- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-01
- Bylos Nr.
- I-1903-414/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02049-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui A. P., nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 100 000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 5-6) ir atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 59-60) nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. birželio 23 d. jis buvo paskirtas į 3 lokalinio sektoriaus 8 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 5, kurios plotas apytiksliai 50 kv. m., joje gyvena apie 20 nuteistųjų asmenų yra įrengta 20 dviaukščių lovų - gultų. Atsikirtime į atsiliepimą nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 buvo 20 miegamųjų vietų. Gyvenamojoje patalpoje nėra ventiliacijos, sunkiai valomi sienų, grindų paviršiai, ant elektrinės plytelės nuteistieji gaminasi valgyti, todėl nuolat jaučiamas blogas kvapas. Lokalinio sektoriaus Nr. 3 pasivaikščiojimo kiemelio teritorija apytiksliai 80 kv. m. ir juo gali naudotis vienu metu 90 nuteistųjų. Gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose beveik visi asmenys rūko. Vienas asmuo galimai per dieną surūko apie 10-15 cigarečių, kai kurie nuteistieji rūkyti keliasi naktį. Atskirai nuo gyvenamųjų patalpų įrengtas tualetas yra apytiksliai 15 kv. m., jame įrengti 3 tupimi tualetai, 5 prausimosi kranai, juo gali naudotis 90 nuteistųjų. Tualetuose nėra ventiliacijos, jie nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, todėl negali užsirakinti ir nėra jokio privatumo. Dušų patalpa yra apytiksliai 60 kv. m., galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama vieną kartą per savaitę, vienu metu naudotis dušu ir atlikinėti higieninius reiklaus gali 90 nuteistųjų. Vienam mėnesiui suteikiamas vienas tualetinio popieriaus ruloniukas, kuriame 15 m. popieriaus, todėl užtenka vos keturioms dienoms. Gyvenamosiose patalpose būna drėgna (apie 80 proc. drėgmės), todėl pelija rūbai. 8-ame būryje niekada nebuvo skalbimo mašinos, virtuvės, patalpų džiovinti rūbams, tačiau yra tarakonų, graužikų, todėl neįmanoma naktimis miegoti. Čiužinių pasikeisti nėra galimybės, todėl atsiranda nemalonus kvapas, neleidžiama turėti nuosavų pledų. Maisto energetinė vertė yra tik nuo 1 300 iki 1 500 kcal, maistas nekokybiškas ir nešvarus, kruopos ir vanduo, jo pateikimas baisus. Jis nuolatos jaučia alkį, o draugai ar artimieji maisto negali perduoti. Nėra suteikiamas joks užimtumas, jokių socialinių programų, jokių papildomų užsiėmimų, išskyrus du kartus per savaitę išleidžiama sportuoti ir vieną kartą į biblioteką. Į socialines programas gali eiti tik tuo atveju, jei esi ruošiamas paleisti lygtinai. Pareigūnai praktiškai visi turi sadistinį polinkį, nėra reguliariai tikrinami dėl jų sadistinio asmenybės sutrikimo. Pateikus skundą jis nėra registruojamas, dingsta netgi nesvarstomas. Medicininės pagalbos kaip ir nėra, nes viskas gydoma aspirinu, analginu ir tepalu. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, nuolatos jaučia baimę ir apatiją. Dėl nurodytų aplinkybių prašė pripažinti jo gyvenimą praleistą Marijampolės pataisos namuose nežmogišku, kankinimo laikotarpiu, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Išreiškė nuomonę, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo jis grindžia teikiamą skundą, nenumato senaties taikymo, todėl jokie senaties terminai negali būti taikomi. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovo atstovas - Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 8-14) nurodė, kad pareiškėjas A. P. nuo 2012 m. spalio 7 d. iki 2013 m. birželio 3 d. bausmę atliko Marijampolės pataisos namuose nuteistųjų būryje Nr. 8, gyvenamojoje patalpoje Nr. 5. Patalpos plotas 53,04 kv. m., joje įrengta 17 gyvenamųjų vietų. 8-o būrio sanitariniame mazge įrengta 3 klozetai ir 3 pisuarai, tarp klozetų įrengtos pertvaros, prausykloje įrengtas dušas, įrengti 5 šalto vandens čiaupai. Pastatas statytas 1964 metais, kapitaliai rekonstruotas nebuvo. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, todėl užtikrinama tinkama ventiliacija, nesikaupia drėgmė. 