Kauno apygardos teismo nutartis

2021-10-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-416-290/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2021-10-25Kauno apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2022-06-07Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-10-25
Bylos Nr.
1A-416-290/2021
Teisminio proceso Nr.
1-03-2-00362-2019-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis, Jurgis Kiškis
Nuteistasis
M. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-416-290/2021Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00362-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1. (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 25 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) bei Arūno Paštuolio,

sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, Viktorijai Akelienei, Dianai Zadrauskaitei,dalyvaujant prokurorams Inetui Volungevičiui, Laurai Mačiulytei Valaitei,nuteistajam M. K., jo gynėjai advokatei Rūtai Mikšei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) metams.

Į bausmę įskaitytas atliktos bausmės pagal 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019-03-04 iki 2019-03-06 (dvi paros).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Kad M. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 25 d., apie 2.00 val. (duomenys neskelbtini), tyčia, visuotinai pavojingu būdu – apipildamas degiu skysčiu ir padegdamas, dėl ko galėjo nukentėti žmonės, sugadino svetimą turtą – sudegino R. B. ir V. R. priklausančią statomą pirtelę, tokiais veiksmais nukentėjusieji patyrė 11584,80 eurų turtinę žalą, tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje (2015-03-24 redakcija).

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu (toliau – skundas) nuteistasis M. K. prašo panaikinti šį Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, taip pat prašo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

2.1. Skunde jis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Apylinkės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas, teismo išvados nepagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize, dėl to jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį. Taip pat nurodo, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, t. y. nepadarė jokios veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.2. Teigia, jog nėra pagrindo tikėti liudytojos D. B. parodymais duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kadangi akivaizdu, kad ji davė neteisingus parodymus, nes jos nurodytos aplinkybės prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Jos parodymai nėra nuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems, todėl nėra pagrindo jais tikėti, kadangi liudytojos parodymuose yra daugybė neatitikimų, kurie yra nepagrįsti jokia kita bylos medžiaga. Jos parodymai keitėsi ne vieną kartą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Ir pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė išimtinai liudytojos D. B. parodymais, tačiau, jog net ir tuo atveju, jei ji byloje sakė tiesą, jos pačios parodymai paneigia nurodytą, kad būtent jis sudegino svetimą turtą.

2.3. Nors ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. B. ne kartą teigė, kad nuo 2010 iki 2018 metų slėpė jo neva įvykdytą nusikaltimą, nes bijojo jo, tačiau duodama parodymus teisme, ji jau nurodė visai kitą priežastį ir pripažino, kad 2018-06-11 ikiteisminio tyrimo metu davė apie jį parodymus būdama ant jo pikta dėl jos atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-62052-17, kurio metu 2018-05-04 ji buvo apklausta įtariamąja dėl nusikaltimo numatyto BK 129 str. 2 d. 1 p., 2 p., 3 p. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog be liudytojos parodymų, byloje yra ir kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Nurodo, kad teismo išskirtas planas - schema, yra iš liudytojos parodymų kilęs įrodymas, todėl jis kaltės neįrodo.

Žemesnės instancijos teismas

2.4. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog ištyrus visus liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir juos sugretinus su jos parodymais, duotais teismo posėdžio metu, darė išvadą, kad jokių esminių prieštaravimų liudytojos parodymuose nėra, tačiau su tokia išvada apeliantas nesutinka. Iš liudytojos parodymų akivaizdu, jog jie tarpusavyje yra prieštaringi ir šie prieštaravimai nebuvo teisingai įvertinti dar ikiteisminio tyrimo metu, juolab teisme, teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti, o jų nepašalinęs pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę, kuri numato, jog visi neaiškumai, nepavykus jų pašalinti, vertintini kaltinamojo naudai. Teismas priimdamas nuosprendį šališkai vertino liudytojos parodymus. Teismas priėjo neteisingos išvados, jog liudytojos parodymai duoti teismo posėdžio metu yra išsamesni negu atskiruose jos apklausos protokoluose. Tinkamai susipažinus su šios liudytojos parodymais atskiruose procesiniuose dokumentuose akivaizdu, jog ji visada davė parodymus apie tas pačias aplinkybes, tik skirtingai aiškino jas, kas reiškia, jog jos parodymai nenuoseklūs ir tarpusavyje prieštaraujantys, duoti siekiant apkalbėti apeliantą.

