Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 55 (penkiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5, 7, 8 punktais, arešto bausmės vykdymas atidėtas 7 (septynių) mėnesių laikotarpiui, paskiriant intensyvią priežiūrą – jo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant įpareigojimus (pareigas): bausmės vykdymo atidėjimo metu būti namuose, (duomenys neskelbtini), nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu; dirbti, tęsti darbą, arba užsiregistruoti ir būti registruotam Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. balandžio 28 d., 1.55 val., iki 2021 m. balandžio 29 d., 16.59 val., vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant 1 (vienai) arešto parai.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. K. nuteistas už tai, kad jis, neturėdamas leidimo, neteisėtai 2021 m. balandžio 28 d., apie 1.45 val., prie savęs, jam priklausančiu automobiliu ,,Audi A4 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo L. A., (duomenys neskelbtini), gabeno šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro savadarbį vienvamzdį graižtvinį šautuvą, draudžiamą civilinėje apyvartoje, ir vieną pramoninės gamybos, 7,62 mm, šovinį, kuris yra šaudmuo ir skirtas to kalibro graižtviniams medžiokliniams šautuvams, priskiriamiems B kategorijos šaunamiesiems ginklams, kol buvo sulaikytas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnų.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė, kad T. K. veiksmuose yra BK 253 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis, todėl jis nuteistas pagrįstai.

6. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo straipsnio dispozicijoje nurodytų neteisėtų veiksmų pradžios momento. Aptariamas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, gamina, įgyja, laiko, nešioja, gabena ar realizuoja šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas ir nori taip veikti. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių-psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė savo neveikimo pobūdį, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir pan., bet tiriant ir įvertinant išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius.

7. Nagrinėjamu atveju T. K. yra inkriminuotas vieno šaunamojo ginklo – 7,62 mm kalibro savadarbio vienvamzdžio graižtvinio šautuvo, draudžiamo civilinėje apyvartoje, ir vieno pramoninės gamybos, 7,62 mm, šovinio gabenimas. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gabenimas – tai jų perkėlimas iš vienos vietos į kitą bet kuria transporto priemone (sausumos, vandens, oro) arba pernešimas, kai nešama krepšyje, portfelyje, kišenėje ir pan. Apeliantas nepripažįsta, kad jis įvykio metu jam priklausančioje transporto priemonėje gabeno civilinėje apyvartoje draudžiamą savadarbį šautuvą bei šovinį ir aiškina, kad minėti objektai priklauso kitam automobiliu vykusiam asmeniui L. L., kuris, automobilį sustabdžius policijos pareigūnams, iš įvykio vietos pasišalino. T. K. teigimu, jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl nebuvo pagrindo jais netikėti ir nesivadovauti. Apeliacinės instancijos teismas tokiam vertinimui nepritaria.

8. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, T. K. nurodė, kad jo pažįstamas L. L. pasiūlė važiuoti į mišką paieškoti gyvūnų ragų. Jis savo automobiliu ,,Audi A4 Avant“ nuvažiavo pas L. L. į namus, šis pasiėmė naktinio matymo žiūronus ir jie išvažiavo. Tuomet L. L. paskambino L. A. ir pakvietė šį prisijungti. Pastarasis buvo paimtas (duomenys neskelbtini) mieste, tuomet visi nuvažiavo prie kažkokio daugiabučio, kur stovėjo L. L. automobilis. Šis pasakė jiems važiuoti į degalinę, pats į sutartą vietą atvyko savo mašina. Po to iš savo automobilio į jo transporto priemonę (ant galinės sėdynės) L. L. persidėjo savo daiktus. Matė, jog tai buvo kažkokie rūbai. Užsipylę kuro, jie išvyko Panevėžio miesto link. Po kurio laiko jis paprašė L. A. pavairuoti transporto priemonę, šis sutiko, todėl jis persėdo ant galinės automobilio sėdynės už vairuotojo. Tuo metu L. L. pasiėmė savo drabužius nuo galinės sėdynės ir rengėsi. Kažkiek laiko jie važinėjo, kol buvo sustabdyti policijos pareigūnų. Vairuotojui buvo duota papūsti į alkotesterį, šį pareigūnas nusivedė prie tarnybinio automobilio. Tuomet L. L. padavė jam kažkokius daiktus (jų dalis), paprašė kažkur padėti ir uždengti. Jis šias dalis paėmė, padėjo sau po kojomis ir uždengė ant sėdynės buvusiu bliuzonu. Ką konkrečiai jam perdavė L. L., nematė, nes buvo tamsu. Tik tuomet, kai priėjęs pareigūnas pašvietė jam po kojomis, jis suprato, kad tai ginklas (4 t., b. l. 92–93).

9. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu T. K. nurodė, kad tuo metu, kai apsikeitė automobilyje vietomis su L. A., nematė, jog L. L. ką nors laikytų rankose, tačiau, kai juos sustabdė policijos ekipažas, L. L. iš po kojų išsitraukė kažkokį ginklą, panašų į medžioklinį šautuvą, ir paprašė jo uždengti, kad nesimatytų. Jis pirmą kartą pamatė šautuvą mašinoje ir streso būsenoje padėjo jį sau po kojomis bei uždengė megztiniu. Paimdamas į rankas šautuvą, suprato, kas tai yra, nors jis buvo išardytas, iš dviejų dalių. Paėmė spontaniškai, norėdamas padėti draugui. Tuomet policijos pareigūnas patikrino L. A. girtumą ir nusivedė šį prie tarnybinio automobilio (3 t., b. l. 111–113). Papildomos apklausos metu T. K. laikėsi savo pirminių parodymų dalies, kad ginklas jam buvo perduotas tuo metu, kai jų automobilį stabdė policijos pareigūnai, tačiau nebepalaikė parodymų dalies, jog suprato, kas jam yra perduodama, nors ir pripažino, jog ginklo dalys nebuvo į ką nors suvyniotos ar supakuotos (3 t., b. l. 120–122).

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti parodymai nėra nuoseklūs, nes T. K. skirtingai nurodė aplinkybes dėl momento, kada jam neva buvo perduotos šaunamojo ginklo dalys (policijos pareigūnams stabdant jų transporto priemonę ar jau sustojus ir išsivedus vairuotoją L. A. prie tarnybinio automobilio), taip pat nuteistasis maišėsi aiškindamas, ar jis suvokė, koks daiktas jam yra perduodamas, iš pradžių teigė suvokęs, jog tai medžioklinio šautuvo dalys, vėliau neigė šią aplinkybę. Teisėjų kolegija T. K. versiją apie į jo mašiną, jam nematant ir nieko nežinant, L. L. atsineštą šautuvą, kuris vėliau jam buvo netikėtai perduotas į rankas, laiko gynybine. Šiame kontekste pažymėtina, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 253 straipsnio 1 dalį kilti nebūtina nustatyti, kas buvo tikrasis neteisėtai gabento šautuvo ar šaudmens savininkas, svarbu tai, kas, neturėdamas leidimo, šiuos objektus transportavo.

11. Automobiliu ,,Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio metu važiavo trys asmenys – T. K., L. L. ir L. A.. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad L. L. ir L. A. parodymus reikėtų vertinti itin atidžiai ir atsargiai, nes pastarieji gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, t. y. siekti patys išvengti baudžiamosios atsakomybės. Vis dėlto, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino aplinkybė, kad kartu su T. K. važiavę asmenys žinojo apie savadarbio vienvamzdžio graižtvinio šautuvo, draudžiamo civilinėje apyvartoje, gabenimą. L. L. ir L. A. parodymai yra sutampantys tarpusavyje ir vieni kitus papildantys, todėl jais visiškai nesivadovauti teisinio pagrindo nėra.

12. Kadangi apeliantas, neigdamas savo kaltę, nusikalstamos veikos padarymu kaltina L. L., todėl teisėjų kolegija nešališkesniu ir neutralesniu liudytoju pripažįsta L. A., kurio parodymai, visų pirma, išanalizuojami. L. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad sulaukė pasiūlymo iš L. L. pasivažinėti ir paieškoti žvėrių ragų. Kažkurioje kelio atkarpoje jis apsikeitė su T. K. vietomis ir sėdo už automobilio vairo, o pastarasis persėdo ant galinės sėdynės už vairuotojo. L. L. visą laiką sėdėjo mašinos priekyje, keleivio vietoje. Po kurio laiko juos sustabdė policijos pareigūnai. Jis, kaip vairuotojas, buvo patikrintas alkotesteriu, įpūtė 0,5 promilės, todėl buvo nusivestas prie tarnybinio automobilio protokolo surašymui. Kai pamatė, kad yra stabdomas policijos pareigūnų, L. L. T. K. nieko neperdavė, apie tai, jog kažką reikia slėpti, nekalbėjo (4 t., b. l. 95). Analogiškus parodymus L. A. buvo davęs ir ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 25–26), t. y. mašinos salone jokio šaunamojo ginklo jis nematė, taip pat nepastebėjo ginklo perdavimo iš automobilio priekio į galą. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei toks veiksmas iš tiesų būtų atliktas, jo nepastebėti nebūtų įmanoma, net ir esant labai susikoncentravus į kelią, nes medžioklinio šautuvo dalys yra pakankamai didelės (ilgos), todėl keleiviui perduodant jas pro vairuotojo šoną, jos neabejotinai patektų į pastarojo matymo akiratį.

