Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2011-06-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-140-193-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2011-06-03
Bylos Nr.
1A-140-193-2011
Teisminio proceso Nr.
1-08-3-00044-2010-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ričardas Gilys (pirm.), Arnoldas Šukaitis, Nijolė Sušinskienė
Nukentėjusysis
D. K.
Nuteistasis
M. M.
Advokatai
Artūras Balčiūnas
Kategorijos

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-140-193/2011

Teisėja Gražina Kazilionienė Teisminio proceso Nr. 1-08-3-00044-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.2., (S) 2.4.6.4.1., 2.3.6.4.4., 2.1.15.3.3.3.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 3 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Nijolės Sušinskienės,sekretoriaujant Astai Railaitei,dalyvaujant nukentėjusiosios D. K. atstovui advokatui Artūrui Balčiūnui,nuteistajam M. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-12-17 nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė devyniems mėnesiams, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą 23 Lt turtinę žalą ir būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu. Taip pat šiuo teismo nuosprendžiu iš M. M. priteista: D. K. – 23 Lt turtinei ir 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, 500 Lt atstovavimo išlaidų; valstybei – 16,50 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

M. M. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. balandžio 14 d. apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), įvykusio konflikto su D. K. metu, pastūmė nukentėjusiąją D. K., nuo ko ji atsitrenkė į buto vidaus durų varčios staktą ir susimušė nugarą, tuo sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, padarydamas jai poodines kraujosruvas kairio peties sąnario srityje ir nugaros kairėje pusėje, t.y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios D. K. sveikatą.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010-12-17 Panevėžio m. apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – bylą prieš jį nutraukti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teigia, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka tikrovės ir bylos aplinkybių, teismo posėdžio metu nebuvo nustatyti neginčijami įrodymai, kuriais remiantis būtų buvę galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi vien tik nukentėjusiosios D. K. bei jos sugyventinio E. U. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, prieštaringi, o kai kurios nurodytos aplinkybės aiškiai melagingos. Nukentėjusioji ir E. U. parodė, kad 2010-04-14 grįžę į D. K. namus, pamatė visur, net laiptinėje bėgantį vandenį. Ši aplinkybė neatitinka tikrovės, nes vandens tiekimas avarinės darbuotojų buvo nutrauktas 2010-04-13 vakare ir visos laiptinės gyventojai jau parą laiko buvo be vandens. D. K. ir E. U. parodymuose daug prieštaravimų ir nenuoseklumo tiek dėl aplinkybių iki įvykio (apie grįžimą į namus, alkoholio vartojimą), tiek dėl tariamo konflikto. Nukentėjusioji D. K. parodė, kad 2010-04-14 jai atidarius buto duris, jis pirmas pro E. U. su didžiule jėga įsiveržė į butą, sukėlė triukšmą. Jau įlėkdamas į būtą ją stūmė ir ji atsitrenkė į durų varčios kraštą ir susitrenkė. Vėliau ji parodė, kad bandė prieš jį uždaryti buto duris, tačiau praėjus E. U., jis (apeliantas) ją pastūmė. Todėl neaišku, kaip jis galėjo pirmas įsiveržti į butą tuo metu ją stumdamas ir sužalodamas, jei ji pati parodo, kad pirmas įėjo E. U., kuris nuėjo į kambarį, kurio duris ji uždarė. Liudytojas E. U. parodė, kad vienu metu su juo (apeliantu) įėjo į butą, nors dviem žmonėm įeiti pro vienas duris vienu metu nėra galimybės. Taip pat ir D. K. buto koridoriumi iki kambario galima eiti tik vienam paskui kitą, nes prie sienos stovi spinta. E. U. parodymais, jis (apeliantas) iš karto įėjęs pro duris pastūmė D. K., tačiau nematė, kaip D. K. į ką nors atsitrenktų. E. U. parodė, kad jis (apeliantas) su D. K. grūmėsi, kad D. K. verkė, tačiau pati nukentėjusioji tokių aplinkybių nenurodė. Apeliantas pažymi, kad su juo prie D. K. buto nuėjusi liudytoja L. M. parodė, kad jis D. K. nestūmė, o norėdama uždaryti buto duris būdama neblaivi pati D. K. stumdė ir jį (apeliantą), ir L. M.. Teismas nevertino kritiškai E. U. parodymų, nors jis yra D. K. sugyventinis, jo parodymai prieštarauja nukentėjusiosios parodymams, o liudytojos L. M. parodymus nepagrįstai įvertino kritiškai, kaip bandymą padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, motyvuojant vien tuo, kad ji yra jo žmona. Pažymėtina, kad D. K. E. U. kaip liudytoją nurodė tik pareiškime Panevėžio m. apylinkės teismui. Kreipdamasi į Panevėžio m. PK ji E. U. liudytoju nenurodė, 2010-05-17 tyrėjos tarnybiniame pranešime nurodyta, kad liudytojų, mačiusių, patvirtinančių D. K. nurodytas aplinkybes, nenustatyta. Teismas nuosprendyje nepasisakė ir neįvertino liudytojų J. P. ir A. R. duotų parodymų. Abi liudytojos patvirtino, kad D. K. 2010-04-14 buvo neblaivi, elgėsi agresyviai, šūkavo. Liudytoja J. P. parodė, kad pati nukentėjusioji stumdė jį, o jis stovėjo ir nieko jai nedarė. Apelianto nuomone, D. K. būdama neblaivi pati galėjo kur nors atsitrenkti, nugriūti ar kitokiu būdu susitrenkti, nuo ko galėjo likti kraujosruvos. Nėra konkrečiai nustatytas ir kraujosruvų atsiradimo laikas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pas med. ekspertus D. K. kreipėsi tik 2010-04-19, su pareiškimu į Panevėžio m. PK kreipėsi 2010-05-04, į Panevėžio m. apylinkės teismą kreipėsi 2010-08-26. Apeliantas pažymi, kad jis tikrai jos nestūmė, juo labiau neturėjo tyčios jai sukelti skausmą ar ją sužaloti. Pažymi, kad pats yra ramus, nekonfliktiškas žmogus, ką patvirtina byloje esanti jį charakterizuojanti medžiaga. Skunde taip pat teigiama, kad visiškai nesuprantama, kokiais kriterijais vadovavosi teismas priteisdamas 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. D. K. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos parodymus, kad ji patyrė didžiulį sukrėtimą, vartojo raminamuosius vaistus, jai buvo skirtos procedūros. Teismo posėdžio metu ji pati parodė, kad iki šio įvykio jai buvo skirtos ir atliekamos procedūros, raminamieji vaistai ir tai neturi jokio ryšio su 2010-04-14 įvykiais.