8-o būrio nuteistieji dėl problemų naudojantis tualetu ar prausykla, skundęsi nebuvo. Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais nuteistieji kartą per savaitę naudojasi karštu dušu. Marijampolės pataisos namai nėra gavę nuteistųjų skundų dėl negalėjimo pasinaudoti dušu, gedimų apskaitos žurnale nėra įrašų apie neveikiančias dušines. Nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore (lauko kiemas apie 200 kv. m. ploto), sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį, pataisos įstaigos direktoriaus nustatyta tvarka lankyti vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, gali dirbti VĮ „Mūsų amatai“, gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt socialinės reabilitacijos programų. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius, tačiau visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Teisės aktai numato, kad vienam nuteistajam vienam mėnesiui išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus ir šis reikalavimas yra vykdomas. Dėl papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo pareiškėjas į pataisos namų administraciją nesikreipė. Maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius. Marijampolės pataisos namų administracija nėra užfiksavusi sadistinių pareigūnų veiksmų, visi nešioja identifikacines korteles, todėl pareiškėjo priešingi teiginiai neturi jokio pagrindo. 8 būryje A. P. buvo skirta gyvenamoji vieta 5-oje gyvenamojoje patalpoje (schemoje pažymėta 1-26), kurios plotas 53,04 kv. m. Patalpoje įrengta 17 gyvenamųjų vietų, nors galėtų gyventi 17,11 nuteistųjų (53,04/3,1), todėl minimalus ploto reikalavimas vienam nuteistajam buvo užtikrinamas. Nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, kurioje, labai aiškiai atskiriamas kalinimo režimas kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose ir nustačius, kad miego patalpoje nuteistasis privalo būti tik miego metu, nors ji ir perpildyta, tai nepripažintina kankinančiomis, žeminančiomis ar kitokiomis žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis. Todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto, nepagrįsti. Gyvenamųjų patalpų vėdinimas vykdomas per langus ir tai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, todėl vabzdžių ir graužikų kontrolė ir naikinimas yra vykdomas. Susidėvėję, sugadinti, suplyšę, netinkami naudojimui čiužiniai yra nurašomi ir keičiami į tvarkingus, švarius čiužinius. Minkšto inventoriaus naudojimo terminai yra ilgi, todėl jų stovis priklauso nuo visų nuteistųjų geranoriškumo ir saugojimo. Į Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas kreipėsi 2 kartus, dėl peršalimo ligų. Dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos, atsakovas duomenų neturi. Kadangi Marijampolės pataisos namai jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė ir prievolė atlyginti neturtinę žalą. Prašė taikyti trejų metų senaties terminą, nurodė, kad dauguma įstaigos dokumentų, pasibaigus saugojimo terminui sunaikinti ir atsakovas objektyvių duomenų pateikti negali, todėl pateikė informaciją apie pareiškėjo gyvenimo sąlygas tik už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 27 d. iki 2013 m. birželio 23 d. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjui ir atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 63; ABTĮ 75 str. 7 d.), šalys prašė byla nagrinėtina joms nedalyvaujant, byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. birželio 23 d. jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad trečio lokalinio sektoriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 ir lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelyje trūko ploto, tualetuose nebuvo ventiliacijos ir privatumo, buvo per mažas klozetų, prausimosi kranų, mėnesiui skiriamo tualetinio popieriaus kiekis, per retai suteikiama galimybė praustis šiltu dušu, 8-ame būryje nebuvo skalbimo mašinos, virtuvės, patalpų rūbams džiovinti, gyvenamosiose patalpose buvo didelė drėgmė, veisėsi tarakonai ir graužikai, čiužiniai buvo nemalonaus kvapo, buvo netinkama maisto kokybė bei jo pateikimas, buvo draudžiama priimti maistą iš draugų ar artimųjų, nebuvo užimtumo, pareigūnai turėjo sadistinį polinkį, buvo teikiamos netinkamos gydymo paslaugos.
Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad A. P. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. birželio 23 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat atvykimo į Marijampolės pataisos namus pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją. Taigi, pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo 2011 m. gruodžio 23 d., į teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio 27 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai pažeidžiamas jo teises dienos.
Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodo, kad savo skundą grindžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) vertybėmis, Konvencijos 3-čias straipsnis nenumato jokio senaties termino, visi pažeidimai vyksta lig šios dienos, todėl negali būti taikomi jokie senaties terminai.
Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra pasisakęs, kad Konvencija tiesiogiai neformuluoja reikalavimo, kad valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį, nes to ir negalima būtų įgyvendinti. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja. Taigi, nagrinėjamam ginčui taikytini nacionaliniai teisės aktai, todėl pareiškėjo argumentai dėl nagrinėjamu atveju žalos atlyginimui netaikytino ieškinio senaties termino, nes Konvencijoje jis nenumatytas, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos ir teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir skundo reikalavimo daliai taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. spalio 26 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 27 d. iki 2013 m. birželio 23 d. Iš į bylą pateiktos nuteistojo anketos (b. l. 16) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo išvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, todėl Marijampolės pataisos namuose ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo kalinamas nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. kovo 7 d., nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. birželio 23 d., t. y. 5 mėnesius ir 28 dienas.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), pažeidimo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 7 d. laisvės atėmimo bausmės atlikimui Marijampolės pataisos namuose buvo paskirtas į 81 brigadą (b. l. 17-19), trečią lokalinį sektorių, 8 nuteistųjų būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 5, kurios plotas 53,04 kv. m. (b. l. 19, schemoje pažymėta I-26). Ginčo dėl gyvenamosios patalpos ploto byloje nėra, tačiau ginčas kyla dėl kartu su pareiškėju minėtoje patalpoje gyvenusių nuteistųjų skaičiaus. Pareiškėjas nurodo, jog gyvenamojoje patalpoje yra įrengta 20 dviaukščių lovų-gultų ir gyvena apie 20 nuteistųjų, atsikirtime į atsiliepimą dar kartą akcentuoja, kad patalpoje jo kalinimo laikotarpiu buvo 20 miegamųjų vietų, tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad gyvenamojoje patalpoje buvo 17 gyvenamųjų vietų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Apibendrintai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Marijampolės pataisos namams teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl pareiškėjo apgyvendinimo tinkamo ploto patalpose.
Atsakovas savo argumentams pagrįsti į bylą pateikė nuteistųjų paaiškinimus (b. l. 72, 73). Nuteistieji paaiškinimuose konkretaus gyvenamųjų vietų skaičiaus 5-oje gyvenamojoje patalpoje nenurodo, aplinkybę dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus nurodo ne tvirtai, bet vartodami sąvoką „kiek pamenu“ arba „gyveno iki 17 žmonių“, todėl teismas neturi pagrindo nuteistųjų paaiškinimus, kuriose konkretus gyvenamųjų vietų skaičius nenurodytas, laikyti pakankamais atsakovo nurodytai aplinkybei, kad gyvenamojoje patalpoje gyveno 17 nuteistųjų, pagrįsti. Kadangi įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti ginčo išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes, teismas vertina, kad abstrakčias aplinkybes paaiškinimuose nurodžiusių nuteistųjų šaukimas į bylą liudytojais neužtikrintų racionalaus proceso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012), todėl paaiškinimus surašę nuteistieji liudytojais nekviečiami. Pagal atsakovo pateiktą pažymą (b. l. 15) teismas taip pat negali daryti vienareikšmės išvados, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kartu su pareiškėju patalpoje gyveno 17 asmenų, todėl atsakovo argumentai, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, atmestini kaip nepagrįsti ir vertintini pareiškėjo naudai, laikant, kad minėtoje gyvenamojoje patalpoje kartu su pareiškėju buvo apgyvendinta 20 asmenų. Tokiu būdu, pareiškėjo kalinimo Marijampolės pataisos namuose metu, laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. kovo 7 d., nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. birželio 23 d., t. y. 5 mėnesius ir 28 dienas, gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 vienam asmeniui teko 2,65 kv. m. (53,04/20), todėl vertintina, kad nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 0,45 kv. m.).
