Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-65/2007

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2007-04-19
Bylos Nr.: 1A-65/2007
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Svajūnas Knizleris, Jonas Algimantas Venckus, Violeta Ražinskaitė (pran.)
Nuteistasis: A. T., L. S., D. B., R. M., A. D., J. Ž.
Kaltinamasis: R. G.

Kategorijos

1.1.4.4.5Padėjėjas (BK 24 str. 6 d.)
1.2.17.2Neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos (BK 200 str.)
1.2.14.8Sukčiavimas (BK 182 str.)
2.1.6.2Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d.)
2.1.12.3Kiti su civiliniu ieškiniu susiję klausimai
2.3.7.4Apkaltinamajam nuosprendžiui keliami reikalavimai (BPK 297-307 str.)
2.4.6.3.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str.3 p.)
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-65/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.5; 1.2.17.2; 1.2.14.8; 2.1.6.2; 2.1.12.3; 2.3.7.4; 2.4.6.3.3; 2.4.6.4.1

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. balandžio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Svajūno Knizlerio, Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant: Audronei Rasiulienei, Agnei Aguonytei,dalyvaujant prokurorui Simonui Minkevičiui,gynėjams: Ryčiui Šimkui, Elenai Gylienei,nuteistiesiems: A. T. , L. S. , D. B. , R. M. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. ir L. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 1 d. ir 200 str. 1 d., bei, taikant BK 54 str. 3 d., nubaustas 50 MGL (6 250 Lt) dydžio bauda;

A. T. pagal BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 2 d. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p., 5 d., iš A. T. išieškota 6 000 litų;

L. S. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d., ir nubausta laisvės atėmimu:

dėl 39 010,23 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų įgijimo – 8 mėn.;

dėl 72 361,30 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų įgijimo – 10 mėn.;

dėl 36 401,85 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų įgijimo – 1 m.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės iš dalies sudėtos, prie griežčiausios bausmės pridedant kitas bausmes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 m. ir 6 mėn.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 1 str. 1 d. 1 p., nuo neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalies atleista.

L. S. pagal BK 182 str. 2 d. dėl 144 475 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų įgijimo išteisinta nenustačius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iš L. S. priteista 147 773,38 Lt Valstybinei mokesčių inspekcijai žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. D. , R. M. , D. B. , J. Ž. ir išteisintas R. G. , tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota, o A. D. ir J. Ž. savo apeliacinius skundus atšaukė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 1998-11-20 kartu su J. Ž. padėjo D. B. bei R. M. , veikusiems bendrininkų grupe, neišvežti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių – spalvoto ir nespalvoto vaizdo televizorių bei jų komplektuojančių detalių – kurių vertė sudaro 209 653 Lt ir kurios pagal eksporto deklaraciją (bendrąjį dokumentą) Nr. 8PR21104751 turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, o būtent:

R. M. į UAB ,,Metritas” PVM sąskaitą faktūrą serija GAD Nr. 7799935, UAB ,,Metritas” muitinės deklaraciją ir 1998-11-20 CMR važtaraštį Nr. AD 602297 įrašė duomenis, kad UAB ,,Metritas” eksportuoja Latvijos kompanijai SIA ,,TEVZEME-AGRO”, esančiai adresu: LV-2105 P.N. SALAS RIGAS RAJONA, spalvoto ir nespalvoto vaizdo televizorius bei jų komplektuojančias detales, kainuojančius iš viso 209 653 Lt, D. B. susitarė su J. Ž. , jog pastarasis padės atlikti tariamą krovinio muitinį tikrinimą Panevėžio teritorinės muitinės Centro poste, muitinei nepateikus nei krovinio, nei transporto priemonės, muitinės vyresniajam inspektoriui D. B., iš anksčiau pažinojusiam J. Ž. , neatlikus krovinio muitinio tikrinimo muitinės išvykimo įstaigoje, o pasitikėjus J. Ž. pateiktais duomenimis, 1998-11-20 įregistravus UAB ,,Metritas” eksporto deklaraciją, suteikus jai Nr. 8PR21104751, D. B. susitarė su Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio posto inspektoriumi A. T. , kad pastarasis už 1 500 JAV dolerių kyšį, kurį pažadėjo priimti tuoj po to, kai tuščias automobilis kirs valstybės sieną, muitinės ir UAB ,,Metritas” eksporto dokumentuose fiksuos teigiamus muitinio tikrinimo muitinės išvykimo įstaigoje rezultatus bei eksporto procedūros užbaigimą, per sieną vykstant įmonės ,,Pynimėlis” automobiliui ,,IVECO”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris negabeno jokio krovinio, A. T. suorganizavo, jog Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio poste UAB ,,Metritas” eksporto deklaracijos Nr. 8PR21104751 5-ame egzemplioriuje būtų padarytos atžymos apie krovinio muitinį tikrinimą, patvirtintos neinformatyviu parašu bei inspektoriaus Ž. P. asmeniniu spaudu, deklaracijoje būtų nurodyti neįskaitomi prekių tikrinimo būdo ir rezultatų kodai bei būtų įregistruotas eksporto procedūros užbaigimas.

L. S. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 1998 metais, laikotarpiu nuo balandžio mėnesio iki gegužės 22 d., apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 39 010,23 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, o būtent:

1998 m. balandžio mėn. Kaune kaip L. S. individualios įmonės (toliau – IĮ) savininkė ir administracijos vadovė patvirtino parašais melagingus duomenis, įrašytus į uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Viesulas” pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras serija LAA Nr. 4955336 ir 4955337 (nuosprendyje dėl rašymo apsirikimo du kartus įrašytas tas pats numeris 4955337), V. S. IĮ PVM sąskaitą faktūrą serija GAB Nr. 3368575 (nuosprendyje klaidingai įrašyta pavardė Sireika), N. B. IĮ PVM sąskaitas faktūras serija GAD Nr. 3428397 ir 3428399, M. K. IĮ PVM sąskaitą faktūrą serija LAC Nr. 3507412 bei D. K. IĮ PVM sąskaitą faktūrą serija GAC Nr. 1024430, kad L. S. IĮ 1998 m. balandžio mėn. iš šių įmonių tariamai nupirko dėvėtų drabužių, apskaičiuodama ir sumokėdama iš viso 39 010,23 Lt PVM, 1998-04-29 eksportavo analogišką kiekį menkaverčių dėvėtų drabužių, įsigytų be apskaitos ir nesumokant jokių mokesčių, iš jų PVM, kartu su 6 700 kg dėvėtų drabužių, įsigytų iš UAB ,,Dalmeta”, apskaičiuojant ir sumokant 4 703,40 Lt PVM, Rusijos Federacijos Archangelsko mieste esančiai įmonei ,,Gidroimpuls”, kuri šių prekių atsisakė, už jas nemokėjo, ir dėvėti drabužiai buvo paimti valstybės naudai, kaip L. S. IĮ vadovė patvirtino parašais ir pateikė Kauno miesto valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) L. S. IĮ 1998 m. balandžio mėn. PVM deklaraciją ir 1998-05-15 prašymą grąžinti PVM permoką, kuriuose buvo melagingai nurodyta, kad L. S. IĮ iš valstybės biudžeto turi būti grąžinta 43 742 Lt dydžio PVM permoka, susidariusi eksportavus dėvėtus drabužius į Rusiją ir pritaikius šioms prekėms 0 % PVM tarifą, nors žinojo, jog įsigyjant dėvėtus drabužius 39 010,23 Lt PVM dalis sumokėta nebuvo, todėl L. S. IĮ faktiškai neįgijo teisės nei į šios sumos grąžinimą, nei į užskaitą. Kauno apskrities VMI dėl apgaulės – patikėjus suklastotais L. S. IĮ dokumentais – priėmus sprendimą grąžinti L. S. IĮ prašomą PVM permokos sumą ir 1998-05-21 pervedus į L. S. IĮ sąskaitą Lietuvos taupomojo banko (toliau – LTB) Kauno Centro skyriuje 43 005 Lt, iš jų 39 010,23 Lt PVM, neteisėtai išskirto L. S. IĮ apskaitoje panaudotose suklastotose UAB ,,Viesulas”, V. S. IĮ, N. B. IĮ, M. K. IĮ ir D. K. IĮ PVM sąskaitose faktūrose, L. S. 1998-05-22 banko čekiu Nr. 4505753 paėmė iš L. S. IĮ sąskaitos 42 700 Lt, iš jų 39 010,23 Lt neteisėtai susigrąžinto PVM, ir disponavo jais kaip savais;

be to, L. S. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 1998 m., laikotarpiu nuo birželio mėn. iki rugpjūčio 31 d., apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 72 361,30 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, o būtent:

1998 m. liepos mėn. Kaune kaip L. S. IĮ savininkė ir administracijos vadovė patvirtino parašais melagingus duomenis, įrašytus į UAB ,,Janvida” PVM sąskaitas faktūras serija GAD Nr. 1993436, 1993437, 1993438, 1993439 ir 1993440, jog L. S. IĮ tariamai iš UAB ,,Janvida” nupirko trikotažo gaminių, rankinių, kuprinių ir pėdkelnių, sumokėdama iš viso 34 328,05 Lt PVM, 1998-07-18 eksportavo analogišką kiekį tokių pačių pavadinimų prekių, tačiau neįsigytų ir nesant sumokėtiems jokiems mokesčiams, iš jų PVM, į Rusijos Federacijos Maskvos miestą, tariamai įmonei ,,Endi-K”, kuri jokios veiklos nevykdė nuo įsteigimo momento. Vykdydama tą pačią nusikalstamą veiką, ji 1998 m. birželio ir liepos mėn. Kaune kaip L. S. IĮ savininkė ir administracijos vadovė patvirtino parašais melagingus duomenis, įrašytus į N. B. IĮ PVM sąskaitas faktūras serija GAD Nr. 3428391 ir 3428392, M. K. IĮ PVM sąskaitas faktūras serija LAC Nr. 3508886 ir 3508887 bei UAB ,,Viesulas” PVM sąskaitą faktūrą serija SAB Nr. 1182138, kad L. S. IĮ tariamai iš šių įmonių nupirko dėvėtų drabužių, sumokėdama iš viso 38 033,28 Lt PVM, 1998-07-29 eksportavo analogišką kiekį beverčių dėvėtų drabužių, įsigytų be apskaitos ir nesumokant jokių mokesčių, iš jų PVM, kartu su 22 872 kg dėvėtų drabužių, įsigytų iš UAB ,,Dalmeta”, UAB ,,Safrolita” ir bendros Lietuvos ir Prancūzijos UAB ,,Safrolita”, apskaičiuojant ir sumokant iš viso 9 654,84 Lt PVM, Ukrainoje, Kijevo mieste esančiai įmonei ,,Longo”, kaip L. S. IĮ vadovė patvirtino parašais ir pateikė Kauno miesto VMI L. S. IĮ 1998 m. liepos mėn. PVM deklaraciją ir 1998-08-17 prašymą grąžinti PVM permoką, kuriuose buvo melagingai nurodyta, jog L. S. IĮ iš valstybės biudžeto turi būti grąžinta 81 109 Lt dydžio PVM permoka, susidariusi eksportavus trikotažo gaminius, rankines, kuprines ir pėdkelnes bei dėvėtus drabužius į Rusiją ir Ukrainą bei pritaikius šioms prekėms 0 % PVM tarifą, nors žinojo, kad trikotažo gaminių, rankinių, kuprinių ir pėdkelnių jos įmonė faktiškai nebuvo įsigijusi, 34 328,05 Lt PVM nemokėjo, įsigyjant dėvėtus drabužius 38 033,25 Lt PVM sumokėta taip pat nebuvo, todėl L. S. IĮ faktiškai neįgijo teisės nei į šių sumų grąžinimą, nei į užskaitą. Kauno apskrities VMI dėl apgaulės – patikėjus suklastotais L. S. IĮ dokumentais – priėmus sprendimą grąžinti L. S. IĮ prašomą PVM permokos sumą ir 1998-05-21 pervedus į L. S. IĮ sąskaitą LTB Kauno Centro skyriuje 75 674 Lt, iš jų 72 361,30 Lt (34 328,05 Lt + 38 033,25 Lt) PVM, neteisėtai išskirto L. S. IĮ apskaitoje panaudotose suklastotose UAB ,,Janvida”, UAB ,,Viesulas”, N. B. IĮ ir M. K. IĮ PVM sąskaitose faktūrose, L. S. 1998-08-31 banko čekiu Nr. 0037951 paėmė iš L. S. IĮ sąskaitos 75 300 Lt, iš jų 72 361,30 Lt neteisėtai susigrąžinto PVM, ir disponavo jais kaip savais;

be to, L. S. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 1998 m. lapkričio mėn. iki 1999 m. sausio 8 d. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 36 401,85 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, o būtent:

