Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Aukseda“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėjas UAB „Aukseda“ (toliau – ir pareiškėjas arba Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–11) prašydamas: 1) panaikinti 2013 m. lapkričio 4 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. S-175(7-180/2013); 2) panaikinti 2013 m. rugpjūčio 7 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI arba atsakovė) sprendimą Nr. 68-104; 3) panaikinti 2013 m. gegužės 2 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI arba trečiasis suinteresuotas asmuo) sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-117. Pareiškėjas nurodo, kad priimti sprendimai yra neteisėti iš esmės, kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams, nepagrįsti, priimti pažeidžiant taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą. Priimant sprendimus nukrypta tiek nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tiek nuo kitų teismų praktikos, todėl sprendimai naikintini. Pareiškėjo teigimu, visi ginčijami sprendimai yra prieštaringi, skiriasi jų motyvai. VMI, priimdama ginčijamus sprendimus, visus įrodymus vertino akivaizdžiai neteisingai, tendencingai siekdama nematyti tiesos ir faktų. Minėtais sprendimas Bendrovė yra žlugdoma.

Pareiškėjas nurodo, jog Kauno AVMI 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-117 nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 121974 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 18039 Lt PVM delspinigių, 10 proc. 12197 Lt PVM baudą. Sprendime nurodoma, jog buvo patikrintas PVM už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. apskaičiavimo teisingumas. Sprendime nurodyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas turėjo sandorius su Latvijos įmonėmis SIA „Karats-999“, SIA „Inko Plus“ ir SIA „Median Pluss“. Sandoriai su minėtomis įmonėmis buvo vienkartiniai ir įforminti tą pačią dieną (2011-09-27). Visose sąskaitose kaip pirkėjo atstovas nurodytas tas pats asmuo Valdes Loceklis. Nustatyta, kad šioms įmonėms 2011 m. rugsėjo 27 d. įformintas prekių pardavimas sudarė 29 % daugiau nei per aštuonis mėnesius bendrovė pardavė prekių Lietuvoje (Latvijos įmonėms parduota už 580830 Lt, o Lietuvoje - už 450251 Lt). Pareiškėjas pažymi, jog visų sandorių faktą su minėtomis įmonėmis neginčytinai patvirtina sąskaitos-faktūros, krovinio važtaraščiai, CMR važtaraščiai bei kiti dokumentai. Apmokėjimas už prekes yra atliktas pavedimu iš Latvijos valstybės pagal sąskaitas faktūras. Tačiau VMI savo priimtą sprendimą grindžia tuo, kad nebuvo sudarytos prekių pirkimo-pardavimo sutartys tarp pareiškėjo ir nurodytų Latvijos įmonių, kad neišsamiai užpildyti prekių gabenimo važtaraščiai, kad pareiškėjas nesidomėjo ir nesiėmė jokių veiksmų, kad įsitikintų, ar aukščiau paminėtos Latvijos įmonės teisėtai vykdo veiklą. Pareiškėjas nesutinka su atsakovės nurodytais argumentai ir paaiškina, jog tai, kad nėra sutarčių, sudarytų su minėtomis Latvijos įmonėmis, esmės nekeičia, nes tiek Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVM įstatymas), tiek teisminėje praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad pirkimas pardavimas yra įforminamas sąskaita faktūra. Paprastai praktikoje pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos, kai vyksta nuolatiniai ir ilgalaikiai prekių pirkimai. Vien formalus pažeidimas, kad važtaraštyje nebuvo nurodytas kažkoks rekvizitas, negali būti pagrindu konstatuoti sandorio nebuvimą. Pareiškėjo nuomone, visiškai nesuprantamas ir teisiškai nepaaiškinamas atsakovės argumentas, jog Bendrovė turėjo domėtis, ar Latvijos įmonės vykdo veiklą, kiek dirba darbuotojų ir panašiai. Mano, kad tokios pardavėjo pareigos nėra įtvirtintos jokiuose teisės aktuose. Pardavėjui paprastai svarbiausia gauti apmokėjimą už prekes, įsitikinti, kad sandorį sudaro su tinkamu subjektu, tačiau pardavėjas neprivalo domėtis nei pirkėjo darbuotojų skaičiumi, nei jų išsilavinimu. Priešingai, LR CK 6.305 straipsnis apibrėžia pirkimo-pardavimo sutarties sampratą, pagal kurią viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Taigi, šiuo atveju yra įrodyti visi pirkimą-pardavimą patvirtinantys elementai.

