Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 24S197171, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir pareiškėjas įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausta atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S185622 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kadangi buvo nustatyta, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės bei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 24S185622, kuriuo jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, 2024 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 24S197171 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. To paties straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos SIS teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, jeigu ji priėmė UTPĮ 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka). Kriterijų vertinimo tvarka nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 15 punkte numatyta, kad duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog ginčijamame sprendime nėra nei vieno svaraus argumento, jog pareiškėjas siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat pažymi, jog sprendimo dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą priėmimas neturi jokio nei teisinio, nei loginio pagrindimo. Galiausiai mano, jog tokios priežastys kaip atsakovui nepatikę atsakymai į klausimus apklausos metu, nėra pagrindas priimti ginčijamą sprendimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teismas, įvertinęs ginčijamo Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo turinį, byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, nesutinka su atsakovo sprendime pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamas sprendimas yra išimtinai formalaus pobūdžio, jame neįvertintos bylai reikšmingos aplinkybės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, viso pareiškėjo prašymo išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje svarstymo procedūros laikotarpiu, tiek pradedant prašymo pateikimu, tiek baigiant Migracijos departamento vykdyta pareiškėjo apklausa, ginčijamo sprendimo priėmimą lėmė, iš esmės, vienintelis pagrindas – Migracijos departamento atstovo nuotolinio pokalbio metu susidaryta nuomonė apie pareiškėjo pateiktos informacijos nepatikimumą. Pažymėtina, kad apklausos metu komunikacija vyko pareiškėjui svetima – rusų kalba, nors pareiškėjas dar prieš pokalbį pabrėžė, jog rusų kalba jam nėra gimtoji ir gali kilti nesusipratimų dėl galimo netinkamo klausimų ar atsakymų supratimo. Nepaisant to, pareiškėjas, rodydamas iniciatyvą bendradarbiauti su Migracijos departamentu ir siekdamas išvengti procedūrinių kliūčių, pasirinko tęsti apklausą rusų kalba. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo gimtoji kalba yra azerbaidžaniečių (azerų), apklausos vykdymas be vertėjo pagalbos kelia pagrįstų abejonių dėl galimybės tinkamai užtikrinti informacijos tikslumą ir objektyvumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, remtis vien nuotolinio pokalbio metu susidaryta nuomone, kuri susiformavo esant galimam komunikacijos barjerui, nepakanka pagrįsti tokių reikšmingų sprendimų, kaip leidimo laikinai gyventi išdavimo atsisakymas ar draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimas. Toks sprendimas turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių vertinimu bei surinktais įrodymais, kurių šiuo atveju nepakanka.

Be kita ko, išnagrinėjusi bylos aplinkybes ir įvertinusi Migracijos departamento priimto sprendimo pagrįstumą, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog pareiškėjui taikyta sankcija – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams – yra neproporcinga ir nepagrįsta. Pažymėtina, jog pareiškėjas, siekdamas teisėtai dirbti Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau vien dėl to, kad apklausos metu nepateikė atsakymų, kurie atitiko Migracijos departamento lūkesčius, buvo taikytas per griežtas ir neadekvatus draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Svarbu ir tai, jog Migracijos departamentas nepateikė jokių duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, nesilaikęs teisės aktų ar kitaip piktnaudžiavęs migracijos procedūromis. Priešingai, pareiškėjas skunde teigia, jog niekada nėra buvęs nei Lietuvos Respublikoje, nei kitose Šengeno erdvės ar Europos Sąjungos valstybėse. Kaip jau minėta, Migracijos departamento sprendimas buvo grindžiamas tik pareiškėjo apklausos metu gautais atsakymais, tačiau ši apklausa vyko pareiškėjui svetima kalba – rusų, be vertėjo pagalbos, nepaisant to, kad pareiškėjas iš anksto nurodė, jog