- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-26
- Bylos Nr.
- ATP-405-648/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-16-3-01269-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Artūras Pažarskis
- Kategorijos
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta N. V. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130² str., nesant N. V. veiksmuose teisės pažeidimo sudėties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. V. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130² str. už tai, kad jis 2011-12-03, apie 21 val., kelio Ceikiniai-Kančioginas 5-me kilometre, Ignalinos r., neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį „Renault 19“, v/n (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (1,67 promilės) bei baustas už teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 129 str. ir 130² str.
Žemesnės instancijos teismas
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2012-01-30 nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130² str., nesant N. V. veiksmuose teisės pažeidimo sudėties (Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 p.).
Šalies argumentai
Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariatas (toliau - Komisariatas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012-01-30 nutarimą ir priimti vieną iš sprendimų, numatytų Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str.
Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai rėmėsi tik N. V. paaiškinimais ir suinteresuotų liudytojų R. S. bei V. G. parodymais. N. V. versija, kad automobilis įvažiavo į griovį nuo jo suduotų smūgių kojomis, yra visiškai neįtikinama, kadangi lygioje vietoje kojomis suduodant smūgius transporto priemonei, neįmanoma jos priversti judėti. Kelia abejonių taip pat administracinėn atsakomybėn traukto asmens versija, kad jis, neturėdamas automobilio užvedimo raktelių, sulaužė užvedimo spynelę naudodamasis plaktuku, kadangi net sulaužius užvedimo spynelę, reikėtų sulaužyti dar ir vairo užraktą. Po įvykio automobilio spynelės laidai buvo atjungti nuo spynelės ir paruošti transporto priemonei užvesti be rakto. Siekiant ištraukti automobilį iš griovio, jo užvesti nebuvo būtinybės. Kadangi N. V. buvo rastas automobilyje visiškai neblaivus, kyla pagrįstos abejonės, ar jis galėjo sugebėti nueiti ir surasti asmenį, gyvenusį už trijų šimtų metrų, kuris galėtų ištraukti automobilį iš griovio, vėliau grįžti prie automobilio, sugadinti užvedimo spynelę, išlaužti vairą ir sujungti užvedimo laidus taip, kad transporto priemonė užsivestų. Pasak N. V., jis nepamena, kaip automobilis buvo ištrauktas iš griovio, nes jis jau miegojo, kai tuo tarpu nuo griovio, kuriame buvo įvažiavęs automobilis, iki vietos, kurioje buvo palikta ištraukta transporto priemonė, yra maždaug 30 metrų ir šiame atstume automobilis du kartus atliko posūkį 90 laipsniu kampu. Niekieno nevairuojama transporto priemonė negalėjo to fiziškai padaryti. Liudytojas V. G. nurodė, kad atvažiavęs prie į griovį įvažiavusio automobilio, jame rado miegantį N. V.. V. G. parodė, kad jis pasuko automobilio vairą ir nutraukė transporto priemonę į pievą. Kadangi automobilis iš griovio buvo ištrauktas į kelią, vėliau įtrauktas į keliuką, vedantį į V. G. sodybą, o dar vėliau nuo keliuko nusukus buvo įvažiuota į pievą, šiuo metu automobilį turėjo kažkas valdyti, nes nevaldomas traukiamas automobilis, velkamas lanksčia vilktimi, negalėtų važiuoti traukiančios transporto priemonės vėžėmis. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į visas anksčiau minėtas aplinkybes. Komisariatas pažymi, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą nekilo abejonių, jog N. V. vairavo automobilį „Renault 19“, nes pats jis įvykio vietoje nurodė tokią aplinkybę.
Atsiliepimas
N. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad jis pripažino vairavęs automobilį tik prabudęs policijos komisariate ir nesuprasdamas, kas atsitiko, nes manė, jog vairavo automobilį, kadangi transporto priemonė stovėjo kitoje vietoje – ne griovyje. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad suduodant smūgius į automobilį, neįmanoma priversti automobilio judėti lygioje vietoje, nes policijos pareigūnai nežinojo, kaip stovėjo transporto priemonė. Kadangi kelias neasfaltuotas, jame nėra kelkraščio, o automobilis buvo paliktas prie nuokalnės į griovį, kad netrukdytų eismui, todėl suduodant smūgius galima priversti automobilį su neįjungta pavara ir rankiniu stabdžiu nuriedėti. Pasak N. V., siekiant ištraukti automobilį iš griovio, buvo būtina pasukti vairą, tačiau vairo užraktas buvo užsirakinęs, o jis neturėjo užvedimo raktų. Jis iš pradžių mėgino nulaužti vairo užraktą sukdamas vairą, tačiau to neįstengė padaryti, todėl nusprendė sulaužyti užvedimo spynelę. Jis nebuvo užvedęs automobilio, nes jei jis būtų tai padaręs ir bandęs išvažiuoti automobiliu iš griovio, policijos pareigūnai būtų pastebėję buksavimo žymes. N. V. nesutinka su Komisariatu, kad jis negalėjo atlikti veiksmus, susijusius su užvedimo spynele, būdamas neblaivus, nes tai yra tik prielaida. Pažymi, kad V. G., radęs jį miegantį automobilyje ir negalėjęs pažadinti, nusprendė pašalinti kliūtį nuo kelio, todėl traukdamas automobilį ir atlikdamas posūkius pats pasuko vairą kelis kartus bei paliko transporto priemonę pievoje. Nėra pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais, kadangi jų nesieja jokie draugiški santykiai.