Bendrovės teigimu, ginčijamų sprendimų neteisingą ir nekompetentingą tyrimą patvirtina atsakovės veiksmai. Mokesčių administratorius, skirdamas mokestinę prievolę pareiškėjui pirminiais aktais rėmėsi tuo, jog sąskaitose - faktūrose (invoice) visų minėtų Latvijos įmonių vardu, kaip prekių pirkėju nurodytas tas pats asmuo (Valdes Loceklis). Skirdamas 152210 Lt nesumokėto PVM delspinigių ir baudų, mokesčių administratorius net nepasidomėjo, kad PVM sąskaitose įrašyti žodžiai „Valdes Loceklis“ išvertus iš latvių į lietuvių kalbą reiškia „valdybos narys“. Tai įrodo, kad sąskaitas-faktūras pasirašę asmenys yra saistomi tik pareigų tapatumu. Dokumentų patvirtinimas parašais ir prekių perdavimas asmenims, kurie buvo Latvijos įmonių valdybos nariai, įrodo, kad prekės buvo pateiktos minėtoms įmonėms. Svarbu yra tai, kad paaiškėjus aiškiai neteisingam ir absurdiškai interpretuotam Valdes Loceklis prasmei, mokesčių administratorius pakeitė savo poziciją, motyvuojant prekių neišvežimą iš Lietuvos.