rusų kalba jam nėra gimtoji. Tokia situacija kelia pagrįstų abejonių dėl galimybės tinkamai įvertinti pateiktą informaciją. Nors pareiškėjas rodė iniciatyvą bendradarbiauti ir siekė paaiškinti savo atvykimo tikslus, vien aplinkybė, kad jis, kalbėdamas jam svetima kalba, negalėjo tinkamai atsakyti į visus klausimus, negali būti laikoma pakankamu pagrindu taikyti tokio masto sankciją. Migracijos departamento prielaida, jog pareiškėjas galėjo siekti piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Sprendimas uždrausti atvykti buvo priimtas remiantis vien tik abstrakčiais vertinimais, o ne konkrečiais faktais, įrodančiais pareiškėjo nesąžiningus ketinimus ar veiksmus. Papildomai pažymėtina, jog atsakovo nurodomas argumentas, jog pareiškėjas galėjo siekti piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis turi būti realus ir įrodytas, o ne numanomas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti grindžiamas objektyviais ir aiškiais įrodymais, o šio instituto taikymas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Nagrinėjamu atveju draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, neturint pakankamai įrodymų dėl galimo piktnaudžiavimo migracijos procedūromis, laikytinas pertekliniu ir neatitinkančiu proporcingumo principo.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jo veikla privalo atitikti iš atsakingo valdymo (gero administravimo) principo kylančius imperatyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). Teismas atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentui negebant organizuoti pokalbio pareiškėjui suprantama kalba arba užtikrinus vertėją, atsakovas net nesvarstė galimybės organizuoti apklausą pareiškėjui palankiomis sąlygomis, t. y. taip, kad pareiškėjas galėtų išsamiai išdėstyti savo poziciją Migracijos departamentui rūpimais klausimais, ar / ir vadovaujantis bendradarbiavimo principu, nesiėmė spręsti kaip pareiškėjui būtų galima suteikti atitinkamą pagalbą. Pabrėžtina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas vertėjo dalyvavimas apklausoje, nors jis nurodė, kad rusų kalba jam nėra gimtoji ir gali būti sunkiai suprantama. Atsakovo argumentai, esą pareiškėjas suprato užduodamus klausimus rusų kalba ir gebėjo į juos atsakyti, nepaneigia fakto, jog kalbos barjeras galėjo turėti įtakos apklausos rezultatams. Nors atsakovas teigia, kad kvietime į apklausą buvo pateikta informacija apie galimybę dalyvauti vertėjui, vien pareiškėjo patvirtinimas, kad jis buvo susipažinęs su šia informacija, dar nereiškia, jog jam buvo užtikrintas efektyvus vertėjo pagalbos prieinamumas, atsižvelgiant į jo realų kalbinį supratimą ir galimybes. Tokiomis aplinkybėmis išankstinis informavimas apie vertėjo poreikį, preziumuojant, kad pareiškėjas supras siųstus pranešimus, negali būti laikomas pakankamu, o tai kelia abejonių dėl apklausos objektyvumo ir priimto sprendimo pagrįstumo. Viešojo administravimo subjektų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti, o vienas iš gero administravimo principų – konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms – reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005; 2011 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3137/2011). Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, šiuo atveju nebuvo užtikrintas konstitucinės nuostatos, numatančios administracinėje procedūroje dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, įgyvendinimas. Dėl šios priežasties atsakovo veiksmai (neveikimas) teismo vertinami kaip formalus ir biurokratiškas viešojo administravimo funkcijų atlikimas, nesuderinamas su gero administravimo principu.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta – administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; taip pat administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, formaliai ir biurokratiškai vykdydamas viešojo administravimo funkcijas, neužtikrino pareiškėjui galimybės būti tinkamai išklausytam bei nesurinko pakankamai informacijos, kuri galėtų būti laikoma tinkamu administracinio sprendimo faktiniu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ keliamų reikalavimų. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, neįvertino su pareiškėjo situacija susijusių aplinkybių viseto, dėl ko netinkamai pritaikė teisės normas ir skundžiamas Migracijos departamento sprendimas laikytini neteisėtu ir nepagrįstu, todėl yra pagrindas jį naikinti (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo I. M. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 24S197171.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.