2.5. Be to, nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo A. P. parodymais, kuris Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog su juo nebendrauja nuo 1999-2000 metų, dėl laiku negrąžintos skolos ir yra ant jo piktas. Nustojus bendrauti gal kelis kartus yra buvęs jo namuose, tačiau važiavo pabendrauti su jo tuometine sugyventine D. B. dėl automobilių techninės apžiūros atlikimo, su juo nebendravo, nes nebuvo net sutikęs, o kalbėjo tik su D. B.. Taip pat nurodė ir patvirtino teisme, kad kai jis 2015 m. atliko realią laisvės atėmimo bausmę, buvusi sugyventinė, byloje liudytoja apklausta D. B., buvo susiradusi meilužį, ką A. P. nurodė savo žmonai, kuri yra nuteistojo sesuo ir jam perdavė šią žinią, dėl ko liudytojas mano, kad D. B. yra ant jo pikta ir jį apkalba. Šios liudytojo nurodytos aplinkybės yra teisingos, tačiau teismas vertindamas liudytojos D. B. parodymus visiškai nevertino. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir liudytojo Ž. B. teismo posėdžio metu duotus parodymus, kuris nurodė, kad D. B. jo prašė paliudyti, jog neva nuteistasis sukėlė gaisrą.

2.6. Taip pat nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nenurodė motyvų, kodėl jis turėjo įvykdyti jam inkriminuotą nusikaltimą. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, nebuvo nustatyta, jog jis pažinojo nukentėjusiuosius, ar buvo susijęs su kontrabandos vežimu per sieną, kaip ir neįrodyta, kad būtent A. P. užsakė padegti nukentėjusiojo turtą, kas įrodo, jog jis nepagrįstai, vadovaujantis išimtinai liudytojos D. B. parodymais, šioje byloje buvo pripažintas kaltu.

Atsiliepimas

3. Nukentėjusysis R. B. atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti nepakeistą Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendį.

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, o prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.

7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

8. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje, kur išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

9. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino M. K. kaltu padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai. Nuosprendis surašytas nepažeidus BPK reikalavimų.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įvirtintais reikalavimais, išsamiai išnagrinėjo teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo M. K. pripažino kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, turėjusių reikšmę renkant ir tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Apygardos teismo įsitikinimu, M. K. kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad sprendžiant M. K. kaltės klausimą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Ir nors, sprendžiant iš apeliacinio skundo turinio, pagrindiniai nesutikimo su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu motyvai yra susiję su atskirų įrodymų vertinimu, subjektyviu įrodymų interpretavimu, tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio pagrindo. Todėl, teigti, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius BPK pažeidimus, ar minėtąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl M. K. kaltės atitinka bylos aplinkybes, jos yra pagrįstos bei įrodytos.

11. Pagal BK 187 straipsnio 2 dalies (redakcija galiojusi iki 2015 m. kovo 24 d.) dispoziciją už svetimo turto sugadinimą atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino, išardė ar sugadino strateginę arba svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, ir yra baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

12. Šioje byloje M. K. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2010 m. spalio 25 d., apie 2.00 val. (duomenys neskelbtini), tyčia, visuotinai pavojingu būdu – apipildamas degiu skysčiu ir padegdamas, dėl ko galėjo nukentėti žmonės, sugadino svetimą turtą – sudegino R. B. ir V. R. priklausančią statomą pirtelę, tokiais veiksmais nukentėjusiesiems padarė 11584,80 eurų turtinę žalą.

13. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog nėra pagrindo tikėti liudytojos D. B. parodymais duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kadangi jie yra neteisingi, kad jos nurodytos aplinkybės prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, parodymai nėra nuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems bei jos parodymuose yra daugybė neatitikimų, kurie yra nepagrįsti jokia kita bylos medžiaga, be to nurodo, kad liudytoja D. B. jį apkalba ir visaip stengiasi jam pakenkti, tačiau šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai ir pagrįstai tokius nuteistojo paaiškinimus vertino kritiškai ir jais netikėjo, nes tokiu būdu jis stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog liudytojos D. B. parodymai yra vienas iš pagrindinių įrodymų šaltinių, nustatant šioje byloje nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nes tik ji su M. K. vyko į nusikaltimo padarymo vietą. Nekyla ginčas dėl to, kad liudytoja D. B. vežė nuteistąjį automobiliu prie nusikaltimo vietos, todėl nėra pagrindo netikėti šios liudytojos parodymais. Apylinkės teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad liudytojos D. B. parodymai yra patikimi, nuoseklūs ir sutampantys tarpusavyje bei sutampantys ir su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliaciniame skunde akcentuojama ta aplinkybė, jog liudytojos D. B. parodymuose yra daug neatitikimų, kurie nebuvo pašalinti pirmosios instancijos teismo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, liudytoja ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta keturis kartus ir tame tarpe pas ikiteisminio tyrimo teisėją, su ja buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje, detaliai nurodė, važiavimo į įvykio vietą aplinkybes, vietą kur ji M. K. paleido, kur jo laukė ir iš kur, laukdama M. K. pamatė ugnį, taip pat nustatyta, kad liudytoja buvo apklausta kelis kartus ir teisiamųjų posėdžių metu pirmosios instancijos teisme. Akivaizdu, kad ištyrus visus liudytojos D. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir juos sugretinus su jos pačios parodymais, duotais teismo posėdžio metu, darytina išvada, kad jokių esminių prieštaravimų liudytojos parodymuose nėra. Apylinkės teismas teisingai ir pagrįstai pažymėjo tai, kad liudytojos parodymai, duoti teismo posėdžio metu yra išsamesni negu atskiruose jos apklausos protokoluose, surašytuose ikiteisminio tyrimo metu, nereiškia, kad jie yra prieštaringi ar nenuoseklūs, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nenuoseklių ir nepagrįstų liudytojos D. B. parodymų, yra atmestini. Apylinkės teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą atliko parodymų patikrinimą vietoje ir liudytoja D. B. detaliai nurodė, kuria kryptimi ji važiavo, kur sustojo ir iš kur pamatė gaisrą. Jos šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, tai (t. 1, b. l. 77) esanti planas - schema, sugretinus šiuos parodymus ir planą – schemą, nekyla jokių abejonių iš kur ji pamatė gaisrą ir jos parodymai šioje dalyje nekelia abejonių. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklausos protokoluose užfiksuotų parodymų išsamumas ir detalumas priklauso tiek nuo šiuos parodymus fiksuojančio pareigūno, tiek nuo pačios nukentėjusiosios subjektyvių savybių. Svarbu, kad esminės parodymuose užfiksuotos aplinkybės sutaptų ir neprieštarautų tarpusavyje, kas šiuo atveju ir yra nustatyta. Be to, nustatyta, kad teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi parodymų patikrinimui buvo skaitomi liudytojos D. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 150-157, 158-159,167-173), kuriuos liudytoja patvirtino, kad šie parodymai teisingi. Apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo manyti, jog D. B. būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, sąmoningai išgalvojo savo parodymus ir nepagrįstai paaiškino faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Taigi, netikėti bei nesiremti liudytojos parodymais apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo, kadangi byloje nebuvo nustatyta jokia galimo nuteistojo apkalbėjimo aplinkybė, kad kaip jis nurodo apeliaciniame skunde.

14. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo A. P. parodymais, tačiau apylinkės teismas visiškai teisingai ir pagrįstai argumentavo, kodėl jais nesirėmė priimdamas nuosprendį. Iš bylos duomenų matyti, kad D. B. patvirtino tą aplinkybę, kad M. K. įsidėjo bakelį su degiu skysčiu į automobilio bagažinę, kurį prieš dieną iki įvykio jam atvežė A. P., tačiau šių aplinkybių liudytojas A. P. nepatvirtino, tačiau jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas įtariamuoju, todėl jo parodymai ir negalėjo būti kitokie, nes priešingu atveju jam tektų pripažinti prisidėjus prie nusikalstamos veikos darymo ir būtų pagrindas atnaujinti ikiteisminį tyrimą kitoje baudžiamojoje byloje. Todėl skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo parodymais, yra atmestini.

15. Kaip teisingai pažymėta apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje, kad nors pirties padegimo faktas yra pagrįstas tik liudytojos D. B. parodymais, tačiau tai nėra kliūtis pripažinti M. K. kaltu dėl šio nusikaltimo, nes teismas neturi jokio pagrindo atmesti jos parodymų ir jais nesivadovauti. Priešingai, apelianto neigimas nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių yra atmestinas kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi tie patys įrodymai, kurie leidžia tikėti liudytojos D. B. parodymais, kartu paneigia nuteistojo parodymus.

16. Tai, kad nukentėjusiųjų pastatas-pirtis buvo padegtas, patvirtina ir specialistas bei jo pateikta išvada, kurią jis patvirtino duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu. Nurodyta, jog labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – pašalinis atviros ugnies šaltinio poveikis (t. 3, b. l. 90-96), taigi patvirtina tas liudytojos D. B. nurodytas aplinkybes, jog atvykus šalia įvykio vietos ir nuteistajam išlipus iš automobilio, jis kažką pasiėmė iš automobilio bagažinės ir nuėjo. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu specialistas M. J. nurodė, kad pašalinio uždegimo šaltinio liekanos galimai sudegė gaisro metu, todėl negalėjo įvardinti konkrečios gaisro kilimo priežasties, t. y. pašalinės atviros ugnies šaltinio. Taip pat apylinkės teismas pripažindamas kaltu M. K. rėmėsi ir tuo, kad įvykio vietoje buvo užfiksuotas nusikaltimo padarymo dieną ir valandą telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nors priklausė D. B., tačiau faktiškai juo naudojosi M. K.. Šią aplinkybę, kad naudojosi D. B. priklausiusiu telefonu pripažino pats nuteistasis.

17. Nors apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, nesutinka su apylinkės teismo padarytomis galutinėmis išvadomis, mano, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis ir spėlionėmis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, vieniems įrodymams suteikiant prioritetą prieš kitus, taip pat atsižvelgiant į ankstesnius nuteistojo teistumus, tačiau, apygardos teismo vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikalingas aplinkybes ir pagrįstai apeliantą pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje. Apylinkės teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniu skundu nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad visi aukščiau aptarti duomenys yra logiškai ir nuosekliai tarpusavyje susiję, vienas kitą papildo ir vienas kitam neprieštarauja, gauti ir užfiksuoti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, todėl apylinkės teismas pagrįstai juos palaikė M. K. kaltės įrodymais.