1998 m. lapkričio mėn. Kaune kaip L. S. IĮ savininkė ir administracijos vadovė patvirtino parašais melagingus duomenis, įrašytus į Rusijos UAB ,,Nina Holding” PVM sąskaitą faktūrą serija GAE Nr. 5439214, kurios blanką nenustatytomis aplinkybėmis ji gavo iš D. B. , R. M. ir R. G. , jog L. S. IĮ tariamai iš šios įmonės nupirko 12 650 kg dėvėtų drabužių, sumokėdama iš viso 44 143,20 Lt PVM, 1998-11-27 eksportavo analogišką kiekį beverčių dėvėtų drabužių, įsigytų be apskaitos ir nesumokant jokių mokesčių, iš jų PVM, Baltarusijos Borisovo mieste esančiai įmonei ,,Siabry”, kuri šių prekių atsisakė ir už jas nemokėjo, kaip L. S. IĮ vadovė patvirtino parašais ir pateikė Kauno miesto VMI L. S. IĮ 1998 m. lapkričio mėn. PVM deklaraciją ir 1998-12-16 prašymą grąžinti PVM permoką, kuriuose buvo melagingai nurodyta, kad L. S. IĮ iš valstybės biudžeto turi būti grąžinta 43 742 Lt dydžio PVM permoka, susidariusi eksportavus dėvėtus drabužius į Rusiją ir pritaikius šioms prekėms 0 % PVM tarifą, nors žinojo, jog įsigyjant dėvėtus drabužius 44 143,20 Lt PVM sumokėta nebuvo, todėl L. S. IĮ faktiškai neįgijo teisės nei į šios sumos grąžinimą, nei į užskaitą. Kauno apskrities VMI netinkamai atlikus patikrinimą, be to, dėl apgaulės – patikėjus suklastotais L. S. IĮ dokumentais – priėmus sprendimą grąžinti L. S. IĮ prašomą PVM permokos sumą ir 1999-01-06 (nuosprendyje klaidingai nurodyta 1998-01-06) pervedus į L. S. IĮ sąskaitą LTB Kauno Centro skyriuje 16 747 Lt, o 27 424 Lt L. S. prašymu užskaičius kaip L. S. IĮ mokėtinus ir įsiskolintus mokesčius, L. S. 1999-01-08 banko čekiu Nr. 0037952 paėmė iš L. S. IĮ sąskaitos 15 930 Lt ir disponavo jais kaip savais.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. T. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jo panaikinti ir jį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nurodo, jog byloje nesurinkta jokių objektyvių ir neginčijamų apelianto kaltės įrodymų. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė nepadaręs jokio nusikaltimo. Jam nebuvo pateiktas konkretus kaltinimas, ką jis padarė. Neaišku, kuo pasireiškė atžymų eksporto deklaracijoje ,,suorganizavimas”, todėl nesuprantama, nuo ko reikia gintis. Ant dokumento uždėtas Ž. P. spaudas, tačiau jis apklaustas kaip liudytojas negalėjo paaiškinti, kaip spaudas ten atsirado. Tokio paaiškinimo pakako bylai prieš Ž. P. nutraukti, o apeliantas nuteistas. Teismas, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi liudytojų E. G. , D. B. , D. B. , H. B. , A. J. ir Ž. P. parodymais bei įvairiais dokumentais, nors nė viename iš tų dokumentų nėra apelianto pavardės, liudytojai E. G. , D. B. ir D. B. apie apeliantą nepasakė nė žodžio, liudytojas H. B. tik parodė galėjęs duoti savo broliui D. B. apelianto telefono numerį. Be šių įrodymų, teismas rėmėsi liudytojo A. J. parodymais. Tačiau tokių parodymų, kuriuos teismas aptarė kaip liudytojo A. J. parodymus, jis teismo posėdyje nedavė. Teisme A. J. davė visiškai priešingus parodymus tiems, kurie išdėstyti nuosprendyje. Pastarieji parodymai nurašyti iš ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų protokolų, juos A. J. teisme visiškai paneigė. Teismas privalėjo vadovautis teismo posėdyje duotais parodymais, nes nėra jokių duomenų, kad A. J. būtų suinteresuotas dėl kokių nors priežasčių padėti apeliantui. To nepadaręs, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str. 1 d. reikalavimus. Iš liudytojų parodymų darytina išvada, jog 1998-11-20 Saločių poste A. T. niekas nematė, byloje nėra jokio įrodymo, kad jis ten tuo metu buvo, ėmė ir kažkur nešė dokumentus. Taigi lieka vienintelis įrodymas, neva įrodantis apelianto kaltę – nuteistojo D. B. parodymai, jog jis tarėsi telefonu su apeliantu ir jam perdavė 1 500 JAV dolerių. Šias aplinkybes iš D. B. žodžių žino ir kitas nuteistasis R. M. . Teismas tiki D. B. parodymais, nors nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu jis apkalbėjo R. G. . Teismas neatsižvelgė, jog D. B. ir R. M. parodymai prieštaringi: ikiteisminio tyrimo metu abu nurodė, kad su A. T. buvo tartasi iš anksto, pas jį nuvykus dieną ar dvi iki darant fiktyvų prekių išvežimą, o teisme R. M. parodė pirmą kartą A. T. pamatęs tą pačią dieną, kai prekės buvo fiktyviai išvežamos, arba dieną po to; R. M. parodė asmeniškai girdėjęs, kaip D. B. tarėsi su A. T. , o D. B. teisme teigė, jog to niekas negirdėjo. Taigi teismas negalėjo vadovautis tokiais prieštaringais D. B. ir R. M. parodymais.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nusikaltimai padaryti 1997-1999 m., jam inkriminuotas nusikaltimas padarytas 1998-11-20. Byla iškelta seniai, tačiau duomenys apie apeliantą byloje atsirado tik 2005 m. kovo mėn., t. y. praėjus septyneriems metams po nusikaltimo. Neaišku, kodėl praėjus šitiek metų kai kurie asmenys prisiminė, o po to kai kurie iš jų vėl pamiršo, jog muitininkas, „organizavęs” dokumentų tvarkymą, buvo būtent A. T.

Šalies argumentai

Nuteistoji L. S. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jos panaikinti ir ją išteisinti bei atmesti civilinį ieškinį. Nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, pažeisdamas BPK 7, 20, 91-97, 242 str., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to nepagrįstai paskyrė bausmę. Apeliantė teigia esanti nekalta, jokios nusikalstamos veikos nepadarė, iš anksto nusikaltimo neplanavo, neturėjo tikslo apgauti, praturtėti valstybės sąskaita, byloje nėra objektyvių jos kaltės įrodymų, todėl apkaltinamasis nuosprendis dėl jos priimtas, remiantis spėjimais (BPK 301 str.). Apeliantė nurodo, jog neįrodyta jai inkriminuotų nusikaltimų subjektyvioji pusė, t. y., kad ji, turėdama tikslą gauti turtinės naudos, tyčia padarė tuos nusikaltimus. Ji įregistravo individualią įmonę, kurios veikla buvo prekybinė-komercinė, sudarė susitarimą su Archangelsko įmone „Gidroimpuls” ir pradėjo verslą – prekybą padėvėtais drabužiais. Jokios apgaulės, piktnaudžiavimo valstybės atžvilgiu nebuvo. Tai buvo legalus darbas, ji pirko padėvėtus drabužius ir juos pardavė, jų pirkimą bei pardavimą įformino, už prekes bei prekių eksportą sumokėjo. Ji eksportavo prekes į užsienį ir negalėjo numatyti pasekmių už Lietuvos Respublikos ribų. Susigrąžino PVM ir jį panaudojo įmonės tolesnei veiklai, nes buvo įsitikinusi, kad VMI sugrąžinti pinigai yra teisėti. Apeliantė nurodo, jog teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus. Nesutinka, kad neteisėtai susigrąžino PVM, apgaule įgijo iš valstybės biudžeto lėšas, suklastodama PVM sąskaitas faktūras. Ji neturėjo tikslo praturtėti valstybės sąskaita, nebuvo savanaudiškų paskatų, tyčios, sąskaitų faktūrų neklastojo. Ji pirko padėvėtus drabužius iš Lietuvoje esančių įmonių ir nežinojo, jog jos neveikiančios. Jai nebuvo žinoma, kad tos įmonės nevedė buhalterinės apskaitos ir yra fiktyvios, t. y. nevykdė veiklos, o sąskaitos faktūros pavogtos. Ji nėra atsakinga už kitų asmenų (įmonių) veiksmus. Ji pirko prekes iš įmonių, mokėjo pinigus jas pardavusiems asmenims. Įsigyjant prekes, atvykę įmonių atstovai pateikdavo dokumentus: įmonės pažymėjimą, PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius. Už prekes atsiskaitydavo grynais pinigais, išrašydavo kasos pajamų orderius. Asmenys už prekes pinigus pasiimdavo, tai patvirtinę savo parašais. Tačiau teisme apklausti įmonių atstovai visa tai neigė ir parodė prekių nepardavę. Įmonės, kurios vertėsi prekyba, privalėjo atsiskaityti su VMI. Apeliantė negalėjo žinoti, kad įmonės neatsiskaitė su VMI, nedeklaravo PVM ir valstybei nesumokėjo mokesčio. Todėl apeliantė teigia, jog PVM permokas iš VMI susigrąžino teisėtai. Be to, VMI tikrino apeliantės įmonės veiklą, buvo atlikti priešpriešiniai patikrinimai, tačiau pastabų jai nebuvo. Prekes, skirtas Rusijai, pardavėjas atvežė tiesiai į muitinę, jos iš ten ir buvo išvežtos, įforminus visus reikiamus dokumentus. Visais atvejais (į Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją) prekės buvo eksportuotos, tai patvirtina įforminti muitinės dokumentai, muitinės deklaracijos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. T. apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistosios L. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegijos nuomone, L. S. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas jos nuteisimo dalyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tačiau vertindamas įrodymus padarė klaidų, pažeidęs BPK 20 str. reikalavimus bei prasmę, todėl nors vadovaudamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, bet apeliantės nusikalstamų veiksmų apimtis turi būti sumažinta.

Tačiau teismas A. T. pripažino kaltu, nesant neginčijamų jo kaltės įrodymų padarius nusikalstamą veiką. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, bet turimi įrodymai yra nepakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Nesant galimybės pašalinti abejonių, A. T. išteisinamas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.

Dėl A. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos

Pirmosios instancijos teismas A. T. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 6 d. ir 200 str. 1 d.

Tiesa, teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje A. T. veiką kvalifikavo pagal BK 24 str. 1 d. ir 200 str. 1 d., nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvavo, kad A. T. veika kvalifikuojama pagal BK 24 str. 6 d. ir 200 str. 1 d. Nurodydamas BK 24 str. 1 d., teismas akivaizdžiai suklydo. Tai laikoma rašymo apsirikimu, padarytu, nuosprendžio rašymui naudojant technines priemones.

Teismas A. T. kaltę iš esmės pagrindė nuteistųjų D. B. , R. M. ir liudytojo A. J. parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis. Teismas, įvertinęs šių asmenų parodymus, padarė išvadą, jog D. B. , prašydamas padėti įforminti nesančių prekių eksportą, kreipėsi būtent į A. T. , o šis nenustatytu būdu suorganizavo, kad kaltininkams būtų sudarytos sąlygos tokius veiksmus atlikti.

Teisėjų kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta patikimais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

A. T. ikiteisminio tyrimo metu (t. 18, b. l. 9-11, 16-17) ir pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino nurodydamas, jog įvykio dieną Saločių poste nedirbo, nes jam buvo išeiginė diena. R. M. bei D. B. prašymu niekada nedėjo savo ar kitų pareigūnų spaudų ant eksporto deklaracijų. Jokio kyšio iš šių asmenų negavo.

Savo kaltę A. T. neigė ir apeliacinės instancijos teisme.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad nuteistųjų D. B. bei R. M. parodymai byloje apie nusikaltimo padarymo aplinkybes nėra visiškai nuoseklūs.

Nuteistasis D. B., apklausiamas 2001-03-06, parodė, jog dėl reikalų pasienio muitinėje sutvarkymo kreipėsi į brolį. Pastarasis paskambino į Pasvalį savo pažįstamam muitininkui ir susitarė, kad D. B. su tuo muitininku susitiks. Šis su R. M. nuvažiavo į Pasvalį ir susitiko su muitininku prie jo namų. Muitininkui išdėstė savo problemą, o jis pasakė be automobilio valstybės sienos kirtimo nesutvarkysiąs, reikia, jog ją pervažiuotų tuščias automobilis. Dar pasakė, kad už tai nori gauti 1 500 JAV dolerių, ir nurodė dieną, kada jis dirbs. Tam, jog vairuotojas nesuprastų eksporto fiktyvumo, iš Šiaulių pasikvietė A. J. , kuris turėjo važiuoti su vairuotoju. Iki Saločių muitinės A. J. važiavo kartu su vairuotoju, o D. B. su R. M. – iš paskos. Įvažiavus į Saločių pasienio muitinę, jų su R. M. automobilis stovėjo tokioje vietoje, iš kurios galėjo stebėti, kaip tikrinamas krovininis automobilis. Patikrinimo zonoje išėjo tas pats muitininkas, su kuriuo tarėsi Pasvalyje, paėmė dokumentus iš A. J., vėliau padavė sutvarkytus dokumentus. D. B. muitininko paklausė, kada jam duoti pinigus už dokumentų sutvarkymą, ir šis pasakė – ne darbe, po pamainos atvažiuoti pas jį į Pasvalį, prie namų. Latvijos teritorijoje A. J. persėdo į jų automobilį, o krovininio automobilio vairuotojui pasakė, kad lauktų prie Rygos. Tą patį vakarą D. B. , A. J. ir R. M. nuvažiavo į Pasvalį pas tą patį muitininką ir jam prie namų padavė 1 500 JAV dolerių (t. 16, b. l. 76-79).