Pareiškėjas laiko nepagrįsta VMI išvadą, kad UAB „Auksedos“ patikrinimo metu ir su pastabomis pateikti dokumentai bei išdėstyti argumentai neįrodo, jog prekės buvo pateiktos dokumentuose nurodytoms Latvijos įmonėms ir Bendrovė nepagrįstai tiekimams su minėtomis Latvijos įmonėmis pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Pareiškėjas nurodo, jog byloje yra pateikti dokumentai, vienareikšmiškai patvirtinantys prekių perdavimą pirkėjui ir į Latvijos valstybę. Atsakovė, ginčydama prekių išvežimą, nurodo pareigą mokesčių mokėtojui įrodyti, kad prekės buvo išvežtos. Tačiau tuo pačiu atsakovė nustato faktinę aplinkybę, kad prekės buvo deklaruotos Latvijos pirkėjų savo šalyje. Pareiškėjo nuomone, važtaraščiuose ar kituose dokumentuose esantys trūkumai (datos nenurodymas, parašo nebuvimas ir kt.) turėtų būti laikomi smulkiais, nereikšmingais dokumentų trūkumais ir savaime šių dokumentų negali daryti negaliojančiais. Tokie dokumentai, esant duomenims, kad pirkėjai Latvijoje deklaravo įsigijimus iš Bendrovės pagal minėtus dokumentus, gali būti pakankami įrodymai, pagrindžiantys 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą. Pagal Latvijos mokesčių tarnybos pateiktus duomenis, Latvijos įmonės deklaravo pirkimus, todėl negali būti jokių abejonių, kad 0 proc. tarifas taikytas pagrįstai, nes prekių gavėjas deklaravimu patvirtino prekių gavimo faktą. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse yra išaiškinęs, kad mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka iš oficialių institucijų gauta informacija yra laikoma gauta iš patikimo šaltinio, ir ja gali būti vadovaujamasi, taikant PVM įstatymo nuostatas. Pareiškėjas nurodo, jog prekių išgabenimo faktą krovinio gavėjas pripažino deklaruodamas prekes. Nepilnas krovinio važtaraščio užpildymas yra tik formalus pažeidimas. Kadangi įmonių vadovai ar kiti atsakingi asmenys savo parašais (deklaracijoje) patvirtino prekių gavimo faktą, todėl, pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius negali abejoti dokumentuose pasirašiusių asmenų įgaliojimais ar parašais.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog atsakovė netinkamai aiškino ir taikė PVM įstatymo nuostatas. Bendrovės teigimu, yra įrodytos visos PVM įstatyme 49 straipsnyje bei 56 straipsnyje įtvirtintos reikšmingos aplinkybės ir sąlygos. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nepakankamai įsigilino į tyrime nurodytas aplinkybes, netyrė ir nepasisakė dėl esminių tyrimo dalykų. Ginčijami aktai pagrįsti tik prielaidomis ir spėlionėmis.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė advokatė Sonata Žukauskienė ir atstovas E. M. skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu (b. l. 101–103A) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Kauno AVMI, vykdydama 2013 m. vasario 11 d. pavedimą tikrinti Nr. AU2-2, patikrino pareiškėjo PVM už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. apskaičiavimo teisingumą. Kauno AVMI nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas turėjo sandorius su Latvijos įmonėmis SIA „Karats-999“, SIA „Inko Plus“, SIA „Median Pluss“. Sandoriai su minėtomis įmonėmis buvo vienkartiniai ir įforminti tą pačią dieną (2011-09-27). Visose sąskaitose kaip pirkėjas nurodytas tas pats asmuo Valdes Loceklis. Nustatyta, kad šioms įmonėms 2011 m. rugsėjo 27 d. įformintas prekių pardavimai sudarė 29 % daugiau, nei per aštuonis mėnesius bendrovė pardavė prekių Lietuvoje (Latvijos įmonėms parduota už 580830 Lt, o Lietuvoje už 450251 Lt). Taip pat nustatyta, kad SIA „Karats-999“ iš PVM mokėtojų išregistruota 2012 m. kovo 5 d., SIA „Inko Plus“ – 2012 m. vasario 27 d. ir SIA „Median Pluss“ – 2011 m. lapkričio 28 d. Dėl sandorių su SIA „Karats-999“, Kauno AVMI nustatė, kad SIA „Karats-999“ įformino prekių pirkimą (aukso laužą) iš pareiškėjos pagal vienintelę 2011 m. rugsėjo 27 d. sąskaitą-faktūrą serija AKS Nr. 913 už 51760 EUR (178716,93 Lt). Sutartis tarp įmonių nebuvo sudaryta. SIA „Karats-999“ 2011 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjui per banko atsiskaitomąją sąskaitą sumokėjo minėtus 51760 EUR. Atsakovė taip pat nurodo, jog Kauno AVMI nustatė, kad SIA „Karats-999“ kaip pirkėją surado UAB „Orknis“ direktorius G. M.. Prekes Latvijos įmonėms vežė UAB „Orknis“ pagal 2011 m. rugsėjo 27 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Orknis“ sudarytą transportavimo-tarpininkavimo sutartį. Pažymi, jog pateiktame 2011 m. rugsėjo 27 d. važtaraštyje Nr. 20110927-1 nenurodyta kai kurių rekvizitų (vairuotojo pavardė, automobilio markė, automobilio valstybinis numeris, nėra vairuotojo parašo ir t. t.). Latvijos mokesčių administratorius nurodė, kad pagal SIA „Karats-999“ apskaitą ir kitą informaciją nebuvo įmanoma nustatyti prekių kilmės ir kas atliko paslaugas. Patikrinimo metu padaryta išvada, kad siekiant mokestinės naudos, susijusios su pirkimo PVM, dokumentai buvo tik išrašomi, bet realiai prekių judėjimas nevyko.

