- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2011-10-10
- Bylos Nr.
- N-62-1493-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-62-3-00206-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 42.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutarties A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. kovo 16 d. nutarimu A. K. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 straipsnio („Teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, pažeidimas“) 5 dalyje numatytą veiką skiriant už tai nuobaudą – teisės medžioti atėmimą 3 mėnesiams su elnio ragų su kaukole, 7 vnt. lapių žalių kailių, 2 vnt. usūrinių šunų kailių konfiskavimu. Nutarime nurodyta, jog nuobauda A. K. skirta už tai, kad šis 2009 m. medžioklės sezono metu VĮ „Kauno miškų urėdija“ profesionalios medžioklės ūkio medžioklės ploto vienete, būdamas medžiotoju ir negavęs leidimo iš medžioklės ploto naudotojo, pasisavino elnio ragus su kaukole, 7 vnt. lapių kailius ir 2 vnt. usūrinių šunų kailius, taip pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės taisyklės) 60.36 punkto reikalavimus.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs A. K. skundą, 2010 m. birželio 7 d. nutartimi Inspekcijos nutarimo dalį dėl elnio ragų su kaukole konfiskavimu panaikino, likusią nutarimo dalį paliko nepakeistą. Teismas nurodė, jog pareiškėjas teigia, kad elnio ragus rado bei kailius įgijo 2008 m., todėl nuo šio įvykio praėjus daugiau kaip vieneriems metams ir suėjus administracinio teisės pažeidimo senačiai, byla nutrauktina, tačiau ATPK 65 straipsnis numato, jog administracinė nuobauda už šio kodekso dvyliktajame skirsnyje nurodytus pažeidimus, taip pat už 85, 185², 193², 209, 209¹, 209², 209³, 209⁴, 209⁵, 209⁶, 210, 214¹¹ straipsniuose numatytus pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai. Šiuo atveju pažeidimas nustatytas 2010 m. vasario 24 d., nuobauda paskirta 2010 m. kovo 16 d., taigi 6 mėnesių terminas nepraleistas. Aiškindamasis, ar nuo pažeidimo padarymo iki nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai, teismas nurodė, jog šiuo aspektu šalių paaiškinimai iš esmės prieštaringi, tačiau konkretus laiko tarpas, kuris šiuo aspektu, sprendžiant termino klausimą, yra itin svarbus, nes medžioklės sezonas tęsiasi metų pradžioje iki vasario 1 d. ir prasideda metų pabaigoje nuo spalio 15 d., nekonkretizuotas. Pats pareiškėjas teigia, kad elnio ragus su kaukole rado prieš 2 – 3 metus, byloje nesurinkta jokių leistinų, objektyvių ir patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad šie elnio ragai su kaukole buvo pasisavinti būtent nutarime nurodytu laiku – 2009 m. medžioklės sezono metu, todėl esant tokiai teisinei situacijai, darytina išvada, kad A. K. skirta administracinė nuobauda pagal šį kaltinimą paskirta praleidus administracinės nuobaudos skyrimo terminus, todėl kaltinimas šia apimtimi šalintinas. Dėl kaltinimo pasisavinus lapių bei usūrinių šunų kailius teismas nurodė, jog liudytojai A. G., A. G. kategoriškai patvirtino, kad patikrinimo metu 2010 m. vasario 24 d. A. K. sodyboje rasti gyvūnų kailiai buvo švieži, su kraujo likučiais, nesūdyti, neišsišėrę, mėnesio ar dviejų senumo, todėl darytina išvada, kad jie niekaip negalėjo būti įgyti pareiškėjo nurodytais 2008 metais ir dar anksčiau. Teismas priėjo išvadą, jog šiuos kailius pareiškėjas įgijo bei pasisavino nutarime nurodytu laiku – 2009 m. medžioklės sezono metu, t. y. nuo spalio 15 d., todėl ATPK 35 straipsnyje nustatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai nėra praleisti, nes nuo pažeidimo padarymo iki nustatymo nėra praėję vieneri metai. Teismas pažymėjo, jog iš liudytojo K. M. parodymų matyti, kad varyminių medžioklių metu užsieniečiai lapių ir mangutų nemedžioja, o išimtinais atvejais tokie nušauti plėšrūnai nėra lupami ir yra sunaikinami žvėrių apdorojimo aikštelės duobėje, todėl šių gyvūnų kailiai negalėjo būti atiduodami varovams. Nurodytas liudytojas patvirtino, kad dėl leidimo paimti kailius A. K. nesikreipė, tokio leidimo jis nedavė, o iš pateiktų medžioklės lapų matyti, kad nei lapių, nei mangutų šiuo laikotarpiu sumedžiota nebuvo. Tokiais įrodymais A. K. paaiškinimai, kad visus rastus kailius jis įgijo tokių komercinių medžioklių metu su medžioklės vadovo leidimu, paneigti. Liudytojos A. K. ir paties pareiškėjo paaiškinimais teismas nesirėmė nurodęs, jog jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, jų duoti paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių netikslūs, nelogiški, nenuoseklūs ir prieštaringi tiek jų pačių, tiek kitų asmenų duotų parodymų kontekste.
Teismas taip pat nustatė, jog medžiotojų klubo „Volungė“ pateikta informacija patvirtina, kad A. K., medžiodamas svečio teisėmis šio klubo medžioklės plotuose, 2009 m. lapkričio 14 d. sumedžiojo vieną mangutą (usūrinį šunį), todėl darytina išvada, kad jis pasisavino ne du, kaip nurodyta kaltinime, bet vieną usūrinio šuns kailį. Nustačius tokią aplinkybę, šios kaltinimo dalies apimtis tikslintina, nurodant, kad A. K. pasisavino vieną usūrinio šuns kailį.
