Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų akcinės bendrovės įmonių grupė „Alita“ ir FR&R Invest, IGA S.A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-573-153/2013 pagal ieškovo „Plass Investments Limited“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei įmonių grupei „Alita“, V. J. ir FR&R Invest, IGA S.A. Luxemburg dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais, nuostolių priteisimo bei dėl įstatų ir akcijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo „Plass Investments Limited“ ieškinį atsakovams įmonių grupei „Alita“, AB, V. J. ir FR&R Invest, IGA S.A. Luxemburg, kuriuo prašo:

1) pripažinti negaliojančiais atsakovo įmonių grupės „Alita“, AB, 2011 m. spalio 3 d. vykusio neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus dėl: a) įmonių grupės „Alita“, AB, įstatinio kapitalo sumažinimo, sumažinant jį nuo 27 153 193 Lt iki 3 126 000 Lt, anuliuojant įmonių grupės „Alita“, AB, akcijas bei patvirtinant naują įmonių grupės „Alita“, AB, įstatų redakciją; b) įmonių grupės „Alita“, AB, įstatinio kapitalo padidinimo, padidinat jį nuo 3 126 000 Lt iki 20 000 000 Lt, išleidžiant naują įmonių grupės „Alita“, AB, akcijų emisiją; c) įmonių grupės „Alita“, AB, akcininkų pirmumo teisės įsigyti įmonių grupės „Alita“, AB, naujai išleidžiamas akcijas atšaukimo bei suteikimo teisės įsigyti naujai išleidžiamas akcijas FR&R Invest, IGA S.A.; d) V. J. išrinkimo įmonių grupės „Alita“, AB, stebėtojų tarybos nariu; e) pavedimo įmonių grupės „Alita“, AB, generaliniam direktoriui įmonių grupės „Alita“, AB, vardu pasirašyti su stebėtojų tarybos nariais sutartis dėl stebėtojų tarybos narių pareigų vykdymo, numatant stebėtojų tarybos nariams apmokėjimą už teikiamas paslaugas;

2) priteisti ieškovui 299 423,80 Lt iš atsakovo V. J.;

3) pripažinti negaliojančia atsakovo įmonių grupės „Alita“, AB, 2011 m. spalio 3 d. įstatų redakciją, kurioje įstatinis kapitalas nurodytas 3 126 000 Lt;

4) pripažinti negaliojančia atsakovo įmonių grupės „Alita“, AB, 2011 m. spalio 3 d. įstatų redakciją, kurioje įstatinis kapitalas nurodytas 20 000 000 Lt;

5) pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 6 d. akcijų pasirašymo sutartį tarp atsakovų įmonių grupės „Alita“, AB, ir FR&R Invest, IGA S.A.

Atsakovų atžvilgiu yra pritaikytos šios laikinosios apsaugos priemonės:

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2013 m. sausio 9 d. akcininkų susirinkime Bendrovės akcininkams nepriėmus vieno iš dviejų alternatyvių sprendimų, Bendrovės įstatinį kapitalą teks mažinti teismo sprendimu Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta tvarka, nes įstatymas imperatyviai numato, kad tokia situacija, kai bendrovės nuosavas kapitalas tampa mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio negali tęstis ilgiau kaip 6 mėnesius. Todėl akcininkams atsisakius padengti Bendrovės nuostolius papildomais įnašais Bendrovės įstatinio kapitalo mažinimas tampa privalomu (ABĮ 38 str., 59 str.). Lietuvos apeliacinio teismo praktiką draudimas akcininkui balsuoti dėl įstatinio kapitalo mažinimo, kai įstatinio kapitalo mažinimas yra privalomas, yra negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-131/2007). Todėl nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė pažeidė ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Draudimas FRR naudotis Bendrovės akcijų suteikiamomis balsavimo teisėmis, priimant sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo/mažinimo, įstatų keitimo jau buvo pritaikytas Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi, kuri šioje dalyje buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi. Todėl ieškovo prašymą dėl identiškos laikinosios apsaugos priemonės taikymo Kauno apygardos teismas turėjo atmesti. Ieškovo nurodoma „nauja aplinkybė“ – Bendrovės akcininkų susirinkimo sprendimo pagrindu būtų registruojami nauji Bendrovės įstatai galimai pažeidžiantys ieškovo teises – yra tik prielaida, o ne realios grėsmės teismo sprendimo vykdymui patvirtinimas. Apeliantų teigimu, ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškė nesant naujų aplinkybių. Mažinant įstatinį kapitalą būtų anuliuojamos visos Bendrovės akcijos atitinkamomis proporcijomis, o ne tik FRR akcijos. Anuliuojant proporcingas dalis visų Bendrovės akcininkų akcijų, Bendrovės akcininkų turimų balsų ir kontrolės proporcijos nepasikeistų. Be to, Bendrovės įstatinio kapitalo keitimas ir akcijų anuliavimas neužkirs galimybės pritaikyti restituciją narinėjamoje byloje, jei ieškinys būtų patenkintas. Apeliantų teigimu, ieškovas neįrodė teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo grėsmės. Ieškovas prašyme tvirtina, kad papildomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas nėra reikalingas, nes FRR teisę balsuoti dėl Bendrovės akcijų anuliavimo tiesiogiai draudžia jo atžvilgiu Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi taikoma laikinoji apsaugos priemonė, tačiau vis vien prašo naujos laikinosios apsaugos priemonės taikymo. Tokiu būdu teismas nepagrįstai tenkino nepagrįstą ir prieštaringais argumentais grindžiamą ieškovo prašymą bei pažeidė dispozityvumo ir rungimosi principus.

