- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-26
- Bylos Nr.
- eI3-3310-428/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09102-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Jolanta Medvedevienė, Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai
- Trečiasis asmuo
- I. G.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – I. G.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. B. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 3R-980(2.13-1.E) bei įpareigoti atsakovę išnagrinėti pareiškėjos skundus iš naujo.
Skunde teigiama, kad priimant 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimą dėl pareiškėjos teisių pažeidimų, Inspekcija rėmėsi vien trečiojo suinteresuoto asmens I. G. teiginiais, kurie, pareiškėjos manymu, yra melagingi ir skirti pateisinti neteisėtus veiksmus. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog 2022 m. balandžio 16 d. kamera buvo naudojama tik vienai valandai turtui apsaugoti, nors Inspekcijai teigė niekada nevykdžiusi vaizdo stebėjimo. Pareiškėja taip pat pažymi, kad I. G. teiginiai apie vaizdo stebėjimo kamerą yra klaidinantys, nes tokių kamerų įdiegimas nėra paprastas procesas. Kadangi pareiškėja turi tokio tipo kamerą, ji nurodo, jog įrengimas reikalauja daugybės veiksmų, kad ji būtų tinkamai paruošta naudoti. Pareiškėja taip pat teigia, kad I. G. pateikta informacija apie kameros funkcionalumą yra netiksli – kamera gali ne tik reaguoti į judesį, bet ir nuolat tiesiogiai filmuoti bei įrašinėti vaizdą, kai ši funkcija įjungta. Nors I. G. Inspekcijai nurodė, kad vaizdai „debesyse“ saugomi tik 6 dienas, pareiškėja paaiškina, kad šiuos vaizdus per tą laiką galima atsisiųsti ir išsaugoti kituose įrenginiuose neribotam laikui. Be to, pareiškėja pabrėžia, kad kamera tikriausiai buvo sumontuota dar 2021 m. gruodį, nes būtent tuo metu ji pirmą kartą pastebėjo ją kabant ant I. G. namo sienos. Nuo tada kamera kartais būdavo nuimama, tikėtina, kad įkrauti, ir vėl pritvirtinama. Pareiškėja taip pat teigia girdėjusi I. G. sugyventinio pokalbį su kaimynu, kai šis paklausė, ar kamera įkrauta, į ką buvo atsakyta teigiamai. Ji priduria, kad tuo laikotarpiu, kai Inspekcija nagrinėjo jos skundus, kamera nuolat buvo nukreipta į jos privačią valdą ir viešąją teritoriją, o stebėjimo laukas nebuvo pakeistas. Anot pareiškėjos, Inspekcija, privalėdama nuodugniai ir išsamiai ištirti gautus nusiskundimus bei užtikrinti objektyvų, išsamų ir visapusišką aplinkybių įvertinimą, nesiėmė visų reikalingų priemonių. Ji nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybę, Lietuvos policiją ar į pačią pareiškėją dėl papildomos informacijos, nors tai galėjo prisidėti prie išsamesnio skundų nagrinėjimo.
