Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 151¹ straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant jį visą šios bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Į šios bausmės laiką buvo įskaitytas jo laikinas sulaikymas nuo 2020 m. lapkričio 17 d. 8 val. iki 2020 m. lapkričio 18 d. 15.30 val. (2 dienos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. L. buvo nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. vasario 7 d., (duomenys neskelbtini), automobilyje Hyundai Getz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas pilnamečiu asmeniu, lytiškai santykiavo ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu bei analiniu būdu su jaunesne negu 16 metų G. Š., gim. (duomenys neskelbtini) m., esant dideliam – 19 metų, amžiaus ir fizinės brandos tarp jo ir nukentėjusios skirtumui, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, taip pažeisdamas nepilnametės G. Š. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. L. kaltu pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, savo išvadas grindė nukentėjusiosios G. Š., liudytojų A. Š., R. P. parodymais, specialistės A. M. paaiškinimais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, iš nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefono išimtais jos susirašinėjimais su kitais asmenimis. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo nuosprendžio motyvais, apeliacinio skundo argumentais, dar kartą išanalizavusi bei įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nevertino tam tikros dalies nuteistąjį J. L. teisinančių įrodymų – tai dalies specialistės A. M. paaiškinimų, liudytojų G. G. ir R. P. parodymų. Tačiau nežiūrint į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog šie duomenys turėjo ar galėjo turėti esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo teisingai išvadai, jog nuteistasis J. L. yra kaltas pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį. Dėl to, kolegijos vertinimu, jokių abejonių nėra. Todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams bei juos papildydama, atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

8. Šioje byloje nustatyta, kad maždaug nuo 2018 m. vasaros nuteistasis J. L. ir nukentėjusioji G. Š. pradėjo bendrauti susirašinėjimo programėle (nuteistasis teigė, jog tai buvo „Snapchat“, nukentėjusioji – kad bendravo per „Messenger“). Tuo metu nuteistasis gyveno bei dirbo užsienyje. Viso jų susirašinėjimo metu jie tarpusavyje bendravo įvairiomis temomis – apie savo asmeninį gyvenimą, šeimą, taip pat ir apie lytinius santykius ir kt. Nuteistajam J. L. grįžus į Lietuvą 2019 m. sausio 22 d., jie susitarė susitikti. Šis susitikimas įvyko (duomenys neskelbtini). Į jį nuteistasis atvažiavo sesers automobiliu, o nukentėjusioji atėjo iš mokyklos. Automobilyje nuteistasis J. L. skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis (šios nutarties 1 punktas), t. y. nustatytu laiku, vietoje ir nurodytu būdu lytiškai santykiavo ir tenkino savo lytinę aistrą su G. Š.. Po to jie išsiskirstė. Tokias faktines aplinkybes patvirtina nuteistojo J. L., nukentėjusiosios G. Š., liudytojų parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai.

9. Esminis šioje byloje keliamas klausimas yra tai, ar įvykio metu nuteistasis J. L. žinojo nukentėjusiosios G. Š. amžių, t. y. kad ji buvo jaunesnė negu 16 metų. Šioje byloje nustatyta, kad įvykio metu (2019 m. sausio – vasario mėnesiais) nukentėjusiajai G. Š. tebuvo vos 13 metų ir 5 mėnesiai (ji gimusi (duomenys neskelbtini) – tai labai svarbi aplinkybė, reiškianti, jog įvykio metu nukentėjusioji buvo dar mažametė, jai iki 16 metų amžiaus trūko daugiau nei dviejų su puse metų. Nuteistajam J. L. tuo pat metu buvo 32 metai (jis gimęs (duomenys neskelbtini). Asmens mažametystė dažniausiai yra akivaizdi, tačiau jei tai nėra akivaizdu ir kaltininkas sąžiningai klydo dėl asmens amžiaus bei pagal tam tikras aplinkybes 13 metų amžiaus asmenį palaikė vyresniu negu 16 metų amžiaus, jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį. Vadinasi, J. L. kaltę dėl šio nusikaltimo iš esmės nulemia tai, ar jis suvokė, jog G. Š. įvykio metu buvo jaunesnė negu 16 metų amžiaus. Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai nuteistasis J. L. tai puikiausiai suprato ir netgi žinojo.