Tiek oficialiai skelbiami Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai, tiek pati Bendrovė savo oficialiu pranešimu patvirtino, kad jokio nuosavo kapitalo trūkumo, kuris neatitiktų ABĮ keliamų reikalavimų, susirinkimo šaukimo dienai nebuvo, tai reiškia, kad šaukiamiems 2013 m. sausio 9 d. ir 2013 m. sausio 24 d. susirinkimams nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Apeliantai minėtais susirinkimais siekė dirbtinai anuliuoti Bendrovės akcijas tam, kad restitucija nagrinėjamoje byloje taptų neįmanoma, nes FRR vienasmeniškai susirinkimo metu anuliavus 50 proc. akcijų 8 437 000 vnt. akcijų nebūtų įmanoma grąžinti Bendrovei, jeigu ieškinys būtų patenkintas. Todėl ieškovas pagrįstai siekė apsaugoti būsimo sprendimo įvykdymą, o teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonės yra teisėta ir pagrįsta. Skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo reikalavimus, nes nevaržo apelianto FRR teisių daugiau nei buvo būtina apsaugoti restitucijos galimumą byloje.Iki Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutarties priėmimo Bendrovė nebuvo oficialiai paskelbusi apie ketinimą anuliuoti Bendrovės akcijas. Tai yra visiškai nauja ir esminę reikšmę turinti aplinkybė, pagrindžianti laikinosios apsaugos priemonės FRR taikymą ir situacijų esminius skirtumus. Todėl draudimas FRR balsuoti už akcijų anuliavimą faktinių aplinkybių kontekste visiškai atitinka šį tikslą. Taip pat naujų Bendrovės įstatų registravimas inicijuotų naujus teisminius procesus, todėl pareikšti reikalavimai nebūtų realiai įgyvendinami.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tokią išvadą taip pat patvirtina ir CPK 145 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ieškovo prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei rašytinius įrodymus – Bendrovės 2013 m. sausio 9 d. šaukiamo neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų projektus, skundžiama nutartimi sprendė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atsakovui FRR 2013 m. sausio 9 d. Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime balsuoti dėl sprendimo anuliuoti Bendrovės akcijas, nes jas anuliavus ne tik pasikeistų šių akcijų teisinė būklė, bet ir taptų neįmanomas panaikintų akcijų grąžinimas pradiniams savininkams, o tai padarytų neįmanomą ar apsunkintų galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovo pareikštų reikalavimų pobūdžiu ir apimtimi, skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turiniu, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentais sprendžia, kad šiuo atveju tokios laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai ir teisėtai.

Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas bei matyti iš byloje pareikštų reikalavimų ieškovas, ginčydamas Bendrovės 2011 m. spalio 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus (bei bendrovės įstatų pakeitimus, atliktus pagal ginčijamus sprendimus) inter alia siekia, kad būtų atstatytas Bendrovės kiekvieno akcininko akcijų vienetų kiekis, kurį jie turėjo iki 2011 m. spalio 3 d. įvykusio Bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo, atstatyti savo kaip smulkaus akcininko teisinę padėtį, buvusią iki 2011 m. spalio 3 d. įvykusio Bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo, kuomet ieškovo turimos akcijos negalėjo būti priverstinai išperkamos, nuginčyti tarp atsakovų 2011 m. spalio 6 d. sudarytą akcijų pasirašymo sutartį. Kaip matyti iš ieškovo prašymo taikyti nagrinėjamas laikinąsias apsaugos priemones turinio, toks prašymas pareikštas iš esmės dėl to, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių byloje restitucija tarp ginčo šalių būtų nebeįmanoma, nes didelė dalis FRR įgytų 16‘874‘ 000 akcijų būtų tiesiog anuliuotos šalinant 10 mln. litų Bendrovės nuostolių (b.l. 45-52).

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyti argumentai bei papildomai pateikti duomenys leidžia abejoti, ar apskritai aptariamam akcijų anuliavimui egzistavo pagrindas - Bendrovės finansinėse 2012 m. rugsėjo 30 d. ataskaitose nurodomo nuosavo kapitalo dydis nurodomas 11,3 mln. litų, 2013 m. sausio 23 d. Bendrovės paskelbtame pranešime apie esminį įvykį Bendrovė informavo, kad pagal turimą informaciją apie preliminarius neaudituotus finansinius rezultatus 2012 m. gruodžio 31 d. Bendrovės nuosavas kapitalas atitiko ABĮ nustatytus reikalavimus (b.l. 110-112). Kita vertus, kadangi tai gali būti bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas tik tarpinį klausimą byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)pagrįstumo, išsamiau šio aspekto neanalizuoja ir galutinių išvadų dėl jo nedaro.

