Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. J. gynėjo advokato Ričardo Užolo ir A. S. gynėjo advokato Antano Damulio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nubaustas 6 MGL dydžio, t.y. 780 (septynių šimtų aštuoniasdešimt) litų bauda,

A. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nubaustas 8 MGL dydžio, t.y. 1040 (vieno tūkstančio keturiasdešimties) litų bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. sausio 28 d. apie 0.45 val., viešoje vietoje, veikdamas kartu su E. J., išstūmė K. D. iš pastato, Gedimino pr. 2, Vilniuje, po ko lauke K. D. iš už nugaros pakėlė nuo žemės ir E. J. padedant metė K. D. veidu į žemę, tuo padarė K. D. poodinę kraujosruvą dešinės alkūnės srityje, vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

E. J. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. sausio 28 d. apie 0.45 val., viešoje vietoje, veikdamas kartu su A. S., po to, kai A. S. išstūmė K. D. iš pastato, Gedimino pr. 2, Vilniuje, ir lauke pasivijęs iš už nugaros pakėlė K. D. nuo žemės, jis paėmė K. D. už dešinio peties ir kartu su A. S. metė K. D. veidu į žemę, po ko kartu su A. S. laikė K. D. prispaustą prie žemės, neleido atsikelti, tuo padarė K. D. poodinę kraujosruvą dešinės alkūnės srityje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

E. J. gynėjas advokatas Ričardas Užolas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą E. J. atžvilgiu nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes bei klaidingai taikė materialines ir procesines teisės normas.

Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šališkai vertino nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus. Vertino tik tuos parodymus, kurie galimai pagrindžia nusikaltimą, tačiau visiškai neatsižvelgė ir net nepaminėjo prieštaringų parodymų. Nurodoma, kad liudytojų A. Ž. ir J. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai yra prieštaringi, nesutampa tarpusavyje ir kardinaliai skiriasi nuo nukentėjusiojo K. D. parodymų, todėl apelianto vertinimu, minėti asmenys siekdami naudos savo draugui davė parodymus neatitinkančius tikrovės. Galima versija, kad parodymai buvo aptarti tarpusavyje, tačiau ne iki galo išgvildenti ir sudėlioti į vietas, ko pasekoje atsirado nenuginčijamų prieštaravimų.

Tuo tarpų nuteistųjų – E. J. ir A. S. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nuoseklūs, išsamūs, vieni kitiems neprieštaraujantys. Netikėti minėtais parodymais, pasak apelianto, nėra pagrindo.

Pažymima ir tai, kad liudytojo A. Š. parodymai visiškai atitinka nuteistųjų parodymus, tarp jų jokių prieštaravimų nėra. Todėl, apelianto vertinimu, manytina, kad tiek nuteistieji, tiek liudytojas sako tiesą, kadangi parodymai nesikeičia laiko atžvilgiu, ko negalima pasakyti apie nukentėjusiojo ir liudytojų A. Ž. bei J. P. parodymus.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl suplėšytos striukės fotonuotraukų. Fotonuotraukos siųstos iš nukentėjusiojo elektroninio pašto į tyrėjos elektroninį paštą. Nuotraukos darytos paties nukentėjusiojo, kuriose matosi jis pats, laikydamas ar plėšydamas striukę. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, tariamai kaltinamųjų suplėšyta striukė nebuvo apžiūrėta nei prokuroro, nei ikiteisminio tyrimo pareigūno ar specialisto, dėl to nėra surašytas ir apžiūros protokolas. Todėl esant tokiems procesinių teisės normų pažeidimams fotonuotraukos, kuriuose užfiksuota suplėšyta striukė, turėjo būti šalinama iš bylos, kaip įrodymai neturintys įrodomosios galios ir surinkti neteisėtais būdais.

Nuteistojo A. S. gynėjas advokatas Antanas Damulis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą A. S. atžvilgiu nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes bei klaidingai taikė materialines bei procesines teisės normas.

Pažymima, kad tariamo nusikaltimo vieta įvardijama, kaip Gedimino pr. 12, Vilniuje, tačiau iš nukentėjusiojo, kaltinamųjų bei liudytojų parodymų matyti, kad konflikto vieta yra Gedimino pr. 2, Vilnius. Todėl esant tokiems prieštaravimams, jau nebėra nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių.

Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šališkai vertino nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus. Vertino tik tuos parodymus, kurie galimai pagrindžia nusikaltimą, tačiau visiškai neatsižvelgė ir net nepaminėjo prieštaringų parodymų. Nurodoma, kad kardinaliai skiriasi nukentėjusiojo K. D. ir liudytojo A. Ž. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Tuo tarpu liudytojo J. P. parodymai nesutampa nei su nukentėjusiojo parodymais, nei su liudytojo A. Ž. parodymais.

Be viso ko, apeliaciniu skundu keliamos abejonės ir dėl nukentėjusiojo K. D. suplėšytos striukės fotonuotraukų.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

E. J. ir A. S. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Apeliaciniais skundais nesutinkama su byloje surinktų įrodymų vertinimu, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai vertino liudytojų, nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymus, nepašalino buvusių prieštaravimų tarp jų ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Kolegija pažymi, kad vad. LR BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas.