Komisariato apeliacinis skundas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog nenustatyta, kad N. V. padarė inkriminuotą teisės pažeidimą.
Šalies argumentai
N. V. tiek rašytiniame paaiškinime, tiek teismo posėdyje neigė vairavęs automobilį būdamas neblaivus administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje (b.l. 3, 31-32). Pasak jo, 2011-12-02 buvo jo brolio gimtadienis, kitą dieną jis norėjo toliau švęsti, todėl paprašė R. S., kad nuvežtų jį į kaimą. Ji visą laiką vairavo transporto priemonę. Važiuodami į kaimą kelyje Ceikiniai-Kančioginas jie labai susipyko dėl to, kad N. V. daug geria. Tada R. S. apsisuko, kad galėtų važiuoti atgal. N. V. paprašė jos sustoti. Sustoję ties posūkiu, jie toliau barėsi. R. S. supyko ir pėsčia išėjo namo. Išeidama, matyt, ji pasiėmė automobilio raktelius, nes jis nerado jų. Supykęs ant draugės, jis išlipo iš automobilio ir pradėjo spardyti transporto priemonę. Po kelių spyrių automobilis nuriedėjo į kelkraštį, nes nebuvo įjungta pavara. Tada jis nuėjo paprašyti V. G. pagalbos, kad šis ištrauktų automobilį. V. G. sutiko padėti ir pasakė palaukti. N. V. grįžo atgal į automobilį ir nudaužė plaktuku spynelę tam, kad veiktų vairas. Po to jis užmigo automobilyje. Kai atsibudo, jau buvo atvažiavusi policija, o jis buvo kitame automobilyje. N. V. galvojo, kad pats vairavo automobilį, nes kai atsibudo, jo automobilis buvo jau kitoje vietoje, bet paskui išsiaiškino, kad jis nevairavo automobilio. Neatsimena, ką aiškino policininkams, nes buvo daug išgėręs (b.l. 31-32).
Administracinio teisės pažeidimo byloje apklausti liudytojai R. S., V. G., policijos pareigūnai S. Š. ir M. B. nenurodė, jog betarpiškai matė, kaip N. V. neblaivus vairavo transporto priemonę (b.l. 32-34). Vien tai, kad policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, rado automobilyje sėdintį N. V., šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog jis vairavo transporto priemonę, kadangi N. V. proceso metu nuosekliai neigė tokią aplinkybę. Policijos pareigūnų teiginiai, kad N. V. pripažino vairavęs automobilį būdamas neblaivus, yra išvestiniai, negalintys daryti vienareikšmiškos išvados dėl jo kaltės padarius inkriminuotą teisės pažeidimą. Priešingai nei teigia Komisariatas, negalima atmesti administracinėn atsakomybėn traukto asmens versijos, kad automobilis įvažiavo į griovį nuo jo suduotų smūgių kojomis, nes nenustatyta, kokioje konkrečioje kelio vietoje buvo transporto priemonė, prieš įvažiuodama į griovį. Be to, apeliaciniame skunde pateikiama subjektyvi, jokiais įrodymais nepagrįsta nuomonė, kad kelia abejonių, jog N. V., būdamas neblaivus, galėjo sugebėti nueiti ir surasti asmenį, gyvenusį už trijų šimtų metrų, kuris galėtų ištraukti automobilį iš griovio, vėliau grįžti prie automobilio, sugadinti užvedimo spynelę, išlaužti vairą ir sujungti užvedimo laidus taip, kad transporto priemonė užsivestų.
Teismo posėdyje liudytoju apklaustas V. G. parodė, kad 2011-12-03 atėjo N. V. ir paprašė, kad jis ištrauktų automobilį iš griovio. Kai nuvažiavo į įvykio vietą, N. V. jau miegojo automobilyje. Jis prikabino automobilį, pasuko vairą, ištempė automobilį į pievą ir ten paliko jį. N. V. liko miegoti tame automobilyje (b.l. 32). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių šis liudytojas būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus. Kaip minėta, N. V. nurodė, kad jis, grįžęs iš V. G., užmigo automobilyje. Taigi, V. G. nutempiant automobilį, N. V. miegojo transporto priemonėje, o pats liudytojas buvo pasukęs automobilio vairą. Šioje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių traktoriaus ir tempiamo automobilio važiavimo trajektoriją, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad automobilis du kartus atliko posūkį 90 laipsniu kampu, atmetamas kaip nepagrįstas. Tokios aplinkybės nenurodė ir teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai. Todėl negalima tvirtinti, jog N. V. valdė automobilį, traukiamą V. G. traktoriaus.
Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012-01-30 nutarimą Komisariato apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Palikti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nutarimą nepakeistą ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.