Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-10-31 · Civilinė byla Nr. e2-1486-302/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-31
Bylos Nr.
e2-1486-302/2018
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00800-2017-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Atsakovas
I. M.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1486-302/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00800-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 31 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 13 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones bankrutavusios individualios įmonės „Viešųjų pirkimų sprendimai“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi iškėlė IĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ bankroto bylą. Bankroto administratore paskirta MB „Renema“.

Šalies argumentai

2. BIĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ savininkė atsakovė I. M. pateikė teismui skundą dėl 2018 m. liepos 3 d. (skunde klaidingai nurodyta 2018 m. liepos 2 d.) kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo. Šio skundo užtikrinimui atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti 2018 m. liepos 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimo vykdymą ir uždrausti bankroto administratorei vykdyti atsakovei I. M. nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo varžytinėse procedūras iki teisme galutinai bus išspręsti šio skundo ir trečiojo asmens A. M. atskirojo skundo dėl 2018 m. balandžio 10 d. nutarties panaikinimo klausimai.

3. Nurodė, kad 2018 m. birželio 18 d. ir 2018 m. liepos 3 d. kreditorių susirinkimų nutarimų pagrindu buvo pradėta atsakovės turto (buto) pardavimo iš varžytinių procedūra. Skundžiamu 2018 m. liepos 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimu buvo nustatyta turto pardavimo iš varžytinių tvarka. Atsakovė su šia tvarka nesutinka. Be to, trečiasis asmuo A. M. yra pareiškęs teisme atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria leista vykdyti išieškojimą iš atsakovei I. M. nuosavybės teise priklausančio turto, todėl minėta nutartis dar nėra įsiteisėjusi. Pasisakydama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo atsakovė nurodė, kad nesustabdžius skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo vykdymo iki byloje bus priimti galutiniai ir neskundžiami sprendimai pagal trečiojo asmens atskirąjį skundą ir atsakovės skundus dėl kreditorių susirinkimų nutarimų panaikinimo, atsakovės turtas galėtų būti nepagrįstai realizuotas ir tai sukeltų dideles nepageidaujamas pasekmes.

Atsiliepimas

4. BIĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ pateikė atsiliepimą į skundą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 13 d. nutartimi I. M. skundą ir BIĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ atsiliepimą į skundą priėmė bei netenkino I. M. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pasisakydamas dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis, kuria leista vykdyti išieškojimą iš atsakovei I. M. nuosavybės teise priklausančio turto, yra įsiteisėjusi Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. birželio 7 d. nutartimi palikus ją nepakeistą. Taigi, esant apeliacine tvarka išnagrinėtam klausimui dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutarties teisėtumo, nėra pagrindo stabdyti iki pateikto pareiškėjos skundo išnagrinėjimo išieškojimą iš pareiškėjos turto, o trečiojo asmens atskirojo skundo priėmimo klausimo nagrinėjimas šioje proceso stadijoje minėtos situacijos nekeičia ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingos ir neekonomiškos, atsižvelgus ir į tai, kad bankroto procedūros turi vykti operatyviai, siekiant kuo greičiau apginti bankroto byloje visų dalyvaujančių kreditorių teises.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7. Atsakovė I. M. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 13 d. nutartį dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Priėmęs skundą dėl 2018 m. birželio 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo teismas nustatė, jog šis skundas bus nagrinėjamas tik 2018 m. rugsėjo 5 d., t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo numatytos turto pardavimo iš varžytinių pabaigos – 2018 m. rugpjūčio 3 d. Taip pat priėmęs ir skundą dėl 2018 m. liepos 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo teismas jo nagrinėjimo datos dar nėra numatęs. Todėl kyla reali grėsmė, kad skundai gali būti išnagrinėti jau pardavus turtą.

Žemesnės instancijos teismas

7.2. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartį išnagrinėjęs I. M., bet ne A. M. atskirąjį skundą. Trečiojo asmens atskirojo skundo pateikimas dėl tos pačios nutarties teisėtumo pakartotinai sustabdė šios nutarties įsiteisėjimą ir dėl to I. M. turto realizavimas šiuo metu yra negalimas.