D. B. duoti parodymai 2005-07-18 ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 16, b. l. 112-118) iki pasakojimo apie A. J. vaidmenį beveik pažodžiui tapatūs jo ankstesniems parodymams. Tačiau toliau pasakodamas apie nusikaltimo padarymo aplinkybes jis jau nebuvo toks nuoseklus. Jis parodė, jog A. J. nesakė, kad daro fiktyvų eksportą. Su muitininku Arūnu kalbėjosi jis vienas namo kieme. Jis su R. M. nuvažiavo į Saločių muitinės postą, įvažiavo į muitinės teritoriją ir sustojo taip, kad matytų tikrinamus krovininius automobilius. Stovėjo netoli pasieniečių šlagbaumo Lietuvos pusėje. Kai nuvažiavo į Saločių postą, buvo apie 21 val. Matė, jog prie jų krovininio automobilio priėjo muitininkas, bet jo veido neįžiūrėjo. Kai krovininis automobilis pervažiavo valstybės sieną, nuvažiavo į Latviją. Privažiavus prie Rygos vairuotojui paaiškino, kad krovinio nėra ir šis grįžtų namo. Tuo metu A. J. automobilyje jau nebuvo, vairuotojas pasakė, jog jis nuėjo Rygos kryptimi. A. J. grįžus po kelių valandų, jie pajudėjo namų link. Kitą dieną kartu su R. M. nuvažiavo pas tą patį muitininką prie to paties namo Pasvalyje, kur šiam sumokėjo už tai, kad praleido tuščią automobilį, 1 500 JAV dolerių.

Nuteistasis R. M. , kurio parodymais taip pat grindžiama A. T. kaltė, apklausiamas 2001-02-15 parodė, jog prieš šį eksportą reikėjo surasti muitininką, kuris sutvarkytų praleidimą per valstybės sieną be krovinio. D. B. paskambino savo broliui, kuris davė Pasvalyje gyvenančio pažįstamo muitininko telefono numerį. Su tuo muitininku jie susitarė susitikti Pasvalyje šalia jo gyvenamosios vietos, prie daugiabučio namo. D. B. kalbėjosi vienas namo kieme. Tą muitininką iš Pasvalio R. M. matė, nes D. B. su juo kalbėjosi lauke. Kai atvažiavo į Saločių postą, automobilis, kuriame sėdėjo R. M. ir D. B. , stovėjo muitinės teritorijoje tokioje vietoje, iš kurios stebėjo krovininio automobilio patikrinimą. Muitininkas, su kuriuo buvo sutarta, priėjo prie krovininio automobilio, A. J. jam padavė eksporto deklaracijas, muitininkas įėjo į tarnybines patalpas, po to išėjo ir padavė A. J. dokumentus. Vakare grįždami namo iš Latvijos, su A. J. ir D. B. užsuko pas tą patį muitininką į namus Pasvalyje, kur D. B. jam sumokėjo pinigus (t. 15, b. l. 176-179).

Apklausos protokole, surašytame 2005-07-11, R. M. parodymai iki pasakojimo apie A. J. vaidmenį beveik pažodžiui tapatūs 2001-02-15 jo apklausos protokolui. Parodymai apie A. J. vaidmenį pažodžiui tapatūs D. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui 2005-07-18 duotiems parodymams. Tačiau šioje apklausoje R. M. tolesniuose parodymuose skirtingai nei D. B. parodė, kur jie sustojo pasienio zonoje: apie 21 val. pervažiavę Lietuvos ir Latvijos valstybės sieną transporto priemonę pastatė, tik įvažiavę į Latvijos Respubliką, šalia ženklo, žyminčio Latvijos Respublikos valstybės sienos pradžią, kad galėtų stebėti, kaip krovininis automobilis pervažiuoja sieną (t. 16, b. l. 10-16).

R. M. duoti parodymai 2005-07-18 ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 16, b. l. 30-35) pažodžiui tapatūs jo parodymams, duotiems 2005-07-11 apklausos metu.

Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog tiek D. B. , tiek R. M. iki apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją jau buvo keletą kartų apklausti. Palyginus D. B. ir R. M. parodymus, duotus kitiems ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams, su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad protokoluose užfiksuoti šių asmenų parodymai dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių iš esmės pažodžiui, kai kuriose vietose net su vienodomis skyrybos klaidomis, sutampa su jų anksčiau kitiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais.

Tas pat pasakytina apie jau minėtą D. B. bei R. M. parodymų tapatumą tarpusavyje.

Ši aplinkybė leidžia daryti kategorišką išvadą, jog D. B. ir R. M. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjas bei kiti pareigūnai užfiksavo ne pagal tai, ką šie asmenys parodė apklausų metu, o perrašę ar kitaip atsižvelgę į ankstesnius ikiteisminiame tyrime duotus D. B. ir R. M. parodymus.

Apklausos metu asmenų duotų parodymų fiksavimas apklausos protokole ne pagal jų parodymus pažeidžia BPK 179 str., 188 str. 4 d. normas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką, todėl D. B. ir R. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui bei tyrėjams, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistųjų D. B. bei R. M. parodymus, pasirėmęs tik duotais teisme praėjus daugiau kaip septyneriems metams po įvykių, kurie jau vien dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, be to, atsižvelgus į pačių nuteistųjų didelės apimties nusikalstamą veiką, kelia abejonių dėl jų patikimumo.

Vadovaudamasis BPK 276 str. 1 d. 3 p., teismas turėjo balsu perskaityti šių nuteistųjų ankstesnius parodymus, kadangi jie būtų labai svarbūs byloje esantiems įrodymams patikrinti, juos nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti. Tik tada pirmosios instancijos teisme duotus D. B. bei R. M. parodymus būtų galima teisingai įvertinti jų ankstesnių parodymų ir įrodymų visumos kontekste.

Tas pat pasakytina apie liudytojo A. J. parodymų ištyrimą bei vertinimą.

Liudytojas A. J., kurio parodymais irgi grindžiama A. T. kaltė, ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 123-125) parodė, kad D. B. jį žadėjo nuvežti į Rygą. Jis atvyko į degalinę Panevėžyje. D. B. davė voką su dokumentais ir liepė paduoti muitininkui, kuris prieis prie automobilio. D. B. užtikrino, jog per valstybės sieną važiuos tuščias automobilis. A. J. blogai jautėsi, nes iš vakaro girtavo, todėl beveik visą kelią miegojo. Pasienyje padavė dokumentus pareigūnui, šis kažkur nuėjo, o grįžęs padavė tą patį voką su dokumentais. Po to A. J. vėl užmigo, ir vairuotojas jį pažadino prie Rygos. Vairuotojas laukė ,,užsakovų”, o jis taksi nuvažiavo į miesto centrą. Po kelių valandų grįžęs į tą pačią vietą, rado automobilį su D. B. bei kitu vyru (R. M. ). D. B. sakė, kad kitas automobilis kraunamas, dar sakė, jog pakeliui trumpam užvažiuos į Pasvalį. Pasvalyje nuvažiavo prie namo, D. B. pakvietė vyrą. A. J. pažino, kad tai tas pats muitininkas, kuriam muitinėje padavė dokumentus. Su muitininku kalbėjosi D. B. , buvo priėjęs ir R. M. , o liudytojas sėdėjo automobilyje ir nieko negirdėjo. Ar bendrakeleiviai muitininkui ką nors perdavė, nematė. Muitininką įsiminė, nes jis buvo gana išraiškingų bruožų: tamsių plaukų ir ūsų, lyg rytietiškų veido bruožų. Po 2-3 m. laikraštyje buvo žinutės, jog sulaikytas muitininkas, ir nuotrauka, tada jis jį atpažino.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į aptartų liudytojo A. J. parodymų užrašymo apklausos protokole nenatūralų kryptingumą, nebūdingą laisvanoriškam pasakojimui: ,,jis (D. B. ) užtikrino mane, kad aš tikrai važiuosiu nepakrautu automobiliu”, ,,pabrėžiu, kad aš visą laiką žinojau, kad krovininis automobilis važiuoja tuščias, gali būti, kad apie tai kalbėjausi su vairuotoju” ir pan.

Logiškai nepaaiškinama, kodėl liudytojui, nedalyvavusiam nusikalstamoje veikoje, buvo būtinas kaltininko užtikrinimas dėl važiavimo per valstybės sieną aplinkybių arba liudytojas pats turėtų parodyti situacijos suvokimą ir tyrėjui užakcentuoti aplinkybes, kurias vėliau pareigūnai įvardys kaip nusikalstamas.

Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, jog liudytojas A. J. pats teistas už PVM pasisavinimą (t. 5, b. l. 125). Teisėjų kolegijos nuomone, tai irgi turėjo įtakos jo parodymų objektyvumui.

Pagal pirminius D. B. , R. M. ir A. J. parodymus įvykio dieną A. T. muitinėje dirbo, nes visi jie tvirtino, kad muitinėje A. J. dokumentus padavė būtent jam. Be to, D. B. parodė, jog jis A. T. paklausęs, kada atvežti pinigus, ir šis atsakęs ,,po darbo”.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teisme šie asmenys jau nebuvo tokie kategoriški: kaltinamieji D. B. bei R. M. parodė nematę, ar dokumentus iš A. J. paėmė tas pats muitininkas, su kuriuo tarėsi, nes buvo tamsu; liudytojas A. J. taip pat negalėjo tiksliai pasakyti, ar tikrai matė muitinės pareigūną; liudytojas netgi teigė, kad to žmogaus teismo salėje nemato. Tiesa, į primygtinius teisėjo ir prokuroro klausimus liudytojas A. J. atsakydavo, jog tvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Beje, nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė liudytojo A. J. parodymus, duotus ne teisme, bet ikiteisminio tyrimo metu. Teismas neatsižvelgė, jog ankstesni bei vėlesni liudytojo parodymai nenuoseklūs, ir to nuosprendyje neįvertino.

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. J. taip pat buvo nenuoseklus. Be kitų momentų, kurie bus aptarti vėliau, jis argumentavo savo parodymus, kad, jo nuomone, muitinėje dokumentus padavė A. T. , tuo, jog tada buvo šviesu, nebuvo vakaras.

Tokie A. J. parodymai akivaizdžiai prieštarauja ne tik nuteistojo D. B. (,,važiavom vakare”) bei R. M. (,,Saločių kelio punkte buvo tamsu”) duotiems parodymams, bet ir objektyviai nustatytoms aplinkybėms: iš Latvijos Respublikos kompetentingos institucijos gautoje medžiagoje, suteikiant Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašomą teisinę pagalbą, nustatyta, kad krovininis furgonas ,,IVECO”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1998-11-20 į Grenctalės PKP įvažiavo 18.31 val. (t. 9, b. l. 78-79), taigi tokiu metų laiku saulei leidžiantis apie 16 val., negalėjo būti šviesu.

Čia ir anksčiau išdėstytas liudytojo A. J. parodymų vertinimas teisėjų kolegijai leidžia remtis tik ta jų dalimi, kurią objektyviai patvirtina kiti įrodymų šaltiniai.

Byloje nustatyta, jog įvykio dieną A. T. Saločių kelio poste nedirbo (t. 20, b. l. 68-69, 72-74). Taip pat nustatyta, kad UAB ,,Metritas” eksporto deklaracija Nr. 8PR21104751 patvirtinta muitinės inspektoriaus Ž. P. asmeniniu spaudu Nr. C248C (t. 5, b. l. 92, 93).

Liudytojas Ž. P. pirmosios instancijos teisme neigė suklastojęs eksporto dokumentus arba davęs savo asmeninį spaudą A. T. Jis negalėjo paaiškinti, kaip jo asmeninis spaudas galėjo atsirasti ant dokumentų.

Taip pat liudytojas Ž. P. teisme patvirtino, jog nedarbo metu draudžiama būti poste. Asmeninis spaudas darbo pamainos pradžioje pareigūnui išduodamas pasirašytinai ir grąžinamas pasibaigus darbui. Spaudai nedarbo metu saugomi pamainos viršininko seife, nuo kurio raktą turi tik jis. A. T. negalėjo prieiti prie spaudų, nes pareigūnams nedirbant jie būna užrakinti seife.

Pirmosios instancijos teisme A. T. taip pat patvirtino, kad nedarbo dieną atvykti į Saločių kelio postą negalėjo, nes viskas žymima registracijos žurnale. Juo labiau nedarbo metu draudžiama rodytis su uniforma.

Liudytojas A. J. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai patvirtino, jog muitininkas, kuriam jis padavė dokumentus, dėvėjo uniformą.

Taigi neįtikėtina, kad nedarbo metu uniformuotas A. T. būtų buvęs darbo vietoje, ėmęs iš vairuotojo dokumentus muitiniam patikrinimui ir tuo nesukėlęs įtarimo kitiems dirbantiems muitininkams bei pamainos viršininkui.

Dėl to atmetami kaip nepagrįsti nuteistųjų D. B. , R. M. ir liudytojo A. J. parodymai, jog pastarasis Saločių kelio poste dokumentus muitiniam patikrinimui padavė A. T. .

Žemesnės instancijos teismas

Beje, apeliacinės instancijos teisme nuteistieji D. B. ir R. M. šią aplinkybę paneigė paaiškinę, kad nuo jų iki tikrinamo automobilio buvo per didelis atstumas, jog būtų galima įžiūrėti muitininko veidą. Tačiau liudytojas A. J. vis tiek manė, kad dokumentus padavė A. T. .

Iš jau aptartų parodymų daroma išvada, jog 1998-11-20 Saločių kelio poste A. T. niekas negalėjo matyti, byloje nėra jokio įrodymo, kad jis ten tą dieną buvo, paėmė iš A. J. ir nešė tvarkyti, po to grąžino su reikiamomis žymomis dokumentus.

Vienas iš bendrininkavimo požymių yra susitarimas kartu su kitais bendrininkais daryti nusikaltimą. Tokio susitarimo buvimas, kaip ir kitos nusikalstamos veikos įrodytumui bei kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, turi būti įrodytos abejonių nekeliančiais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog D. B. paaiškinimus dėl susitarimo su A. T. patvirtina nuteistojo R. M. paaiškinimai apie patį dviejų D. B. susitikimų su A. T. faktą, liudytojo H. B. paaiškinimai, kad jis yra davęs savo broliui D. B. A. T. telefono numerį.

