- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-12
- Bylos Nr.
- eAS-379-492/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00316-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. B., Z. B., A. B.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba
- Trečiasis asmuo
- O. Č., J. P., G. K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. B., Z. B. ir A. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. B., Z. B. ir A. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims O. Č., J. P. ir G. K. dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai M. B., Z. B. ir A. B. su 2017 m. kovo 7 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus vedėjo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 29SD-347-(14.29.104.) „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą“, 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 29SD-348-(14.29.104.) „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą“ ir 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 29SD-350-(14.29.104.) „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą“ (toliau visi kartu – Sprendimai).
Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti 2015 m. lapkričio 2 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 29SŽN-100-(14.29.62.), sudarytos su M. B., 2015 m. lapkričio 2 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 29SŽN-106-(14.29.62.), sudarytos su Z. B., 2015 m. lapkričio 2 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 29SŽN-104-(14.29.62.), sudarytos su Z. B., 2015 m. lapkričio 2 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 29SŽN-95-(14.29.62.), sudarytos su A. B., 2015 m. lapkričio 2 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 29SŽN-90-(14.29.62.), sudarytos su A. B., 2015 m. sausio 5 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 29SŽN-94-(14.29.62.), sudarytos su A. B., nutraukimo procedūras ir netrukdyti nuomininkams M. B., Z. B. bei A. B. naudotis išsinuomotais valstybinės žemės sklypais.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 15 d. d. nutartimi pareiškėjų M. B., Z. B. ir A. B. skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir išaiškino pareiškėjams teisę kreiptis į Pakruojo rajono apylinkės teismą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus vedėjo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 29SD-347-(14.29.104.) „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą“, 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 29SD-348-(l4.29.104.) „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą“ ir 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 29SD-350-(14.29.104.) „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą“. Sprendimuose, be kita ko, nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsniu ir 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktu, valstybinės žemės nuomos sutartys bus nutrauktos vienašališkai suėjus trims mėnesiams po Sprendimų gavimo. Teismas sprendė, kad ginčijamais sprendimais pareiškėjai buvo įspėti apie valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimus prieš terminą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriui nustačius tam tikrus minėtų sutarčių pažeidimus, t. y. pareiškėjams buvo pareikšta vienos iš valstybinės žemės nuomos sutarties šalių (nuomotojo), pretenzija dėl tarp jų ir atsakovo sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių bei jų vykdymo.
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 ir 2.36 straipsnius, valstybė, savivaldybė ir jų institucijos, kaip viešieji juridiniai asmenys, be viešojo administravimo veiklos, gali užsiimti ūkine komercine veikla ir būti civilinių teisinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Remdamasis Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose nėra viešasis administravimas.
Teismas nustatė, kad M. B., Z. B. ir A. B. skundo turinys patvirtina, jog jie siekia teikti teismui prevencinį ieškinį dėl nuomos sutarčių nenutraukimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.255 straipsnis). Įvertinęs aplinkybę, kad nuomos teisiniai santykiai, nepriklausomai nuo nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog nuomos sutarties dalyku yra atitinkami valstybinės žemės sklypai, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normomis, teismas sprendė, kad pareiškėjų inicijuojamo ginčo nagrinėjimas priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui ir dėl to jų skundą atsisakė priimti. Atsisakęs priimti M. B., Z. B. ir A. B. skundą, pirmosios instancijos teismas jų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nesprendė. Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog Sprendimuose nurodyta, kad jie Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo nustatyta tvarka skundžiami Šiaulių apygardos administraciniam teismui, ginčo teismingumo nekeičia.
III.