Byloje vienas iš ieškinio reikalavimų yra ir neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl Bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimo anuliuojant akcijas panaikinimas, be to, keliamas klausimas dėl FRR pagal 2010 m. spalio 6 d. akcijų pasirašymo sutartį įgytų akcijų kiekio grąžinimo. Tuo tarpu iš Bendrovės 2012 m. gruodžio 18 d. pranešimo apie esminį įvykį matyti, kad 2013 m. sausio 9 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkėje yra inter alia klausimas dėl įstatinio kapitalo mažinimo panaikinant Bendrovės nuostolius akcijų anuliavimo būdu (b.l. 53). Taigi, byloje vienu iš svarstytinų klausimų yra klausimas dėl restitucijos taikymo, t.y. šalių atstatymo į pradinę padėtį. Sutiktina su apeliantų teiginiu, kad pagal įstatymą bei teisminę praktiką iš esmės restitucija gali būti taikoma ir nebūtinai ieškovo reikalaujamu būdu. Tačiau ši aplinkybė neteikia pagrindo išvadai, kad dėl ieškinyje nurodomo restitucijos būdo neprivalomumo teismui ieškovo reikalaujamas būdas gali būti ignoruojamas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, nes restitucijos (ne)taikymas ar jos taikymo būdas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Tuo tarpu akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui jo prašomu būdu grėsmė, priešingai nei teigia apeliantai, iškyla – anuliavus dalį akcijų, neliks dalies restitucijos dalyko.

Apeliantai teigia, kad draudimas FRR naudotis Bendrovės akcijų suteikiamomis balsavimo teisėmis, priimant sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo/mažinimo, įstatų keitimo jau buvo pritaikytas Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi, kuri šioje dalyje buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, iki Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutarties priėmimo Bendrovė nebuvo oficialiai paskelbusi apie ketinimą anuliuoti Bendrovės akcijas. Todėl sutiktina su ieškovo argumentais, jog naujai paaiškėjusios aplinkybės sudarė pagrindą taikyti minėtą laikinąją apsaugos priemonę, kad galimas ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti realiai įvykdomas. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad anuliavus Bendrovės akcijas, sumažinus įstatinį kapitalą ir dėl to patvirtinus naujus Bendrovės įstatus, tai sąlygotų naujus teisminius ginčus.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašoma pritaikyti laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su ieškovo reikalavimais ir pritaikyta, priešingai nei teigia apeliantai, atsiradus naujai situacijai lyginant su buvusia anksčiau situacija (ir kurią vertinant buvo priimti ankstesni teismų procesiniai sprendimai).

Kartu atmetami apeliantų argumentai dėl ekonomiškumo ir proporcingumo principų pažeidimo taikant tokią laikinąją apsaugos priemonę. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neuždraudė apeliantams dalyvauti Bendrovės valdyme apskritai ar 2013 m. sausio 9 d. visuotiniame akcininkų susirinkime konkrečiai, taip pat neuždraudė apeliantams balsuoti jame svarstytinais klausimais, o apribojo apeliantų galimybę balsuoti tik vienu klausimu - dėl Bendrovės įstatinio kapitalo mažinimo akcijų anuliavimo būdu. Pažymėtina, kad apskritai esant ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nurodytai situacijai (nuosavam Bendrovės kapitalui tapus mažesniam kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio) Bendrovėje susidariusi padėtis turi būti ištaisyta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dienos, kurią valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, tačiau įstatymas nenumato, kad ši padėtis taisytina tik būtinai tokiu būdu – mažinant įstatinį kapitalą akcijų dalies anuliavimo būdu, o ne kitais įstatymo nustatytais būdais, nurodytais ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte, 11 dalyje. Turint galvoje FRR turimą kontrolinį akcijų paketą, šis subjektas turi faktiškai neribotą galimybę priimti bet kokius reikšmingus Bendrovei sprendimus inter alia nuostolių padengimą papildomais įnašais (beje, į minėtą susirinkimą, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, FRR net neatvyko). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taikė draudimą atlikti tik vieną veiksmą iš alternatyvių. Šiame kontekste atmestinos apeliantų nuorodos į teisminę praktiką, kuria jie remiasi nurodydami, kad draudimas akcininkui balsuoti dėl įstatinio kapitalo mažinimo, kai tai yra privaloma, yra negalimas: šiuo atveju įstatinio kapitalo mažinimo būtinumas, kaip minėta, abejotinas, be to, pirmosios instancijos teismas uždraudė Bendrovės nuostolius dengti tik akcijų anuliavimo būdu, kuris nėra likęs vienintele galimybe susidariusioje situacijoje. Todėl, apeliacinės instancijos teismo manymu, nėra pagrindo pripažinti, kad taikyta laikinoji apsaugos priemonė laikytina pažeidžiančia ekonomiškumo ir proporcingumo principus.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.