Teismo posėdyje nuteistasis prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas, nuosprendis naikintinas, nuteistasis pagal BK 140 str. 1 d. išteisintinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį, baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, pažeisdamas BPK reikalavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl M. M. nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo. Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą teismas konstatuoja, jog byloje darytinos priešingos išvados, tai yra, kad M. M. pagal BK 140 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Šiuo atveju aktuali yra apeliantui inkriminuota BK 140 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nagrinėjamoje byloje M. M. inkriminuoti veiksmai – D. K. pastūmimas konflikto metu, nuo ko ji atsitrenkė į buto vidaus durų varčios staktą ir susimušė nugarą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltumo dėl šių veiksmų klausimą ir priimdamas sprendimą pripažinti nuteistąjį M. M. kaltu, rėmėsi nukentėjusiosios D. K. ir liudytojo E. U. parodymų turiniu bei specialisto išvada, juos vertino kaip kaltinančius įrodymus ir jais grindė nusikalstamos veikos sudėties buvimą nuteistojo veiksmuose dėl nežymaus D. K. sveikatos sutrikdymo. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktus įrodymus, kuriais apylinkės teismas rėmėsi, pripažindamas M. M. kaltu, mano, kad apylinkės teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, pastarojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos nustatydamas įrodymais, keliančiais abejones dėl jų patikimumo. Be to, teismas liudytojos L. M. parodymus nepagrįstai vertino kritiškai, kaip bandymą padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, daugiau niekuo šiuo klausimu bei dėl liudytojų J. P. ir A. R. parodymų nepasisakydamas. Su tokiu liudytojos L. M. parodymų atmetimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka, nes jis visiškai nemotyvuotas, o liudytojų J. P. ir A. R. parodymai nepagrįstai visiškai teismo nevertinti.