13. Šiuos L. A. parodymus patvirtino ir L. L., t. y. jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė su savimi turėjęs ir vežęsis savadarbį šautuvą, kurį vėliau neva perdavė nuteistajam. L. L. patvirtino, kad įvykio dieną iš savo automobilio „Ford Galaxy“ pasiėmė ir į T. K. automobilį „Audi A4 Avant“ perdėjo striukę, megztinį, pirštines, batus, trikoję lazdą, naktinio matymo žiūronus (termovizorių) ir prožektorių. Trikojė lazda buvo įdėta į automobilio bagažinę, drabužiai – numesti ant galinės sėdynės, o termovizorių jis turėjo su savimi, užsikabinęs ant kaklo. Kai juos sustabdė policijos pareigūnai, buvo patikrintas vairuotojo neblaivumas, po patikrinimo L. A. buvo nuvestas prie tarnybinio automobilio. Pareigūnui sugrįžus, buvo liepta atidaryti galines automobilio dureles, kur sėdėjo T. K.. Jis matė, kaip pareigūnas uždėjo šiam antrankius, išsigando ir dėl kilusio streso pabėgo. Galvojo, jog galimai pažeidė karantino reikalavimus dėl Covid-19 ligos protrūkio, nes vienu automobiliu važiavo trise iš skirtingų šeimos ūkių. Vėliau jis sužinojo, kad pas jo motiną namuose buvo daryta krata, jo ieško pareigūnai, todėl pats susisiekė su tyrėja ir susitarė dėl atvykimo į komisariatą apklausai (4 t., b. l. 93–94).

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad L. L. iš įvykio vietos pasišalino, neįrodo jo kaltės dėl draudžiamo civilinėje apyvartoje ginklo gabenimo. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog L. L. 2020 m. rugsėjo 3 d. yra išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini) medžioklei. Jo vardu registruoti du ginklai: lygiavamzdis šautuvas IZH, kalibras 12x70, Nr. (duomenys neskelbtini) ir graižtvinis šautuvas STEYR MANNLICHER Nr. (duomenys neskelbtini), kalibras 7.62 .3006 Springfield (2 t., b. l. 83). Leidimas laikyti (nešiotis) ginklus galioja iki 2025 m. rugsėjo 3 d. (2 t., b. l. 84, 91). Taigi, įvykio metu L. L. turėjo visus reikiamus leidimus ir pažymėjimus medžioklinio šautuvo laikymui, jis taip pat teisėtai turėjo du ginklus, todėl vykdamas į medžioklę (ar brakonieriavimą) galėjo pasiimti bet kurį iš jų, t. y. jam nebuvo svarios priežasties gabenti savadarbį ginklą ir tokiu būdu rizikuoti būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn. Tuo tarpu T. K. leidimo ginklo laikymui niekada neturėjo. 2017 m. rugsėjo 6 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimo bei laikymo namuose, neturint leidimo (3 t., b. l. 137–140). 2017 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento nutarimu T. K. nubaustas administracine tvarka dėl trijų baltųjų gandrų nušovimo savadarbiu graižtviniu šautuvu (3 t., b. l. 143), kas netiesiogiai patvirtina, jog nuteistasis moka ginklu naudotis.