LR BPK 301 str.1 d. numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p., nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo pripažinti, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai buvo pažeisti. Nuosprendis, kuriuo E. J. ir A. S. pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., pagrįstas byloje ištirtais įrodymais, visi jie išdėstyti, aptarti ir įvertinti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo K. D. parodymus, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, bei kitų ištirtų įrodymų visumą, nustatė, kad E. J. ir A. S. viešoje vietoje įžūliu elgesiu – panaudodami prieš nukentėjusįjį K. D. fizinį smurtą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Vienas pagrindinių argumentų, kuriuo grindžiami apeliaciniai skundai - tai šališkas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų vertinimas. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad liudytojų A. Ž. ir J. P. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu yra prieštaringi, nesutampa tarpusavyje ir kardinaliai skiriasi nuo nukentėjusiojo K. D. parodymų, apeliacinės instancijos teismas su tokiais skudų argumentais sutikti negali.

Nukentėjusysis apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą parodė, kad pirmiausia buvo pastumtas, dėl ko atsitrenkė į duris. Po atsitrenkimo, jau lauke, apsaugos darbuotojas iš galo apkabino jį, pakėlė į viršų ir metė veidu į žemę, jis bandė ištrūkti, tačiau jie laikė jį už striukės. Apklaustas dar kartą ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis parodė, kad žemesnio ūgio apsaugos darbuotojas jį pastūmė taip, kad jis atsitrenkė į stiklines duris. Jis (nukentėjusysis) išbėgo į lauką, tačiau nubėgus maždaug apie metrą nuo klubo jį pagavo žemesnio ūgio apsaugos darbuotojas. Jis pribėgo iš nugaros, jį (nukentėjusįjį) apglėbė abiem rankom per juosmenį ir pakėlė nuo žemės. Tuo metu iš priekio priėjo plikas apsaugos darbuotojas. Jis (nukentėjusysis) buvo rankomis užsidengęs galvą, pats nematė, bet A. Ž. jam vėliau sakė, kad plikas apsaugos darbuotojas buvo užsimojęs trenkti, tačiau netrenkė. Jokio smūgio nuo šio apsaugos darbuotojo negavo, tačiau jis paėmė jį (nukentėjusįjį) už dešinio peties ir jie abu (apsaugos darbuotojai) jį metė ant žemės. Krito veidu į žemę. Po ko bandė atsikelti, bet apsaugos darbuotojai abu dar kurį laiką laikė jį prispaudę prie žemės. Kai bandė ištrūkti, girdėjo, kaip per šonus trūko striukė.

Teisme nukentėjusysis K. D. parodė, kad vienas iš apsaugos darbuotojų (A. S.) jį pastūmė ir išstūmė pro duris, tada pasivijo lauke ir kartu su kolega pakėlė ir metė į žemę. Po to jie (apsaugos darbuotojai) dar jį laikė, ir kai jis (nukentėjusysis) bandė ištrūkti, suplėšė jam striukę. Smūgiu jam nebuvo suduota. Kai A. S. pakėlė jį gana aukštai ir kartu su E. J. metė į žemę, jis atsitrenkė į žemę alkūnėmis ir keliais, tada susižalojo ranką. Kaltinamieji iš galo jį pakėlė, pavertė ir metė tiesiai veidu į žemę. Ant jo veido nebuvo sužalojimų, nes krito apsigynęs rankomis ir keliais. Krito daugiau ant dešinės pusės, nes buvo sužalota dešinė alkūnė.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. Ž. parodė, kad matė, kaip aukštesnis apsaugos darbuotojas Karolį pastūmė. Karolis dešiniu pečiu stipriai atsitrenkęs į duris, išlėkė į lauką. Iš karto į lauką išbėgo Karolį pastūmęs apsaugos darbuotojas, taip pat išbėgo ir kitas apsaugos darbuotojas. Žemesnio ūgio apsaugos darbuotojas apgriebė Karolį iš už nugaros palei liemenį ir pakėlė nuo žemės. Aukštesnio ūgio apsaugos darbuotojas tuo metu sustojo priešais laikomą Karolį ir pakėlęs suspaustą kumštį dešine ranka ruošėsi Karoliui trenkti. Karolis pradėjo šaukti. Po ko minėtas aukštesnis apsaugos darbuotojas paėmė Karolį dešine ranka iš priekio už striukės prie pat kaklo ir pastūmė Karolį, t. y. abu apsaugos darbuotojai atliko Karolio metimo ant žemės manevrą. Girdėjo striukės plyšimo garsą. Karolis nugara atsitrenkė į žemę ir abu apsaugos darbuotojai dar jį rankomis prispaudė prie žemės.

Apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu šis liudytojas parodė, kad apsauginis K. D. pastūmė. Jau lauke A. S. pagavo K. D. ir pakėlė į viršų. Tada išbėgo antras apsauginis – A. J.. Kai K. D. buvo pakeltas, A. J. dar norėjo smogti jam ranka, bet K. D. sakė: „Baikit vyrai“. Ir tuo metu, kai A. S. buvo K. D. pakėlęs, E. J. griebė K. D. už apykaklės ir jie kartu parvertė K. D. ant žemės. Tuo metu girdėjo, kaip plyšo striukė. Ant žemės K. D. krito nugara. Karolį pakėlė A. S., o jį numetė jie dviese su E. J..