10. Visų pirma, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog viso proceso metu nuteistasis J. L. nuosekliai parodė, jog G. Š. jam sakiusi, kad yra 16 metų amžiaus. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nuteistojo J. L. parodymai apie esmines aplinkybes, iš kurių būtų galima spręsti apie nukentėjusiosios amžių, nebuvo nuoseklūs, t. y. jis skirtingai pasakojo apie tai, kaip jiedu susipažino, kuris pirmas kuriam parašė, apie tai, kad G. Š. buvo moksleivė, kiek jai tuo metu galėjo amžiaus ir iš kur jis apie tai žinojo, ir kt. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu per pirmąją apklausą 2020 m. lapkričio 17 d. nuteistasis J. L. parodė, kad neprisimena, kuris pirmas parašė – ar tai jis, ar nukentėjusioji G. Š.. Pastaroji jam buvo atsiuntusi savo nuotraukų, iš kurių jam ji pasirodė 16 metų amžiaus. Yra jos klausęs, kiek jai metų, tačiau šiuo metu nebepamena, kokius metus ji nurodė. Nepamena, kad jam nukentėjusioji yra sakiusi, jog jai yra 13 metų. Jam nukentėjusioji sakė, jog mokosi mokykloje, nepamena, ar sakė, kurioje klasėje. Taip pat nuteistasis parodė nepamenantis, kuris iš jų pasiūlė susitikti. Susitikimo metu nukentėjusioji jam sakė, jog jai baigėsi pamokos ir ji atėjusi iš mokyklos (3 t., b. l. 78-80). Teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl suėmimo jam skyrimo, J. L. aiškino, kad nukentėjusioji gal ir buvo jam sakiusi, kad jai 16-17 metų, tačiau jis neprisimena (3 t., b. l. 46-48). Atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje, J. L. teigė, jog neprisimena, ar G. Š. sakė, kiek jai metų (3 t., b. l. 97-99). O apklausiamas teisiamajame posėdyje nuteistasis J. L. parodė, kad G. Š. jam parašė pirma. Jis G. Š. klausė, kiek jai metų. Ji jam pasakė, kad jai 16 metų. Susitikti susitarė abu. Nežinojo, kad G. Š. moksleivė (4 t., b. l. 6-8). Tokiu būdu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nuteistojo J. L. vėlesniais arba paskiausiais parodymais apie nukentėjusiosios G. Š. amžių negalima vienareikšmiškai tikėti, kadangi jis savo parodymus keitė sau naudinga linkme (teisiamajame posėdyje galiausiai kategoriškai teigiant, jog jam nukentėjusioji nurodė esanti 16 metų amžiaus) ir tai rodo jo pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokia nuteistojo pozicija yra ir suprantama, ir visiškai logiška.

11. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiosios G. Š. parodymų patikimumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius (taip pat ir nepilnamečius) bylų specifikai būdinga tai, kad dažniausiai nėra tiesioginių tokios prievartos liudytojų. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Pagal susiformavusią teismų praktiką ypatingą reikšmę pirmiau aptartoje įrodymų grandinėje turi būtent paties seksualinę prievartą patyrusio asmens parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai.

13. Byloje nėra jokių duomenų tvirtinti, kad G. Š. tyčia apkalbėjo J. L., siekė jam pakenkti, neteisėtai gauti iš jo pinigų, ar turėjo kokį nors kitokį motyvą siekti, jog J. L. būtų nuteistas. Tai paneigia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas (2 t., b. l. 171-181), t. y. labai svarbus įrodymas tokio pobūdžio bylose, kad ir kaip jis nepatinka apeliantui. Pagal šį ekspertizės aktą G. Š. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, jų įsiminti ir atgaminti apklausų metų. Ekspertizės metu nenustatytos priežastys (tame tarpe ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis G. Š. parodymais. Pirmosios instancijos teismas, jau aptartų įrodymų visumoje įvertinęs ir šiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pateiktas specialistų išvadas, visiškai teisingai ir motyvuotai sprendė, jog šio akto išvados tik patvirtina nukentėjusiosios G. Š. parodymus, tame tarpe – ir jos teiginius apie tai, kad tarpusavio susirašinėjimo metu ji J. L. buvo nurodžiusi savo tikrąjį amžių.

14. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiosios G. Š. mobiliojo ryšio telefono apžiūros metu rasto susirašinėjimo su kitais asmenimis vertinimu. Iš bylos matyti, jog nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefone buvo rasti jos susirašinėjimai su 4 asmenimis (2 t., b. l. 1-17). Iš jų seka, kad G. Š. visada nurodydavo savo tikrąjį amžių – 2018 m. liepą ji nurodė, kad jai 12 metų, vėlesnių susirašinėjimų su šiais asmenimis metu, t. y. 2018 m. rugsėjį, ji nurodė, kad jai jau 13 metų. Svarbu ir tai, kad G. Š. ne visada pirma sužinodavo jai rašančiojo asmens amžių, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ji savo tikrąjį amžių nurodydavo tik panašaus amžiaus asmenims. Pavyzdžiui, 2018 m. liepos 7 d. jai parašiusiam asmeniui ji atsakė, jog jai 12 metų, po ko ji gavo atsakymą: „Ups“, „Truputį skirtumas“. Tas pats asmuo jai parašė ir vėliau 2018 m. rugsėjo 11 d., teigdamas, jog nori pabendrauti, į ką G. Š. atrašė: „Man 13“. Taigi, nors byloje yra duomenų apie tai, kad nukentėjusioji G. Š. stengdavosi atrodyti vyresnė negu buvo iš tikrųjų (tai matyti iš nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą D. R. paaiškinimų, liudytojos G. G. (buvusios nukentėjusiosios globėjos) parodymų), tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusioji buvo linkusi meluoti apie savo tikrąjį amžių ar jį tyčia slėpti. Priešingai, iš tų pačių susirašinėjimų matyti, jog kai ji nusiųsdavo jai parašiusiam asmeniui savo nuotrauką bei paklausdavo, kiek jai metų duotų iš tos nuotraukos, po to ji vis tiek nurodydavo savo tikrąjį amžių. Savaime suprantama, kad šie duomenys nėra tiesioginiai įrodymai to, kad ir J. L. ji tikrai buvo nurodžiusi savo tikrąjį amžių, bet jie visų bylos įrodymų kontekste suteikia rimtą pagrindą manyti, jog taip tikrai galėjo būti, t. y. vėlgi neabejoti nukentėjusiosios parodymais ir laikyti juos teisingais.

15. Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas nukentėjusiosios G. Š. elgesiui po įvykio, t. y. kad ji dar kelis mėnesius tęsė susirašinėjimą su J. L., prašė jai nupirkti degtinės, taip pat jam dar rašė 2020 m. spalį. Byloje tokių duomenų yra. Nuteistasis J. L. parodė, kad po įvykio su G. Š. bendravo apie 3 mėnesius, jie bendravo įprastai. Po įvykio praėjus kelioms savaitėms G. Š. prašymu jai nupirko degtinės butelį ir susitikę beveik toje pačioje vietoje (kaip ir pirmo susitikimo metu) atidavė jai tą butelį. Po to nukentėjusioji jį užblokavo, nes susirado vaikiną. Nukentėjusioji jam rašė ir 2020 m. spalį, jo klausė, kada jis grįš į Lietuvą. Jam atrašius, ji vėl jį užblokavo. Liudytoja G. G. patvirtino, kad vieną kartą G. Š. iš mokyklos parsinešė degtinės butelį. Šie nuteistojo J. L. parodymai nėra paneigti. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama nukentėjusioji G. Š. teigė neprisimenanti, ar po įvykio toliau bendravo su J. L., ar su juo buvo susitikusi, kad atsiimtų jo jai nupirktą degtinės butelį, ar jam rašė 2020 m. spalį (1 t., b. l. 166-169). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog tokių aplinkybių neatsiminti nelabai įmanoma, juolab jau minėtame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad G. Š. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, jų įsiminti ir atgaminti apklausų metų. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2020 m. gruodžio 2 d. metu nukentėjusioji G. Š. parodė, kad neatsimena, ar po įvykio susirašinėjo su J. L.; neatsimena, ar jo prašė jai nupirkti degtinės butelį; prieš du mėnesius (2020 m. spalį) gal ir galėjo su juo susirašinėti. Iš tokių nukentėjusiosios parodymų galima spręsti, jog ji nei patvirtino, nei kategoriškai paneigė tolimesnį jos ir J. L. bendravimą po įvykio. Kita vertus, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vien tai, kad nukentėjusioji G. Š. dėl kažkokių priežasčių neatskleidė, jog po įvykio ji toliau bendravo su nuteistuoju J. L., nepaneigia jos parodymų, kad ji J. L. buvo atskleidusi savo tikrąjį amžių. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, jog G. Š. buvo emociškai nebrandi, nepasitikinti savimi, besijaučianti kitų nuvertinta ir atstumta, tačiau tuo pat metu į skiriamą jai dėmesį, ypatingai romantiniame santykyje, galinti reaguoti įsiteikiančiai, patikliai bei ignoruoti savo interesus. Liudytoja A. Š. parodė, kad G. Š. yra labai psichologiškai traumuotas vaikas ir labai pažeidžiama, todėl visada gynybiška. Iš psichinės pusės šis įvykis G. Š. yra didelė trauma, nes ji įvykio metu buvo labai jauno amžiaus. Tik po įvykio nukentėjusiajai atėjo tikrasis suvokimas, kas įvyko. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien nukentėjusiosios G. Š. ryšių su nuteistuoju palaikymas po įvykio, bendravimas bei siekimas santykių su juo, tačiau jos noras tai nuslėpti dėl suaugusių neigiamo požiūrio į tai, savaime nesudaro pagrindo atmesti nukentėjusiosios parodymus dėl šiai bylai reikšmingų ir anksčiau jau aptartų aplinkybių.

16. Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas ir tam, kokio amžiaus nukentėjusioji G. Š. kitiems asmenims atrodė vizualiai. Apeliaciniame skunde gausiai cituojami nuteistojo J. L., liudytojų R. P., G. G., specialistės A. M. parodymai ir paaiškinimai bei teigiama, kad nukentėjusioji iš išvaizdos atrodė vyresnė negu 16 metų amžiaus. Tačiau, viena vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo, liudytojų bei specialistės paaiškinimai apie tai, kokio amžiaus nukentėjusioji jiems atrodė vizualiai, yra pakankamai subjektyvūs bei priklauso nuo daugelio aplinkybių (bendravimo su ja trukmės, laiko, temos ir pan.). Todėl ir šiuo atveju byloje surinkti įrodymai apie nukentėjusiosios išvaizdą yra pakankamai skirtingi. Galima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad artimiau ir ilgiau su nukentėjusiąja G. Š. bendravę asmenys – tai jos buvusi globėja G. G., jos vaikinas R. P., ją ir pažinojo labiau. Liudytoja G. G. parodė, kad G. Š. buvo labai žingeidi, ji mokėjo „pastovėti už save“, viskuo domėjosi. Ji buvo aukšta, stambi. Visada atrodė vyresnė, 16-17 metų amžiaus, o gal net ir 18 metų (4 t., b. l. 8-9). Kiti pirmą kartą G. Š. matę liudytojai parodė, jog pagal savo išvaizdą ji iš esmės atitiko savo tikrąjį amžių. O būtent, liudytoja A. Š. parodė, kad 2020 m. rugsėjį G. Š. iš išvaizdos atrodė kaip 14-15 metų paauglė (tuo metu nukentėjusiajai buvo 15 metų). Bendravimo prasme ji tikrai neatrodė jaunesnė, jos psichologinė branda atitiko amžių. Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą D. R. parodė, kad G. Š. į šeimyną atvyko po įvykio, t. y. 2020 m. vasarį. Nukentėjusiajai tuo metu buvo 14 metų. Ji panašiai taip jaunai ir atrodė, bet buvo aukštesnė, stambesnė už kitus.

