Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 16 d. sprendimu nutraukė administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 1-313 „Dėl žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) dalių paėmimo visuomenės poreikiams“ dalį, susijusią su žemės sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). Likusią pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, nustatančia skundo padavimo teismui terminą, ir ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Nustatė, kad pareiškėjai su skundu dėl 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimo panaikinimo į teismą kreipėsi 2008 m. gegužės 20 d., tai yra praėjus 5 mėnesiams nuo jo priėmimo. Šio termino atnaujinti pareiškėjai teismo neprašė. Jie nurodė, kad apie 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimą sužinojo iš 2008 m. balandžio 19 d. gauto VAVA 2008 m. balandžio 9 d. rašto Nr. (31)-1.2-1296-(3.31), tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas J. U. apie 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimą sužinojo iš Vilniaus miesto savivaldybės mero 2008 m. sausio 21 d. rašto Nr. A63-195-(17589)-(4.4-PD-4.). Šiuo raštu buvo atsakoma į J. U. prašymą dėl žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) dalių paėmimo visuomenės poreikiams ir informuojama, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. spalio 5 d. sprendimu nusprendė prašyti VAVA paimti visuomenės poreikiams žemės sklypo dalis, esančias (duomenys neskelbtini) apsaugos zonose. Laikė, kad ši teismo nustatyta aplinkybė paneigia pareiškėjų skundo teiginį, jog apie 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimą jie sužinojo tik iš 2008 m. balandžio 9 d. rašto. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjant bylą iš esmės ir nustačius, kad pareiškėjai praleido terminą paduoti skundą bei neprašė jo atnaujinti, yra taikytinas ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas. Atsižvelgdamas į tai, teismas bylos dalį dėl 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 1-313 „Dėl žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) dalių priėmimo visuomenės poreikiams“ dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), panaikinimo nutraukė. Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 30-2496 „Dėl susitarimo su UAB „Gabijos investicijos“ tvirtinimo“ dalies dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), panaikinimo teismas pažymėjo, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis. Laikė, kad nurodytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Pažymėjo, jog nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) remdamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu. Teismas, įvertinęs 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymu patvirtinto susitarimo turinį, padarė išvadą, pareiškėjai nėra sutarties, patvirtintos ginčijamu įsakymu, šalis. Šiuo įsakymu buvo patvirtintas susitarimas tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Gabijos investicijos“ ir nustatytos šalių tarpusavio teisės ir pareigos, susijusios su 2004 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ įgyvendinimu. Teismo manymu, minėtų šalių susitarimas nedaro įtakos pareiškėjų teisėms ir teisėtiems interesams, jų nepažeidžia. Skundžiamame 2007 m. gruodžio 18 d. įsakyme nekalbama apie pareiškėjų teises, teisėtus interesus ar pareigas. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ginčijamo 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymo neteisėtumą ir nepagrįstumą, neįrodė, kad juo yra pažeidžiamos jų teisės ir teisėti interesai (ABTĮ 57 str.), todėl teismas pareiškėjų reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 30-2496 „Dėl susitarimo su UAB „Gabijos investicijos“ tvirtinimo“ dalį dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), netenkino. Be to, teismas, aptardamas 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymo teisėtumą ir pareiškėjų reikalavimo teisę ir teisę kreiptis į teismą ir kad šiuo įsakymu nebuvo pažeistos pareiškėjų teisės ir interesai, taip pat nustatė, kad pareiškėjai praleido terminą kreiptis į teismą. Teismas padarė išvadą, kad skundas dėl 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymo teismui turėjo būti paduotas per 30 dienų, t. y. iki 2008 m. sausio 18 d. Nors pareiškėjai skunde teismui nurodė, kad apie 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymą sužinojo iš 2008 m. balandžio 19 d. gauto VAVA 2008 m. balandžio 9 d. rašto, teismo manymu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas apie 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimą sužinojo iš Vilniaus miesto savivaldybės mero 2008 m. sausio 21 d. rašto Nr. A63-195-(17589)-(4.4-PD-4.). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, žinodamas apie atsakovo ketinimus ir veiksmus ir būdamas rūpestingas, atidus ir suinteresuotas, privalėjo domėtis jo veiksmais ir priimamais sprendiniais. Teismas nurodė, kad atsakovo sprendiniai yra viešai skelbiami Vilniaus miesto savivaldybės interneto puslapyje. Apie tai pareiškėjui buvo žinoma ir šių sprendinių kopijų, gautų iš internetinio puslapio, kurias jis pateikė prie skundo teismui. Pažymėjo, jog kadangi skundžiamu 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymu nėra priimta jokių sprendinių dėl pareiškėjų teisių ir jis nesukelia jiems teisinių pasekmių, jo nuorašo Vilniaus miesto savivaldybė pareiškėjams neprivalėjo išsiųsti. Teismas dėl nurodytų aplinkybių padarė išvadą, kad pareiškėjai yra taip pat praleidę terminą paduoti skundą ir dėl 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymo panaikinimo. Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 2.3-3944-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ((duomenys neskelbtini) statybai ir inžinierinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“ dalies dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), panaikinimo teismas konstatavo, jog VAVA, remdamasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimu, 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu pradėjo pareiškėjams priklausančios žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tai yra žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pirminė stadija, kuri laikoma teisėta, jei atitinka Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams tikslas yra nustatytas detaliajame plane. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininkas skundžiamą įsakymą priėmė nepažeisdamas Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytos tvarkos, t. y. esant savivaldybės prašymui ir Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam tikslui, kuris buvo numatytas detaliajame plane. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu tik pradedama žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Iki paties sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams, vadovaujantis nurodytų teisės aktų nuostatomis, būtina atlikti daugybę juose nurodytų veiksmų, kuriuos pareiškėjai, jei jie jų netenkins, taip pat galės ginčyti. Atkreipė dėmesį, jog Žemės įstatyme ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse numatyta, kad po apskrities viršininko sprendimo pradėti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą priėmimo turi būti atliekami kiti veiksmai: turi būti parengtas ir patvirtintas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas, sudaryta sutartis dėl atlyginimo būdo ir dydžio už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą tarp žemės savininko, kito žemės naudotojo ir prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams pateikusios institucijos (Žemės įstatymo 46 str. ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 4–36 p.). Teismas rėmėsi Žemės įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgęs į šią nuostatą, teismas padarė išvadą, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra užbaigiama, apskrities viršininkui priėmus sprendimą dėl žemės paėmimo, kuriame nustatoma, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir kad jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjams priklausančio žemės sklypo dalies paėmimo procedūra yra tik pradėta, padarė išvadą, kad nėra pagrindo nagrinėti pareiškėjų argumentų, susijusių su žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams pagrįstumo ir teisėtumo, nes žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra dar nėra baigta, o tik nuspręsta pradėti procedūrą, ir nėra priimta galutinių sprendinių dėl pareiškėjams priklausančio žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procese. Teismo nuomone, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių nuostatos projekto rengimo procese numato ir visuomenės bei žemės savininkų dalyvavimą (6.3 p., 14.6 p., 15 p., 24 p.), taigi pareiškėjams užtikrinama galimybė dalyvauti ir daryti įtaką žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūroms. Teismas įvertino ir pareiškėjų skundo argumentą, kad ginčijamas 2008 m. balandžio 8 d. įsakymas buvo priimtas pažeidžiant Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatytas procedūras, apie jo priėmimą pareiškėjai nebuvo informuoti, VAVA nesvarstė galimybės su žemės sklypo savininkais sudaryti valstybinės žemės mainų į privačią žemę sutartį ir nepateikė pasiūlymo tokią sutartį sudaryti. Teismas, vadovaudamasis Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalimi ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 5 punktu, akcentavo, kad minėtos teisės aktų nuostatos numato pareigą apskrities viršininkui informuoti žemės, kurią ketinama paimti visuomenės poreikiams, savininkus apie pradėtą paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, tačiau nėra nustatyta, kad kartu privaloma pateikti ir patį aktą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai garantuoja asmeniui teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas). Teismo vertinimu, pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad jiems buvo sudarytos kliūtys susipažinti su 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu, todėl atmetė argumentus, kad jie ilgą laiką nežinojo priimto įsakymo turinio ir jiems buvo apsunkinta galimybė per vieną mėnesį pateikti skundą teismui ir tokiu būdu buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Teismas taip pat rėmėsi Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalimi, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 6 punktu ir pažymėjo, kad galiojančiu teisiniu reguliavimu yra nustatoma, jog neišsiaiškinus galimybės sudaryti žemės mainų sutartis, negali būti priimtas sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, ar atsakovas VAVA įvykdė Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 6 punkte nustatytą reikalavimą, tačiau tai nėra pagrindas naikinti ginčijamą įsakymą. Teismas išaiškino Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 15 punkto nuostatas, pažymėdamas, jog šioje normoje numatytas