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildiną iš nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose ir nesančių įrengtų rūkymo vietų.
Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru yra įtvirtintas ir Higienos normos 14 punkte. Iš į bylą pateikto Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir kontrolės skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokolo Nr. ATK2-205 (b. l. 30-31) ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 27 d. patikrinimo akto Nr. PT-120 (b. l. 32-33) matyti, kad patikrinus Marijampolės pataisos namų patalpas nustatyta, jog patalpose nerūkoma, rūkalų kvapo nesijaučia, visuose koridoriuose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, lauke įrengtos rūkymo vietos (po stogeliu pastatyti stalai, suoliukai) ir iškabintos nuorodos „Rūkymo vieta“. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl rūkymo bendro naudojimo patalpose ir į kreipimąsi nebuvo reaguojama, todėl atsakovui pateikus pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes paneigiančius įrodymus (Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktas Nr. PT-120; Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir kontrolės skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205), teismas daro išvadą, kad atsakovas Higienos normos 14 punkto ir Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų nėra pažeidęs.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo per didelė oro drėgmė, todėl pelijo rūbai, čiužiniai buvo nemalonaus kvapo, 8-ame būryje nebuvo skalbimo mašinos, virtuvės, patalpų rūbams džiovinti.
Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo akto Nr. Pa-65 (b. l. 20-21), 2013 m. birželio 7 d. patikrinimo akto Nr. Pa-207 (b. l. 49-51) ir 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akto Nr. PT-342 (b. l. 22-24) duomenimis gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, 8 būrio tikrintose gyvenamosiose sekcijose santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos 26 punkto reikalavimus, skalbyklos patalpų ir technologinių įrenginių neatitikimo Higienos normos reikalavimams nenustatyta. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 4/07-56 (b. l. 25) yra patvirtinti skalbyklos ir dušinės darbo grafikai. Pagal Higienos normos 24 punkto laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (Higienos normos 64 p.). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Higienos normos 67 p.). Kadangi kiekviename būryje įrengti virtuvės, skalbyklos, džiovyklos patalpas nenumato jokie norminiai aktai (pagal Higienos normos 2 punktą šis teisės aktas taikomas projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais), gyvenamųjų patalpų vėdinimas (per langus) atitiko Higienos normos reikalavimus, o esant įrengtam atitinkamam gyvenamosios patalpos vėdinimui, sudarytai galimybei praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, lovos skalbinius ir rankšluosčius keičiant ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, atsižvelgiant į Higienos normos 58 punkte įtvirtintą įpareigojimą patiems laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, blogo kvapo čiužiniuose, rūbų pelijimo ir per didelės oro drėgmės aplinkybės laikytinos deklaratyviomis, neįrodytomis ir vertintina, kad atsakovas Higienos normos 24, 64 ir 67 punktų reikalavimų nepažeidė. Byloje nėra duomenų, kad nebūtų atitikę teisės aktais nustatytų reikalavimų: ventiliacija (pagal HN 76:2010 24 p., gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema), sąlygos skalbti (pagal HN 76:2010 64 p., laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius), todėl pareiškėjo teiginiai dėl per didelės oro drėgmės, nemalonaus kvapo, skalbimo mašinos, virtuvės, džiovyklos 8-ame būryje nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo netenkino pataisos namuose tiekiamo maisto kokybė ir patiekimas bei draudimas maistą priimti iš draugų ir artimųjų.