Pareiškėjai M. B., Z. B. ir A. B. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį ir M. B., Z. B. bei A. B. skundą priimti nagrinėti. Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl bylos teismingumo nustatymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Žemesnės instancijos teismas
M. B., Z. B. ir A. B. paaiškino, kad Sprendimuose buvo išaiškinta, jog jie per vieną mėnesį nuo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka skundžiami Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Pažymi, kad skunde buvo paminėta, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normos, reglamentuojančios bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimų sprendimą, nustato, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis ir kad šiuo atveju vyraujantis teisinis santykis yra civilinis – žemės nuomos teisinis santykis, tačiau Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyrius nurodė, kad jo priimti administraciniai aktai skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl skundas buvo teikiamas administraciniam teismui. Kilus ginčui dėl teismingumo, buvo prašoma kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją. Pirmosios instancijos teismas, nesikreipdamas į Specialiąją teisėjų kolegiją, pats nusprendė, kad byla nėra teisminga administraciniam teismui, tačiau pareiškėjai su tokia pozicija nesutinka. Jų nuomone, teismas nepagrįstai ginčą vertino kaip kilusį dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo, nes Sprendimais valstybinės žemės nutartys dar nėra nutraukiamos, o pareiškėjai skundė administraciniuose aktuose Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus padarytas išvadas, kad jie žemės sklypus ne tariamai, o tiesiogiai, be raštiško nuomotojo sutikimo, perdavė naudotis kitiems asmenims. Pagrindiniai M. B., Z. B. ir A. B. skundo argumentai yra apie tai, kad tokioms institucijos išvadoms nėra pagrindo – pareiškėjai kategoriškai pareiškė, kad jie iš valstybės išsinuomotų žemės sklypų ar jų dalių naudojimo niekam neperleido, neišnuomojo ir nesubnuomojo. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyrius įspėjimus, kad valstybinės žemės nuomos sutartys po trijų mėnesių bus nutraukiamos, pareiškėjams atsiuntė net nepaprašęs jų pasiaiškinti dėl iš valstybės išsinuomotų žemės sklypų naudojimo, nepaisant pareiškėjų investicijų į žemės sklypus ir jų teisėtų lūkesčių žemės sklypus dirbti visą nuomos laiką – 25 metus.
Teigia, kad M. B., Z. B. ir A. B. į administracinį teismą kreipėsi siekdami išspręsti, ar valstybės institucijos padarytos išvados apie pareiškėjų išsinuomotų valstybinės žemės sklypų naudojimo perleidimą kitiems asmenims, įformintos Sprendimais, yra pagrįstos. Pareiškėjų nuomone, administracinių aktų teisėtumo patikrinimas administraciniame teisme būtų greitesnis ir ekonomiškesnis, o jų pripažinimas neteisėtais užkirstų kelią sudėtingam procesui bendrosios kompetencijos teisme. Pažymi, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai valstybinės žemės nuomos teisniai santykiai ir ginčijamais administraciniais aktais atsakovo atstovas savo kompetencijos ribose informavo apie inicijuojamą valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimą. Ginčą tarp pareiškėjų ir atsakovo sukūrė pastarojo administracinis veiksmas pradėti valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo procedūrą, pačias sutartis nutraukti numatant ateityje, todėl nagrinėjamu klausimu būtų aktuali Specialiosios teisėjų kolegijos išvada, kad pareiškėjai neatsidurtų tokioje situacijoje, jog ginčo nenagrinės ir bendrosios kompetencijos teismas, nes valstybinės žemės nuomos sutartys, sudarytos su pareiškėjais, dar nėra nutrauktos.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti.
Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.16 punkte nurodyta, jog valstybinės žemės nuomotojai turi kontroliuoti, kaip valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomininkai vykdo sąlygas, numatytas valstybinės žemės nuomos sutartyse, o nustatę pažeidimus – reikalauti juos pašalinti arba inicijuoti šių sutarčių nutraukimą prieš terminą ir nustatyta tvarka kreiptis dėl nuostolių atlyginimo. Pažymi, kad valstybinės žemės patikėtinis, vykdydamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2017 m. sausio 20 d. pavedimą Nr. 1PAV-40-(1.8E.), nustatė, kad pareiškėjai ne tariamai, o tiesiogiai, be raštiško nuomotojo (valstybės patikėtinio) sutikimo, perdavė jų nuomojamų žemės sklypų dalis kitiems asmenims, kurie tomis žemės sklypų dalimis naudojasi ir juose deklaruoja pasėlius. 2015 m. lapkričio 2 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje Nr. 29SŽN-100-(14.29.62.), sudaryta su M. B., 2015 m. lapkričio 2 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje Nr. 29SŽN-106-(14.29.62.), sudaryta su Z. B. ir 2015 m. lapkričio 2 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje Nr. 29SŽN- 95-(14.29.62.), sudaryta su A. B., buvo nurodyta, kad nuomininkas žemės sklypą naudos žemės ūkio veiklai, mokės nuomos mokestį bei vykdys visas sąlygas, numatytas sutartyse. Minėtų sutarčių 16 punktuose nuomotojas (Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos) ir nuomininkai (pareiškėjai) susitarė, kad sutartys prieš terminą gali būti nutrauktos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir įstatymų nustatytais atvejais. Sutarčių 14 punktuose įtvirtinta, kad nuomininkai įsipareigoja laikytis sutarčių ir įstatymų, o už jų nevykdymą jie atsako pagal įstatymus.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 18 punkte nurodyta, kad valstybinės žemės nuomos sutarties projekte nurodoma, kad nuomininkas gali subnuomoti išnuomotą žemės sklypą tik gavęs rašytinį nuomotojo sutikimą ir tik pagal šioje sutartyje nustatytus reikalavimus bei sąlygas. Pagal šių taisyklių 18 punkto nuostatas, galiojančias nuo 2011 m. vasario 13 d., sutikimas subnuomoti žemės sklypą (jo dalį) gali būti duodamas tik tada, jeigu žemės sklypas subnuomojamas asmeniui, su kuriuo sudaryta statinių ar įrenginių (jų dalies), kuriems eksploatuoti žemės sklypas išnuomotas, nuomos ar kito naudojimo sutartis ne ilgiau kaip penkeriems metams. Taigi, dėl sutikimo subnuomoti žemės sklypą išdavimo pareiškėjai turėjo kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, o nuo 2011 m. vasario 13 d. toks sutikimas apskritai jiems negalėjo būti išduotas, kadangi jų nuomojamuose žemės sklypuose nėra statinių.
