- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-17
- Bylos Nr.
- 2A-442-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė (pirm.), Danutė Kutrienė, Petras Jaržemskis
- Atsakovas
- A. R.
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui A. R. dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2008-08-07 kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (b.l. 2-3,150-151) prašė priteisti iš atsakovo A. R. 2103,81 Lt įsiskolinimą už suteiktas paslaugas, 127,82 Lt delspinigių bei 75,85 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ tiekia centralizuotą šilumą ir karštą vandenį butui (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklausė atsakovui. Įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2006-06-01 iki 2008-06-30, už pavėluotą atsiskaitymą paskaičiuoti 0,04 proc. delspinigiai už laikotarpį nuo 2008-02-05 iki 2008-07-31. Centralizuoto šildymo ir karšto vandens tarifai tvirtinami Energetikos įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovui mokesčiai skaičiuojami už 41,78 kv.m., karštas vanduo – pagal skaitiklio rodmenis, už šilumą, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą – pagal 2000-12-29 Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimą Nr. 193. Nuo 2007-07-01 šilumos energija minėtame name skirstoma vadovaujantis Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintu šilumos paskirstymo metodu Nr. 4.
Atsiliepimas
Atsakovas A. R. atsiliepimu į ieškinį (b.l. 28-29,155-156) prašė ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis nėra sudaręs su ieškovu sutarties dėl šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo, be to, jam nuosavybės teise priklauso tik ½ šio buto dalis, todėl jis turi mokėti tik ½ dalį ieškovo visam butui priskaičiuotų mokesčių už buto šildymą ir karštą vandenį. Tvirtino, kad ieškovas neteisingai apskaičiuoja mokesčius už buto šildymą ir karšto vandens paruošimą bei tiekimą, savarankiškai nepagrįstai pasirinkdamas šildymo energijos apskaitos būdą proporcingai buto plotui. Ieškovo teismui pateikti dokumentai neatitinka namo, esančio (duomenys neskelbtini), faktinės situacijos. Name yra įsteigta 274-oji DNSB „IVETTA“, kuri sprendžia visus su namo šildymo sistema susijusius klausimus. 2001 m. name buvo įrengta nauja šilumos energijos apskaitos sistema (įrengtos individualios šilumos apskaitos priemonės), tačiau šiuo metu dėl nežinomų priežasčių ši šilumos energijos apskaitos sistema name nenaudojama, o patalpų šildymo išlaidos dalinamos daugiabučio namo savininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių butų plotui. Po namo šildymo sistemos rekonstrukcijos bendrija privalėjo sudaryti sutartį su ieškovu dėl šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo visam namui, tačiau to nepadarė, dėl to nuo 2002 m. šilumos energijos sąnaudų apskaičiavimas visiems namo butams atliekamas neteisingai, tuo sudaromos sąlygos vartotojų teisių pažeidimams ir ieškovo nepagrįstam praturtėjimui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-10-19 sprendimu patenkino ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį: priteisė iš atsakovo A. R. ieškovo naudai 2103,81 Lt skolos, 127,82 Lt delspinigių bei 75,85 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo sudaryta rašytinė sutartis pagal individualias sąlygas, todėl pripažino, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku (CK 6.384 str.). Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad butas priklauso po ½ dalį atsakovui ir J. B.. Remdamasis VĮ „Registrų centras“ duomenimis, kurie patvirtina, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku įregistruotas A. R., teismas konstatavo, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas yra atsakovas, kuriam atsiranda atsakomybė už prievolės nevykdymą. Byloje nesant duomenų, jog ieškovas su 274-ąja DNSB „IVETTA“ laikotarpyje nuo 2006-06-01 iki 2008-03-30 būtų sudaręs energijos pirkimo-pardavimo sutartį, teismas sprendė, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atsirasti minėtos bendrijos atsakomybei. Atsakovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių, jog šildymo prietaisai nustatyta tvarka nėra prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, teismas atmetė atsakovo teismo posėdyje nurodytą teiginį, jog bute nėra radiatorių (b.l. 170-172).