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu J. P. parodė, kad matė, kaip Karolį kažkuris iš apsaugos darbuotojų (kuris neįsidėmėjo) pastūmė ir Karolis dešiniu pečiu stipriai atsitrenkęs į duris, išlėkė į lauką. Paskui jį į lauką išbėgo abu apsaugos darbuotojai. Žemesnio ūgio apsaugos darbuotojas apgriebė Karolį iš už nugaros palei liemenį ir pakėlė nuo žemės. Aukštesnio ūgio apsaugos darbuotojas atėjo Karoliui iš priekio ir smogė Karoliui dešinės rankos kumščiu į kairį šoną prie pilvo. Po ko žemesnio ūgio apsaugos darbuotojas metė Karolį ant žemės. Tuo metu girdėjo, kaip plyšo Karolio striukė. Karolis ant žemės krito nugara.

Apklaustas teisme J. P. parodė, kad apsauginiai į lauką paskui K. D. išbėgo dviese. A. S. Karolį pakėlė, o kitas norėjo lyg ir trenkti, bet netrenkė. Jie numetė Karolį ant žemės kartu. Kaip Karolis krito – ant veido ar ant nugaros – negali atsakyti.

Analizuojant šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, pastebėtinas parodymų nesutapimas tik dėl to, kaip nukentėjusysis krito ant žemės. Šis prieštaravimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra esminis sprendžiant apeliantų kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos klausimą. Remiantis vieningai formuojama teismų praktika, tam tikrų mažareikšmių aplinkybių nesutapimas liudytojų ar nukentėjusiųjų asmenų parodymuose negali būti vertinamas kaip pagrindas nesiremti tokių asmenų parodymais teismui priimant sprendimą. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl paties fizinio smurto panaudojimo fakto sutampa. Liudytojo J. P. parodymai toje dalyje, kuomet liudytojas nurodė, jog K. D. buvo smogta, vertinami kaip sąžiningas liudytojo suklydimas, nes kaip matyti iš kito liudytojo, t. y. A. Ž. parodymų, K. D. iš tikrųjų buvo ruošiamasi smogti, taigi liudytojas J. P. tokį veiksmą galėjo įvertinti netiksliai, kaip jau baigtą smūgį, nors šiuo atveju, kaip nustatyta byloje, buvo tik užsimota smūgį suduoti.

Akcentuotina ir tai, kad fizinio smurto panaudojimo faktą patvirtina ir kiti byloje pateikti įrodymai: policijos pareigūno, atvykusio į įvykio vietą, D. R. tarnybinis pranešimas (b. l. 39), Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada (b. l. 13-14), kurioje nurodoma, kad nukentėjusiajam K. D. padaryta poodinė kraujosruva dešinės alkūnės srityje, kuri galėjo atsirasti griuvimo ar atsitrenkimo metu.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo A. Š. parodymai viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, išsamūs ir atitiko nuteistųjų parodymus, tačiau šio liudytojo parodymai turi būti vertinami atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad A. Š. klube „Cocain“ dirba vadybininku, abu nuteistuosius pažįsta, juos sieja darbiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria Vilniaus miesto apylinkės teismo išvadai šio liudytojo parodymus vertinti kritiškai.

Skunduose taip pat nurodoma, kad esant tam tikriems prieštaravimams dėl įvykio vietos, nebėra nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių. Šie argumentai nėra pagrįsti. Nors kaltinamajame akte netiksliai nurodoma įvykio vieta - Gedimino pr. 12, Vilnius -, tačiau iš kitų byloje surinktų duomenų galima daryti išvadą, jog tikroji įvykio vieta buvo prie naktinio klubo „Cocain“, t. y. adresu Gedimino pr. 2, Vilnius. Toks netikslus įvykio vietos nurodymas vertintinas kaip techninis netikslumas, o ne objektyviuosius veikos požymius pašalinanti aplinkybė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta tiksli įvykio vieta ir ši aplinkybė, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, abejonių nekelia.

Dėl apeliantų argumentų, kad nukentėjusiojo K. D. įvykio metu suplėšytos striukės fotonuotraukos negali būti pripažįstamos įrodymais nagrinėjamojoje byloje, pažymėtina, kad vad. LR BPK 20 str. 2 d., ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais. Vienas iš tokių galimų įrodymų patikrinimo būdų - LR BPK įtvirtintos liudytojų bei nukentėjusiųjų apklausos. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek liudytojai A. Ž., J. P., tiek policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, patvirtino aplinkybę, kad nukentėjusiojo K. D. striukė buvo suplėšyta. Byloje pateiktos fotonuotraukos tik patvirtina šią liudytojų nurodytą aplinkybę.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir teisingai pritaikė įstatymą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo E. J. gynėjo advokato Ričardo Užolo ir nuteistojo A. S. gynėjo advokato Antano Damulio apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendį palikti nepakeistą.