Atkreipė dėmesį, kad jeigu asmuo pasinaudoja lengvatine tvarka, t. y. pirmumo teise išsinuomoti ar gauti laikinai naudotis valstybine žeme, tačiau vėliau ją išnuomoja ar subnuomoja tretiesiems asmenims (nuomos atveju – be nuomotojo sutikimo), yra piktnaudžiaujama teise, pažeidžiamos imperatyvios nuomą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, taip pat teisėti lūkesčiai asmenų, kurie pagal pirmumo kriterijus būtų buvę eilėje po valstybinės žemės nuomininko ir turėję pirmumą asmens, šiuo metu naudojančio valstybinės žemės sklypą, atžvilgiu. Valstybinės žemės patikėtinis, gavęs informaciją apie tai, jog pareiškėjai be valstybinės žemės patikėtinio leidimo perleido žemės sklypus / jų dalis naudotis kitiems asmenims, turi pagrindą spręsti dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsniu ir 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktu, valstybinės žemės patikėtinis Sprendimais pareiškėjus informavo, kad valstybinės žemės nuomos sutartys bus nutrauktos vienašališkai suėjus trims mėnesiams po Sprendimų gavimo. Teigia, kad šie aktai negali būti laikomi teisės aktais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, o ginčas dėl jų panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču. Sprendimai iš esmės yra informacinio, o ne sprendžiamojo pobūdžio ir jie pareiškėjams nesukelia jokių teisinių pasekmių, nelemia jų materialinių teisių ir pareigų, jame nesuformuluotos pareiškėjams privalomos elgesio taisyklės, suteikiama informacija be privalomo pobūdžio patvarkymų.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pareiškėjų ginčijami sprendimai yra tik procedūros dalis, kuriai pasibaigus priimami galutiniai sprendimai ir negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes savaime nelemia materialinių teisių ir pareigų. Tik priėmus galutinius sprendimus, M. B., Z. B. ir A. B. teisinis statusas gali pasikeisti, atsiradus realiems teisiniams padariniams. Nesutikdami su tokio pobūdžio procedūriniais sprendimais, pareiškėjai šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydami galutinius sprendimus. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjus atstovauja kvalifikuota teisininkė, todėl jiems turėjo būti žinoma, kad Sprendimai negali būti skundo dalyku. Pažymi, kad kaip valstybinės žemės nuomos sutartys bus nutrauktos, pareiškėjai galės ginti savo teises, be kita ko, ginčydami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus nustatytas faktines aplinkybes bei teikdami įrodymus.
Atkreipia dėmesį, kad valstybinės žemės nuoma yra civilinis sandoris. Valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose nėra viešasis administravimas. Teigia, kad pareiškėjų keliamas ginčas, susijęs su nuomojamų valstybinės žemės sklypų / jų dalių nuomos sutarčių nutraukimu, turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.