Iš tiesų liudytojas H. B. pirmosios instancijos teisme parodė, jog davė broliui A. T. telefono numerį, tačiau vien šio fakto konstatavimas dar neįrodo A. T. kaltės padėjus D. B. ir R. M. neišvežti per valstybės sieną prekių.

Nuteistųjų D. B. bei R. M. parodymai apie susitarimą su A. T. dėl fiktyvaus eksporto yra prieštaringi.

Iš jau paminėtų pirminių ir teisme duotų R. M. parodymų matyti, kad tariantis su A. T. bei perduodant atlygį jis sėdėjo automobilyje ir tik stebėjo pačius susitikimų faktus, tačiau pokalbių negirdėjo, o apie jų turinį sužinojo iš į automobilį sugrįžusio D. B. .

Teisme jis taip pat patvirtino, jog A. T. Pasvalyje matė du kartus: pirmą – kai D. B. tarėsi, antrą – kai D. B. su juo atsiskaitė. Matė per atstumą, bet žmogaus veidą įsižiūrėjo. Patikino, kad antrą kartą pažino A. T. . Kai vyko pinigų perdavimas, jis sėdėjo automobilyje, išlipęs nebuvo.

D. B. teisme taip pat panašiai parodė, jog Pasvalyje tardamasis dėl eksporto su muitininku Arūnu jis kalbėjo vienas, R. M. sėdėjo automobilyje. Tą pačią dieną, kai automobilis per pasienį pervažiavo, jis sumokėjo pinigus Arūnui. Tuo metu R. M. sėdėjo automobilyje. Ar jis matė pinigų perdavimą, nežino.

Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. J. parodė, kad Pasvalyje iš automobilio išlipo D. B. ir R. M. , o liudytojas liko sėdėti automobilyje. Liudytojas nepažino to asmens, su kuriuo kalbėjo D. B. , jo kaip ir nematė. Tačiau kolegijos pirmininkei perskaičius liudytojo ankstesnius parodymus, jo atsakymai į klausimus tapo nenuoseklūs: tai jis matė teismo salėje asmenį, kuriam D. B. perdavė pinigus, tai abejodamas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, jog tai tas pats asmuo, paaiškinęs, kad A. T. jam yra labai matytas žmogus, jis jo nuotraukas matė laikraštyje.

Teisėjų kolegijai atrodo neįtikinamas liudytojo teiginys, jog vieną ar du kartus matytą muitinės pareigūną jis po 2-3 metų atpažino laikraštyje.

Liudytojo A. J. parodymai nesutampa su D. B. ir R. M. parodymais, kas kalbėjo su A. T. .

Ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme D. B. ir R. M. tvirtino, kad su A. T. abu kartus kalbėjo vienas D. B. , o R. M. tuo metu sėdėjo automobilyje, tačiau per atstumą matė muitinininką.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teisme A. J. patvirtinus savo ankstesnius parodymus, jog su muitininku kalbėjosi D. B. , tačiau buvo priėjęs ir R. M. , pastarasis suabejojo savo ankstesniais parodymais teigdamas, kad gal ir jis buvo išlipęs iš automobilio langus pavalyti.

Iš nuotraukų, esančių prie R. M. parodymų patikrinimo protokolo (t. 16, b. l. 24-27), matyti, jog prie namo niekur nėra šviestuvų, todėl neįtikėtina, kad vėlai vakare jis galėjo įsižiūrėti asmenį, su kuriuo bendravo D. B. .

Vertinant D. B. ir R. M. parodymų patikimumą bei pakankamumą, būtina atkreipti dėmesį į pirmosios instancijos teismo nenuoseklumą.

Šioje byloje abu paminėti nuteistieji ir viena liudytoja davė parodymus dėl R. G. pareikštų kaltinimų apgaule įgijus didelės vertės turtą bei neteisėtai neišvežus prekių iš Lietuvos Respublikos. Ikiteisminio tyrimo teisėjui D. B. davė R. G. kaltinančius parodymus, tačiau pirmosios instancijos teisme juos paneigė. Pats R. G. savo kaltę visada neigė. Teismas padarė išvadą, kad negali remtis ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais D. B. parodymais ir negali abejoti jo parodymais teisme. Teismas nusprendė, jog R. M. bei liudytojos parodymų ir byloje esančių dokumentų nepakanka R. G. kaltei įrodyti, todėl jį išteisino.

Skundžiamoje nuosprendžio dalyje teismas pasielgė priešingai – net pripažinęs, kad nepavyko nustatyti, kokiu būdu A. T. padarė jam inkriminuotą veiką, jo kaltę pagrindė jau išdėstytais nenuosekliais D. B. bei R. M. parodymais, juos laikydamas tinkamais ir pakankamais A. T. kaltei pagrįsti, visiškai nemotyvuodamas, kaip jo kaltę įrodo nuosprendyje paminėtų liudytojų E. G. , D. B. , A. J. , Ž. P. parodymai, kiti įrodymų šaltiniai, pasitenkinęs tik jų išvardijimu.

Teisėjų kolegijos nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti tokiais nenuosekliais, o tuo pačiu ir nepatikimais nuteistųjų D. B. bei R. M. , juo labiau liudytojo A. J. parodymais negalima. Šių asmenų parodymais būtų galima remtis, jei juos patvirtintų kitų įrodymų šaltinių duomenys, o jie patys galėtų logiškai paaiškinti savo parodymų nenuoseklumo priežastį.

Pirmosios instancijos teismas neanalizavo nuteistojo D. B. parodymų ryšio su kitais įrodymais, tarp jų su R. M. bei A. J. parodymais, duotais teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas formaliai pažiūrėjo į šiame nuosprendyje aptartų asmenų ankstesnių bei vėlesnių parodymų neatitikimą ir nuosprendyje padarė nepagrįstas patikimais įrodymais išvadas dėl A. T. kaltės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Byloje yra daug abejonių dėl A. T. kaltės. Šioms abejonėms pašalinti išnaudotos visos galimybės, tačiau to padaryti nepavyko. Tai reiškia, jog jos turi būti aiškinamos nuteistojo naudai.

To pirmosios instancijos teismas nepadarė, nors iš nuosprendžio aprašomosios dalies aiškiai matyti, kad abejonių dėl nuteistojo kaltės ir kitų svarbių aplinkybių šis teismas turėjo.

Tokia išvada darytina jau vien dėl to, kad pats teismas pripažino, nuosprendyje konstatavęs, jog A. T. ,,nenustatytu būdu suorganizavo, kad kaltininkams būtų sudarytos sąlygos tokius veiksmus atlikti”.

Kitaip tariant, byloje nebuvo nustatytas A. T. nusikalstamos veikos, padėjus neteisėtai neišvežti prekių iš Lietuvos Respublikos, realizavimo mechanizmas, nors pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko, padarinių bei kitų svarbių aplinkybių, turi būti nurodytas ir nusikalstamos veikos padarymo būdas (BPK 305 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kaltinimas A. T. padėjus neteisėtai neišvežti prekių iš Lietuvos Respublikos yra visiškai nekonkretus, abstraktus, nenurodyta, kokiu būdu jis ,,suorganizavo”, kad eksporto deklaracijoje būtų padarytos atžymos apie krovinio muitinį tikrinimą ir įregistruotas eksporto procedūros užbaigimas.

Dėl to apeliantas teisus savo apeliaciniame skunde teigdamas, jog toks nekonkretus jam pateiktas kaltinimas nusikalstamos veikos padarymo būdo aspektu pažeidžia jo teisę į gynybą.

Be to, apeliacinės instancijos teisme prokuroras pripažino, kad iš tiesų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepavyko nustatyti, kokiomis aplinkybėmis UAB ,,Metritas” 1998-11-20 muitinės deklaracijoje buvo uždėtas Ž. P. išduotas tarnybinis spaudas. Tačiau prokuroras taip pat pažymėjo, jog A. T. nenurodė jokių būdų ar priemonių, kaip tai galėtų būti papildomai ištirta ar patikrinta.

Atkreipiamas dėmesys, kad, remiantis konstitucine nekaltumo prezumpcijos samprata, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., įtariamasis, kaltinamasis, o šiuo atveju nuteistasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimas yra kaltinančios institucijos pareiga.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus bendrasis teisės principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai.

Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis įtvirtintas ir anksčiau minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nurodyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistojo apeliaciniu skundu, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo duomenimis, daro išvadą, jog įrodymai, kuriais grindžiama A. T. kaltė, neleidžia daryti patikimų ir nekeliančių abejonių išvadų dėl jo kaltumo.

Teisėjų kolegija išdėstė aplinkybes, kurios, jos manymu, rodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. T. kaltės nepakankamai pagrįsta įrodymais arba tie įrodymai sukelia abejonių, kurios taip ir liko nepašalintos. Negalima daryti kategoriškos išvados, jog A. T. padarė nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 6 d. ir 200 str. 1 d., todėl dėl jo priimamas išteisinamasis nuosprendis.

Pagal BK 72 str. 2 d. 3 p. konfiskuoti galima tik iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialinę vertę turinčius daiktus. Pagal to paties straipsnio penktąją dalį, kai konfiskuotas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų asmenų išieško konfiskuoto turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

A. T. išteisinus pagal BK 24 str. 6 d. ir 200 str. 1 d., panaikinama nuosprendžio dalis, kuria, remiantis BK 72 str. 2 d. 3 p., 5 d., iš A. T. išieškota 6 000 litų.

Dėl tos pačios priežasties iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama aplinkybė, liečianti kitus nuteistuosius, kad A. T. padėjo D. B. ir R. M. , veikusiems bendrininkų grupe, neteisėtai neišvežti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių, kurios pagal eksporto deklaraciją turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Tačiau šios aplinkybės pašalinimas neturi reikšmės nurodytų asmenų veikų kvalifikavimui.

Dėl L. S. nusikalstamų veikų

Dėl 39 010,23 Lt įgijimo apgaule

Apeliantė ginčija kaltę apgaule įgijusi savo naudai didelės vertės valstybės biudžeto lėšų, t. y. dėl prekių eksporto į Archangelską nepagrįstai susigrąžinusi 39 010,23 Lt PVM ir juos naudojusi savo individualios įmonės tikslams, tačiau jos kaltę įrodo byloje surinkti įrodymai, o iš dalies ir jos pačios parodymai, prieštaraujantys tiems įrodymams.

Nuteistoji L. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 1998 m. kovo mėn. pas ją atvyko žmogus iš Archangelsko, su kuriuo ji pasirašė sutartį siųsti jam dėvėtus drabužius. Šis žmogus paliko avansą, kurį ji pagal nustatytą tvarką įnešė į savo įmonės kasą, ir tai buvo jos verslo pradžia. Ji pirko tik geros kokybės dėvėtus drabužius, o netinkamus išveždavo į Lapių sąvartyną. Nupirktus drabužius ji eksportavo į Archangelską įmonei ,,Gidroimpuls”, todėl pagrįstai susigrąžino 39 010,23 Lt PVM. Šiuos pinigus ji panaudojo tolimesniam verslui.

Panašius parodymus nuteistoji davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 17, b. l. 87-90).

Tokie apeliantės parodymai neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių.

Rusijos Federacijos atsiųstos medžiagos, gautos vykdant teisinės pagalbos prašymą, vadovaujantis 1959-04-20 Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose (t. 13, b. l. 69-135), duomenys įrodo, kad Archangelsko mišri ribotos atsakomybės bendrovė (toliau – MRAB) ,,Gidroimpuls” 1998-01-14 sudarė sutartį su JAV firma ,,Lamona Associates Limited” pirkti 23 tonas dėvėtų drabužių, bendra sutarties suma buvo 28 290 rublių, t. y. 1 230 rublių už 1 toną (t. 13, b. l. 120-121).

Taigi MRAB ,,Gidroimpuls” atstovas nebuvo sudaręs sutarties su nuteistąja ir nei su ja, nei su kitu asmeniu iš Lietuvos nebendravo (t. 13, b. l. 86-91). Tuo paneigiamas apeliacinio skundo motyvas, jog nuteistoji savo verslą pradėjo, sudariusi susitarimą su šia įmone.

Tos pačios medžiagos vykdant teisinės pagalbos prašymą duomenys įrodo, kad MRAB ,,Gidroimpuls” iš Lietuvos dviem krovininiais automobiliais atvežta 22,31 tonos dėvėtų drabužių, įvertintų 27 441,30 rb. (t. 13, b. l. 114, 118, 128-129).

Iš bylos duomenų nustatyta, jog L. S. įmonės vardu vežėjas pristatė MRAB ,,Gidroimpuls” 830 maišų, sveriančių 10 670 kg, dėvėtų drabužių (t. 13, b. l. 110, 111), kurių vertė 13 124,10 rb. (t. 13, b. l. 118).

880 maišų dėvėtų drabužių, įvertintų 14 317,20 rb., MRAB ,,Gidroimpuls” pristatyta J. K. firmos vardu (t. 13, b. l. 108-109, 114).

Visiškai kitokius duomenis pateikė nuteistoji. 1998-04-29 eksporto deklaracijoje Nr. 8KR14102261 bei ją lydinčiuose dokumentuose nurodyta, kad L. S. eksporto vertė yra 245 410 Lt, t. y. 23 Lt už 1 kilogramą dėvėtų drabužių (t. 11, b. l. 105-108).