Dėl sandorių su SIA „Inko Plus“ ir su SIA „Median Pluss“, atsakovė VMI nurodo iš esmės panašias faktines aplinkybes. Pažymėjo, jog Kauno AVMI nustatė, kad prekių pirkimo-pardavimo sutartys tarp pareiškėjo ir nurodytų Latvijos įmonių nebuvo sudarytos, prekių gabenimo važtaraščiai užpildyti neišsamiai, pareiškėjas nesidomėjo ir nesiėmė jokių veiksmų, kad įsitikintų, ar aukščiau paminėtos Latvijos įmonės teisėtai vykdo veiklą, nesidomėjo ar jos turi samdomų darbuotojų, tiesiogiai su minėtų įmonių atstovais nebendravo, todėl pareiškėjui 2013 m. kovo 1 d. patikrinimo aktu Nr. 04.2.2-AU16-11 papildomai apskaičiavo 121974 Lt PVM. Kauno AVMI, išanalizavusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei įrodymus ir įvertinusi pareiškėjo pateiktas pastabas, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-117 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė sumokėti Bendrovei 121974 Lt PVM, 18039 Lt PVM delspinigių, 12197 Lt PVM baudą. Atsakovė VMI skundžiamu 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 69-104 patvirtino minėtą Kauno AVMI sprendimą. Komisija 2013 m. lapkričio 1 d. sprendimu Nr. S-175(7-180/2013) patvirtino skundžiamą VMI sprendimą.

Atsakovė VMI atsiliepime nurodo, jog byloje ginčas kilo dėl realaus prekių išgabenimo iš Lietuvos fakto patvirtinimo bei pirkėjų galimybės disponuoti prekėmis kaip savo. Nors Latvijos mokesčių administratorius nurodė, kad SIA „Karats-999“, SIA „Inko Plus”, SIA „Median Pluss“ deklaravo sandorius su pareiškėju, tačiau šie duomenys turi būti įvertinti su kitais įrodymais. Atsakovė paaiškino, kad siekiant realizuoti teisę į prekių apmokestinimą 0 procentų PVM tarifu būtina konstatuoti dvi sąlygas: pirma, prekės turi būti tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir antra, išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę. Įrodyti šias aplinkybes įstatymu yra pavesta pridėtinės vertės mokesčio mokėtojui, tiekusiam prekes į kitą valstybę narę. VMI pažymėjo, jog pareiškėjas, siekdamas įrodyti prekių perdavimą pirkėjams ir jų išgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos, pateikė turimus dokumentus. Inspekcija taip pat rinko duomenis dėl ūkinių operacijų su minėtomis Latvijos įmonėmis. VMI nurodo, jog išsamiai išanalizavusi visus dokumentus dėl sandorių su SIA „Karats-999“, SIA „Inko Plus”, SIA „Median Pluss“, nustatė, kad nors pareiškėjas ir gavo išankstinius apmokėjimus už aukso gaminius iš minėtų Latvijos įmonių (banko išrašas), Latvijos įmonės įgijo teisę disponuoti aukso gaminiais kaip savo, tačiau prekės buvo gabenamos iš Kauno į Vilnių, t. y. jų perdavimas įvyko Lietuvos Respublikoje, ir nėra duomenų, kurie patvirtintų fizinį prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Todėl, darytina išvada, jog pareiškėjas ir neįgijo teisės į prekių apmokestinimą 0 proc. PVM tarifu.

Teismo posėdyje atsakovės VMI atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą atsakovė informuota tinkamai (b.l. 158-161).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą trečiasis suinteresuotas asmuo informuotas tinkamai (b.l. 158-161).

Skundas tenkintinas.