Šalies argumentai
Atsakovas A. R. apeliaciniu skundu (b.l. 175) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-10-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Tvirtina, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, pirmenybę teikdamas ieškovo argumentams, kurie neatitinka tikrovės. Tuo tarpu jo pateikiami dokumentai nebuvo priimti, kas parodo teismo išankstinį apsisprendimą dėl bylos esmės. Nurodo, kad per visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laiką ieškovas nepateikė teismui šilumos energijos skaičiavimo metodikos, teikiamų paslaugų kokybę patvirtinančių dokumentų, techninės dokumentacijos, patvirtinančios namo (duomenys neskelbtini) šilumos tinklų būklę po renovacijos bei namo šilumos apskaitos žurnalo. Taip pat tvirtina, kad yra nuolat gąsdinamas, jog ateityje mokės daugiau, jeigu nesutiks su ieškovo sąlygomis ir nepatenkins jo reikalavimų.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-10-19 sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog vadovaudamasis CPK 178 str. su ieškinio pareiškimu pateikė skolų paskaičiavimo pažymą, kurioje nurodė skolos ir delspinigių laikotarpius bei jų dydžius. Atsakovas kiekvieną mėnesį gaudavo sąskaitas, kuriose nurodytos už šilumos energiją mokėtinos sumos. Atsakovas sąskaitų negrąžindavo, jokio susirašinėjimo tarp šalių dėl skolos dydžio, paskaičiavimo, šilumos kiekio, paskirstymo metodikos nebuvo. Pažymi, jog vartotojų pasirinktas šilumos energijos paskirstymo metodas nurodytas ieškinio pareiškime. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie teikiamos paslaugos kokybės neatitikimą norminiams aktams, skundai dėl šilumos energijos kokybės nebuvo gauti ir iš kitų namo gyventojų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Apeliacijos tikslas – skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinio, faktinio bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str., 329 str.). Išnagrinėjusi civilinę bylą ir skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė dėl atsakovo pareigos kompensuoti ieškovui už patiektą jo butui šilumą buvimą, tačiau, vertindamas tokios pareigos apimtį, neteisingai išaiškino ir taikė materialines teisės normas, susijusias su netesybomis. Tai sudaro prielaidas skundžiamą teismo sprendimą iš dalies pakeisti (CPK 330 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliaciniame skunde keliami netinkamo norminių aktų, reglamentavusių apmokėjimą už tiekiamą šilumos energiją, taikymo klausimai. Bylos šalių nesieja rašytinė sutartis, kadangi į bylą pateiktą Atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. 139379-2 (sutarties data nenurodyta) atsakovas sudarė su kitu tiekėju - Vilniaus šilumos tinklais (b.l.5), o ne su ieškovu. Todėl jos nuostatos šiam ginčui spręsti netaikytinos. Kita vertus, asmenų valia sudaryti sutartį gali būti išreikšta ne vien tiesiogiai (kaip antai, žodžiu, paprasta/kvalifikuota rašytine forma), bet ir netiesiogiai (konkliudentiniais veiksmais) (CK 1.71 str). Konkliudeniniais veiksmais galima sudaryti ne kiekvieną, o tik tam tikras įstatyme nurodytas sutartis. Prie sutarčių, kurias galima sudaryti konkliudentiniais veiksmais, priskiriamos ir energijos pirkimo – pardavimo sutartys (CK 6.384 str. 1 d.). Taigi nepaisant rašytinės sutarties nebuvimo, šalių teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip sutartiniai energijos pirkimo – pardavimo santykiai ir tokią teisiškai reikšmingą aplinkybę pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai.
Energijos pirkimo – pardavimo sutartis, kaip akivaizdu iš pačios sutarties pobūdžio ir paskirties, yra atlygintinė. Tai reiškia, jog vartotojas turi sumokėti tiekėjui už gautą paslaugą (CK 6.160 str. 1 d., 6.383 str. 1 d.). CK 6.388 str. 1 d. sako, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jei sutartis nenumato ko kita. Apelianto bute yra įrengtas individualus karšto vandens skaitiklis, kas sudaro technines galimybes nustatyti į konkretų butą (o ne daugiabutį namą apskritai) patiektos šilumos energijos kiekį. Karšto vandens skaitiklių patikrinimo 2006-04-24 aktas (b.l.9) įrodo, kad atsakovo karšto vandens skaitiklis techniškai tvarkingas ir buvo perplombuotas, dėl ko karšto vandens tiekimas gali būti ir buvo apskaitomas pagal skaitiklių rodmenis.