Eksperto išvados Nr. 07-100 duomenys įrodo, jog pagal minėtą sutartį, sudarytą tarp JAV firmos ,,Lamona Associates Limited” ir Archangelsko MRAB ,,Gidroimpuls”, gauti dėvėti drabužiai yra su plyšimų pėdsakais, sutepti (t. 13, b. l. 116-117).

Ši eksperto išvada paneigia nuteistosios versiją, kad ji pirko tik geros kokybės dėvėtus drabužius.

Beje, MRAB ,,Gidroimpuls” gautų dėvėtų drabužių atsisakė, už juos nemokėjo, ir Rusijos valstybė juos realizavo iš muitinės saugojimo sandėlių, net negavusi tos sumos, kuri buvo numatyta minėtoje sutartyje tarp Archangelsko MRAB ,,Gidroimpuls” bei JAV firmos ,,Lamona Associates Limited” (t. 13, b. l. 134-135).

Vien šie objektyvūs duomenys įrodo, jog L. S. įmonė eksportavo Archangelsko MRAB ,,Gidroimpuls” (prieš tai nupirkusi) visiškai ne tokios vertės dėvėtus drabužius, už kuriuos ji vien PVM tariamai sumokėjo 39 010,23 Lt.

Apeliantė eksporto tikrumą motyvuoja argumentu, kad MRAB ,,Gidroimpuls” jai nereiškė jokių pretenzijų dėl gautų prekių kokybės.

Šis apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas.

MRAB ,,Gidroimpuls” atsisakė gautos siuntos dėl blogos prekių kokybės, už jas nemokėjo ir nepatyrė jokių nuostolių, todėl neturėjo pagrindo reikšti bei nereiškė materialinių pretenzijų. Tačiau ši aplinkybė neįrodo apeliantės teisumo, tariamai eksportavus tinkamos kokybės gaminius.

Beje, net nesigilinant į kitas aplinkybes, nerealu ir neįtikėtina, kad pirkimo-pardavimo sutarties tarp JAV firmos ,,Lamona Associates Limited” bei Archangelsko MRAB ,,Gidroimpuls” bendrai sumai esant tik 28 290 rb. (23 tonos dėvėtų drabužių), apeliantė, pristačiusi bendrovei mažiau negu pusę sutartyje numatyto drabužių kiekio (10 670 kg), juos pati pirkdama būtų sumokėjusi 243 011 Lt (t. 11, b. l. 126), o eksportavusi prekių net už 245 410 Lt (t. 11, b. l. 105), t. y. keliasdešimt kartų brangiau, negu sutartimi numatytos pajamos iš eksporto (šio sandorio metu Lietuvos bankas buvo nustatęs valiutų santykį 0,6542 lito už 1 Rusijos Federacijos rublį).

Išdėstytų įrodymų šaltinių duomenys įrodo, kad L. S. neeksportavo jos nurodytos vertės dėvėtų drabužių MRAB ,,Gidroimpuls”, todėl neturėjo teisės susigrąžinti tokio dydžio PVM, kokį ji nurodė PVM deklaracijoje ir prašyme grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką.

Antra vertus, eksportuojant prekes susigrąžinti PVM galima tik tuo atveju, jei jis buvo sumokėtas tas prekes perkant.

Iš L. S. Kauno miesto VMI pateiktos PVM deklaracijos, prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, Kauno miesto VMI dokumentų duomenų (t. 11, b. l. 126-130) matyti, kad L. S. IĮ 1998 m. balandžio mėn. pirko dėvėtų drabužių iš UAB ,,Dalmeta”, UAB ,,Viesulas”, V. S. IĮ, N. B. IĮ, M. K. IĮ ir D. K. IĮ už 243 011 Lt, todėl jai grąžinama, užskaičius kelių mokestį, 43 005 Lt PVM.

Tačiau bylos duomenų visetas tokios vertės dėvėtų drabužių pirkimą ir pardavimą paneigia.

Pagal UAB ,,Dalmeta” 1998-04-29 PVM sąskaitą faktūrą GAA Nr. 6355409 ir keturis kasos pajamų orderius (t. 11, b. l. 96-100) nustatyta, jog L. S. iš šios įmonės iš tiesų pirko 6 700 kg dėvėtų drabužių už 30 833,40 Lt. Drabužiai pagal bylos medžiagą buvo eksportuoti, todėl už juos priklausantis susigrąžinti 4 703,40 Lt PVM laikytas pagrįstu ir dėl jo L. S. kaltinimas nepareikštas.

Liudytojas R. B. , buvęs UAB ,,Viesulas” vienas iš steigėjų ir direktorius, ikiteisminio tyrimo metu (t. 12, b. l. 144-146) bei pirmosios instancijos teisme parodė, kad dar 1997 m. pradžioje buvo nuspręsta bendrovės veiklą sustabdyti, o vėliau likviduoti. Ši bendrovė niekada neprekiavo dėvėtais drabužiais, todėl 1998 m. balandžio ir liepos mėnesiais jų negalėjo parduoti L. S. IĮ. Sustabdžius įmonės veiklą buvo įsilaužta į administracines patalpas ir pavogti kompiuteris, PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai, krovinio gabenimo važtaraščiai. Dėl to liudytojas kreipėsi į policiją bei VMI.

Specialisto išvados Nr. 6406 duomenys (t. 14, b. l. 83-95) įrodo, kad UAB ,,Viesulas” pateikė Telšių apskrities VMI deklaracijas už 1998 m. balandžio ir liepos mėn., tačiau jose nėra duomenų apie tuo metu vykdytą veiklą, bendrovė aptariamu laikotarpiu nemokėjo jokių mokesčių į valstybės biudžetą.

Tiesa, formuluodamas kaltinimą L. S. dėl jos veikos 1998 m. balandžio ir gegužės mėnesiais, teismas nuosprendžio aštuntame lape du kartus įrašė tą patį šios bendrovės PVM sąskaitos faktūros numerį (LAA Nr. 4955337) vietoje skirtingų numerių (LAA Nr. 4955336 ir LAA Nr. 4955337), tačiau jau minėtos specialisto išvados Nr. 6406 duomenys įrodo, kad teismas padarė rašymo apsirikimą.

Liudytojas V. S. neapklaustas, nes nepavyko nustatyti jo buvimo vietos, tačiau iš Kauno miesto VMI archyve esančio jo 1998-12-02 paaiškinimo (t. 13, b. l. 36) matyti, jog 1998 m. vasarą dingo visa jo buhalterija, o pas pažįstamą laikyti tušti blankai sušlapo ir tapo netinkami naudoti, jie sudeginti.

Nežiūrint į tai, Panevėžio apskrities VMI Panevėžio skyriuje esančios V. S. IĮ 1998 m. balandžio mėn. PVM deklaracijos duomenys (t. 13, b. l. 31) įrodo, kad ši įmonė balandžio mėn. pardavė prekių tik už 1 405 Lt, nuo šios sumos PVM sudarė 253 Lt, į biudžetą ji nieko nemokėjo, o jai priklausė grąžinti iš biudžeto tik 63 Lt.

Taigi ši įmonė nedeklaravo 7 624,80 Lt pardavimo PVM sumos, įformintos pirkėjo – L. S. IĮ – vardu, nors šią sumą L. S. nurodė priede prie prašymo grąžinti PVM, ją išskyrusi pagal V. S. įmonės 1998-04-24 PVM sąskaitą faktūrą GAB Nr. 3368575.

Liudytojas N. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 13, b. l. 25-26) ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad 1997 m. Kaune individualią įmonę jo vardu įsteigė kažkoks vyras, kurio duomenų jis neprisimena. Tas asmuo vykdė kažkokią veiklą liudytojo vardu. L. S. liudytojas nepažįsta.

Iš jau minėtos specialisto išvados Nr. 6406 duomenų matyti, kad N. B. IĮ neteikė jokių deklaracijų Kauno apskrities VMI ir nemokėjo jokių mokesčių.

Liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 12, b. l. 169-170) ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog 1997 m. rugsėjo mėn. jo vardu įsteigti individualią įmonę paprašė G. S. , kuris daugiau kaip po metų iš jo atėmė visus įmonės dokumentus. Tuos metus, kol dokumentai buvo pas liudytoją, įmonė jokios veiklos nevykdė, taigi ir dėvėtais drabužiais neprekiavo. L. S. liudytojas nepažįsta.

Specialisto išvados Nr. 6406 duomenys įrodo, kad M. K. IĮ 1998 m. balandžio, birželio ir liepos mėn. deklaracijose, pateiktose Telšių apskrities VMI, nenurodė jokių veiklos duomenų, bendrovė tuo laikotarpiu nemokėjo jokių mokesčių į valstybės biudžetą.

Liudytojas D. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 12, b. l. 185-187) ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog 1997 m. gruodžio mėn. jam dingo piniginė su pasu, tą pačią dieną pranešė policijai. Vėliau sužinojo, kad jo vardu įregistruota firma. Tai patvirtina liudytojui išduota pažyma (t. 12, b. l. 188). L. S. liudytojas nepažįsta.

Iš specialisto išvados Nr. 6406 duomenų matyti, jog D. K. IĮ 1998 m. balandžio mėn. neteikė jokių deklaracijų Kauno apskrities VMI ir nemokėjo jokių mokesčių.

Apklaustų liudytojų parodymai, specialisto išvados Nr. 6406 duomenys ir kiti nuosprendyje išdėstyti įrodymai paneigia aplinkybę, kad L. S. IĮ 1998 m. balandžio mėn. pirko dėvėtų drabužių iš šių liudytojų individualių įmonių, nors tai tariamai patvirtina įmonių vardu išrašyti dokumentai.

Tai reiškia, kad nuteistoji eksportavo Archangelsko MRAB ,,Gidroimpuls” nežinia iš kur (išskyrus UAB ,,Dalmeta”) įgytus dėvėtus drabužius, už juos nemokėjo PVM ir neturėjo teisės jo susigrąžinti.

Dėl to L. S. patvirtinti melagingi duomenys, įrašyti į UAB ,,Viesulas” PVM sąskaitas faktūras LAA Nr. 4955336 ir 4955337, V. S. IĮ PVM sąskaitą faktūrą GAB Nr. 3368575, N. B. IĮ PVM sąskaitas faktūras GAD Nr. 3428397 ir 3428399, M. K. IĮ PVM sąskaitą faktūrą LAC Nr. 3507412 ir D. K. IĮ PVM sąskaitą faktūrą GAC Nr. 1024430 dėl sumokėto PVM už tariamai pirktas prekes (t. 11, b. l. 128), yra jos nusikalstamo veiksmo pasekmė.

Antra vertus, šių liudytojų parodymais nuteistoji L. S. motyvuoja savo nekaltumą, kad ji nežinojo pirkusi geros kokybės dėvėtus drabužius iš neveikiančių įmonių, tačiau juos teisėtai pardavė Archangelsko įmonei ,,Gidroimpuls”, todėl turėjo pagrindą atsiimti PVM, t. y. neigia savo nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę.

Išdėstytus liudytojų parodymus vertinant atskirai, galima būtų sutikti su nuteistosios versija.

Tačiau įrodymai, vadovaujantis BPK 20 str. 5 d., turi būti vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymai – ne tik nuteistosios ir jau minėtų liudytojų parodymai, PVM sąskaitos faktūros bei kiti su jomis susiję dokumentai, bet ir duomenys, gauti iš užsienio valstybių, jų kompetentingoms institucijoms vykdant Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros teisinės pagalbos prašymus. Tie duomenys tiriant šią bylą gauti teisėtais būdais, patikrinti pirmosios instancijos teisme. Jie yra lygiavertis įrodymų šaltinis ir pirmosios instancijos teismo bei šiame nuosprendžiuose jau aptarti. Jie įrodo, kad Archangelsko MRAB ,,Gidroimpuls” gavo ne tokios vertės dėvėtus drabužius, kokia fiktyviai nurodyta L. S. IĮ eksporto deklaracijoje Nr. 8KR14102261 bei prie prašymo sugrąžinti PVM pridėtuose dokumentuose, ir už gautą siuntą nesumokėjo. Dėl to nuteistoji neturėjo teisės susigrąžinti 39 010,23 Lt PVM.

Kauno miesto VMI archyviniai dokumentai įrodo, kad ši suma (taip pat ir 4 703,40 Lt PVM už iš UAB ,,Dalmeta” pirktas prekes) 1998-05-21 L. S. grąžinta pavedimu Nr. 1266 (t. 11, b. l. 127-130).

Iš Hansabanko archyvinių dokumentų kopijų matyti, jog iš įmonės sąskaiton pervestos sumos L. S. 1998-05-22 čekiu Nr. 4505753 pasiėmė 42 700 Lt (t. 12, b. l. 59, 62), įskaitant 39 010,23 Lt neteisėtai susigrąžinto PVM. Nuteistoji buvo vienintelė įmonės savininkė, todėl šiais pinigais disponavo kaip savais.

Ši suma viršija 250 MGL dydį (nusikalstamos veikos padarymo metu 1 MGL buvo prilyginamas 125 Lt), o didesnis negu 250 MGL, t. y. 31 250 Lt dydžio, turtas laikomas didelės vertės.

Taigi įrodymų visetas įrodo nuteistosios L. S. kaltę apgaule įgijus savo naudai 39 010,23 Lt, t. y. didelės vertės svetimą turtą (valstybės biudžeto lėšas), todėl ši jos veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d. Dėl 72 361,30 Lt įgijimo apgaule

Apeliantė ginčija kaltę tęstine veika apgaule įgijusi savo naudai 72 361,30 Lt, t. y. didelės vertės valstybės biudžeto lėšų, dėl prekių eksporto į Maskvą bei Kijevą nepagrįstai susigrąžinusi PVM ir jį naudojusi savo individualios įmonės tikslams.