Kauno AVMI, vykdydama pavedimą Nr. AU2-2, patikrino mokesčių mokėtojo UAB „Aukseda“ PVM apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. Atlikusi patikrinimą, 2013 m. kovo 1 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 04.2.2-AU16-11 (b. l. 37–48), kuriame nustatė, jog UAB „Aukseda“ pažeidė PVM įstatymo Nr. IX-751 49 straipsnio ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi UAB „Aukseda“ išrašė sąskaitas-faktūras (invoice) Latvijos mokėtojams: SIA „Karats-999“ – 2011-09-27 AKS Nr. 913 – 178716,93 Lt, SIA „Inko Plus“ – 2011-09-27 AKS 914 – 223396,16 Lt, SIA „Median Plus“ – 2011-09-27 AKS 915 -178716,93 Lt vertei. Šių sąskaitų vertę 580830,02 Lt mokesčių mokėtojas 2011 m. 09 mėn. įtraukė PVM deklaracijos 18 eilutėje „ES PVM mokėtojams patiektos prekės“ ir apmokestino 0 procentų PVM tarifu. Kauno AVMI nustatė, jog prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos ir šių prekių tiekimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, t.y. prekių vertės 178716,93 Lt, 223396,16 Lt ir 178716,93 Lt (iš viso 580.830,02 Lt) turi būti apmokestinamos standartiniu 21% PVM tarifu ir apskaičiuojamas 121974,30 Lt (178716,93 x 21 %, 223396,16 x 21 %, 178716,93 x 21 %) PVM. Dėl šio pažeidimo už 2011 m. rugsėjo mėn. mokėtojui papildomai priskaičiuota 121974 Lt PVM suma sumokėti į biudžetą.

2013 m. gegužės 2 d. Kauno AVMI sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-117 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė sumokėti Bendrovei 121974 Lt PVM, 18039 Lt PVM delspinigių, 12197 Lt PVM baudą (b. l. 126–138).

2013 m. rugpjūčio 7 d. VMI sprendimu Nr. 69-104 patvirtino Kauno AVMI 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-117 (b. l. 30–36).

2013 m. lapkričio 4 d. Mokestinių ginčų komisija sprendimu Nr. S-175(7-180/2013) patvirtino skundžiamą VMI sprendimą (b. l. 18–29).

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas J. A. nurodė, kad jis 2011 metais buvo SIA „Median Pluss“ valdybos narys ir šios įmonės vadovas. Jo draugas V. N., radęs internete skelbimą apie parduodamą auksą, kurio kaina tuo metu buvo labai gera, pasiūlė ir jam Lietuvoje įsigyti aukso, o parduoti Latvijoje. Jis sutiko. Tada jie iš anksto pardavėjui pervedė pinigus ir atvyko į Lietuvą pasiimti prekę. Į Lietuvą vyko trise – jis, V. N. ir V. P.. Auksą paėmė Vilniuje iš G. M.. Lietuvoje pasiėmęs įsigytą auksą, jį parsivežė į Latviją ir Latvijoje pelningai pardavė. Sandorius deklaravo Latvijos mokesčių administratoriui.

Nagrinėjamoje byloje spręstinas ginčas dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-117 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 68-104 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar priimti sprendimai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamų sprendimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Administracinėje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl PVM tarifo taikymo. Pareiškėjo vertinimu nagrinėjamu atveju jo atžvilgiu turėjo būti taikomas 0 proc. PVM tarifas, o mokesčių administratorius pritaikė standartinį PVM tarifą (21 proc.).

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2013-03-01 iki 2014-01-01) nustato, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 procentų PVM tarifą, turi būti įvertinamos trys sąlygos: 1) ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir ar jas tiekė PVM mokėtojas, 2) ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo ir 3) ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos.

Nors VMI atsiliepime nurodo, kad ginčas yra kilęs dėl pirkėjų galimybės disponuoti prekėmis kaip savo, tačiau pažymėtina, kad VMI ginčijamame 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendime Nr. 69-104 (b.l. 30-36) patvirtino nustatytą aplinkybę, kad Latvijos įmonės, įsigijusios iš pareiškėjo aukso gaminius, įgijo teisę šiais gaminiais disponuoti. Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad Latvijos įmonės SIA Karats-999“, SIA „Inko Plus“ ir SIA „Median Pluss“ ginčo laikotarpiu buvo PVM mokėtojai (b.l. 42). Pareiškėjas taip pat yra PVM mokėtojas. Taigi, ginčo tarp šalių dėl dviejų 0 proc. PVM tarifo taikymui reikalingų sąlygų nėra. Tarp šalių nėra ginčo ir dėl mokestinius teisinius santykius reguliuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Nagrinėjamo ginčo esmė yra įrodymų, kuriais pareiškėjas grindžia 0 proc. PVM tarifo taikymą, pagrįstumo ir pakankamumo vertinimas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog pareiškėjo Latvijos įmonėms SIA „Karats- 999“, SIA „Inko Plus“ ir SIA „Median Pluss“ parduota prekė (auksas), kuri buvo apmokestinta taikant 0 proc. PVM tarifą, buvo išgabenta iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitos valstybės narės (šiuo atveju Latvija) teritoriją.

