotojų kvalifikuotumu pasirašė kredito sutartį žemės sklypų įsigijimui bei vekselius, dėl ko patyrė didelių nuostolių, kadangi bankas paskaičiavo itin dideles palūkanas, kurių nebuvo pajėgus laiku mokėti, todėl susidarė didelis įsiskolinimas bankui.