Kaip matyti iš bylos duomenų, apylinkės teismas ir pati privati kaltintoja, nukentėjusioji D. K. kaltinimą M. M. grindžia savo bei su ja gyvenančio asmens – liudytojo E. U. parodymais, specialisto išvada. Nukentėjusioji kaltina M. M. dėl tyčinio fizinio smurto prieš ją panaudojimo kilus tarpusavio konfliktui ir nuteistajam ją pastūmus. Pats M. M. nuo pat pradžių neneigė įvykio dieną tarp jo ir kaimynės D. K. įvykus tarpusavio konfliktui ir susistumdymui, tačiau jo teigimu, jis nukentėjusiosios nestūmė ir jėgos prieš ją nenaudojo, priešingai – nukentėjusioji stumdė jį ir jo žmoną. Jis parodė, kad D. K. galėjo pati susižaloti būdama neblaivi, svirdinėdama, stovėdama netvirtai ant kojų. Kad nukentėjusioji stumdė M. M. parodė ir dalį įvykio stebėjusi liudytoja J. P., kuri be kita ko, o taip pat ir liudytoja A. R. parodė, jog jų manymu, nukentėjusioji D. K. įvykio metu buvo neblaivi. Tokias pat aplinkybes patvirtino ir visą įvykį mačiusi liudytoja L. M.. Nepaisant to, kad ši liudytoja yra nuteistojo žmona, jos parodymų kritiškai vertinti nėra jokio pagrindo, nes jie patvirtinti kitais aukščiau minėtais bylos duomenimis.

Priešingai vertintini nukentėjusiosios D. K. bei liudytojo E. U. parodymai. Apeliantas teisingai skunde pažymėjo, kad jų parodymuose yra daug prieštaravimų ir nenuoseklumo dėl aplinkybių apie grįžimo į namus laiką, nukentėjusiosios alkoholio vartojimą, M. M. įėjimo į D. K. butą aplinkybes, tiek dėl pačios konflikto eigos. Liudytojo teigimu, jie su nukentėjusiąja namo grįžę 2010-04-14 prieš pietus, nukentėjusiosios teigimu – apie 17 val. Pasak nukentėjusiosios, ji ir E. U. buvo iš vakaro išgėrę, pasak liudytojo E. U. – 2010-04-13 D. vairavo automobilį, todėl alkoholio ji nevartojo, buvo blaivi. Nukentėjusioji parodė, kad 2010-04-14 grįžę į D. K. namus, pamatė laiptinėje bėgantį vandenį, ko nepatvirtina jokie kiti duomenys ir kas neatitinka tikrovės. Nukentėjusiosios ir šio liudytojo parodymais, nukentėjusioji 2010-04-14 kvietė avarinę, policiją, tačiau ir šių teiginių nepatvirtina jokie kiti duomenys. Liudytojas E. U. teisme mėtėsi tarp savo paties parodymų dėl M. M. patekimo į D. K. butą, jo paties (E. U.) uždarymo kambaryje ir nukentėjusiosios pastūmimo. Jis iš pradžių teigė, kad jam įėjus į butą, D. uždarė jį į kambarį, tada M. M. ją pastūmė į kambario duris, bet kaip ji atsitrenkė nematė. Po to teigė, kad jis su M. M. vienu metu įėjo į D. buto vidų, ir kaltinamasis iš karto D. stūmė, o jį (E. U.) D. uždarė į kambarį, kad jis nepradėtų konfliktuoti su kaltinamuoju. Lieka neaišku, kas po ko sekė, koks M. M. ir jų pačių veiksmų eiliškumas bei kaip, tariamai matęs M. M. atliktą D. K. pastūmimą, liudytojas E. U. nematė nukentėjusiosios atsitrenkimo, jei toks buvo. Nukentėjusioji D. K. parodė, kad jai atidarius buto duris, M. M. pirmas įsiveržė su didžiule jėga į butą, jau įlėkdamas į būtą ją stūmė ir ji atsitrenkė į durų varčios kraštą ir susitrenkė. Po to teigė, kad ji bandė uždaryti prieš M. M. buto duris, tačiau praėjus E. U., jis (apeliantas) ją pastūmė, E. U. tai matė ir lyg norėjo trenkti M. M., todėl ji uždarė duris iš koridoriaus į kambarį. Pažymėtina, kad tokios aplinkybės apie ketinimą suduoti M. M. smūgį, pats liudytojas E. U. net neužsiminė. E. U. be kita ko teisme parodė, kad policijos pareigūnams atvykus D. K. verkė, tačiau pati nukentėjusioji tokių aplinkybių nenurodė, jų nepatvirtina ir jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys.