Taisykles, kuriomis vadovaujantis turi būti įrodinėjamas 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumas, reguliuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Be to, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 4 dalis nustato, kad, nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuotais kriterijais, mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.).

Taigi nors fakto, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, įrodinėjimo pareiga tenka mokesčio mokėtojui, tačiau sprendžiant mokestinį ginčą dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo pagrįstumo, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 5 dalies nuostatas yra reikšmingi ne tik mokesčio mokėtojo pateikti įrodymai, bet ir mokesčio administratoriaus iniciatyva surinkti įrodymai. Net tuo atveju, jeigu PVM mokėtojo, pritaikiusio 0 procentų PVM tarifą pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnį, turimų įrodymų nepakaktų neginčijamai nustatyti prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą, tačiau, atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus iniciatyva surinktus įrodymus, nekiltų abejonių, jog prekės nustatyta tvarka iš šalies teritorijos buvo išgabentos, nebūtų pagrindo pripažinti, jog 0 procentų PVM tarifas buvo pritaikytas nepagrįstai.

Pareiškėjas, pagrįsdamas parduotų prekių realų išgabenimą į Latvijos teritoriją, mokesčių administratoriui pateikė sutartis, sudarytas tarp UAB „Orknis“ ir SIA „Karats-999“, SIA „Inko Plus“ bei SIA „Median Pluss“ (Komisijos medžiagos b.l. 12-15, 16-19, 20-23), kuriomis UAB „Orknis“ įsipareigojo minėtoms įmonėms surasti pardavėją, o įmonės įsipareigojo priimti ir sumokėti už juvelyrinių dirbinių laužą. Šalys sutarė, kad įmonės prekes atsiims Vilniuje. Byloje taip pat yra CMR važtaraščiai (Komisijos medžiagos b.l. 24-25, 26-27, 28-29) dėl aukso gaminių (laužo) gabenimo 2011 m. rugsėjo 27 d. iš Vilniaus į Rygą. Važtaraščiuose nurodyta, kad prekės gabenamos automobiliu VW POLO, valst. Nr. DS4735, kurio vairuotojas yra V. P.. Prekių gavėjais nurodyti SIA „Karats-999“ atstovas V. N., SIA „Inko Plus“ atstovas V. P. ir SIA „Median Pluss“ atstovas J. A..

Pareiškėjas taip pat pateikė sąskaitas faktūras, serija AKS Nr. 915, 914 ir 913 (Komisijos medžiagos b.l. 30, 31, 32), kurias pasirašė tie patys SIA „Median Pluss“ atstovas J. A., SIA „Inko Plus“ atstovas V. P. ir SIA „Karats-999“ atstovas V. N..

Į bylą pateikti sąskaitose faktūrose, CMR važtaraščiuose ir tarpininkavimo sutartyse nurodytų asmenų V. P., J. A. ir V. N. identifikaciniai duomenys (Komisijos medžiagos b.l. 37-40, 41-42, 51)

2011 m. rugsėjo 27 d. transportavimo-tarpininkavimo sutartimi Nr. 201109/1 UAB „Aukseda“ perdavė (pagal PVM sąskaitą faktūrą arba krovinio važtaraštį) UAB „Orknis“ prekes, o UAB „Orknis“ įsipareigojo nuvežti prekes ir perduoti savo klientui (b.l. 50). Tą pačią dieną (2011-09-27) buvo išrašyti ir važtaraščiai WAY-BILL Nr. 20110927-3, 20110927-2 ir 20110927-1 (b.l. 66-68).

2013 m. spalio 8 d. Priedu Nr. AKS001 J. A. patvirtino, kad prekės, gautos pagal sąskaitas faktūras Nr. AKS913, AKS914 ir AKS915, išgabentos iš Lietuvos teritorijos 2011 m. rugsėjo 27 d. ir tą pačią dieną įvežtos į Latvijos Respubliką (b.l. 80).

Iš UAB „Aukseda“ sąskaitos banke AB SEB išrašo matyti, kad 2011 m. rugsėjo 19 d. SIA „Karats-999“ pagal sąskaitą APR2011/9/15-1 pervedė pareiškėjui 178716,93 Lt, SIA „Median Pluss“ pagal sąskaitą APR2011/9/15-3 – 43916,16 Lt, o SIA „Inko Plus“ pagal sąskaitą APR2011/9/15-2 – 107746,80 Lt (b.l. 81-82).

Į bylą pateiktos SCAC 2004 FORMOS (Komisijos medžiagos b.l. 100-103, 105-108), kuriomis Latvijos Respublikos mokesčių administratorius patvirtino, kad SIA „Inko Plus“ ir SIA „Median Pluss“ yra deklaravę prekių įsigijimus iš UAB „Aukseda“ laikotarpiu nuo 2011 m. liepos iki 2011 m. lapkričio. Latvijos Respublikos mokesčių administratorius taip pat nurodė, kad SIA „Median Pluss“ iš PVM mokėtojų registro išregistruota 2011 m. lapkričio 28 d., o SIA „Inko Plus“ – 2012 m. vasario 27 d. Minėtose formose pažymėta, kad Latvijos Respublikos mokesčių administratorius neturi duomenų apie prekių pristatymo adresą ir sąskaitas, iš kurių buvo atlikti mokėjimai.

Visus anksčiau teismo sprendime nurodytus įrodymus VMI įvertino, kaip pakankamus įrodyti, jog Latvijos įmonės įgijo teisę disponuoti aukso gaminiais kaip savo, tačiau neįrodančius fizinio prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos (b.l. 30-36). Tokią savo išvadą centrinis mokesčių administratorius pagrindė argumentu, kad Latvijos mokesčių administratoriaus nurodymas, jog SIA „Karats-999“, SIA „Inko Plus“ ir SIA „Median Pluss“ deklaravo savo sandorius su pareiškėju nėra lemiantis įrodymas ir jis turi būti vertinamas su kitais surinktais įrodymais. Tačiau, nei Kauno AVMI, nei VMI ginčijamuose sprendimuose nenurodė, kurie surinkti įrodymai paneigia Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus nurodytą aplinkybę. Pažymėtina ir tai, kad VMI ginčijamame sprendime apsiribojo tik surinktų įrodymų išvardinimu, nepateikdamas jų sisteminio vertinimo.

Dėl mokesčių administratoriaus pastebėjimų apie Latvijos Respublikos mokesčių administratorius nurodymą, kad jiems nežinoma iš kokių banko sąskaitų Latvijos įmonės atsiskaitė su pareiškėju, pastebėtina, kad administracinėje byloje esantis pareiškėjo banko sąskaitos išrašas (b.l. 81-82) patvirtina, jog Latvijos įmonės pinigus pareiškėjui pervedė iš mokesčių administratoriui deklaruotų banko sąskaitų (Komisijos medžiagos b.l. 103, 108). Pastebėtina, kad Komisija ginčijamame sprendime Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktų duomenų nagrinėjamų aplinkybių kontekste visai nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Komisija ginčijamame sprendime iš esmės aptarė ir pasisakė tik dėl pareiškėjo pateiktų CMR važtaraščių. Komisija pareiškėjo pateiktus CMR važtaraščius įvertino kaip neišsamius, užpildytus nepakankamai rūpestingai, nesilaikant CMR Konvencijos 6 straipsnio nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad Komisija sprendime nepasisakė, kaip nustatyti CMR važtaraščių formos trūkumai patvirtina ar paneigia realaus prekių išvežimo iš Lietuvos tikimybę. Be to, Komisija padarė išvadą, kad kiti dokumentai – sutartys, PVM sąskaitos faktūros nėra tie įrodymai, kurie tiesiogiai patvirtina realų prekių išvežimo iš Lietuos Respublikos faktą.

Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 4 straipsnyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Šiuo atveju taip pat taikomos šios Konvencijos nuostatos. CMR 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Paminėtas CMR reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad Komisijos nepagrįstai pareiškėjo pateiktus CMR važtaraščius eliminavo iš realų prekių išvežimą patvirtinančių įrodymų.

Komisija ginčijamame sprendime be kita ko nurodė, kad pareiškėjas nesiėmė visų protingų priemonių, kad įsitikintų, jog jos atliekami tiekimai Latvijos įmonėms atitiks visas 0 proc. PVM tarifo taikymui būtinas sąlygas. Pareiškėjas, siekdamas, kad būtų pritaikytas 0 proc. PVM tarifas ir būdamas įpareigotas atitikti anksčiau teismo sprendime paminėtas tris sąlygas, apie pirkėją (Latvijos įmones) privalėjo žinoti tik tiek, ar prekės bus tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui. Byloje neginčijamai įrodyta, kad ginčo laikotarpiu, t.y. 2011 m. rugsėjo 27 d., visos trys Latvijos įmonės buvo PVM mokėtojos Latvijoje (b.l. 92). Todėl aplinkybė, kad vėliau šios įmonės buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų, negali būti vertinama, kaip įrodymas, jog prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos.

Kaip jau minėta, siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 procentų PVM tarifą, turi būti įvertinamos trys sąlygos: 1) ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir ar jas tiekė PVM mokėtojas, 2) ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo ir 3) ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos.

Aplinkybė, kad tiek pareiškėjas, tiek Latvijos įmonės sudarant sandorius buvo PVM mokėtojais, byloje nekvestionuotina. Kad pirkėjai (Latvijos įmonės) įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo taip pat įrodyta byloje esančiais rašytiniais įrodymais: sutartimis, PVM sąskaitomis faktūromis, važtaraščiais, pareiškėjo sąskaitos išrašu. Pabrėžtina, kad šias aplinkybes įrodytomis pripažįsta ir atsakovas. Teismo vertinimu byloje surinktų duomenų visuma leidžia spręsti esant pakankamu įrodymu, jog pareiškėjo Latvijos įmonėms parduotas auksas (laužas) buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos. Tai reiškia, kad pareiškėjas atitinka ir trečiąją privalomą sąlygą, jog būtų pritaikytas 0 proc. PVM tarifas. Tokią išvadą teismas daro remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais: CMR važtaraščiais, Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus patvirtinimu, kad SIA „Karats-99“, SIA „Inko Plus“ ir SIA „Median Pluss“ Latvijos mokesčių administratoriui deklaravo ginčo sandorius su pareiškėju, UAB „Orknis“ direktoriaus G. M. Vilniaus apskrities VMI 2012 m. lapkričio 26 d. teiktais paaiškinimais (Komisijos medžiagos b.l. 112) ir teismo posėdžio nagrinėjant administracinę bylą metu teiktais liudytojo J. A., kuris asmeniškai dalyvavo pervežant iš pareiškėjo įsigytas prekes į Latviją, paaiškinimais.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 ir 56 straipsnių nuostatomis darytina išvada, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjui pritaikė standartinį PVM tarifą, todėl jo sprendimai naikintini Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu. Tuo pačiu pagrindu, kaip nepagrįstas naikintinas ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo UAB „Aukseda“ skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-117.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 69-104.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. S-175(7-180/2013).

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.