reglamentavimas reiškia, kad žemės savininkai atlyginimo už paimamą žemę būdą gali rinktis ne tik iki priimant sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, bet ir rengiant žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą. Nurodė, jog kadangi žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra tik pradėta ir su pareiškėjais nėra pasirašytos sutartys dėl atlyginimo už žemę būdo ir dydžio, jie turi teisę reikšti pageidavimus dėl atlyginimo už paimamos žemės sklypus būdo bei dėl suteikiamo lygiaverčio žemės sklypo vietos. Jų prašymai turi būti sprendžiami Žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 16–17 punktuose nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad 2008 m. balandžio 8 d. įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo, todėl šią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą pakeitė ir panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 2.3-3944-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ((duomenys neskelbtini) statybai ir inžinierinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“, panaikinimo ir šį Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-3944-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ((duomenys neskelbtini) statybai ir inžinierinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“, panaikino, likusioje dalyje teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 1-313 „Dėl žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) dalių paėmimo visuomenės poreikiams“, kuriuo nusprendė prašyti Vilniaus apskrities viršininką ginčo žemės sklypo dalį paimti visuomenės poreikiams, o Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. balandžio 8 d. priėmė įsakymą Nr. 2.3-3944-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ((duomenys neskelbtini) statybai ir inžinierinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“, kuriuo nutarė pradėti ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Pažymėjo, jog byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra tos Žemės įstatymo nuostatos, kurios susijusios su sąlygų ir tvarkos nustatymu, iki sprendimo – pradėti ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, priėmimo, t. y. aktualios tos sąlygos ir tvarka, kurių įvykdymas apskrities viršininkui suteikia teisę priimti sprendimą – pradėti konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Pažymėjo, jog viena iš sąlygų, kuri turi būti įvykdyta prieš priimant sprendimą pradėti ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintų Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių 11 – 14 punktuose. Pagal šių taisyklių 11 punktą apskrities viršininkas, nustatęs, kad mainų sutartį sudaryti netikslinga, arba šių Taisyklių 9 punkte nustatyta tvarka negavęs iš žemės savininko sutikimo sudaryti mainų sutartį, nurodo Žemėtvarkos skyriui per 10 darbo dienų parengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto (toliau vadinama – ir projektas) teritorijos ribų planą. Nurodė, jog Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių 14 punkte taip pat nustatyta, kad apskrities viršininkas, gavęs parengtą ir suderintą su suinteresuota institucija projekto teritorijos ribų planą, per 3 darbo dienas priima motyvuotą sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, nurodydamas jame kiekvieno žemės sklypo, kuris visas arba kurio dalis paimama visuomenės poreikiams, unikalų numerį. Projekto teritorijos ribų planas pridedamas prie apskrities viršininko sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Teismas nurodė, jog iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritorijos ribų planas yra sudėtinė sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą dalis, kuriuo (planu) nustatoma šios procedūros ribos bei apimtis, numatant: žemės sklypus, kurių dalį reikia paimti visuomenės poreikiams ir kuriuos reikės pertvarkyti, juos arba jų dalį paimant visuomenės poreikiams; laisvos valstybinės žemės sklypus, kuriais numatoma atlyginti už paimamą visuomenės poreikiams žemę (Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių 12 p.). Teismas akcentavo, kad iš ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 2.3-3944-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ((duomenys neskelbtini) statybai ir inžinierinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“ matyti, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritorijos ribų planas dėl ginčo žemės sklypo nėra parengtas bei pridėtas prie šio įsakymo. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 1-313 „Dėl žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) dalių paėmimo visuomenės poreikiams“ buvo nuspręsta inicijuoti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą tik dalies ginčo žemės sklypo, kuri (dalis) yra numatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 patvirtintame teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliajame plane. Tačiau ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-3944-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ((duomenys neskelbtini) statybai ir inžinierinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“ buvo nuspręsta pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą dėl viso (16 600 kv. m) žemės sklypo. Akcentavo, jog pagal Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių 14 punktą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritorijos ribų planas turi būti suderintas su suinteresuota institucija (šiuo