Taigi nenuoseklūs liudytojo E. U. parodymai, kuriais grindžiama apelianto kaltė, prieštarauja taip pat nenuosekliai nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms. Atsižvelgiant į tai, minėto liudytojo parodymai vertintini kaip bandymas priderinti savo parodymus prie nukentėjusiosios parodymų. Remiantis aukščiau išdėstytu konstatuotina, kad teismas turi pagrindo abejoti tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojo E. U. parodymais, kurie proceso metu kito ir nebuvo nuoseklūs, ir kurie yra prieštaringi vieni kitiems bei kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Tokie parodymai negali būti vertinami kaip patikimas įrodymų šaltinis, patvirtinantis nuteistojo kaltumą dėl nukentėjusiosios sužalojimo. Kitų duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios D. K. parodymus dėl M. M. veiksmų ją pastumiant ir taip nežymiai sužalojant, byloje nenustatyta. Nuteistasis neprisipažino konflikto metu pastūmęs nukentėjusiąją, tokių aplinkybių neparodė ir jas paneigė įvykį dalinai ar visiškai matę liudytojai L. M., J. P. ir A. R..

Nors nukentėjusiosios teigimu, kaltinime nurodyti sužalojimai atsirado M. M. ją pastūmus, šių jos teiginių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Nei vienas visą ar dalį įvykio aplinkybių mačiusių liudytojų nenurodė matę M. M. naudojant D. K. atžvilgiu fizinį smurtą – ją pastumiant ir šiai atsitrenkiant į buto vidaus durų varčios staktą. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvadoje aprašytų nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų, akivaizdu, kad tokie sužalojimai lengvai padaromi buityje, elgiantis neatsargiai, todėl kaltinti nuteistąjį, kad tai padarė jis, nėra teisinio pagrindo. Tokiu būdu D. K. parodymų dėl jos nurodomų aplinkybių apie tyčinius M. M. veiksmus prieš ją panaudojant fizinį smurtą, nepatvirtina jokie kiti įrodymai ir patikrinti jų teismas neturi galimybių. Todėl vertinti nukentėjusiosios parodymus, kaip apelianto kaltumą patvirtinančius įrodymus, nėra pakankamai pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, nesant kitų patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad nukentėjusiąją nežymiai sužalojo nuteistasis M. M., kyla abejonės dėl pastarojo kaltumo. Taigi esant prieštaravimams šioje situacijoje būtina pažymėti tai, kad pagal vieną iš nekaltumo prezumpcijos postulatų visos abejonės, kurių jokiais būdais pašalinti neįmanoma, turi būti vertintinos kaltinamojo naudai. Nors byloje esančioje specialisto išvadoje yra konstatuoti padaryti sužalojimai nukentėjusiajai, tačiau ši išvada nepatvirtina nukentėjusiajai padarytų sužalojimų atsiradimo priežasčių, tuo labiau nepatvirtina, kad tokius sužalojimus galėjo padaryti būtent M. M. ir kad jis turėjo tokį tikslą. Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, matyti, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis M. M. nežymiai sutrikdė D. K. sveikatą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bei nuteistojo kaltumas dėl tokios veikos padarymo yra grindžiamas abejotinais įrodymais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nenustačius akivaizdžių nuteistojo kaltę dėl D. K. nurodytų veiksmų patvirtinančių įrodymų, remiantis principu in dubio pro reo, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju, skundžiamas teismo nuosprendis naikintinas ir nuteistasis M. M. pagal BK 140 str. 1 d. išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d.1 p.).

Priėmus sprendimą dėl M. M. išteisinimo nesant veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios D. K. kaltininkui pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.), prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmestinas, o proceso išlaidos priteistinos iš D. K..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

NUSPRENDŽIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

D. K. prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmesti.

Priteisti iš D. K. 16,50 Lt proceso išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkas Ričardas GilysTeisėjai Arnoldas ŠukaitisNijolė Sušinskienė