Apeliantas, kaip matyti iš jo paaiškinimų teismo posėdyje, savo pareigos mokėti už karštą vandenį ar namui tiekiamą šilumos energiją ir neginčijo, o ginčas tarp jo ir ieškovo yra kilęs dėl to, kad pačiam butui, pasak apelianto (atsakovo), nėra teikiama šilumos energija, nes radiatoriai atjungti bei atlikta išorinė šilumos izoliacija (b.l. 167). Ieškovas su tokia pozicija nesutiko, nurodydamas, kad apskaičiuodamas kiekvienam daugiabučio namo buto savininkui tenkančias šilumos energijos sąnaudas vadovavosi pačios 274-osios DNSB „Ivetta“ sprendimu (b.l. 50-52) bei prašymu (b.l.49) priimti eksploatuoti daugiabučio namo šilumos mazgą ir namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą, vykdant atsiskaitymus su kiekvienu namo gyventoju individualiai (b.l.166-167). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovė papildė, jog šildymo sistemos rekonstrukcija galimai buvo pradėta, tačiau atsiskaitymas pagal gyventojų, taigi ir apelianto butuose esančius radiatorių apskaitos prietaisus nėra galimas, kadangi nėra įrengtas bendras namo įvadinis apskaitos prietaisas (skaitiklis). Į bylą apelianto pateikti dokumentai patvirtina, jog šildymo sistemos rekonstrukcija nebuvo pabaigta, ji nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka įteisinta, o dėl jos įrengimo kilo ginčų ir pačių bendrijos narių tarpe (b.l. 60-61).
Įrodymų, kad įgyvendindamas įstatymo suteiktą atsijungimo nuo bendrųjų namo šilumos tinklų galimybę, jis tinkamai ir leistinu būdu nutraukė šalių konkliudentiniais veiksmais sudarytą sutartį, t. y. atjungė buto radiatorius nuo bendros namo šildymo sistemos, apeliantas taip pat nepateikė (CPK 177 str. 4 d., 178 str.). CK 6.390 str. 1 d. įtvirtinta, jog abonentas, kai pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis energiją buitiniams reikalams, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai, apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už tiekiamą energiją. Tačiau daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik esant sąlygai, jeigu sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams, kurie, pažymėtina, taip pat aptariamosios normos prasme yra vartotojais. Toks teisinis reglamentavimas lemia, jog buto atjungimas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos yra saistomas specialios teisės aktais nustatytos tvarkos (būtinų atlikti veiksmų) (Šilumos ūkio įstatymo 20, 23, 24, 25 straipsniai, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250-264 punktai). Apeliantui privalu laikytis šių teisės aktų nustatytos specialios atjungimo procedūros, kad nebūtų pažeisti kitų to namo gyventojų (energijos vartotojų) interesai ir jiems nebūtų padaryta žala. Todėl vien tik bute esančių šildymo prietaisų atjungimas ir/ar patalpų šildymas kitu būdu netraktuotinas kaip atjungimas nuo visos daugiabučio namo centralizuotos šildymo sistemos. Be to, byloje nėra pateikta įrodymų, kad apeliantas negavo šilumos nuo daugiabučio namo bendrasavininkiams priklausančių inžinerinių tinklų, kurie eina per jam priklausantį butą. Šiuo atveju vien apelianto teiginių apie buto radiatorių atjungimą nuo bendros sistemos ar apie atliktą šilumos išorinę izoliaciją nepakanka teisėto atsijungimo nuo bendros namo šildymo sistemos faktui konstatuoti.