atveju su Vilniaus miesto savivaldybe) bei šio plano kopija turi būti pateikta tiek suinteresuotai institucijai, tiek žemės savininkams ar kitiems žemės naudotojams (minėtų taisyklių 16 punktas). Apibendrinęs minėtas nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija neparengdama žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritorijos ribų plano dėl ginčo žemės sklypo, neįvykdė sąlygos, kuri yra būtina prielaida priimti sprendimą – pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, tuo pačiu, pažeisdama tiek suinteresuotos institucijos, tiek ginčo žemės sklypo savininkų teises žinoti šios procedūros apimtį, ribas ir pan. Šis pažeidimas, teismo nuomone, ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą leidžia pripažinti neteisėtu, nes buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str.1 d. 3 p.). Taip pat pažymėjo, kad pagal Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalį apskrities viršininkas, prieš priimdamas sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą turi išnagrinėti galimybę su žemės sklypo, numatomo paimti visuomenės poreikiams, savininku sudaryti valstybinės žemės mainų į privačią žemę sutartį. Nevykdyti šios pareigos apskrities viršininkas gali, jeigu su žemės sklypo, numatomo panaudoti visuomenės poreikiams, savininku per mėnesį nuo pasiūlymo raštu jam pateikimo dienos nesusitariama sudaryti mainų sutartį arba apskrities viršininkas nustato, kad mainų sutartį sudaryti netikslinga. Pažymėjo, kad prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių 7 punkte yra nustatytos sąlygos, apibūdinančios mainų sutarties tikslingumą: laikoma, kad mainyti valstybinę žemę į privačios žemės sklypą (ar jo dalį) yra tikslinga, jeigu už privačios žemės sklypą galima pasiūlyti lygiavertį, o nesant galimybės mainyti į lygiavertį – iki 5 procentų vertės besiskiriantį valstybinės žemės sklypą. Teismo vertinimu, šis teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad apskrities viršininko teisė nuspręsti, jog mainų sutartį sudaryti netikslinga, nėra absoliuti, o yra saistoma atitinkamų juridinių faktų buvimu, o būtent, kai nėra galimybės išvis sudaryti mainų sutartį (nesant laisvos valstybinės žemės), arba kai nėra galimybės sudaryti lygiavertę mainų sutartį, arba kai žemės savininkas atsisako sudaryti tokią sutartį. Todėl teismas atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos teiginius apie apskrities viršininko diskrecijos teisę nuspręsti dėl mainų sutarties sudarymo tikslingumo, laikė nepagrįstais ir neteisingais. Pažymėjo, jog byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimas dėl mainų sutarties netikslingumo yra pagrįstas minėtomis aplinkybėmis, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija. Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas neteisėtas yra ir šiuo aspektu. Teismas nurodė, jog ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Valstybinio administravimo subjekto priimtas teisės aktas, pagal turinį atitinka teisės akto kriterijus, kai jame yra suformuluota ar sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta. Įvertinęs paminėtas nuostatas, teismas pažymėjo, kad ne bet koks valstybinio administravimo subjekto, vykdant administravimo funkcijas, priimtas aktas (sprendimas) atitinka teisės akto sąvoką, o tik toks, kuris atitinka anksčiau paminėtus kriterijus. Atkreipė dėmesį, jog iš bylos matyti, kad pareiškėjai ginčija Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 5 d. priimtą sprendimą Nr. 1-313 „Dėl žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) dalių paėmimo visuomenės poreikiams“, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė prašyti Vilniaus apskrities viršininką ginčo žemės sklypo dalį paimti visuomenės poreikiams, t. y. šiuo sprendimu nebuvo suformuluota ar sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė, kuri pareiškėjams nustatytų atitinkamas teises ar pareigas. Teismas nurodė, jog šiuo sprendimu buvo tik inicijuota žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, kurios pagrįstumas ir teisėtumas, yra nustatomas bei gali būti ginčijamas teismine tvarka, apskrities viršininkui priėmus šiuo klausimu atitinkamą sprendimą – pradėti arba nepradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (Žemės įstatymo 46 str. 1 d.). Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visuomenės poreikis ginčo žemės sklypui yra pakankamai motyvuotas bei pagrįstas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 1-313 „Dėl žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) dalių paėmimo visuomenės poreikiams“ kaip aktas, neatitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos teisės akto sąvokos, o tuo pačiu tiesiogiai nepažeidžia pareiškėjų teisių ar įstatymais saugomų interesų (ABTĮ 5 str. 1 d.), dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai pripažinti nepagrįstais. Teismas taip pat pasakė ir dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 30-2496 „Dėl susitarimo su UAB „Gabijos investicijos“ tvirtinimo“ dalį dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nes šiuo aktu buvo patvirtinta susitarimo su UAB „Gabijos investicijos“ forma bei turinys, tačiau pats susitarimas, kuris galėtų įtakoti pareiškėjų teises nebuvo sudarytas, t. y. šis aktas tik sudarė prielaidas sudaryti susitarimą, kurį (susitarimą) pareiškėjai ir galėtų teismine tvarka ginčyti, jei manytų, kad susitarimas pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus.