Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Kaune, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, nevedęs, neįgalus, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Kaune, deklaruota gyvenamoji vieta Kauno miesto savivaldybėje, teistas: 1) 2008 m. rugsėjo 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant tęsti mokslą bei būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val.; 2) 2011 m. kovo 31 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigoti būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams laisvės apribojimo įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val.; 3) 2011 m. spalio 18 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, pagal BK 75 straipsnį bausmės vykdymą atidedant 1 (vieneriems) metams; 4) 2013 m. balandžio 5 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams; 5) 2013 m. lapkričio 13 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams;

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nusikalstamos veikos aplinkybės

Kaltinamasis V. K. buvo kaltinamas tuo, kad nukentėjusiosios N. J. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, o būtent: 2017 m. gruodžio 1 d., apie 15.00 val., namuose esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, ne mažiau du kartus kojomis spyrė N. J. į įvairias kūno vietas, sugriebė ją už rankų pirštų ir juos užlaužė, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, t. y. nukentėjusiajai bandant išbėgti pro duris, pastarasis sugriebė ją už plaukų ir vieną kartą rankos kumščiu sudavė į veido sritį, o nutempęs į kambarį numetė į fotelį, ir tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai N. J. fizinį skausmą.

II. Įrodymai ir jų vertinimo motyvai

Kaltinamasis V. K. teisiamojo posėdžio metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, tačiau įvykio metu vartojo necenzūrinius žodžius. Grįžo namo išgėręs, tik keikėsi, parodė N. J. vidurinį pirštą, jai nesmūgiavo, o kažkas vėliau iškvietė policiją. Tą dieną neblaivus namo grįžo apie 14.00 val. –15.00 val., atsinešė dar alaus, buvo susinervinęs ir pavargęs, N. J. jo prašė įjungti „TV3“, V. K. to nedarė, nuėjo miegoti, žino, kad įbrolis Vs., jį miegantį mušė. Vs. jį apkalba, o ir kaltinamojo tėvas policiją kvietė ne V. K., o Vs, kuris šį mušė. Su N. J. nesusipykęs, gyvena kartu, pripažino, kad blogai, juo tuo metu buvo išgėręs, bet jokio fizinio smurto nenaudojo, spėjo, kad dėl to matytųsi žymės. Nurodė, jog paveldėjo alkoholio vartojimą, serga alkoholine epilepsija.

Nukentėjusioji N. J. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad labai blogai girdi ir mato. Kaltinamasis yra geras vaikas, bet geria, įvykio dieną irgi buvo išgėręs ir ją pastūmė, daugiau nieko, ant jo nepyksta ir jai dėl to neskaudėjo, jis jai nespyrė, tik sėdėjo priešais, pakėlė koją, kad N. J. niekur neitų, bet tik tiek, nemušė nukentėjusiosios, į veidą nesudavė. Nežino, kodėl dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kas iškvietė policiją, kuri atvyko kai V. K. jau miegojo ir jį išsivežė. Neatsimena ar buvo apklausta ir ką paaiškino ikiteisminio tyrimo metu, tačiau patikino, kad V. K. jos nespardė, nemušė, ir jokių pretenzijų jam neturi. Tuo metu namuose buvo viena, duktė buvo darbe, jo tėvas buvo darbe, vėliau buvo užėjusi kaimynė.

Liudytoja S. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad parėjau namo iš darbo, o gyvena (duomenys neskelbtini) gatvėje, draugauja su kaimynės N. J. dukra. Užėjus pas N. J. pastaroji pasiskundė, kad V. K. ją stūmė, buvo labai girtas, tuo metu V. K. jau miegojo, tada grįžo pas save namo, girdėjo, pas kaimynus namuose buvo ramu, ir tik pati N. jai sakė, kad V. K. ją pastūmė, spyrė į koją, daugiau nieko. Liudytoja V. K. apibūdino kaip paslaugų ir gerą, jis rūpinasi N. J., tačiau turi bėdų dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, pati jokių muštinių nematė, jokių sumušimų ant N. J. kūno nebuvo, rūbai nesuplėšyti. Negalėjo paaiškinti kodėl atsirado toks kaltinimas jam. Nežino kas iškvietė policiją. Anot liudytojos, policija buvo iškviesta po kokių gerų šešių valandų, bet visai ne dėl to.