18. Pirmosios instancijos teismas detaliai aprašė M. K. veiksmus, duotus parodymus ir argumentavo, kodėl jie atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos požymius. Teismas teisingai įvertino visus nusikalstamos veikos požymius, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius ir kitus bylos duomenis, buvo išsamiai atskleistas nuteistojo kaltės turinys ir padaryta pagrįsta išvada, kad byloje esančių ir aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog 2010 m. spalio 25 d., apie 2.00 val. (duomenys neskelbtini), tyčia, visuotinai pavojingu būdu – apipildamas degiu skysčiu ir padegdamas, dėl ko galėjo nukentėti žmonės, sugadino svetimą turtą – sudegino R. B. ir V. R. priklausančią statomą pirtelę, tokiais veiksmais nukentėjusiesiems padarė 11584,80 eurų turtinę žalą. Esant šioms aplinkybėms apeliacinio skundo argumentai dėl M. K. nekaltumo nepagrįsti, todėl atmestini.

19. Apeliaciniu skundu prašoma nuteistajam paskirti švelnesnę bausmę, t. y. nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nurodant, kad pirmosios instancijos teismo M. K. paskirta bausmė yra per griežta.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. K. paskirta bausmė nėra per griežta, kad ji paskirta tinkamai vykdant įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo. Paskirtoji bausmė, jos rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį bei nepažeidžia teisingumo principo.

21. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta.

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

23. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

24. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

25. Kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas, skirdamas bausmę apeliantui. Byloje nustatyta, kad M. K. nuteistas už BK 187 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2015-03-24) numatytą nusikaltimą, už kurį asmuo gali būti baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Šiuo atveju nuteistajam M. K. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (redakcija galiojusi iki 2015-03-24) paskirta bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta, įvertinęs tai, kad yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) parinkdamas M. K. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė ir į jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybės pavojingumą. Nuteistasis padarė vieną tyčinį, apysunkį nusikaltimą (BK 187 straipsnio 2 dalis). Taip pat apylinkės teismas vertino tai, kad jis praeityje buvo teistas 4 kartus (t. 3, b. l. 165-171), turi neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 164). Ankstesniais nuosprendžiais jis buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme ir išvadų iš to nepadarė, ši veika buvo padaryta prieš daugiau nei dešimt metų, tačiau po šios veikos padarymo jis dar buvo nuteistas du kartus realiomis laisvės atėmimo bausmėmis. Iki šios veikos padarymo jis taip pat buvo teistas (2003-11-20 ir 2008-06-12) ir jam buvo paskirtos bauda bei realus laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog šiuo metu teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, todėl teismas darė išvadą, kad M. K. yra linkęs nusikalsti.

27. Teisėjų kolegijos manymu, visos aptartos aplinkybės rodo, kad M. K. jokių išvadų nedaro, ankstesniais nuosprendžiais skiriamos laisvės atėmimo bausmės įtakos jo elgesiui nepadarė, neatgrasė nuo nusikalstamų veikų darymo. Konstatuojama, kad jis savo elgesio teigiama linkme nekoregavo, jo daromos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės ar nulemtos nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, todėl apylinkės teismas M. K. pagrįstai paskyrė nusikalstamos veikos straipsnio sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

28. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirdamas bausmę, teismas tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas, kurias būtina vertinti skiriant bausmę. Skirdamas bausmę, teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teistumus bei kitas jį charakterizuojančias aplinkybes ir sprendė, jog nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką turi būti skiriama griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, dydį parinkdamas artimą vidurkiui, t. y. 2 metai ir 8 mėnesiai.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia baudžiamąjį įstatymą, nepaiso visuomenės elgesio taisyklių, savo elgesio kritiškai nevertina ir nesistengia keisti, neanalizuoja savo poelgių, neieško tokio elgesio priežasčių, todėl jų ir nešalina.

30. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Taip pat yra pagrindas tvirtinti, kad teismas tinkamai taikė įstatymo nuostatas, reikšmingas bausmės skyrimui. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, apelianto asmenybę, teistumus, vertino kitas aukščiau paminėtas aplinkybes. Taip teismas tinkamai taikė BK 54 straipsnio 1, 2 dalyje reglamentuotas nuostatas.

31. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jį keisti apeliacinio skundo motyvais įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai: Danutė GiačaitėJurgis KiškisArūnas Paštuolis