Nuteistoji L. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 1998 m. liepos mėn. UAB ,,Janvida” atstovas pasiūlė iš bendrovės nupirkti krovinį ir jį eksportuoti į Maskvą bendrovės surastam pirkėjui. Pati UAB ,,Janvida” to negalėjo padaryti, nes neturėjo reikiamų dokumentų. Apeliantė nupirko pasiūlytą krovinį, kurį sudarė rankinės, pėdkelnės bei trikotažo gaminiai, ir jį pardavė Rusijoje, Maskvoje esančiai bendrovei ,,Endi K”.

Taip pat nuteistoji parodė, kad tą patį mėnesį ji eksportavo bendrovei ,,Longo” į Ukrainą, Kijevą, iš UAB ,,Sofralita” ir kitų įmonių pirktą dėvėtų drabužių siuntą.

Apeliantės nuomone, abiem atvejais ji teisėtai įsigijo prekes ir jas eksportavo, todėl pagrįstai susigrąžino 72 361,30 Lt PVM (34 328,05 Lt už iš UAB ,,Janvida” pirktas prekes ir 38 033,28 Lt už iš UAB ,,Sofralita” bei kitų įmonių pirktą dėvėtų drabužių siuntą).

Analogiškus parodymus nuteistoji davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 17, b. l. 87-90).

Dėl šio nusikaltimo L. S. nuteisimas pripažįstamas pagrįstu tik iš dalies.

1. Dėl 34 328,05 Lt įgijimo apgaule

Apeliantės pateikta versija dėl rankinių, pėdkelnių bei trikotažo gaminių pirkimo iš UAB ,,Janvida” ir jų eksportavimo bendrovei ,,Endi K” neatitinka nustatytų bylos aplinkybių.

Iš Rusijos Federacijos atsiųstos medžiagos, gautos vykdant teisinės pagalbos prašymą, vadovaujantis 1959-04-20 Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose bei 1992-07-21 sutartimi tarp Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, duomenų (t. 13, b. l. 151-174) matyti, kad ribotos atsakomybės bendrovė (toliau – RAB) ,,Endi-K” iš tiesų registruota Maskvoje, Kargopolskaja g. 2, tačiau nuo registravimo dienos 1998-04-29 iki pat teisinės pagalbos prašymo vykdymo 2004 m. balandžio mėn. ji neteikė buhalterinių ataskaitų mokesčių inspekcijai, jos vienintelė dalyvė (steigėja, vadovė, vyriausioji buhalterė) G. D. registruota Oriolo mieste.

Tai reiškia, jog RAB ,,Endi-K” yra fiktyvi, ji nevykdė jokios veiklos ir L. S. negalėjo jai eksportuoti dėvėtų drabužių, eksportas šiai bendrovei buvo fiktyvus.

Tačiau nuteistoji pateikė visiškai kitokius duomenis.

Iš Kauno teritorinės muitinės paimtoje 1998-07-18 eksporto deklaracijoje Nr. 8KG11101899 ir ją lydinčiuose dokumentuose nurodyta, kad L. S. eksportavo RAB ,,Endi-K” 11 tonų prekių, t. y. 133 maišus išdirbtos odos rankinių, 20 maišų pėdkelnių iš sintetinių pluoštų ir 9 maišus trikotažo gaminių, kurių bendra vertė 205 045 Lt (t. 11, b. l. 135-140).

L. S. teigia, jog ji aptariamas prekes pirko iš UAB ,,Janvida”, bet šią jos versiją paneigia objektyvūs duomenys.

Panevėžio apskrities VMI 2005-06-02 rašto Nr. (1.13)-6-5895 ir jos priedo duomenys (t. 13, b. l. 29, 30) įrodo, kad UAB ,,Janvida” yra pateikusi PVM deklaraciją už 1998 m. liepos mėn., tačiau tuo laikotarpiu už parduotas prekes, suteiktas paslaugas ji gavo 929 Lt ir iš pirkėjo gavo tik 142 Lt PVM.

Taigi ši įmonė nedeklaravo penkis kartus po 6 865,61 Lt, t. y. iš viso 34 328,05 Lt, pardavimo PVM sumos, įformintos pirkėjo – L. S. IĮ – vardu, nors šias sumas L. S. nurodė priede prie prašymo grąžinti PVM, jas išskyrusi pagal UAB ,,Janvida” 1998-07-01, 1998-07-02, 1998-07-03, 1998-07-07 ir 1998-07-08 PVM sąskaitas faktūras atitinkamai GAD Nr. 1993436, 1993437, 1993438, 1993439 ir 1993440 (t. 11, b. l. 197).

Beje, nustatyta, kad PVM sąskaitos faktūros GAD Nr. 1992771-1993770 įgytos 1998-05-19 UAB ,,Janvida” vardu, pateikus suklastotus dokumentus (t. 13, b. l. 43). Jos pripažintos negaliojančiomis (t. 13, b. l. 47, 48).

UAB ,,Janvida” generalinis direktorius V. J. neapklaustas, nes miręs (t. 13, b. l. 46). Tačiau Kauno apskrities VMI archyve yra 1998-11-12 V. J. raštas Panevėžio miesto VMI viršininkui, kad UAB ,,Janvida” nepalaikė jokių ryšių su L. S. įmone, pastaroji iš UAB ,,Janvida” nėra įsigijusi jokių prekių.

Iš to daroma išvada, jog L. S. IĮ nepirko iš UAB ,,Janvida” jokių prekių, o nežinia iš kur įgytas prekes nemokant PVM fiktyviai eksportavo neveikiančiai RAB ,,Endi-K”, todėl neturėjo teisės susigrąžinti 34 328,05 Lt PVM.

L. S. IĮ sugrąžinta bendra PVM suma už du eksportus – RAB ,,Endi-K” ir RAB ,,Longo” – vienu mokestiniu pavedimu Nr. 2056, todėl įrodymai bei argumentai, susiję su sugrąžinto PVM konkrečių sumų už kiekvieną eksportą atskyrimu, bus išdėstyti vėliau, aptarus L. S. IĮ eksportą į Ukrainą.

2. Dėl 38 033,28 Lt įgijimo apgaule

Apeliantė argumentuoja dėvėtų drabužių eksporto į Ukrainą kiekį bei vertę eksporto deklaracijos Nr. 8KR14103983, PVM sąskaitos faktūros SAA Nr. 1846785 ir jų priedų duomenimis (t. 11, b. l. 160-168, 191-192), iš kurių matyti, kad L. S. IĮ 1998-07-29 eksportavo RAB ,,Longo”, esančiai Ukrainoje, Kijeve, M. B. g. 25a, 270 468 Lt vertės 12 294 kg dėvėtų drabužių, kuriuos ji pirko iš BĮ UAB ,,Sofralita” ir kitų įmonių.

Byloje yra iš Ukrainos gauta medžiaga, įvykdžius teisinės pagalbos prašymą, vadovaujantis 1959-04-20 Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose bei 1993-07-07 sutartimi tarp Ukrainos ir Lietuvos Respublikos dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (t. 19, b. l. 99-112).

Iš šios medžiagos matyti, kad L. S. nurodytu adresu nuo 1998 m. buvo ir tebėra įsikūręs medicinos centras ,,Ellada”, priklausantis RAB ,,Kijevinvest-Olimpija”. Šio centro patalpų niekas nebuvo išsinuomojęs.

Kadangi nenustatyta, kada konkrečiai 1998 m. tose patalpose įsikūrė medicinos centras, o pagal bendrą baudžiamosios teisės principą visos abejonės aiškinamos kaltininko naudai, daroma išvada, jog L. S. eksportavo prekes į Ukrainą, Kijevą, būtent RAB ,,Longo”.

Šiame nuosprendyje jau aptarta, kad susigrąžinti PVM galima, tik jį sumokėjus perkant prekes ir jas eksportavus.

L. S. pateikti duomenys Kauno apskrities VMI įrodo, jog prašydama grąžinti PVM permoką ji nurodė 1998 m. birželio ir liepos mėn. dėvėtus drabužius pirkusi iš N. B. firmos, M. K. IĮ, UAB ,,Janvida” (šis tariamas pirkimas ir eksportas jau aptartas anksčiau), UAB ,,Viesulas”, UAB ,,Autoramis”, UAB ,,Dalmeta”, BĮ UAB ,,Sofralita” (t. 11, b. l. 197-198).

Bylos duomenys įrodo (t. 11, b. l. 150-159) arba bent nepaneigia (t. 11, b. l. 197; t. 12, b. l. 180-182) nuteistosios aiškinimo, kad ji iš tiesų pirko 22 872 kg dėvėtų drabužių, tačiau tik iš trijų paskutinių bendrovių, t. y. iš UAB ,,Autoramis”, UAB ,,Dalmeta” ir BĮ UAB ,,Sofralita”, sumokėdama 9 654,84 Lt PVM (t. 11, b. l. 150-159, 197-198), iš kurių eksportavo RAB ,,Longo” 12 294 kg (t. 11, b. l. 160).

Dėl šios susigrąžintos PVM sumos L. S. kaltinimas nepareikštas.

Tiesa, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje UAB ,,Autoramis” klaidingai įvardytas UAB ,,Safrolita”, tačiau iš bylos duomenų (t. 11, b. l. 197-198) matyti, kad tai yra rašymo apsirikimas, kadangi nurodyta, jog dėvėti drabužiai pirkti iš UAB ,,Safrolita” ir BĮ UAB ,,Safrolita”, o tai yra viena ir ta pati įmonė – BĮ UAB ,,Sofralita”.

Taip pat teismas klaidingai nurodė, kad L. S. IĮ iš viso eksportavo RAB ,,Longo” daugiau kaip 22 872 kg dėvėtų drabužių, nes eksporto deklaracija neginčijamai įrodo, jog eksportuota tik 12 294 kg, o skaičius 22 872 kg reiškia bendrą iš UAB ,,Autoramis”, UAB ,,Dalmeta” ir BĮ UAB ,,Sofralita” pirktų drabužių kiekį.

Teisėjų kolegija to irgi nelaiko esminiu pažeidimu ir dėl didelės bylos apimties vertina kaip rašymo apsirikimą, juo labiau kad jis palankus nuteistajai, atitinka tikrąsias bylos aplinkybes bei pačios L. S. nurodytą eksporto apimtį.

Liudytojai A. J. ir K. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 11, b. l. 173-175, 181-183), tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, jog visas krovinys, kuris buvo išvežtas į Ukrainą, pakrautas BĮ UAB ,,Sofralita” sandėliuose.

Šios įmonės išduotų sąskaitos faktūros ir kitų dokumentų duomenys (t. 11, b. l. 150-153) įrodo, kad iš pačios BĮ UAB ,,Sofralita” pirkti dėvėti drabužiai sudaro tik nedidelę dalį L. S. IĮ eksporto. Taigi nesant tai paneigiančių įrodymų konstatuojama, jog kitą dalį eksporto sudaro iš jau minėtų UAB ,,Dalmeta” (t. 11, b. l. 158-159) ir UAB ,,Autoramis” pirkti drabužiai (t. 11, b. l. 197), eksportui pakrauti į krovininį automobilį BĮ UAB ,,Sofralita” sandėliuose.

Bylos duomenys įrodo, tai pagrįsta šiame ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiuose, kad iš N. B. IĮ, M. K. IĮ bei UAB ,,Viesulas” L. S. nepirko jokių dėvėtų drabužių. Taigi ji 38 033,28 Lt PVM nemokėjo.

Liudytojų N. B. , M. K. , R. B. parodymai, jog jie nepažįsta L. S. ir jai nepardavė bei negalėjo parduoti dėvėtų drabužių, aptarti analizuojant nuteistosios nusikalstamą veiką dėl fiktyvaus prekių įsigijimo iš šių įmonių ir eksporto į Rusijos MRAB ,,Gidroimpuls”, todėl nekartojami.

Dėl tos pačios priežasties nekartojami specialisto išvados Nr. 6406 duomenys, susiję su šių liudytojų įmonių veikla, tariamai pardavus L. S. dėvėtus drabužius 1998 m. birželio ir liepos mėn.

Taip pat nekartojami teismo motyvai dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 str. 5 d.) konstatuojant faktą, kad pagal pačios nuteistosios surinktus ir parašu patvirtintus duomenis apie susigrąžintino PVM dydį (t. 11, b. l. 197-198) jos eksportuotos prekės yra žymiai mažesnės vertės, negu nurodyta eksporto deklaracijoje Nr. 8KR14103983 bei PVM sąskaitoje faktūroje SAA Nr. 1846785 (t. 11, b. l. 160, 167).

Eksportuodama dėvėtus drabužius į Ukrainą, nuteistoji galėjo susigrąžinti tik juos pirkdama sumokėtą PVM sumą. Dėl to ji negalėjo susigrąžinti 38 033,28 Lt PVM sumos, tariamai sumokėtos ir įrašytos į N. B. IĮ PVM sąskaitas faktūras GAD Nr. 3428391 ir 3428392, M. K. IĮ PVM sąskaitas faktūras LAC Nr. 3508886 ir 3508887 bei UAB ,,Viesulas” PVM sąskaitą faktūrą SAB Nr. 1182138 (t. 11, b. l. 197), kadangi nustatyta, kad L. S. eksportavo tik iš UAB ,,Autoramis”, UAB ,,Dalmeta” ir BĮ UAB ,,Sofralita” pirktas prekes, už kurias ji susigrąžino 9 654,84 Lt PVM ir dėl kurio jai nepareikštas kaltinimas.