Atsiliepimas
Atsakovė Inspekcija teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog kad Inspekcijos skundų nagrinėjimo tvarką apibrėžia Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos tvarkos aprašas. Pagal šį aprašą, Inspekcijos tarnautojas, nagrinėjantis skundą, privalo surinkti visą tyrimui reikalingą informaciją, prireikus atlikti patikrinimus vietoje, gauti paaiškinimus iš suinteresuotų asmenų. Nagrinėjant pareiškėjos skundus dėl galimo vaizdo stebėjimo, 2022 m. birželio 8 d. Inspekcija raštu kreipėsi į skundžiamą asmenį – I. G., prašydama paaiškinimo apie galimai vykdomą stebėjimą. Iš atsakymo, gauto 2022 m. birželio 20 d., buvo patvirtinta, kad vaizdo stebėjimas nebuvo vykdomas. Be to, siekiant įvertinti situaciją vietoje, 2022 m. spalio 5 d. Inspekcijos specialistai atliko patikrinimą, kuris patvirtino, kad minėtu adresu vaizdo stebėjimas nevyksta. Patikrinimo rezultatai buvo dokumentuoti išvadoje ir papildyti padarytomis nuotraukomis. Atsakovė tvirtina, kad tokie veiksmai paneigia pareiškėjos teiginį, jog Inspekcija nesiėmė visų reikiamų priemonių, nes Inspekcija, jos teigimu, atliko pakankamus tyrimo veiksmus, įskaitant ir vietos patikrinimą. Atsakovė taip pat pažymi, kad skundžiamas asmuo – I. G. paaiškino, jog 2022 m. balandžio 16 d. trumpam įjungė kamerą dėl saugumo. Šiuo laikotarpiu, pasak jos, pareiškėja neva priešiškai niokojo tą dieną pasodintus augalus. Skundžiamas asmuo kamerą įjungė valandai, siekdama apsaugoti savo turtą ir užtikrinti fizinį saugumą, taip pat išsaugotą vaizdo įrašą pateikė policijai kaip įrodymą. Atsakovė pabrėžia, kad šis įvykis yra vienintelis užfiksuotas vaizdo stebėjimo atvejis, ir Inspekcija negavo kitų duomenų, jog stebėjimas buvo vykdomas dažniau. Jokių kitų įrodymų nepateikė ir pareiškėja. Atsakovė taip pat pabrėžia, kad Inspekcija, atlikdama savo funkcijas, nepriklauso nuo išorinės įtakos ir pati sprendžia, kokių tyrimo veiksmų imtis, atsižvelgiant į kiekvieno skundo specifiką. Todėl Inspekcijai nesuprantamas pareiškėjos reikalavimas, kad papildoma informacija būtų renkama iš kitų institucijų, kaip Vilniaus miesto savivaldybės ar policijos. Galiausiai, atsakovė pabrėžia, kad Inspekcija aktyviai rinko informaciją, atliko vietos patikrinimą ir priėmė teisėtą sprendimą, atitinkantį jos kompetenciją.
Trečiasis suinteresuotas asmuo I. G. pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodoma, jog I. G. su šeima 2021 m. liepos 7 d. įsikėlė gyventi adresu – (duomenys neskelbtini), ir nuo to laiko patiria neramumus dėl pareiškėjos R. B. ir jos šeimos narių agresyvaus elgesio. Statytojas pirkimo metu jau paminėjo, kad šie gyventojai gali elgtis agresyviai. Pirmasis incidentas įvyko 2020 m. vasarą, kai buvo tvarkomas skardis, besiribojantis su abiejų asmenų sklypais. Nors statytojas turėjo visus reikalingus leidimus, konfliktas nebuvo išspręstas. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad pareiškėja R. B. ir jos šeima nuolat nešdavo žaliąsias atliekas iš savo kiemo į žalią zoną, o po įspėjimo, kad to nedarytų, pradėjo piktybiškai kenkti ir grasinti. I. G. pažymi, jog ji yra vieniša mama, auginanti neįgalų sūnų, kurį minėti kaimynai užgaulioja ir žemina. Rimtas sūnaus užgauliojimas įvyko 2021 m. spalio 31 d., kai pareiškėja viešoje erdvėje įžeidė sūnų, rašydama žodį „asilas“ iš sugrėbtų lapų. Šį incidentą matė kiti kaimynai, ir jis sukėlė sūnui didelį stresą. 2021 m. gruodžio 16 d. R. B. socialiniuose tinkluose apkaltino I. G. ir jos sūnų, kad jie nuodija šunis, paviešindama jų adresą ir juos niekindama. Pareiškėja taip pat filmavo jų privatumą ir dalijosi šia medžiaga viešoje erdvėje. Po šių įvykių sūnus užsidarė savyje, o pareiškėja kreipėsi į policiją. Dėl nuolatinių grasinimų ir įžeidimų buvo sumontuota kamera, kurios tikslas buvo užfiksuoti nusižengimus ir apsaugoti fizinį saugumą. 2022 m. balandžio 16 d. kamera buvo įjungta, kai sūnus sodino augalus valstybinėje žemėje, ir pareiškėja bandė juos sunaikinti. Po incidento policija užfiksavo nusižengimą, o R. B. informavo Inspekciją apie kamerą. Nurodo, kad po Inspekcijos atsakymo, jog kamera nebuvo nuolat įjungta, minėti gyventojai tapo ypač agresyvūs. Bijodama fizinio susidorojimo, 2022 m. spalio 27 d. pareiškėja konsultavosi su Inspekcija ir vėl įjungė kamerą, kuri dabar stebi tik privačią teritoriją. Kameros veikimo galimybės yra ribotos, ji nėra naudojama nuolatiniam stebėjimui. Pareiškėja teigia, kad po šių incidentų sūnaus sveikata pablogėjo, o ji pati patyrė psichologinį stresą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 3R-980(2.13-1.E) teisėtumo ir pagrįstumo.