Liudytojas Vi. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jo sūnus V. yra ligonis, turi psichikos sutrikimų, serga alkoholine epilepsija, kartais būna piktas, jam būna blogai, visi gyvena kartu. Žino, kad jo posūnis Vs. bandė auklėti V., kai tas buvo girtas, todėl kad šis galimai patampė N. J., nors pats liudytojas patikino to nematęs, pati N. J. taip pat sakė, kad kažkas tokio gal ir įvyko, bet jokių mušimo žymių ant jos kūno nebuvo. Dėl to Vs. mušė V. K. su šlanga kai šis miegojo, o liudytojas norėjo apginti V. ir iškvietė policiją. T. V. ir parašė, kad V. K. mušė močiutę, nors pats nieko nematė, namo sugrįžo daug vėliau. Liudytojas patikino, kad V. K. yra invalidas, ir Vs. jį nuolatos skriaudžia. Šiuo metu visi gyvena kartu ir gerai sutaria, tik Vs. gyvena atskirai. Apie galimą konfliktą liudytojas sužinojo iš R. S..

Liudytoja R. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad N. J. yra jos mama. Į darbą liudytojai paskambino S. J., pasakė, kad pas juos kažkas vyksta, tada liudytoja grįžo namo. N. J. jai papasakojo, kas nutiko, kad ją galimai skriaudė V. K., liudytoja pažadino V., nes jis miegojo, vakare atvyko ir liudytojos sūnus Vs., kuriam ji viską papasakojo, o šis iškvietė policiją ir dar trinktelėjo V. dėl to, ką šis padarė. Vs. pats to įvykio namuose nematė. Nesimatė jokių sumušimų ant N. J. kūno, dažnai ji pamiršta kas buvo, šiuo metu jokių pretenzijų V. neturi. Atvykus policijos pareigūnams šie apklausė N. J. ir V. išsivežė. Kai parėjo namo N. J. verkė, daugiau niekas to konflikto nematė.

Liudytojas Vs. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad apie įvykį jam žinoma iš R. J. pasakojimų. Pas N. J. lankydavosi kasdien. Pamena, kad jam būnant darbe, skambino R. J. ir sakė, kad namuose vyko kažkoks konfliktas, papasakojo, kad pas jį atėjo N. J., kuri sakė, kad būdamas neblaivus V. K. ją spardė kojomis, užgriuvo, ant jos, kabinėjosi, ir tai ne pirmas kartas. Liudytojo įsitikinimu V. K. yra nestabilios psichikos ir jį būtina gydyti. Pats V. S. patikino, kad įvykio nematė, iš R. J. skambučio sprendžia, kad viskas įvyko 12.00 val. dienos, o pats namo grįžo apie devintą valandą, su N. J. kalbėjo, pastaroji pasakojo, kad V. K. ją grabinėjo už kojų, spardė, kažko norėjo kaip vyras. Dėl to kelis kartus sudavė miegančiam V. K., jį stojo ginti tėvas Vi., kuris iškvietė policijos pareigūnus. Patikino, kad ant nukentėjusiosios rankos matė mėlynę, tačiau teismo medicinos tyrimui N. J. nenuvežė. Po įvykio teko bendrauti su N. J., ji yra senas žmogus, gal ko nors nesuprato dažnai viską pamiršta, o liudytojo nuomone iš V. K. pusės tai galėjo būti seksualinė prievarta, nes šis jai grabinėjo už kojų.

Liudytojas R. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pas jį atėjo kaimynė N. J. ir pasakė, kad ją muša V. K., todėl šis paskambino Vs. ir pasakė apie tai. Buvo dienos metas, patikino, kad panašių įvykių pas kaimynus nutinka dažnai. N. J. liudytojui rodė ranką, sakė kad skauda, tačiau jis jokių sužalojimų nematė. V. K. apibūdino kai gerą žmogų, tačiau priklausomą nuo alkoholio. Liudytojas paties įvykio nematė.