Tačiau nežiūrint į išdėstytus įrodymus L. S. negali būti pripažinta kalta dėl 38 033,28 Lt PVM susigrąžinimo, kadangi apeliacinės instancijos teismas nustatė esmingai kitokias aplinkybes, negu nurodyta kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Pagal byloje esančius įrodymus (t. 11, b. l. 197-198) apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad L. S. IĮ pirko iš UAB ,,Autoramis”, UAB ,,Dalmeta” ir BĮ UAB ,,Sofralita” 22 872 kg dėvėtų drabužių, o eksportavo RAB ,,Longo” tik 12 294 kg (t. 11, b. l. 160).

Taigi L. S. IĮ eksportavo teisėtai nupirktas prekes, už kurias ji sumokėjo 9 654,84 Lt PVM ir dėl kurio susigrąžinimo jai kaltinimas nepareikštas.

Iš to daroma išvada, jog kaltinime nurodytą nepagrįstai susigrąžintą 38 033,28 Lt PVM L. S. apskaičiavo ne nuo tariamai eksportuotų prekių, bet nuo iš viso neeksportuotų prekių.

Teisėjų kolegijos nuomone, tai yra iš esmės skirtingos nusikalstamos veikos aplinkybės, kurios nebuvo inkriminuotos nuteistajai. Tokioje situacijoje palikus galioti apkaltinamąjį nuosprendį dėl šios PVM sumos pasisavinimo, būtų pažeista nuteistosios teisė į gynybą, kadangi pakeistas kaltinimas blogintų nuteistosios padėtį (susigrąžino PVM ne nuo eksportuotų, bet nuo iš viso neeksportuotų prekių), o apeliacine tvarka byla nagrinėjama pagal nuteistosios apeliacinį skundą.

Dėl to iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinamas kaltinimas, kad L. S., tęsdama nusikalstamą veiką, 1998 m. birželio ir liepos mėn. apgaule įgijo 38 033,28 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, jas atsiėmusi iš Kauno miesto VMI kaip PVM permoką, tariamai nupirkusi iš N. B. IĮ, M. K. IĮ bei UAB ,,Viesulas” dėvėtų drabužių, sumokėjusi 38 033,28 Lt PVM ir 1998-07-29 eksportavusi į Ukrainą, Kijevo mieste esančią įmonę ,,Longo”, analogišką kiekį beverčių dėvėtų drabužių, įsigytų be apskaitos bei nesumokant jokių mokesčių, iš jų PVM, kartu su teisėtai nupirktais 22 872 kg dėvėtų drabužių.

3. Dėl susigrąžintų PVM sumų atskyrimo ir veikos kvalifikavimo

Kauno miesto VMI archyviniai dokumentai (t. 11, b. l. 194-200) įrodo, kad 1998-08-31 L. S. IĮ grąžinta 75 674 Lt PVM permokų pavedimu Nr. 2056. Jau aptarti bylos duomenys įrodo, jog dalį šios sumos sudaro 34 328,05 Lt PVM už iš UAB ,,Janvida” tariamai pirktas ir 1998-07-18 eksportuotas prekes bei 38 033,28 Lt PVM už iš N. B. IĮ, M. K. IĮ ir UAB ,,Viesulas” tariamai pirktas prekes, tačiau neeksportuotas 1998-07-29, t. y. iš viso 72 361,30 Lt neteisėtai susigrąžinto PVM (kaltinime padaryta 3 ct klaida nuteistosios naudai, todėl ši aritmetinė klaida paliekama).

Iš Hansabanko archyvinių dokumentų kopijų matyti, kad iš L. S. IĮ sąskaiton pervestos sumos L. S. 1998-08-31 čekiu Nr. 0037951 pasiėmė 75 300 Lt (t. 12, b. l. 61, 63), įskaitant 72 361,30 Lt neteisėtai susigrąžinto PVM, kurį sudaro jau aptartos dvi sumos. Nuteistoji buvo vienintelė įmonės savininkė, todėl šiais pinigais disponavo kaip savais.

Tačiau atsižvelgus į šiame nuosprendyje išdėstytus argumentus dėl negalėjimo apeliantės pripažinti kalta pasisavinus 38 033,28 Lt PVM, laikoma, jog pagal jai pareikštą kaltinimą ji pasisavino tik 34 328,05 Lt PVM.

Nežiūrint į tai, ši suma viršija 250 MGL dydį (nusikalstamos veikos padarymo metu 1 MGL buvo prilyginamas 125 Lt), o didesnis negu 250 MGL, t. y. 31 250 Lt dydžio, turtas laikomas didelės vertės.

Taigi įrodymų visetas įrodo nuteistosios L. S. kaltę apgaule įgijus savo naudai 34 328,05 Lt, t. y. didelės vertės svetimą turtą (valstybės biudžeto lėšas), todėl ši jos veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d.

Dėl 36 401,85 Lt įgijimo apgaule

Apeliantė ginčija kaltę apgaule įgijusi savo naudai 36 401,85 Lt, t. y. didelės vertės valstybės biudžeto lėšų, dėl prekių eksporto į Baltarusiją, Borisovo mieste esančią valstybinę tarpmokyklinę mažąją įmonę (toliau – VTMĮ) ,,Siabry”, nepagrįstai susigrąžinusi PVM ir pinigais disponavusi kaip savais.

Nuteistoji L. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jos pažįstamas Romas pasiūlė eksportuoti drabužius į Baltarusiją, davė galinčios pirkti įmonės telefono numerį. Apeliantė susitarė su jos direktoriumi dėl eksporto. Ji pirko aukštos kokybės dėvėtus drabužius iš UAB ,,Nina Holding”, juos eksportavo, tačiau pinigų negavo, patyrė didelių nuostolių.

Apeliantės nuomone, ji teisėtai įsigijo dėvėtus drabužius ir juos eksportavo, todėl pagrįstai susigrąžino PVM permoką, ją panaudojo skoloms atiduoti.

Panašius parodymus nuteistoji davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 17, b. l. 87-90), tik tada tiksliai neprisiminė, iš kokių įmonių pirko drabužius, kas pasiūlė juos pirkti.

Tokie apeliantės parodymai neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių.

Iš Kauno teritorinės muitinės paimtos 1998-11-27 eksporto deklaracijos Nr. 8KR14106243 ir ją lydinčių dokumentų matyti, kad L. S. eksportavo VTMĮ ,,Siabry” 12 650 kg prekių, t. y. 424 maišus dėvėtų drabužių, kurių vertė 245 840 Lt (t. 12, b. l. 8-13).

L. S. teigia, jog ji aptariamas prekes pirko iš UAB ,,Nina Holding”, bet šią jos versiją paneigia objektyvūs duomenys.

Vokietijoje išduotas pažymėjimas dėl dezinfekcijos (t. 12, b. l. 12-13) įrodo, kad 12 000 kg dėvėtų drabužių, kurie eksportuoti 1998-11-27 (tai patvirtina Kauno muitinės spaudas), buvo dezinfekuoti L. S. firmos prašymu dar 1998-06-09, o į Lietuvą įvežti 1998-06-12.

Tai reiškia, jog dėvėti drabužiai pirkti Vokietijoje ne vėliau kaip 1998-06-09.

Tačiau dokumente, pridėtame prie prašymo Kauno miesto VMI grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, L. S. nurodė, kad į Baltarusiją eksportuoti dėvėti drabužiai pirkti 1998-11-25 iš UAB ,,Nina Holding” (t. 12, b. l. 35-36).

Iš bylos duomenų (t. 12, b. l. 120-121, 85) matyti, jog ribotos atsakomybės bendrovė ,,Nina Holding” registruota Rusijoje, o jos filialas – Lietuvoje, Kaune.

Tai įrodo, kad apeliantė eksportavo ne iš UAB ,,Nina Holding” ir ne jos nurodytu metu pirktus dėvėtus drabužius, nors panaudojo šios įmonės PVM sąskaitą faktūrą.

L. S. teigia nežinojusi, jog UAB ,,Nina Holding” yra fiktyvi įmonė, tačiau jos pačios užpildyto dokumento duomenys prieštarauja jau aptarto pažymėjimo dėl dėvėtų drabužių dezinfekcijos duomenims, ir tai rodo jos sąmoningą nesąžiningą elgesį eksportuojant prekes bei klaidingai nurodant jų įsigijimo laiką ir šaltinį.

Liudytojas L. S. ikiteisminio tyrimo metu (t. 12, b. l. 100, 101-103) ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad tarpininkavo A. K. bei D. B. , pirmajam parduodant, o antrajam perkant 1998 m. Rusijos UAB ,,Nina Holding” filialą Kaune. Perkant buvo perimti įmonės dokumentai ir neužpildyti PVM sąskaitų faktūrų blankai.

Šią aplinkybę patvirtino ir nuteistieji D. B. bei R. M. .

Sutarties kopija (t. 12, b. l. 122) įrodo, jog bendrovė parduota 1998-11-23, tačiau pirkėju nurodytas visai kitas asmuo – S. Č. .

Beje, nuteistieji D. B. ir R. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė (t. 16, b. l. 112-118, 30-35) , kad UAB ,,Nina Holding” blankai buvo saugomi R. G. IĮ ,,Bosara” patalpose neužrakintoje spintelėje, o šioje įmonėje L. S. dirbo buhaltere.

Taigi apeliantė turėjo galimybę disponuoti šiais blankais, juo labiau kad pati pripažino būdavusi R. G. IĮ ,,Bosara” biure.

Be to, nuteistasis R. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė matęs, kaip D. B. L. S. prašymu davė jai fiktyvios įmonės – ,,Nina Holding” ar ,,Globus” – PVM sąskaitą faktūrą, kad ši savo įmonės apskaitoje galėtų parodyti tariamą prekių įsigijimą.

Jau aptarti bylos duomenys įrodo, jog būtent taip ir buvo padaryta: L. S. pati raštu nurodė į Baltarusiją eksportuotus dėvėtus drabužius pirkusi 1998-11-25 iš UAB ,,Nina Holding” (t. 12, b. l. 35-36), nors tokią aplinkybę paneigia šiame nuosprendyje jau minėto Vokietijoje išduoto pažymėjimo dėl dėvėtų drabužių dezinfekcijos duomenys.

Tiesa, pirmosios instancijos teisme R. M. teigė neprisimenąs čia aptartos aplinkybės dėl blanko davimo L. S. , tačiau šio anksčiau pasakyto teiginio ir nepaneigė.

Teisėjų kolegija tokį parodymų švelninimą vertina kaip norą padėti L. S. , kadangi ji savo kaltės nepripažino.

Šiame nuosprendyje jau aptartas nuteistojo R. M. parodymų vertinimas: jais tikima, jeigu jie atitinka kitus įrodymus.

Iš Baltarusijos Respublikos atsiųsta medžiaga, vykdant teisinės pagalbos prašymą, vadovaujantis 1992-10-20 sutartimi tarp Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (t. 14, b. l. 19-78).

Iš gautos medžiagos matyti, kad Baltarusijoje, Borisovo mieste, veikusią VTMĮ ,,Siabry” įkūrė miesto liaudies švietimo skyrius. Šiai įmonei viena Kauno įmonė buvo skolinga 600 JAV dolerių už pateiktas lentas. Vietoj apmokėjimo lietuviai pasiūlė priimti dėvėtų drabužių siuntą ir atsiuntė 10-12 tonų krovinį. VTMĮ ,,Siabry” direktorius telefonu kalbėjo su firmos-siuntėjos atstove, kurios vardas Ledina. Direktorius informavo, jog jie drabužių realizacija neužsiims, o išmuitinti tokios vertės krovinį jiems nenaudinga, nes tai labai viršytų siųstų lentų vertę. VTMĮ ,,Siabry” krovinio neišmuitino bei už jį nemokėjo. Vėliau ši dėvėtų drabužių siunta pateko į antrinių žaliavų perdirbimo kombinatą ir nebuvo realizuojama.

Eksportavusi dėvėtus drabužius į Baltarusiją, nuteistoji galėtų susigrąžinti PVM, prieš tai jį sumokėjusi pirkdama tas prekes. Šiuo atveju nenustatyta, iš ko ji pirko dėvėtus drabužius, nėra jokių objektyvių duomenų, kad pirkdama sumokėjo eksporto deklaracijoje ir jį lydinčiuose dokumentuose nurodytą PVM sumą. Be to, ji drabužių nepardavė Baltarusijoje. Dėl to ji negalėjo susigrąžinti kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos 36 401,85 Lt PVM sumos (iš tiesų į UAB ,,Nina Holding” PVM sąskaitą faktūrą įrašyta tariamai sumokėta 44 143,20 Lt suma (t. 12, b. l. 36); tai reiškia, kad, kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrašius mažesnę sumą, padaryta klaida, tačiau ji negali būti ištaisyta, nes tai blogintų nuteistosios padėtį).

Kauno miesto VMI archyviniai dokumentai (t. 12, b. l. 33-38) įrodo, jog 1998 m. lapkričio mėn. už eksportui skirtas prekes L. S. firmai priskaičiuota grąžinti 44 174 Lt. 1999-01-06 grąžinta 16 009,09 Lt PVM permokų, kadangi likusi suma įskaityta įvairiems mokesčiams. Nuosprendyje PVM permokų grąžinimo data klaidingai nurodyta 1998-01-06, tačiau tai akivaizdus rašymo apsirikimas, nes prekės eksportuotos 1998-11-27.

Taigi kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą 36 401,85 Lt PVM sumą L. S. susigrąžino neteisėtai.