Inspekcija pagal kompetenciją išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2022 m. balandžio 19 d. ir 2022 m. gegužės 11 d. skundus jų apimtyse atmetė, priimant 2022 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 3R-852(2.13-1.E). Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Inspekcijos sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el2-1609-809/2023 pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Inspekcijos sprendimą ir įpareigojo Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą, 2022 m. balandžio 19 d. ir 2022 m. gegužės 11 d. skundus.
Tarp šalių ginčas iš esmės kyla dėl to, ar Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjos skundus dėl galimų asmens duomenų tvarkymo (asmens privatumo) pažeidimų, kurie susiję su ant trečiojo asmens namo lauke pakabinta vaizdo kamera, į kurios stebėjimo lauką, pareiškėjos teigimu, aiškiai patenka dalis jos nuosavybės teritorijos, atliko pakankamus veiksmus, kad nustatytų, ar iš tiesų pažeidimas yra daromas. Pareiškėja teigia, kad Inspekcija, atlikdama tyrimą, apsiribojo tik informacijos (duomenų) pateikimu pagal užklausas, ignoruodama platesnį kontekstą ir faktus, susijusius su trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu Inspekcija savo atsiliepimo argumentuose bando pagrįsti, kad šiuo atveju buvo pakankamai priemonių, kurių buvo imtasi, kad pareiškėjos skundai būtų tinkamai įvertinti. Inspekcijos pozicija yra tokia, jog buvo atliktas išsamus procedūrinis tyrimas, tačiau pareiškėja abejoja šių veiksmų efektyvumu, teigdama, kad Inspekcija neįvertino visų aplinkybių ir galimų pažeidimų, kurie gali turėti įtakos jos asmeniniam gyvenimui ir privatumo apsaugai. Taigi, esminis ginčo aspektas yra ne tik tai, ar Inspekcija vykdė reikiamus veiksmus, bet ir ar šie veiksmai buvo pakankami nustatyti realiems pažeidimams, o tai kelia klausimų dėl Inspekcijos veiklos skaidrumo ir atsakomybės už asmens duomenų tvarkymo teisės aktų laikymąsi.