Iš 2017 m. gruodžio 1 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo nustatyta ir aprašyta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini), Kaune (1 t. b. l. 5–7).

2017 m. gruodžio 1 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos Mobilaus būrio vyriausiojo patrulio Algio Vaičiūno tarnybiniame pranešime dėl sulaikyto asmens nurodyta, kad bendraujant su N. J., ši nurodė, kad V. K. kojomis kelis kartus jai spyrė į pilvą, rankomis kelis kartus sudavė į galvos sritį. Taip pat nurodyta, kad išorinių smurto žymių nesimatė (1 t. b. l. 19).

2017 m. gruodžio 1 d. Greitosios medicinos pagalbos stoties greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės išraše užfiksuota, kad N. J. išorinių sužalojimų nenustatyta (1 t. b. l. 27).

2017 m. gruodžio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos Vilūnės Urmulevičiūtės tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2017 m. gruodžio 1 d. nukentėjusiajai N. J. išduota užduotis atlikti objektų tyrimą, t. y. kūno apžiūrą, tačiau telefonu bendraujant su V. S. nustatyta, kad ji pas teismo medicinos ekspertus nenuvyko (1 t. b. l. 29).

Iš policijos registruojamų įvykių registro išrašo matyti, kad 2017 m. gruodžio 1 d., 20.51 val., į policijos pareigūnus kreipėsi Vs. S., pranešdamas apie naudotą fizinį smurtą prieš N. J. (1 t. b. l. 11).

Iš pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolo Nr. 8199, matyti, kad 2017 m. gruodžio 1 d., 21.30 val., V. K. nustatytas 2,73 promilių girtumas (b. l. 85).

V. K. 2017m. gruodžio 1 d., 21.00 val., buvo laikinai sulaikytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 40 straipsniu, paleistas į laisvę – 2017 m. gruodžio 2 d., 15.15 val., (1 t. b. l. 65, 69).

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjo nutarimu V. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t. b. l. 88).

III. Teismo išvados

Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, atlikęs jų kompleksinį vertinimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, kad kaltinimas V. K. dėl N. J. sukelto fizinio skausmo nepagrįstas, todėl jo atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo, ar trumpam susargdino. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, kai asmeniui tyčia sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Kvalifikuojant veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina įrodyti fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo padarinių kilimą, nustatyti pasekmių sukėlimo būdą. Siekiant inkriminuoti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti kaltininko veiksmuose visus nusikalstamos veikos sudėties požymius - tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių yra kaltė.

Valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikęs prokuroras prašė išteisinti V. K., nes šis nepadarė nusikaltimo, dėl kurio yra kaltinamas, ir toks prokuroro prašymas pagrįstas.

Byloje nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 1 d., apie 15.00 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kilo žodinis konfliktas tarp V. K. ir N. J.. Smurto naudojimo faktas ikiteisminio tyrimo metu buvo grindžiamas nukentėjusiosios ir iš dalies įvykio tiesiogiai nemačiusių liudytojų parodymais, tačiau baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji N. J. kategoriškai paneigė jos atžvilgiu galimai vartoto fizinio smurto faktą, nurodė, kad tik susiginčijo su V. K. ir apsižodžiavo, šis ją nestipriai pastūmė, bet dėl to jai neskaudėjo ir jokių pretenzijų jam neturi.

Šiuos nukentėjusiosios N. J. parodymus pilnai patvirtino ir pats kaltinamasis V. K.. Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai S. J., Vi. K., R. S. bei R. J. taip pat nepatvirtino galimo fizinio smurto naudojimo prieš N. J. fakto, nes paties įvykio nematė, jokių sužalojimų ar fizinio smurto žymių ant N. J. kūno nematė, V. K. charakterizavo iš esmės teigiamai, tačiau nurodė, jog šis priklausomas nuo alkoholio.