Iš Hansabanko archyvinių dokumentų kopijų matyti, kad iš L. S. IĮ sąskaiton pervestos sumos L. S. 1999-01-08 čekiu Nr. 0037952 pasiėmė 15 930 Lt (t. 12, b. l. 61, 64). Nuteistoji buvo vienintelė įmonės savininkė, todėl grąžintinais pinigais disponavo kaip savais (dalį įmokos permokos paprašė įskaityti įvairiems įsiskolinimams padengti).

Pastebėtina, kad L. S. eksportavo prekes į Baltarusiją po to, kai jos įmonei VMI priskaičiavo nemažą sumą mokėtino PVM. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog tuo ji siekė išspręsti savo finansines problemas, nes bylos duomenys rodo, kad ji neturėjo kito pajamų šaltinio atsiskaityti su VMI, išskyrus susigrąžintą PVM.

Susigrąžinto PVM suma viršija 250 MGL dydį (nusikalstamos veikos padarymo metu 1 MGL buvo prilyginamas 125 Lt), o didesnis negu 250 MGL, t. y. 31 250 Lt dydžio, turtas laikomas didelės vertės.

Išdėstyti motyvai leidžia teigti, jog įrodymų visetas įrodo nuteistosios L. S. kaltę apgaule įgijus savo naudai 36 401,85 Lt, t. y. didelės vertės svetimą turtą (valstybės biudžeto lėšas), todėl ši jos veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d.

Apibendrinti motyvai dėl visų L. S. nusikalstamų veikų

Apeliantė savo skunde mini BPK 7, 20, 91-97, 242 str., tačiau nemotyvuoja (išskyrus BPK 20 str.), kaip teismas juos pažeidė.

Šiame nuosprendyje jau išdėstytos BPK 20 str. taikymo nuostatos, įrodinėjant apeliantės kaltės subjektyviąją pusę. Šios nuostatos taikytos vertinant visas nusikalstamas veikas ir aptartos dėstant įrodymus dėl eksporto į Rusijos įmonę ,,Gidroimpuls”, todėl kitose nuosprendžio dalyse nekartojamos.

Nesant apeliacinio skundo motyvų dėl kitų išvardintų BPK straipsnių pažeidimo, teisėjų kolegija šią skundo dalį laiko deklaratyvia ir neturi galimybės į ją atsakyti.

Apeliantė visais atvejais ginčija nusikalstamų veikų subjektyviąją pusę, kad nebuvo tyčios nusikalstamai elgtis.

Iš dalies tai jau paneigta šiame nuosprendyje, aptariant konkrečias veikas. Dabar pateikiami anksčiau nedėstyti apibendrinti L. S. kaltės motyvai, taikomi visoms jos padarytoms nusikalstamoms veikoms.

Apeliantės suvokimą, jog jos individualios įmonės veikla fiktyvi, rodo jos sudaryti verslo logikos požiūriu nepateisinami sandoriai (to ryškiausias pavyzdys – eksportas į Archangelsko įmonę ,,Gidroimpuls”), sukuriantys galimybę susigrąžinti tariamai sumokėtą PVM. Tokie sandoriai panaudoti kaip priemonė valstybės biudžeto lėšoms užvaldyti, ne tik suprantant šių tariamų sandorių fiktyvią paskirtį, bet ir to siekiant.

Aplinkybė, kad nuvežtų prekių pirkėjai neimdavo ir už jas nemokėdavo, paneigia šių prekių vertę. Taigi apeliantė, užpildydama prašymus grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, žinojo, jog ji PVM sąskaitose faktūrose nurodytos vertės prekių nepirko ir neeksportavo. Nerealu ir neįtikinama, kad ji, iš pirkėjų neatgaudama eksportuotų prekių vertės (priešingų įrodymų byloje nėra), vis tiek toliau eksportavo didelės vertės prekes, turėdama vien nuostolius, nors ji pati juos neigia, išskyrus eksportą į Baltarusiją.

Tai rodo L. S. veikos subjektyviąją pusę sukčiauti, kadangi iš tokios veiklos vienintelė nauda buvo neteisėtas PVM susigrąžinimas iš valstybės biudžeto. Tai rodo jos tiesioginę tyčią gauti turtinę naudą savo neteisėtais veiksmais, padarant žalą valstybės biudžetui.

Negalima neatkreipti dėmesio į bylos duomenis, į jau minėtą specialisto išvadą Nr. 6406, kad L. S. IĮ per visą savo veiklos laikotarpį eksportavo prekes tik penkis kartus ir visais atvejais buvo eksportuojama arba į veiklos nevykdančias ir nedeklaruojančias, faktiškai neegzistuojančias įmones, arba šios įmonės iš L. S. gautų prekių atsisakė, nes jų kokybė buvo žymiai prastesnė negu deklaruota, ir už jas nemokėjo.

Tai taip pat rodo apeliantės nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę – tyčią nepagrįstai susigrąžinti PVM permokas faktiškai imituojant eksportą, nes ji nors ir išveždavo prekes iš Lietuvos, tačiau pirkėjai už jas nesumokėdavo.

Taigi visa bylos medžiaga rodo, kad L. S. IĮ buvo įkurta ne tiems tikslams, kuriuos ji deklaravo.

Didelė dalis įmonių, iš kurių L. S. tariamai pirkdavo prekes eksportui, taip pat buvo arba neveikiančios, arba neprekiavo dėvėtais drabužiais, pėdkelnėmis ir pan.

Byloje nėra objektyvių įrodymų, jog L. S. pirko prekes iš UAB ,,Viesulas”, UAB ,,Janvida”, UAB ,,Nina Holding”, N. B. IĮ, M. K. IĮ ir kt.

Vienu iš PVM susigrąžinimo pagrįstumo motyvų apeliantė nurodo tai, kad VMI tikrino jos įmonės veiklą, atliko priešpriešinius patikrinimus ir neturėjo jai pastabų.

Toks apeliacinio skundo motyvas neatitinka bylos aplinkybių.

Jau ne kartą minėtos specialisto išvados Nr. 6406 duomenys įrodo, jog Kauno miesto VMI tikrino L. S. IĮ PVM apskaičiavimą ir sumokėjimą tik 1998 m. rudenį, surašydama 1998-10-26 aktą Nr. 18/PC 180162. Tikrinimo metu nustatyti pažeidimai, papildomai priskaičiuota 22 051 Lt mokėtino PVM.

Iki tol grąžinant PVM Kauno miesto VMI netikrino L. S. IĮ finansinės-ūkinės veiklos (t. 11, b. l. 129), neatliko mokesčių audito (t. 11, b. l. 199; t. 12, b. l. 37).

Iš bylos medžiagos matyti, kad VMI darbuotojai nekruopščiai tikrino L. S. prašymus grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką. Pirmu atveju PVM grąžintas, praėjus tik penkioms dienoms po prašymo pateikimo (t. 11, b. l. 127), antru – trylikai dienų (t. 11, b. l. 195), trečiu – dvidešimčiai (t. 12, b. l. 34), tačiau šis laikotarpis apėmė Kalėdų ir Naujųjų metų šventes.

Akivaizdu, jog per tokį trumpą laiką neįmanoma įmonės išsamiai patikrinti, juo labiau gauti duomenų iš tariamai prekes tiekusių įmonių buveinių ir, kas visiškai neįtikėtina – gauti tokių duomenų iš užsienio valstybių, į kurias buvo eksportuojamos prekės, muitinių bei mokesčių institucijų.

Tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama nuteistosios naudai ir nerodo jos nekaltumo, nes ji atsako už tuos veiksmus, kuriuos padarė pati, o ne už tuos, kurių nepadarė kiti asmenys.

Negalima neatkreipti dėmesio į specialisto išvadoje Nr. 6406 nurodytą faktą, kad L. S. IĮ su niekuo neatsiskaitinėjo banko pavedimais. Jį sugretinus su kitu faktu, jog įmonės buhalteriniai dokumentai ir apskaitos registrai dingę, tai leidžia teigti tokį elgesį buvus sąmoningą ir apgalvotą, kad nebūtų galima patikrinti atsiskaitymų realumo.

Apeliantė nepateikė tyrimui ir teismui sutarčių dėl drabužių bei kitų prekių įsigijimo, taip pat buhalterinių dokumentų motyvuodama, jog jie visi dingę, nes ją einančią iš parduotuvės tamsiu paros metu užpuolė ir atėmė rankinę, kurioje buvo šie dokumentai.

Teisėjų kolegija tokį argumentą vertina kaip pasirinktą gynybos būdą, kadangi nerealu ir neįtikinama, kad visus savo įmonės dokumentus ji nuolat nešiojosi su savimi arba ją užpuolė būtent tą dieną, kai su visais įmonės dokumentais ėjo į parduotuvę.

L. S. kaltė įrodyta konkrečiais bylos duomenimis, išdėstytais abiejuose nuosprendžiuose (tiek, kiek pirmosios instancijos teismo nuosprendis neprieštarauja šiam), todėl atmetamas jos apeliacinio skundo motyvas, jog byloje nėra jokių objektyvių kaltės įrodymų, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas vien spėliojimais ir prielaidomis.

Dėl civilinio ieškinio

Iš L. S. priteistas 147 773,38 Lt civilinis ieškinys VMI. Jį sudaro sumos, nepagrįstai susigrąžinus PVM dėl tariamo prekių eksporto į Rusiją, Ukrainą ir Baltarusiją (39 010,23 Lt + 72 361,30 Lt + 36 401,85 Lt). Pinigų sumų pagrįstumas aptartas, įrodinėjant kiekvieną nusikalstamą veiką, todėl nekartojamas.

Įvertinus šiame nuosprendyje išdėstytus argumentus dėl eksporto į Ukrainą, RAB ,,Longo”, iš L. S. priteisto civilinio ieškinio suma sumažinama 38 033,28 Lt, t. y. iki 109 740,10 Lt.

Dėl L. S. paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog L. S. padarė tris sunkius nusikaltimus (BK 11 str. 5 d.).

Antra vertus, teismas įvertino, kad nusikaltimai padaryti 1998-1999 metais, po to apeliantė daugiau nenusikalto.

Teismas nenustatė nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

L. S. dirba UAB ,,Detagama” ir UAB ,,Xpert Fashions” vyr. buhaltere, darbovietėse charakterizuojama gerai (t. 19, b. l. 51, 52), išsituokusi (t. 20, b. l. 104), augina du mažamečius vaikus (t. 20, b. l. 103, 105).

Už nusikaltimus, dėl kurių apeliantė pripažinta kalta, numatyta tik laisvės atėmimo iki 8 metų bausmė.

Išdėstyti motyvai nulėmė, jog pirmosios instancijos teismas už kiekvieną nusikaltimą paskyrė artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę, o subendrindamas bausmes prie griežčiausios bausmės pridėjo kitų bausmių dalis net mažesnes, negu įstatymo numatyta minimali terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Nors vertinant antrą veiką dėl 72 361,30 Lt valstybės biudžeto lėšų įgijimo apgaule jos apimtis sumažinta, bausmės švelninti nėra pagrindo. Apeliantė po pirmo karto savo nusikalstamos veikos nenutraukė, ją sąmoningai tęsė. Tai rodo, kad ji neketino keisti savo nusikalstamo elgesio. Be to, ji nepripažinta kalta nepagrįstai pasisavinusi 38 033,28 Lt PVM ne todėl, jog šios veikos nepadarė, o todėl, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė kitas, esmingai besiskiriančias nuo kaltinimo, įvykio aplinkybes, kuriomis padaryta ši veika, ir nagrinėjant bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą kaltinimas negali būti keičiamas į sunkesnį, nes būtų pažeista nuteistosios teisė į gynybą.

Teisėjų kolegijos nuomone, L. S. paskirta bausmė tiek kiekviena atskirai, tiek subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisykles (BK 63 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Pirmosios instancijos teismas L. S. pagrįstai pritaikė 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 1 str. 1 d. 1 p. nuostatas ir nuo neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalies atleido.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 12 d. nuosprendį dėl A. T. nuteisimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. T. išteisinti pagal BK 24 str. 6 d. ir 200 str. 1 d., neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 12 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, pritaikius BK 72 str. 2 d. 3 p., 5 d., iš A. T. išieškota 6 000 litų;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad A. T. padėjo (kartu su J. Ž. ) 1998-11-20 D. B. ir R. M., veikusiems bendrininkų grupe, neišvežti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 209 653 Lt vertės prekių – spalvoto ir nespalvoto vaizdo televizorių bei jų komplektuojančių detalių, kurios pagal eksporto deklaraciją (bendrąjį dokumentą) Nr. 8PR21104751 turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti kaltinimą, kad L. S., tęsdama nusikalstamą veiką, 1998 m. birželio ir liepos mėn. apgaule įgijo 38 033,28 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, jas atsiėmusi iš Kauno miesto VMI kaip PVM permoką, tariamai nupirkusi iš N. B. IĮ, M. K. IĮ bei UAB ,,Viesulas” dėvėtų drabužių, sumokėjusi 38 033,28 Lt PVM ir 1998-07-29 eksportavusi į Ukrainą, Kijevo mieste esančią įmonę ,,Longo”, analogišką kiekį beverčių dėvėtų drabužių, įsigytų be apskaitos bei nesumokant jokių mokesčių, iš jų PVM, kartu su teisėtai nupirktais 22 872 kg dėvėtų drabužių;

iš L. S. priteistą civilinį ieškinį sumažinti iki 109 740,10 Lt.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Svajūnas KnizlerisJonas Algimantas Venckus