Nustatyta, kad pareiškėja 2021 m. gruodžio 4 d. pateiktame skunde nurodė, jog adresu – (duomenys neskelbtini), vykdomas vaizdo stebėjimas per kamerą, pritvirtintą prie kotedžo sienos, kuri yra orientuota tiek į viešąją erdvę, tiek į pareiškėjos privačią nuosavybę. Prie skundo ji pridėjo trečiojo suinteresuoto asmens I. G. gyvenamosios vietos nuotraukas, kuriose matyti, kad namo sienoje yra vaizdo kamera. Be to, 2022 m. balandžio 19 d. skunde, adresuotame Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, pareiškėja nurodė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo įrengė vaizdo kamerą, nukreiptą į viešą teritoriją, o kartu pateikė viešosios teritorijos nuotraukas. Taip pat 2022 m. gegužės 11 d. skunde ji teigė, kad iš savivaldybės viešosios tvarkos pareigūno gautos 2022 m. balandžio 16 d. vaizdo medžiagos nuotraukų matyti, jog stebima Vilniaus miesto savivaldybės vieša teritorija, jos privatus sklypas, o nuotraukoje užfiksuota ir pati pareiškėja. Pareiškėjos teigimu, namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai, neaiškiais tikslais, stebi, renka ir naudoja vaizdo kameros surinktus duomenis (įskaitant jų perdavimą viešosios tvarkos pareigūnams) be kitų gyventojų, ypač pareiškėjos, sutikimo, taip pažeisdami jos šeimos privatumo teises ir laisves.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjos skundus, 2022 m. spalio 5 d. atliko vaizdo stebėjimo teisėtumo tikrinimą adresu – (duomenys neskelbtini). Tikrinimo metu buvo patvirtinta, kad prie kotedžo tipo pastato yra įrengta viena tikra vaizdo stebėjimo kamera, kurios gamintojas yra „Arlo“, o pati kamera yra ne imitacinė kamera ar muliažas. Patikrinimo metu skundžiamas asmuo, I. G., teigė, kad vaizdo stebėjimas su šia kamera nebuvo pradėtas ir nevykdomas. Ji nurodė, kad kamera buvo gauta kaip dovana ir pritvirtinta kaip prevencinė priemonė. I. G. pažymėjo, kad ji neturi techninių galimybių pradėti vaizdo stebėjimo su šia kamera.
2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – BDAR) 5 straipsnyje yra įtvirtinti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai. BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas). BDAR 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma: (a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais; (b) tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį; (c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; d) tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; (f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas (netaikoma duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis). Taigi, asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik taikant BDAR 5 straipsnyje nustatytus su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus bei pritaikius bent vieną iš BDAR 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.
BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi jeigu: a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais; b) tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį; c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; d) tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas (netaikoma duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis tiek Inspekcijos veiklą tiesiogiai reglamentuojančiais teisės aktais, tiek gero administravimo principu, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog Inspekcija privalo nuodugniai ir išsamiai ištirti gautus nusiskundimus. Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį Inspekcija nagrinėja skundus dėl BDAR, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka. Pastarosios pareigos vykdymo kontekste Inspekcija, be kita ko, privalo pasinaudoti visomis įstatymo suteiktomis teisėmis tam, kad skundą padavęs asmuo gautų objektyvų, išsamų ir visapusišką nurodytų aplinkybių įvertinimą, o taip pat imtųsi poveikio priemonių, jeigu pažeidimai būtų nustatyti. Taigi Inspekcija turi pareigą patikrinti jai pateiktame skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir realumą, naudodamasi jai teisės aktais suteiktomis priemonėmis bei instrumentais įrodymų surinkimui, aplinkybių nustatymui ir užfiksavimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1826-629/2021).
Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjos skundus, vadovavosi ne tik skundžiamo asmens paaiškinimais, bet ir analizavo įvairias aplinkybes bei įrodymus, susijusius su ginčo situacija. Pirmiausia, trečiasis suinteresuotas asmuo pripažino, kad 2022 m. balandžio 16 d. laikotarpiu nuo 18 iki 19 val. iš tiesų buvo įjungusi vaizdo kamerą, bijodama dėl savo fizinio saugumo, kai pareiškėja niokojo jos pasodintus augalus. Šis pripažinimas rodo, kad trečiojo asmens veiksmai turėjo konkrečią priežastį ir kad ji siekė apsaugoti savo interesus, kas yra svarbus faktorius vertinant situaciją. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo argumentavo, kad kamerą įrengė siekdama apsaugoti save bei savo šeimos narius ir turtą, todėl Inspekcija turėjo įvertinti, ar šie argumentai yra pakankamai stiprūs, kad galėtų pateisinti galimą pareiškėjos teisių pažeidimą. Remiantis šiais faktais, Inspekcija turėjo nustatyti, ar trečiojo asmens interesas apsaugoti save ir savo turtą buvo svaresnis už pareiškėjos teisę į privataus gyvenimo apsaugą, ypač atsižvelgiant į tai, kad buvo gauti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjos veiksmus, kurie galėjo kelti grėsmę trečiojo asmens turtui. Inspekcija taip pat gavo iš trečiojo suinteresuoto asmens vaizdo įrašą, kuris įrodė, kad buvo niokojamas jos turtas. Tačiau reikėtų pažymėti, kad Inspekcija negavo kitų įrodymų, patvirtinančių, jog skundžiamas asmuo būtų vykdęs vaizdo stebėjimą ilgiau nei minėtu laikotarpiu, ir pati pareiškėja tokių įrodymų nepateikė. Tai rodo, kad Inspekcija neapsiribojo vien skundžiamo asmens paaiškinimais, bet atsižvelgė į visus faktus ir aplinkybes, siekdama išsiaiškinti situaciją išsamiai ir objektyviai. Galiausiai, Inspekcija privalėjo įvertinti ne tik skundžiamo asmens argumentus, bet ir atsižvelgti į pareiškėjos teisių apsaugos principus. Tokiu būdu, nagrinėdama skundus, Inspekcija užtikrino, kad būtų laikomasi teisinių normų ir būtų atsižvelgta į visus susijusius faktorius, kas yra būtina siekiant teisingo ir objektyvaus sprendimo.
BDAR nustato aiškias ribas dėl asmens duomenų tvarkymo, tačiau taip pat numato tam tikras išimtis, kurios yra svarbios vertinant konkrečius atvejus. Šiuo atveju, skundžiamas asmuo I. G., įjungdama vaizdo kamerą bei laikydamasi visų esamų aplinkybių, veikė pagal namų ūkio išimtį, todėl BDAR nuostatos jai neturi būti taikomos. Pažymėtina, jog namų ūkio išimtis apima situacijas, kai asmuo tvarko asmens duomenis asmeninėms reikmėms, siekdamas apsaugoti savo turtą, asmeninį saugumą ar kitus panašius interesus. Nagrinėjamu atveju, skundžiamas asmuo įjungė vaizdo kamerą kaip privatus asmuo, reaguodamas į konkrečią situaciją ir baimindamasis dėl savo fizinio saugumo. Taigi, šiuo atveju negali būti kalbama apie komercinį ar profesinį duomenų tvarkymą. Taip pat, reikėtų pažymėti, kad vaizdo stebėjimas buvo vykdomas tik vieną valandą ir nebuvo nuolatinis. Tai rodo, kad skundžiamas asmuo neturėjo intencijos atlikti sistemingo ar ilgalaikio asmens duomenų rinkimo, o veikiau reagavo į konkretų incidentą, kai pareiškėja niokojo jo turtą. Tokiu būdu, skundžiamas asmuo laikėsi proporcingumo principo, kai stebėjimas buvo būtinas siekiant apsaugoti savo interesus. Be kita ko, skundžiamas asmuo, reaguodamas į įvykį, pateikė policijai vaizdo įrašą, kuris buvo surinktas stebėjimo metu, kaip įrodymą dėl turto naikinimo. Šis veiksmas rodo, kad stebėjimas buvo orientuotas į konkrečią situaciją, o ne į sistemingą asmens duomenų rinkimą ar platinimą. Be to, toks įrašas gali būti laikomas objektyviu įrodymu, patvirtinančiu skundžiamo asmens teisėtą veiksmų pobūdį.
Atsižvelgiant į visus šiuos aspektus, Inspekcija pagrįstai padarė išvadą, kad BDAR nuostatos šiuo konkrečiu atveju neturi būti taikomos, kadangi skundžiamas asmuo veikė teisėtai, proporcingai ir siekė apsaugoti savo teises bei interesus. Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir nustatytas aplinkybes, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju tyrimas Inspekcijoje, pagal pareiškėjos skundus, nebuvo atliktas paviršutiniškai. Kaip nustatyta iš tyrimo medžiagos, pareiškėja Inspekcijai nepateikė jokių įrodymų ir informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą dėl galimai neteisėtai vykdomo vaizdo stebėjimo adresu – (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė galimai atliko neobjektyvų, neišsamų ar nevisapusišką pareiškėjos nurodytų aplinkybių įvertinimą. Nors, kaip teigia pareiškėjai, Inspekcija rėmėsi melagingais ir nepatikrintais vien trečiojo suinteresuoto asmens parodymais, tačiau teismo vertinimu, Inspekcijos pasirinktos tyrimo priemonės buvo pakankamos skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti.
