Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. F. (J. F.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš kalinamų asmenų reikalaujama kamerose palaikyti švarą ir tvarką. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei su UAB „Dezinfa“. Minėtos įmonės atlikdavo kenkėjų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kadangi nuteistieji bei suimtieji dažnai tyčia niokoja valstybės turtą, suremontuotose kamerose dažnai tenka daryti pakartotinį remontą.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Lentynos įrengiamos atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrengti papildomų baldų. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Lukiškių TI-K kamerose langai yra aptraukti metaliniu tinklu. Kadangi nuteistieji dažnai gadina metalinį tinklą, siekdami perduoti daiktus kitiems asmenims, kamerose įrengtos vidinės grotos. Taip yra apsisaugoma nuo nuteistųjų ar suimtųjų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Lukiškių TI-K galiojanti teisės kartą į savaitę nusiprasti po dušu įgyvendinimo tvarka atitinka teisės aktų reikalavimus. Higienos priemonės (dantų šepetėlis, dantų pasta, skustuvai, muilas, tualetinis popierius) ir patalynė suimtiesiems išduodamos, vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintomis normomis. Lukiškių TI-K suteikiama galimybė kartą per savaitę skalbti patalynę bei apatinius drabužius. Viršutiniai rūbai skalbiami apmokėjus už šią paslaugą. Neturėdamas lėšų, asmuo gali kreiptis su prašymu suteikti galimybę skalbti viršutinius rūbus nemokamai. Drabužiai bei patalynė po skalbimo grąžinami sausi.

Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis teisės aktų reikalavimų. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti taip, kad asmenims būtų sudaromos galimybės pasislėpti nuo kritulių. Be to, jie yra nuolat valomi bei tvarkomi.

Maistas suimtiesiems teikiamas nemokamai, o valgiaraščiai parengti, atsižvelgiant į fiziologines mitybos normas, religinius įsitikinimus bei rėžimo reikalavimus. Juos parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. 2013-12-19 atlikus maisto laboratorinius tyrimus, buvo nustatyta, kad nedirbančio vyro paros maisto davinio vertė gerokai viršijo teisės aktuose įtvirtintą minimalią ribą. Atsižvelgiant į rėžimo reikalavimus, yra reguliuojamas dirbtinis apšvietimas.

Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais bei samprotavimais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti iš pareiškėjo 5,16 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant su bylos nagrinėjimu susijusią medžiagą.

Šioje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Lukiškių TI-K, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Aplinkybė, kad kalinamas nepriimtinomis sąlygomis asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, jog buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimų. Minimalų kameros plotą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Lukiškių TI-K metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis, nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo su pertraukomis laikomas nuo 2015-04-22 iki 2016-03-09. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 40,40 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 2,64 kv. m iki 8,02 kv. m ploto. Iš viso 40 dienų pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo. Į šią aplinkybę bus atsižvelgiama, vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama teisės aktuose įtvirtintas normas atitinkanti temperatūra, drėgmė bei apšvietimas. Iš atsakovės atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 108 (pareiškėjas laikytas 2015-04-22) šilumos, drėgmės bei apšvietimo normos atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus (2015-04-09 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-763 (b. l. 39). Minėti reikalavimai buvo užtikrinti ir kameroje Nr. 106 (pareiškėjas laikytas 2015-07-08, patikrinimo aktas surašytas 2015-07-10 (b. l. 52)), kameroje Nr. 124 (pareiškėjas laikytas 2015-12-23) ir kameroje Nr. 109 (pareiškėjas laikytas 2016-02-03, patikrinimo aktas surašytas 2016-01-25 (b. l. 110)). Kitų duomenų apie pareiškėjo buvimo atitinkamose kamerose metu atliktus patikrinimus nėra. Tačiau pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Tokiu atveju LVAT rėmėsi atsakovės atstovo pateiktais patikrinimo aktais eilėje kitų kamerų. Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovas pateikė eilę Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, parengtų pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kuriuose nėra nustatyta pažeidimų, susijusių su santykinės oro drėgmės, apšvietimo ar temperatūros normomis (b. l. 39–112). Teismo vertinimu, negalima situacija, kuomet tame pačiame pastate esančiose kamerose kardinaliai skiriasi temperatūra bei drėgmė. Taip pat byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamos oro temperatūros, drėgmės ar apšvietimo trūkumo pareiškėjas būtų susirgęs ar kitaip pablogėjusi jo sveikata. Todėl negalima besąlygiškai sutikti su pareiškėjo nurodytomis aplinkybės, susijusiomis su nuolatiniais apšvietimo, drėgmės ar temperatūros normų pažeidimais.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino iš aplinkybės, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai neužtikrino pakankamo privatumo nuo pareigūnų bei kitų kameroje laikomų asmenų, o prausyklose nebuvo galimybės nusiprausti. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Eksploatavimo taisyklės), 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016-05-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama, vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose nuolat būdavo tarakonų. HN 76:2010 60 punkte ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, neturi būti graužikų ir kitų kenkėjų. Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra vykdomi dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai. Šiaip aplinkybei patvirtinti pateikė paslaugų teikimo sutartis, sudarytas su juridiniais asmenimis, vykdančiais kenkėjų naikinimo darbus (b. l. 26–33). Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K administracija ėmėsi priemonių kenkėjams naikinti, būtent sudaromos sutartys su šia veikla besiverčiančiais juridiniais asmenimis (b. l. 28–31). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K administracija nesiėmė veiksmų užtikrinti efektyvios kenkėjų kontrolės.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl kamerose įmontuotų grotų nėra galimybės valyti langų. Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameros lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Atsakovės atstovas paaiškino, kad vidinės metalinės grotos įrengiamos tam, kad nebūtų galima gadinti metalinio tinklo. Jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vidinės grotos dedamos dėl saugumo ir siekiant užkirti kelią nuteistiesiems daryti pažeidimus, o ne siekiant iš jų tyčiotis bei žeminti nuteistųjų orumą.