15. Nors apeliantas teigia, kad nuo pat savadarbio ginklo suradimo momento policijos pareigūnams nurodė, kad šis priklauso L. L., tačiau policijos pareigūnų tarnybinių Body kamerų įrašų apžiūros protokole (1 t., b. l. 48–51) užfiksuota informacija to nepatvirtina. Pareigūnui D. E. priėjus prie ant galinės automobilio sėdynės kairėje pusėje sėdinčio asmens, šio paklausiama, kam priklauso mašina. Asmuo atsako, kad jam. Tuomet teiraujamasi jo pavardės, apeliantas prisistato esantis K.. Kadangi lauke yra tamsu ir lyja, pareigūnas šviečia žibintuvėliu į automobilio vidų, tada nurodo asmeniui patraukti koją, nes šis kažką bando pridengti. T. K. patraukus koją, pareigūnas pastebi ginklą, iš karto paprašo asmens duoti ranką ir uždeda šiam antrankius. Tuomet klausia, kam priklauso šautuvas, sulaikytasis pasako kažkokį nesuprantamą žodį, pareigūnas dar kartą klausia, kieno ginklas, T. K. vėl atsako neaiškiai, pareigūnas trečią kartą garsiai klausia apie ginklo priklausomybę, atsakymo nesulaukia. Ketvirtą kartą uždavus tą patį klausimą, apeliantas pasako, kad ne jo. Tuo metu pasišalina L. L. ir T. K. sako pareigūnui bėgti ir gaudyti. Aptarta įvykio eiga patvirtina, jog nuteistasis savadarbį šautuvą bandė pridengti koja, kas patvirtina, kad jis suprato, ką gabena ir bandė tai nuslėpti. Pareigūnui daug kartų teiraujantis, kam priklauso ginklas, aiškus atsakymas nebuvo pateiktas. T. K. neįvardijo, jog vežamas šautuvas yra L. L., tiesiog šiam pasišalinus iš įvykio vietos, nurodė jį gaudyti. Policijos pareigūnui klausiant pasišalinusio asmens vardo ir pavardės, T. K. į šį klausimą taip pat neatsako ir L. L. tapatybės neįvardija. Viso pokalbio su pareigūnu metu nuteistasis kalba itin nerišliai ir neaiškiai, kas rodo, jog jis buvo pasimetęs ir staigiai nesugebėjo sukurti jokios įtikinamos versijos, kaip jam priklausančioje transporto priemonėje atsirado savadarbis šautuvas ir kam jis priklauso.

16. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu apklausiamas liudytojas D. E. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad apie ginklą automobilyje buvę asmenys nieko neaiškino, vienas asmuo teigė, kad ginklas ne jo, kitas asmuo pasišalino, o trečias asmuo teigė apskritai nieko nežinantis (4 t., b. l. 106). Kad sulaikyti asmenys laikėsi pozicijos, jog apie ginklo buvimą mašinoje nieko nežino, patvirtino ir liudytoja J. V., įvykio metu dirbusi kartu su kolega D. E. (4 t., b. l. 93). Taigi, šie liudytojai paneigė T. K. teiginį, kad nuo pat sulaikymo momento jis aiškiai įvardijo, jog ginklas priklauso L. L.. Nors D. E. nurodė ir tai, kad jam susidarė įspūdis, jog ginklas priklauso pabėgusiam asmeniui, nes šis buvo apsirengęs kamufliažine (medžiotojo) apranga, tačiau liudytojas aiškiai pabrėžė, kad tai yra tik jo prielaida, pamąstymas. Tuo pačiu pareigūnas pažymėjo, jog asmenys galimai važiavo brakonieriauti, todėl galėjo būti aptarę įvairių konspiracinių metodų. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti D. E. parodymai nepaneigia T. K. kaltės dėl neteisėto savadarbio šautuvo gabenimo, nes, jau minėta, ginklo priklausomybės klausimas, šioje nutartyje nėra sprendžiamas.

17. Apeliantas skunde nurodo, jog prašė patikrinti jo parodymus, naudojant poligrafą, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas. Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti savarankišku įrodymu. Teismų praktikoje pažymima, jog poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymų šaltiniui keliamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-697/2018, 2K-49-693/2019). Šio tyrimo rezultatai gali būti vertinami tik kitų įrodymų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę, todėl poligrafo tyrimas būtų perteklinis veiksmas.

18. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad T. K. yra nuteistas teisėtai ir pagrįstai, t. y. jis realizavo BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Apeliantas suprato, kad jam priklausiančia transporto priemone gabena savadarbį vienvamzdį graižtvinį šautuvą, draudžiamą civilinėje apyvartoje, ir vieną pramoninės gamybos šovinį, bei norėjo taip elgtis (veikė tiesiogine tyčia), todėl jo išteisinimui pagrindo nėra.

19. Skiriant nuteistajam bausmę, bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54, 61 straipsniuose, nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino veikos pavojingumą ir pobūdį (apysunkis tyčinis nusikaltimas), nuteistojo asmenybę ir pavojingumą (anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, todėl laikomas neteistu, baustas administracine tvarka, dirbantis ūkininko K. S. ūkyje ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai, sukūręs šeimą), tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas, tinkamai įvertinęs šių aplinkybių tarpusavio santykį bei reikšmę parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti skirtina arešto bausmė, jos vykdymą atidedant, tačiau paskiriant intensyvią priežiūrą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.