Liudytojas Vs. S. parodė, kad paties įvykio nematė ir jo aplinkybės jam tapo žinomos tik iš R. J., kuris šio įvykio taip pat nematė ir jame nedalyvavo. Nurodė, kad ant N. J. rankos matė kraujosruvą, tačiau jos niekaip neužfiksavo, N. J. teismo medicininei apžiūrai nebuvo pristatyta. Liudytojo nuomone, prieš N. J. V. K. galėjo naudoti seksualinę prievartą, graibė jai už kojų, nes yra nestabilios psichikos. Tokie šio liudytojo parodymai taip pat nepatvirtina galimo fizinio smurto naudojimo prieš N. J. fakto.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat iš esmės nepatvirtina galimo fizinio smurto prieš N. J. fakto, kadangi nors 2017 m. gruodžio 1 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos Mobilaus būrio vyriausiojo patrulio A. Vaičiūno tarnybiniame pranešime dėl sulaikyto asmens konstatuota, kad bendraujant su N. J. ši nurodė, kad V. K. kojomis kelis kartus jai spyrė į pilvą, rankomis kelis kartus sudavė į galvos sritį, tačiau čia pat šiame dokumente konstatuota, kad išorinių smurto žymių nesimatė (1 t. b. l. 19). Iš 2017 m. gruodžio 1 d. Greitosios medicinos pagalbos stoties greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės išrašo matyti, kad N. J. išorinių sužalojimų taip pat nenustatyta (1 t. b. l. 27). Iš pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolo Nr. 8199, objektyviai patvirtintas tik V. K. neblaivumo faktas, kuomet 2017 m. gruodžio 1 d., 21.30 val., jam nustatytas 2,73 promilių girtumas (1 t. b. l. 85). Iš 2017 m. gruodžio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos V. Urmulevičiūtės tarnybinio pranešimo matyti, kad 2017 m. gruodžio 1 d. nukentėjusiajai N. J. išduota užduotis atlikti objektų tyrimą, t. y. kūno apžiūrą, tačiau telefonu bendraujant su Vs. S. šis nurodė, kad ji pas teismo medicinos ekspertus nenuvyko (b. l. 29), tokį faktą bylos teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir N. J., ir nėra jokių kitų duomenų patvirtinančių galimą fizinio smurto panaudojimo prieš N. J. faktą, o ši tai neigia. Pažymėtina ir tai, kad nuo galimai 15.00 val., o kai kurių liudytojų parodymais ir dar anksčiau – t. y. apie 12.00 val., įvykusio galimo konflikto ir pranešimo apie įvykį policijai, kuris registruotas 20.51 val. (1 t. b. l. 11), praėjo gana ilgas laiko tarpas, per kurį su nukentėjusiąja bendravo keturi asmenys, kurie nematė jokių išorinių sužalojimų, kaip ir poreikio apie galimai įvykusį konfliktą pranešti policijos pareigūnams. Taigi, esamomis aplinkybėmis byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad V. K. tyčia smurtavo N. J. atžvilgiu, kad turėjo tikslą sukelti jai fizinį skausmą taip, kaip tai aprašyta BK 140 straipsnio 1 dalyje (tyčinis nusikaltimas).

BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma ir šiuo atveju iš esmės nepakanka įrodymų kaltinimui visapusiškai pagrįsti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluota nuostata, kad kaltinamasis (įtariamasis) savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis, taigi ir asmens kaltės prezumpcija, negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Šiuo atveju pagal kaltinimą V. K. tokių duomenų nėra, o įvykio situacija pagal surinktus duomenis kelia pagrįstų abejonių, kurios dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, vertintinos kaltinamojo asmens naudai.

Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad kaltinamasis V. K. siekė sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai N. J. ir tyčia smurtavo jos atžvilgiu, tokio kaltinimo nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, todėl kaltinamasis V. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintinas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti– kompaktinis diskas, kuriame užfiksuotas pranešėjo pranešimas apie įvykį – paliktinas saugoti byloje.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 292, 302-307 straipsniais

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. K. kaltintą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinį diską su įrašu palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.