Pareiškėjas teigė, kad nuolat buvo perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą. Iš Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, kuriame įtvirtinti suimtųjų izoliavimo reikalavimai, nuostatų matyti, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi, tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas nurodė, kad siekiant užtikrinti minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą, atsiradus galimybei, suimtieji ir nuteistieji yra perkeliami į laisvesnes kameras. Teismo vertinimu, šie kriterijai objektyviai pateisinami, siekiant tinkamai atlikti įstatymu pavestą suėmimo vykdymo funkciją. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti izoliavimo reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Kaip minėta, ne pareiškėjui, o Lukiškių TI-K administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl dažno perkėlinėjimo į kitas kameras neatitinka faktinių duomenų. Iš atsakovo atstovo pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjo perkėlimai į kitas kameras itin dažnai nevyko. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K 13 laikotarpių. Minėtais laikotarpiais, pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, vieną dieną praleidęs kameroje, būdavo perkeliamas į kitą kamerą, kurioje būdavo laikomas iki išvykimo. Tik du kartus pareiškėjas būdavo perkeliamas į trečią kamerą (laikotarpiu nuo 2015-04-22 iki 2015-05-06 ir nuo 2015-09-23 iki 2015-10-08). Taigi, negalima pripažinti, kad atsakovės atstovas, pareiškėją apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, jį perkeldamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad būdamas Lukiškių TI-K jis galėjo tik 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore, būtina atkreipti dėmesį, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Tuo tarpu Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad šios nuostatos buvo tinkamai laikomasi.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad jam buvo suteikiama galimybė tik vieną kartą į savaitę išsimaudyti po dušu. Taip pat, anot pareiškėjo, duše dažnai nebūdavo karšto vandens. HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taip pat nuo 2015-11-01 galiojančios HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Iš pateikto teisinio reglamentavimo ir pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad Lukiškių TI-K administracija nepažeidė teisės aktų reikalavimų, susijusių su teisės kartą į savaitę išsimaudyti po dušu suteikimu.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su karšto vandens tiekimu, pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad ne visada jam tekdavo maudytis po šaltu dušu. Byloje nėra duomenų ar pareiškėjo paaiškinimų, kad jis dėl maudymosi po šaltu dušu būtų susirgęs. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjui teko keletą kartų maudytis po šaltu dušu, nelaikytina pakankamai intensyviu pažeidimu, galinčiu būti pagrindu konstatuoti neturtinę žalą.

Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose neveikia ventiliacija, todėl oro judėjimo greitis neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiška nuostata įtvirtinta ir HN 134:2015 17 punkte. Atsakovės atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui. Pareiškėjas skunde neginčijo, kad langai yra pritaikyti vėdinimui, nenurodė, kad kitokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti gryno oro. Be to, byloje pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra nustatytų pažeidimų, susijusių su langų nepritaikymu vėdinimui. Todėl teismas nesutinka, kad teisės aktų reikalavimai, susiję su kamerų vėdinimu, buvo pažeisti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K tiekiamas maistas nėra skanus ir neužtikrina reikiamo kalorijų kiekio. Paaiškino, kad maistas neatitinka pareiškėjo, kaip sportuojančio asmens, kalorijų poreikių. Atsakovės atstovas nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Valgiaraščius (patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“) parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Šie valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Minėto Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ 1 punkte nustatytos valgiaraščių rūšys. Šios rūšys yra išskirtos, atsižvelgiant į kalinamų asmenų lytį, į tai, ar asmuo dirba, į amžių, į nėštumą. Taip pat yra išskirti atskiri valgiaraščiai vegetarams. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nustatytos fiziologinės maistinių medžiagų ir kalorijų normos kalinamam asmeniui, atsižvelgiant į minėtus kriterijus. Iš šių teisės normų darytina išvada, kad kalinamiems asmenims maitinimas organizuojamas neatsižvelgiant į tai, ar asmuo užsiima sportu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokio detalesnio teikiamo maisto apibūdinimo, o tik abstrakčiai nurodė spėjamą kalorijų kiekį ir subjektyvią nuomonę, kad maistas nėra skanus. Todėl nėra pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje neginčijamai nustatyta, kad ne visą laiko, praleisto Lukiškių TI-K, dalį, pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė būti kalinamam kamerose, atitinkančiose teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Todėl pripažintina, kad jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti, adekvati priteistina suma yra 400 Eur (keturi šimtai eurų).

Atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 5,16 Eur sumą.

Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo J. F. (J. F.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti J. F. (J. F.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Eur (keturi šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo J. F. (J. F.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.