Maitinimo pataisos namuose organizavimą, maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose tvarką reglamentuoja Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtinti asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, valgiaraščiai (iki 2014 m. kovo 27 d. galiojo 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. V-138 redakcija). Atsakovo į bylą pateikti Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2014 m. balandžio 11 d. Tyrimų protokolas (b. l. 34), Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. lapkričio 25 d., 2014 m. lapkričio 20 d. ir 2015 m. balandžio 7 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktai (b. l. 35-37; 38-43; 44-46) paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl maisto kokybės ir jo pateikimo galimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nes minėtų patikrinimų, atliktų ir pagal nuteistųjų skundus, metu nustatyta, kad Marijampolės pataisos namų valgykla, ir jos vykdymo veikla atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, nuteistųjų skundai nepasiteisino. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašas yra patvirtintas Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas). Pareiškėjas tik lakoniškai nurodė, kad iš artimųjų draudžiama priimti maisto produktus, nedetalizavo, kokius konkrečius maisto produktus ir kada jis negalėjo priimti, be to, jis neginčija, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl teismas, pagal bylos duomenis atsakovo veiksmuose, aprūpinant pareiškėją maistu ir organizuojant maitinimą, pažeidimų nenustatė.
Pagal Higienos normos 18.4. laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (Higienos normos 11 p.). Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu ir teisiškai nepagrįstu.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais tarakonais ir graužikais, esančiais gyvenamosiose patalpose.
Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (Higienos normos 60 p.). Iš atsakovo į bylą pateiktos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422), sudarytos tarp Marijampolės pataisos namų ir UAB „Dezinfa (b. l. 52-55) matyti, kad paslaugų teikėjas dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas (kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas) įsipareigoja teikti tik Marijampolės pataisos namų maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje. Todėl teismui kyla abejonių, ar vabzdžių, graužikų naikinimas ir kontrolė yra atliekami Marijampolės pataisos namų gyvenamosiose patalpose. Nagrinėjamu atveju Marijampolės pataisos namams teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl graužikų ir buitinių parazitų 8-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 buvimo bei Higienos normos 60 punkto nustatytų reikalavimų pažeidimo, tačiau minėta institucija nepakankamai argumentavo ir neginčijamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepateikė, todėl laikytina, kad atsakovas pažeidė Higienos normos 60 punkto reikalavimus, t. y. graužikų ir buitinių parazitų naikinimas bei kontrolė tik maisto paruošimo bloke ir valgykloje galimai buvo nepakankama, todėl gyvenamosiose patalpose galėjo būti buitinių parazitų ir pareiškėjas dėl jų buvimo galėjo patirti nepatogumus.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina ir dėl patirtų nepatogumų nesant tualetuose ir dušuose privatumo, per mažu kiekiu išduodamo tualetinio popieriaus, neleidimu turėti nuosavų pledų.
Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Dušų, klozetų kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos). Minėtu įsakymu patvirtintose Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, be kita ko, numatyta, jog tualetinio popieriaus 1 rulonas išduodamas 1 mėnesiui. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui ir suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, todėl neteisėti atsakovo veiksmai ir pats neturtinės žalos egzistavimo faktas dėl per mažo kiekio tualetinio popieriaus išdavimo ar per reto leidimo naudotis dušu, laikytini nepagrįstais (ABTĮ 57 str.). LVAT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu, dušu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į atsakovą dėl leidimo turėti nuosavą pledą ir buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti, todėl teiginys dėl neleidimo turėti nuosavą pledą laikytinas nepagrįstu. Pabrėžtina, kad pareiškėjas tik konstatavo tualetinio popieriaus trūkumą, privatumo tualetuose ir dušuose nebuvimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pagal LVAT formuojamą praktiką, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (administracinė byla Nr. A444-619/2008). Minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tualetinio popieriaus per mažo kiekio, neleidimo turėti nuosavą pledą, privatumo tualetuose ir dušuose nebuvimo, vertintinos deklaratyviomis, nepagrįstomis ir neindividualizuotomis subjektyviomis neigiamomis pasekmėmis (išgyvenimais), todėl neturtinės žalos faktas laikytinas nepagrįstu.
Nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo teiginiai, kad nuteistųjų skundai nėra registruojami ir dingsta, nes bylos dokumentai patvirtina, kad pagal nuteistųjų skundus buvo atliekami Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimai (b. l. 32-33; 49-51), Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimai (b. l. 35-37; 38-43; 44-46), aplinkybė, kad jis turėjo galimybę pateikti skundą teismui, gauti atsakovo atsiliepimą ir pateikti atsikirtimą į atsiliepimą. Duomenų, kurie leistų teismui daryti priešingą išvadą arba keltų įtarimų, jog pareiškėjo teikiami skundai buvo neregistruojami (galėjo dingti), pareiškėjas į bylą nepateikė.
Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, nuolatos jaučia baimę ir apatiją, tačiau nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas (b. l. 58, 57), kuriose nurodoma, kad A. P. į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 2 kartus, dėl peršalimo ligų, dėl depresijos požymių, psichikos sutrikimų nesikreipė. Dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodė, kad sveikatos priežiūros paslaugų Marijampolės pataisos namuose kaip ir nėra, nes viskas gydoma aspirinu ir tepalu. Pastebėtina, kad sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar nesuteikimo, tinkamo ar netinkamo gydymo vertinimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Ginčą dėl žalos, kildinamos iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, galėtų spręsti pagal kompetenciją Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, veikianti prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pasinaudojus nustatyta privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, toks ginčas būtų teismingas bendrosios kompetencijos teismui (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.). Dėl nurodytų priežasčių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kokybė ir iš šios paslaugos kildinama neturtinė žala, nagrinėjamu atveju nevertinama.
LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Teismo vertinimu likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai neturės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl laikytini pertekliniais ir detaliau neanalizuotini.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet CK 1.138 straipsnio 8 punkte taip pat numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (pvz. 2000 m. spalio 10 d. EŽTT sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (ABTĮ 13 str., 20 str.). Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus administracinėse bylose Nr. A-1491-575/2015, Nr. A-1275-575/2015 nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad dėl nustatytų pažeidimų, t. y. pareiškėjui suteikto galimai per mažo ploto gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 ir su tuo susijusio vienam asmeniui tenkančio sanitarinėse patalpose esančio įrengimų kiekio, galimai nepakankamai vykdomos pareigos kontroliuoti ir naikinti graužikus bei buitinius parazitus gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo patirti nepatogumai buvo nežymūs ir iš dalies kompensuoti galimybe judėti po visą lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, suteikta galimybe sportuoti (b. l. 27, 28), lankyti sveikatos priežiūros tarnybą, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (b. l. 29), užsiimti kita leistina veikla. Byloje nenustačius, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai (nepakako 0,45 kv. m. teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui turėjusios tekti ploto normos), tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, į tai, kad pareiškėjo patalpinimą į Marijampolės pataisos namus sąlygojo sąmoningi paties pareiškėjo veiksmai – jis padarė nusikaltimą, ir jam turėjo būti akivaizdu, kokios to pasėkoje kils pasekmės, bei į tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginti savo teises teisme, teismas daro išvadą kad byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimo Higienos normos 60 punkto ir Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 p. reikalavimams laikytinos mažareikšmėmis ir smulkmeniškomis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 4 p. teismas,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo A. P. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.