Atsiliepimas
Atsakovas pažymi kad pareiškėjų teiginys, jog jie iš valstybės išsinuomotų žemės sklypų ar jų dalių naudojimo niekam neperleido, neišnuomojo, nesubnuomojo, nėra paremtas įrodymais. Jų subjektyvią nuomonę paneigia aplinkybė, kad pareiškėjų nuomojamus valstybinės žemės sklypus / jų dalis naudojo kiti asmenys, nes būtent jie tose žemės sklypų dalyse deklaravo pasėlius paramai gauti ir už tai gavo išmokas. Teigia, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjai piktnaudžiauja savo teisėmis, skunde nurodydami tikrovės neatitinkančius bei nepagrįstus teiginius ir taip klaidina teismą. Atsakovo nuomone, nurodytos faktinės aplinkybės ir argumentai vienareikšmiškai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose ir pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjų keliamas ginčas, susijęs su nuomojamų valstybinės žemės sklypų / jų dalių nuomos sutarties nutraukimu, yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, todėl skundą priimti atsisakė ir pareiškėjams išaiškino teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
Atsakovo nuomone, pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra visiškai nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, kaip nenagrinėtiną Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą).
Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).
Ginčijamų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus 2017 m. vasario 2 d. sprendimų Nr. 29SD-347-(14.29.104.), Nr. 29SD-348-(14.29.104.) ir Nr. 29SD-350-(14.29.104.) turinys patvirtina, kad juose buvo išreikšta institucijos pozicija, jog pareiškėjai neturi teisinio pagrindo subnuomoti žemės sklypų kitiems asmenims. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsniu ir 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyrius informavo, kad po trijų mėnesių nuo šių sprendimų gavimo dienos bus vienašališkai nutrauktos valstybinės žemės nuomos sutartys. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnis reglamentuoja sutarties nutraukimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Į ką turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, nurodyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktą, žemės nuomos sutartis prieš terminą nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta kitais įstatymų nustatytais atvejais. Apie žemės nuomos sutarties nutraukimą nuomotojas privalo raštu pranešti žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams ne vėliau kaip prieš tris mėnesius, o kitos paskirties žemės nuomininkams – prieš du mėnesius iki nuomos sutarties nutraukimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.564 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į ginčijamų aktų pobūdį, darytina išvada, kad jie nėra savarankiški administraciniai aktai, nulemiantys pareiškėjų teises ar pareigas; tai informacinio pobūdžio raštai, juose jokių teisiškai privalomų nurodymų pareiškėjams nėra suformuluota. Kaip nurodyta Sprendimuose, valstybinės žemės nuomos sutartys bus nutrauktos, būtent tada pareiškėjai galės ginti savo teises, be kita ko, ginčydami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus nustatytas faktines aplinkybes bei teikdami įrodymus.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, valstybinės žemės nuoma yra civilinis sandoris. Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nurodžiusi, jog valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 9 d. nutartį byloje Nr. T-74, 2013 m. liepos 10 d. nutartį byloje Nr. T-84, 2014 m. balandžio 29 d. nutartį byloje Nr. T-60-2014, 2014 m. liepos 21 d. nutartį byloje Nr. T-93-2014, 2016 m. sausio 15 d. nutartį byloje Nr. T-3/2016). Esant aiškiai Specialiosios teisėjų kolegijos pozicijai dėl su valstybinės žemės nuomos teisiniais santykiais susijusių bylų teismingumo, nėra pagrindo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją.
Pareiškėjų keliamas ginčas, susijęs su nuomojamų valstybinės žemės sklypų dalių nuomos sutarties nutraukimu, atsižvelgiant į aptartus Specialiosios kolegijos išaiškinimus, turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų motyvai, kuriais yra grindžiamas prašomų panaikinti aktų bei viešojo subjekto veiksmų neteisėtumas, keliamo ginčo pobūdžio ir esmės, lemiančio ginčo rūšinį teismingumą, nekeičia. Nors teismas, nagrinėdamas ginčą, galės atsižvelgti ir į tam tikras administracines procedūras bei įvertinti Sprendimų atitiktį teisės aktų reikalavimams, tačiau toks ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose ir prašomoje panaikinti nutartyje pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjų keliamas ginčas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžiamą sritį ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, todėl skundą priimti atsisakė ir M. B., Z. B. bei A. B. išaiškino teisę kreiptis į Pakruojo rajono apylinkės teismą. Nėra pagrindo šią nutartį naikinti ar keisti pareiškėjų atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Sprendimai iš esmės realių teisinių pasekmių pareiškėjams nesukelia ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentai, kuriuose M. B., Z. B. ir A. B. nėra suformuluota teisiškai privalomų nurodymų, todėl prieš kreipdamiesi į bendrosios kompetencijos teismą, pareiškėjai šias aplinkybes turėtų įvertinti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nepriėmus M. B., Z. B. ir A. B. skundo, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.