7.3. I. M. skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo yra grindžiamas ne tik Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutarties neįsiteisėjimu, bet ir aptariamo kreditorių susirinkimo nutarimo neteisėtumu, kuris sudaro pagrindą jį panaikinti.

7.4. Bankroto bylos nagrinėjimo operatyvumas negali paneigti byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Atsiliepimas

8. Atsakovė BIĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ atsiliepime su pateiktu atskiruoju skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis yra įsiteisėjusi, o A. M. atskirojo skundo priėmimo klausimas teisme dar nėra išspręstas, terminas paduoti šį skundą jam nėra atnaujintas.

Šalies argumentai

8.2. I. M. ir A. M. yra pateikę teismui panašaus pobūdžio prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurį išnagrinėjęs teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi nusprendė laikinųjų apsaugos priemonių netaikyti.

Atsiliepimas

9. Trečiasis asmuo A. M. atsiliepime su pateiktu atskiruoju skundu sutinka, prašo jį patenkinti. Nurodo tokius pagrindinius sutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

9.1. Vadovaudamasi skundžiamu kreditorių susirinkimo protokolu bankroto administratorė jau kitą dieną po jo priėmimo pradėjo vykdyti atsakovės turto pardavimo iš varžytinių procedūras. Tuo tarpu I. M. skundo dėl šio nutarimo teisėtumo nagrinėjimas teisme dar nėra paskirtas. Todėl egzistuoja grėsmė, kad turtas bus parduotas greičiau, nei išnagrinėtas skundas, o jį pripažinus pagrįstu grįžti į prieš tai buvusią padėtį būtų sudėtinga.

9.2. Vienu iš skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo argumentų apeliantė kritikuoja 2018 m. liepos 3 d. kreditorių susirinkimo protokolą dalyje dėl turto pardavimo iš varžytinių tvarkos. Nurodo, kad nustatyta tvarka yra neišsami, dviprasmiška, klaidinanti. Šios tvarkos nepakeitus, ateityje kils nauji teisminiai ginčai, kas vėlgi galėtų sąlygoti prievolę grįžti į situaciją, kuomet turtas dar nebuvo parduotas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

12. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi privalomosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti prima facie (liet. tikėtinai) pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

13. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie vertinimą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016; 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-74-943/2017).

14. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad jog šio atskirojo skundo nagrinėjimo metu atsakovės I. M. skundas dėl 2018 m. liepos 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo yra išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartimi. Šioje nutartyje teismas I. M. argumentus dėl nutarimo neteisėtumo atmetė kaip nepagrįstus. Ir nors minėta nutartis šiuo metu yra apskųsta atskiruoju skundu, t. y. nėra įsiteisėjusi, kaip minėta aukščiau, tai yra vienas iš pagrindų, leidžiančių teismui, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suabejoti preliminariu apeliantės reikalavimo dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo pagrįstumu.

15. Negana to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartyje teismo nustatyta aplinkybė, kad A. M. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutarties nėra priimtas teisme, šiuo metu yra patvirtintas ne tik Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi bet ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartimi – skundą atsisakyta priimti. Taip pat paminėtina aplinkybė, kad po 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartyje nustatyto įpareigojimo bankroto administratorei, 2018 m. spalio 1 d. kreditorių susitrinkimo nutarimu buvo naujai išdėstyta 2018 m. liepos 3 d. nutarime nustatyta turto pardavimo iš varžytinių tvarka, pašalinant iš jos akivaizdų rašymo apsirikimą. Šios aplinkybės tik sustiprina teismo poziciją, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ieškovės skundas dėl 2018 m. liepos 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo laikytinas preliminariai nepagrįstu. Laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos nesant vienai iš būtinų sąlygų.

16. Neįrodžius pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos egzistavimo, teismui nėra pagrindo pasisakyti dėl antrosios sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimo.

17. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamą nutartį panaikinti, apeliantė nenurodė ir teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Romualda Janovičienė