17. Kita vertus, nukentėjusiosios fizinė išvaizda tėra vienas iš veiksnių, rodančių galimą jos amžių. Tačiau ne mažiau svarbūs yra ir kiti veiksniai, iš kurių galima apie tai spręsti – tai jos elgesys bendravimo metu. Liudytojas R. P. parodė, kad su G. Š. jis pradėjo susitikinėti, kai jai buvo 14 metų. Nors ji tuo metu ir atrodė vyresnė – apie 15 metų amžiaus, tačiau elgėsi daugiau vaikiškai (4 t., b. l. 10-11). Ir pasak nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą D. R., pagal elgesį nukentėjusioji dar buvo vaikiška. Svarbūs šiuo klausimu yra ir specialistės A. M. paaiškinimai, jog bendraujant gyvai su 13 metų asmeniu, buvo galima suprasti jo amžių ir iš veido bruožų, ir iš jos vaikiško požiūrio bei bendravimo. Dėl to nė kiek neabejotina, kad J. L., su nukentėjusiąja bendravusiam pakankamai ilgą laiką internetu, bei susitikus ir bendraujant akivaizdžiai turėjo kilti klausimas dėl jos amžiaus, ypač žinant, jog nukentėjusioji į „pasimatymą“ atėjo tiesiai iš mokyklos. Tačiau įvertinus tai, jog jau pirmojo susitikimo metu nuteistasis su nukentėjusiąja turėjo ir lytinius santykius, ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu bei analiniu būdu, akivaizdu, jog jam nukentėjusiosios amžius tuo metu visiškai nebuvo svarbus ir į tai jis nekreipė jokio dėmesio.

18. Apibendrindama išdėstytą kolegija konstatuoja, jog šioje byloje pakanka duomenų pripažinti, kad J. L. šio įvykio metu turėjo suvokti ir tikrai suvokė, jog nukentėjusioji G. Š. yra gerokai jaunesnė nei 16 metų amžiaus. Kolegija neabejoja J. L. socialine bei psichologine branda ir nevertina o kaip paprasto vaikinuko iš kaimo, kaip kad tai nurodoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis pats parodė, kad jis iki įvykio ilgą laiką gyveno bei dirbo užsienyje, įvykio metu jam buvo 32 metai, jis yra pakaltinamas, buvo blaivus. Taigi, jis turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties realiai suvokti ir įvertinti įvykio situaciją, tame tarpe – ir nukentėjusiosios G. Š. tikrą amžių ne tik pagal jos išvaizdą, bet ir pagal jos psichologinę brandą. Todėl, jis pagrįstai ir teisingai skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį.

19. Kolegija nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo išvados nuosprendyje prieštarauja 2021 m. balandžio 12 d. prokuroro nutarimo išvadoms. Iš tiesų, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje. Tyrimo eigoje prokuroras nutarė šį ikiteisminį tyrimą toliau tęsti tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 151¹ straipsnio 1 dalyje (1 t., b. l. 20-24). Nutarime prokuroras pripažino, kad nebuvo gauta objektyvių duomenų, jog J. L. žinojo tikrąjį G. Š. amžių. Tačiau, viena vertus, šis prokuroro nutarimas nėra baudžiamąjį procesą užbaigiantis dokumentas, todėl jame padarytos išvados bylą nagrinėjančiam teismui neturi jokios prejudicinės galios sprendžiat klausimą, ar J. L. įvykio metu suvokė, kad G. Š. buvo jaunesnė negu 16 metų amžiaus. Prokuroro išvada nutarime yra visiškai nemotyvuota. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog prokuroras nutarime sprendė klausimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, požymių buvimo J. L. veikoje, o ne dėl jo kaltės pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu, pirmos instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė ir išsamiai patikrino byloje surinktus įrodymus, juos išanalizavo ir įvertino atsižvelgdamas į visų bylos įrodymų visetą, ir, kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai pripažino, jog J. L. pagal visas aplinkybes turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė, kad G. Š. yra jaunesnė negu 16 metų amžiaus. Iš esmės tai ir yra svarbu nustatyti, kvalifikuojant nuteistojo veiką pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį.

20. Apeliaciniu skundu prašoma atmesti nukentėjusiosios civilinį ieškinį. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, šioje dalyje jis yra grindžiamas tik tuo, jog nuteistąjį J. L. išteisinus, civilinis ieškinys iš jo neturėtų būti priteisiamas. Kitokių argumentų dėl šio civilinio ieškinio pagrįstumo ar jo dydžio apeliaciniame skunde nėra. Tačiau pripažinus, jog J. L. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagrįstai, nepriteisti iš jo civilinio ieškinio jo neteisėtais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti pagrindo nebelieka. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nuteistojo nukentėjusiajai priteista neturtinė žala yra įrodyta, reali, atitinka teismų praktikoje nustatytus tokios žalos dydžius. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio pagrįstumo ir neturtinės žalos dydžio yra pakankamai išsamiai motyvuotas, todėl nesutikti su juo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.

21. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo J. L. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinį skundą.