Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir J. S. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 17 d. automobiliu „C“ valst. Nr. XXX, iš nenustatytos vietos, Lietuvos Respublikoje link Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos valstybių sienos bei per Lietuvos ir Latvijos Respublikų valstybių sieną, kirtęs valstybių sieną, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, gabeno Latvijos Respublikos teritorija link D., ne mažiau kaip 0,5115 g narkotinės medžiagos heroino ir keturias tabletes, kuriose yra 0,04 g psichotropinės medžiagos buprenorfino bei aštuonias tabletes, kuriose yra 0,0179 g psichotropinės medžiagos klonozepamo, kol 2013 m. rugpjūčio 17 d. 18 val. 40 min. Latvijos Respublikoje, M. gyvenvietėje, D. krašte, kelio D –Z XX-ame kilometre, buvo sulaikytas ir apžiūros metu automobilyje „C“ valst. Nr. XXX Latvijos policijos pareigūnai surado ir paėmė nurodytas narkotines ir psichotropines medžiagas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas J. S. iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog jis narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai įsigijo iš nenustatyto asmens Visagino mieste, nes toks kaltinimas, pasak teismo, grindžiamas tik paties nuteistojo nenuosekliais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Tačiau pirmosios instancijos teismas J. S. iš kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį pašalindamas nusikalstamą veiką kvalifikuojančią aplinkybę – narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą, priėmė prieštaringą nuosprendį kitoje dalyje, t. y. dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimo per valstybės sieną pagal BK 199 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus vertindamas įrodymus, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. S. kaltinimas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį taip pat buvo grindžiamas išimtinai paties nuteistojo parodymais, kuriuos ikiteisminio tyrimo metu pakeitė. Iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad buvo gauta operatyvinė informacija apie tai, jog J. S. per Lietuvos – Latvijos valstybinę sieną gali gabenti narkotines medžiagas, todėl policijos pareigūnams buvo pavesta stebėti nuteistojo automobilį Latvijos Respublikos teritorijoje. Kai nuteistasis buvo sulaikytas, šis prisipažino, jog narkotines bei psichotropines medžiagas įsigijo Lietuvoje ir juos pervežė per Lietuvos – Latvijos valstybinę sieną (3 t., 14-16 b. l.). Iš liudytojo A. B. parodymų apygardos teisme matyti, kad jis pats automobilio, kuriuo nuteistasis įvažiavo į Latvijos Respublikos teritoriją, nestebėjo (nesekė), tai darė kiti policijos pareigūnai. Iš šio liudytojo parodymų taip pat matyti, kad jis nežino, jog nuteistojo automobilis „C“ valst. Nr. XXX Latvijos Respublikos teritorijoje kur nors buvo sustojęs ar įsigijęs narkotikų (3 t., 14-16 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo vairuojamas automobilis buvo sustabdytas ir apžiūros metu narkotinės bei psichotropinės medžiagos rastos kelio D–Z šešioliktame kilometre, t. y. ne iš karto po Lietuvos – Latvijos valstybinės sienos kirtimo Z. pasienio poste, o už kelių kilometrų, M. gyvenvietėje. Tačiau iš liudytojo A. B. ir policijos pareigūno A. L. ikiteisminio tyrimo metu surašytų tarnybinių pranešimų (raportų) matyti, kad J. S. vairuojamas automobilis „C“, valst. Nr. XXX buvo sustabdytas tik kelio D – Z šešioliktame kilometre, o apie nuteistojo stebėjimą (slaptą sekimą) ar valstybinės sienos kirtimą su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis nieko neminima (1 t., 30-32, 33-35 b. l.). Akivaizdu, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, jog J. S. narkotines ir psichotropines medžiagas ne tik kad įsigijo Lietuvoje, bet ir juos neteisėtai pervežė kontrabandos būdu per valstybinę sieną Z. pasienio poste ir įvežė į Latvijos Respubliką. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, nepaneigta nuteistojo versija, kad narkotines ir psichotropines medžiagas įsigijo savo reikmėms iš nepažįstamo asmens M. gyvenvietėje, Latvijos Respublikos teritorijoje, o dalį jų pats suvartojo. Tokias nuteistojo nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina Valstybinės RAB „Rygos psichiatrijos ir narkologinio centro“ cheminio toksikologinio tyrimo Nr. 7352 išvada, kurioje konstatuota, jog J. S. šlapime rasta morfino, kodeino pėdsakai, 6-monoacetilmorfino, o nuopjovose nuo rankų ir burnos rasti heroino pėdsakai (1 t., 106-108 b. l.). Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad po to, kai nuteistasis automobiliu „C“, valst. Nr. XXX įvažiavo į Latvijos Respublikos teritoriją būtų nepertraukiamai stebimas (sekamas), t. y. nuo Z. kontrolės posto Lietuvoje iki nuteistojo sulaikymo Latvijoje, M. gyvenvietėje. Esant šioms aplinkybėms, nepaneigta nuteistojo J. S. iškelta versija, kad narkotines medžiagas savo reikmėms įsigijo Latvijos Respublikoje, ir jų per valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos neįvežė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apygardos teismas kritiškai įvertino J. S. pasirinktą gynybos taktiką, atmetė jo parodymus dėl narkotinių bei psichotropinių medžiagų gabenimo kontrabandos būdu į Latvijos Respubliką, pripažindamas juos kaip siekimą pritaikyti prie besikeičiančios situacijos ir palengvinti savo padėtį. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad BPK 21 ir BPK 22 straipsniai be kitų įtariamojo ir kaltinamojo teisių numato ir teisę, bet ne pareigą duoti parodymus ir paaiškinimus apie tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes. Įstatymas nenumato įtariamojo ir kaltinamojo atsakomybės už atsisakymą duoti parodymus arba melagingų parodymų davimą. Tai reiškia, kad įtariamas ir kaltinamas asmuo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu turi teisę ir neduoti jokių parodymų, ir duoti bet kokius parodymus savo nuožiūra, priklausomai nuo pasirinkto gynybos būdo ir taktikos. Vadinasi, J. S., kaip baudžiamojo proceso dalyvis, žinodamas savo teises, galėjo laisvai pasirinkti, kaip jam elgtis: ar laikytis aktyvios pozicijos (duoti parodymus, pačiam pateikti naujus duomenis ar prašyti, kad tokie būtų surinkti), ar pasyvios – atsisakyti duoti bet kokios parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas iš pradžių buvo aktyvus ir įteikus pranešimą apie įtarimą, davė parodymus apie jam žinomas faktines bylos aplinkybes, tačiau vėliau iš dalies šių savo parodymų atsisakė. Pažymėtina, kad vien tos aplinkybės, kad nuteistasis teisme davė parodymus, kurie skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, savaime nelaikytini jo kaltės įrodymu. Priešingu atveju būtų aiškiai supainioti baudžiamojo proceso subjektų vaidmenys įrodinėjimo procese, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti bylai reikšmingus duomenis, o teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis ir spręsti, ar jie yra įrodymai, taip pat privalo juos įvertinti. Tuo tarpu, kaip minėta anksčiau, kaltinamasis įrodinėjimo procese turi teisę, bet ne pareigą duoti parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes. Todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl J. S. kaltės pagal BK 199 straipsnio 2 dalį laikytinos kaip prieštaraujančios nekaltumo prezumpcijos principui. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad sulaikymo metu J. S. buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir tai objektyviai patvirtina specialisto išvada (1 t., 106-108 b. l.). Iš specialistės N. Š. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu Latvijos teisėsaugos pareigūnams atliekant J. S. apklausas 2013 m. rugpjūčio 18 d. net tris kartus, o 2013 m. rugpjūčio 19 d. – vieną kartą buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba. Specialistės nuomone, J. S. dėl abstinencijos priepuolių šių apklausos metu nebuvo visiškai sveikas (3 t., 15 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, bylos medžiaga kategoriškai nepaneigta aplinkybė, kad J. S. Latvijos teisėsaugos pareigūnams parodymus davė ir prisipažino dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimo per valstybės sieną būdamas narkotinės abstinencijos būsenos. Šiuo atveju vien tik liudytojo A. B. parodymai negali nulemti nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo) (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Pažymėtina ir tai, kad šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-269/2013). Šioje byloje esant tik nuteistojo apeliaciniam skundui, pašalinti prieštaravimus nėra galimybės, todėl J. S. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį išteisinamas, neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikoje visi nusikaltimai susiję su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (BK 259 – BK 269 straipsniai), įtraukti į baigtinį BK 7 straipsnyje esantį nusikaltimų, už kurių padarymą Lietuvos Respublikos baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama taikant universalųjį principą, sąrašą. Be to, vienas iš šio principo požymių yra tai, kad asmuo, padaręs tarptautinį ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimą, numatytą BK 7 straipsnyje, gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus net ir tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo vietos valstybė apskritai nenumato baudžiamosios atsakomybės už tokias veikas. Todėl šiuo atveju taikyti BK 8 straipsnio nuostatas nėra jokio pagrindo. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad tiek pagal Latvijos Respublikos BK 253 straipsnį, tiek pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnį, asmenys baudžiami už disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis neturint tikslo jas platinti (1 t., 7-13 b. l.). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. S. BK 259 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytos teisingai.

Motyvuojamoji dalis

Dėl bausmės

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę J. S. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmių skyrimo principų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (teistas, teistumas neišnykęs, teigiamai charakterizuojamas), šeiminę padėtį, tai, kad apeliantas dalyvavo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos grupėje (2 t., 107, 110, 111-116 b. l.). Pažymėtina, kad J. S. padaryta nusikalstama veika pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, susijusi su psichotropinių medžiagų disponavimu (nors ir be tikslo jas platinti), kas kelia ypatingai didelį pavojų ir daro didelę žalą visuomenei, tokiu būdu iš dalies padeda plisti narkomanijai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad po šios veikos padarymo J. S. 2013 m. rugsėjo 16 d. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, dėl ko Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme (2 t., 29-38 b. l.). Tai įrodo, kad J. S. linkęs nusikalsti, jokių išvadų nedaro. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad J. S. teisiamas pirmą kartą, todėl jam taikyti BK 55 straipsnio nuostatas nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, J. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė pagal BK 259 straipsnio 1 dalį savo dydžiu nėra per griežta, ji yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, todėl mažinti dar labiau nėra jokio pagrindo.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės nutartys Nr. 2K-43/2008, Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009). Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis J. S. savo kaltę pripažino iš dalies. Kaip minėta aukščiau, J. S. ikiteisminio tyrimo metu keitė parodymus dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nurodė skirtingas narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybes, tokiu būdu klaidino pareigūnus. Esant šioms aplinkybėms, J. S. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, laikomas nenuoširdžiu. Teisėjų kolegijos nuomone, tokį nuteistojo prisipažinimą ir gailestį nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nuteistasis J. S. skunde taip pat nurodo, kad turėjo būti taikomos BK 64¹ straipsnio nuostatos.

Pažymėtina, kad BK 64¹ straipsnio 1 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 13 d.) numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta kaltu. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ši byla buvo išnagrinėta pagal bendrąsias proceso taisykles, tai yra ne pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Be to, dėl J. S. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o ne baudžiamasis įsakymas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra būtinų BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų sumažinti nuteistajam J. S. paskirtą bausmę. Vien tai, kad nuteistasis prisipažino kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nesuteikia pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl J. S. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir jį išteisinti, neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, J. S. paskirtą bausmę pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrinti su Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir jam paskirti subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.