Pažymėtina, kad reikalavimą laikytis nustatytos šildymo sistemos atjungimo tvarkos pakeičiant savo buto ar kitų patalpų šildymo būdą ne kartą kasacine tvarka nagrinėtose bylose yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2006-09-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Palangos m., Vytauto g. 122 daugiabučio namo savininkų bendrija v. Z. B., Palangos miesto savivaldybė, UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“, K. S., G.K., A.P., V.B., V. Ch., T. J. L., B. Z., M. V., N. Z., K. P., V. V. A, bylos Nr. 3K-3-480/2006; 2007-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. R.Z., bylos Nr.3K-7-359/2007). Taigi tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką civilinėse bylose, o sukurtų precedentų privalo paisyti visi, tame tarpe žemesnės instancijos teismai, butų savininkams įtvirtintos teisės atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos įgyvendinimas tiesiogiai siejamas su teisės aktais nustatytomis atjungimo sąlygomis bei tvarka. Jų nepaisymas laikomas piktnaudžiavimu teise ir neginamas (CK 1.137 str. 3 d.). Sutarties tinkama tvarka nenutraukus, apeliantui išlieka pareiga susimokėti už visam namui teiktą ir jam, priklausomai nuo buto ploto, ginčo laikotarpiu tenkančią šilumos energijos dalį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią teisę ieškovui pripažino, priteisdamas apskaičiuotą skolos sumą. Apelianto skundo teiginiai, kad ieškovo pateikta informacija ir skolos paskaičiavimai klaidinantys ir neteisingi, yra deklaratyvūs, neparemti jokiais svariais argumentais, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, viena vertus, pagrįstai sprendęs apie apelianto neabejotiną pareigą sumokėti už tiektą šilumos energiją, kita vertus, neteisingai išsprendė netesybų (delspinigių) klausimą. Ieškovo reikalavimas dėl 127,82 Lt delspinigių išieškojimo atmestinas kaip visiškai teisiškai nepagrįstas. Šis reikalavimas priteisti netesybas yra grindžiamas 1995-01-26 įstatymo Nr. I-775 “Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims” nuostatomis. Minėto įstatymo 1 str. apibrėžia ratą asmenų, kurie pagal šį įstatymą turi reikalavimo teisę skaičiuoti 0,04 proc. delspinigius už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną. Pagal šį įstatymą gali būti skaičiuojami, pirma, Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio delspinigiai, antra, valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigiai. Ieškovas nėra nei valstybės, nei savivaldybės įmonė, teikianti komunalines paslaugas, todėl šiuo atveju taikytinos bendros įstatymo nuostatos – dėl netesybų ir jų dydžio neabejotinai turi būti susitarta raštu (CK 6.72 str.). Įrodymų apie tokį susitarimą su apeliantu (atsakovu) byloje nesama, dėl netesybų dydžio nebuvo susitarta net ir toje sutartyje (b.l. 5), kurios nuostatos dėl jau aptartų nutartyje motyvų nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomos.
Kolegijos manymu, ieškovas piktnaudžiauja teise, nes netesybų reikalavimo iš asmenų, kuriems tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir šios bylos atsakovui, yra teikiama šilumos energija, nepagrįstumas yra ne vieną kartą konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, taigi šiuo klausimu jau yra susiformavę teismų precedentai.
Pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, lieka patenkinta 94,27 proc. ieškovo reikalavimų, taigi atitinkamai sumažintinas iš apelianto (atsakovo) ieškovo naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis - iki 71,50 Lt ( 78,85 Lt x 94,27 proc.) (CPK 93 str. 2 d.ir 4 d.).
Mokėtino už paduodamą apeliacinį skundą žyminio mokesčio dydis, atsižvelgiant į ginčijamą 2231,63 Lt sumą, yra lygus 66,95 Lt. Patenkinus 5,73 proc. apelianto reikalavimų, jo naudai iš ieškovo priteistina 3,84 Lt žyminio mokesčio išlaidų (66,95 Lt x 5,73 proc.).
Esant tokiam apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatui (tik neženkli, vos 5,73 proc. apelianto reikalavimų dalis patenkinta) bei vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. nuostatoms, procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) 5,70 Lt išlaidos (b.l. 185) valstybės naudai priteistinos iš apelianto. Tačiau šis sumokėjo už apeliacinį skundą daugiau žyminio mokesčio, nei reikėjo pagal įstatymą - 131 Lt (b.l.176) vietoje reikiamos 66,95 Lt sumos, todėl permokėta žyminio mokesčio dalis, atėmus priteistinas 5,70 Lt pašto išlaidas, t.y. 58,35 Lt ( [131 Lt – 66,95 Lt] – 5,70 Lt) apeliantui grąžintina CPK 87 str. 1 d. 1 p. ir 3 d. pagrindu, išaiškinant, kad mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šia nutartimi.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą pakeisti ir UAB „Vilniaus energija“ ieškinį dalyje dėl 127,82 Lt delspinigių iš A. R. išieškojimo atmesti.
Sumažinti iš A. R. UAB „Vilniaus energija“ naudai priteistą 78,85 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą iki 71 (septyniasdešimt vieno) lito 50 centų.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Vilniaus energija“ 3 (tris) litus 84 centus žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų A. R. naudai.
Grąžinti A. R. 58 (penkiasdešimt aštuonis) litus 35 centus žyminio mokesčio.