III.
Nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi, A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas rėmėsi liudytojų A. G. ir A. G. parodymais apie kailių šviežumą, tačiau jo paties teiginiai buvo priešingi, todėl bylą nagrinėjant Inspekcijoje galėjo būti atliekama kailių ekspertizė, tačiau kailiai buvo sunaikinti. Pažymi, jog teismas netyrė kai kurių įrodymų, t. y. vaizdo įrašo, kai kurių asmenų rašytinių parodymų. Tvirtina, jog tarp jo ir minėtų liudytojų vyksta teisinė kova, įvairūs ikiteisminiai tyrimai, todėl jų nešališkumas byloje kelia daug abejonių. Mano, jog byloje neįrodyta, kad jis kailius įsigijo, kokio senumo jie buvo, nei iš kur tie kailiai atsirado, taip pat nenuneigti jo teiginiai apie tai, kad minėtus kailius buvo įsigijęs dar 2008 m.
Atsiliepdamas į apeliacinį skundą Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo jį atmesti palaikydamas Kauno apygardos administracinio teismo nutarties motyvus. Papildomai nurodo, jog A. K. 2010 m. vasario 24 d. buvo sulaikytas VĮ „Kauno miškų urėdija“ profesionalios medžioklės ploto vienete, o jo nevažiuojančiame automobilyje buvo laikomi švieži, vieno – dviejų mėnesių senumo 7 lapių ir 2 usūrinių šunų kailiai, kuriuos neva įsigijo dalyvaudamas VĮ „Kauno miškų urėdija“ profesionalios medžioklės ploto vienete medžioklėse varant, tačiau tai įrodančių dokumentų neturėjo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinį skundą teikia administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ir kad dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimu jo teisinė padėtis negali būti pabloginama (non reformatio in peius principas), administracinę bylą tikrina tik toje dalyje, kurioje pirmosios instancijos teismas paliko Inspekcijos nutarimą nepakeistu, t. y. pagal pareikštą ir teisme patikslintą kaltinimą, jog A. K. 2009 m. medžioklės sezono metu VĮ „Kauno miškų urėdija“ profesionalios medžioklės ūkio medžioklės ploto vienete, būdamas medžiotoju ir negavęs leidimo iš medžioklės ploto naudotojo, pasisavino 7 vnt. lapių kailių ir vieną usūrinio šuns kailį.
Nagrinėjamu bylos aspektu pasakytina, jog administracinis kaltinimas A. K. pareikštas už Medžioklės taisyklių 60.36 punkto (ginčijamo pažeidimo padarymo metu galiojusi akto redakcija) pažeidimą, kuris įtvirtino draudimą ne medžioklės plotų naudotojams pasisavinti medžioklės plotų vienete rastus nugaišusius, per susidūrimus su transporto priemonėmis, žemės ūkio technika ar dėl kitų priežasčių žuvusius medžiojamuosius gyvūnus ar jų dalis, nepranešus apie tai medžioklės plotų naudotojui ar atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono (miesto) agentūrai ir negavus medžioklės plotų naudotojo leidimo pasisavinti šiuos gyvūnus ar jų dalis. Taigi šiuo atveju buvo būtina nustatyti, kad žuvusius medžiojamuosius gyvūnus ar jų dalis A. K. rado svetimame medžioklės plotų vienete ir pasisavino, tačiau tokios aplinkybės byloje neįrodytos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad administracinis kaltinimas asmeniui iš esmės paremtas spėjimais ir prielaidomis, analogiškai padarytos ir pirmosios instancijos teismo išvados. Pastebėtina, jog pažeidimo padarymo tiksli data taip ir nenustatyta, lapių ir usūrinio šuns kailiai išimti ne apelianto sulaikymo vietoje - VĮ „Kauno miškų urėdija“ profesionalios medžioklės ploto vienete, o prie A. K. namų laikomame automobilyje, apeliantas nuo pat pradžių neigė kailius radęs ir pasisavinęs minėtame medžioklės ploto vienete, taip pat kėlė abejones dėl pareigūnų nustatyto kailių šviežumo (apeliantas, jo sutuoktinė bei brolis tvirtino, kad kailiai buvo seni – b. l. 53, 56 – 58), kurios protingomis pastangomis nebegali būti pašalintos dėl rastų kailių itin lakoniško aprašymo priėmimo akte bei įvykio senumo (kailiai sunaikinti). Pažymėtina ir tai, jog Inspekcijos atstovė teisme pati pripažino, jog A. K. rastus kailius įsigijo neaiškiomis aplinkybėmis (b. l. 53), tačiau atsakomybė už analizuojamo Medžioklės taisyklių 60.36 punkto pažeidimą kyla tik už jame aprašytą radimą ir pasisavinimą. Todėl ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepriklausomai nuo kailių įsigijimo būdo, nustačius vien kailių turėjimo faktą, visiškai akivaizdus A. K. pažeidimas, teisėjų kolegijos laikytina klaidinga ir nepagrįsta.
Išanalizavusi minėtas aplinkybes bei vadovaudamasi principu, kad visos nepašalintos abejonės turi būti traktuojamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog A. K. padarė ATPK 85 straipsnio 5 dalyje numatytą pažeidimą, todėl Inspekcijos nutarimo bei pirmosios instancijos teismo nutarties atitinkamos dalys naikintinos, administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina (ATPK 250 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu,
nutaria:
A. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos 2010 m. kovo 16 d. nutarimo dalį dėl gyvūnų kailių pasisavinimo bei Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutarties dalį dėl 7 vnt. lapių kailių ir vieno usūrinio šuns kailio pasisavinimo panaikinti, administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 85 straipsnio 5 dalyje, bylos teiseną A. K. atžvilgiu nutraukti.
Nutarimas neskundžiamas.