Kiekvienos priežiūros institucijos narys, vykdydamas savo pareigas ir naudodamasis įgaliojimais pagal BDAR, privalo užtikrinti visišką nepriklausomumą nuo išorinių įtakų, nurodymų ar reikalavimų (BDAR 52 straipsnio 2 dalis). Ši nuostata yra esminė, kadangi ji garantuoja objektyvų ir nešališką institucijų veikimą, siekiant tinkamai užtikrinti asmens duomenų apsaugą ir privatumą. Nagrinėdama pareiškėjos skundus, Inspekcija, atsižvelgdama į jų turinį ir aplinkybes, savarankiškai sprendžia dėl tyrimo eigos ir reikalingų veiksmų, todėl teismas nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad Inspekcija privalėjo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę, Lietuvos policiją ar pačią pareiškėją dėl papildomos informacijos. Inspekcija, vertindama skundą, remiasi turima informacija ir faktiniais duomenimis, todėl nėra pagrindo manyti, kad papildomų prašymų ar konsultacijų su kitomis institucijomis poreikis galėtų turėti esminę reikšmę nagrinėjamam klausimui. Be to, Inspekcija turi teisę ir pareigą savarankiškai vykdyti tyrimus, taikydama savo kompetenciją ir išteklius. Dėl šių priežasčių teismas konstatuoja, kad Inspekcijos veiksmai ir sprendimai buvo pagrįsti ir atitiko teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjos teiginiai dėl nesugebėjimo tinkamai įvertinti situaciją ir atlikti papildomų veiksmų yra nepagrįsti.
Be kita ko, pareiškėja savo skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el2-1609-809/2023 Inspekcijai buvo pavesta išnagrinėti tris jos pateiktus skundus (2021 m. gruodžio 4 d., 2022 m. balandžio 19 d. ir 2022 m. gegužės 11 d.), tačiau, jos nuomone, Inspekcija nagrinėjo tik du skundus (2022 m. balandžio 19 d. ir 2022 m. gegužės 11 d.) ir remiantis jais priėmė sprendimą. Inspekcija pažymi, kad 2022 m. balandžio 19 d. skundui sprendime buvo suteiktas trumpinys „skundas“ ir apie jį kalbama paskutinėje sprendimo dalyje, nurodant „Dėl pareiškėjos skundo ir 2022-04-19 skundo“, taip pat jis yra minimas sprendimo konstatuojamojoje dalyje. Teismas atkreipia dėmesį, kad Inspekcija savo veikloje aiškiai ir nuosekliai dokumentavo visus nagrinėjamus skundus, jų analizę ir priimtus sprendimus. Pareiškėjos teiginiai, jog Inspekcija neatsižvelgė į vieną iš skundų, neatitinka faktinės situacijos, nes dokumentai liudija, kad visi skundai buvo aptarti ir nagrinėti pagal nustatytas procedūras. Inspekcijos vykdomi tyrimai ir sprendimų priėmimas buvo atlikti remiantis teisės aktais, o skundų nagrinėjimas buvo dokumentuotas, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjos kaltinimai dėl Inspekcijos neveikimo ar neatsakingumo yra nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-2197/2011). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1440-14).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į pateiktas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Inspekcija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundus ir aktyviai rinko visą reikalingą informaciją, būtiną jų nagrinėjimui. Inspekcija atliko nuodugnų patikrinimą vietoje ir išnagrinėjo visus pateiktus įrodymus bei liudijimus. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį visus teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėja skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų ar įrodymų, galinčių pagrįsti skundžiamo sprendimo panaikinimą. Todėl, remdamasis visomis nagrinėjimo metu surinktomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.