Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, jeigu užsienietis atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas, t. y. užsienietis privalo: nebūti asmuo, dėl kurio į SIS yra įtrauktas įspėjimas neįsileisti; nebūti laikomas keliančiu grėsmės nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – dėl jų valstybių narių duomenų bazėse nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti dėl išvardintų priežasčių. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis (Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis). Įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad užsienietis, kuriam šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais išduodamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. I. M. nėra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, tačiau dvi Šengeno valstybės, t. y. Austrijos Respublika ir Danijos Karalystė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusios įspėjimus dėl Serbijos Respublikos piliečio I. M. neįsileidimo, o išduoti leidimą dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų nėra pagrindo. Patikrinus duomenis Šengeno informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad Austrijos Respublika į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl I. M. neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį. Migracijos departamentas 2009 m. balandžio 24 d. gavo Valstybės saugumo departamento raštą Nr. (08)-19-364RN-213RN, kuriame nurodyta, kad Valstybės saugumo departamentas nerekomenduoja išduoti I. M. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šengeno informacinėje sistemoje patikrinus I. M. duomenis, nustatyta, kad Danijos Karalystė yra įtraukusi įspėjimą dėl I. M. neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį. Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdyba 2009 m. birželio 1 d. persiuntė Sirene Danijos nacionalinio biuro raštą dėl I. M. atžvilgiu paskelbto perspėjimo Šengeno informacinėje sistemoje pagal Šengeno Konvencijos 96 straipsnį, kuriame nurodyta, kad 2005 m. birželio 17 d. I. M. buvo nuteistas kalėti trejiems metams ir šešiems mėnesiams ir visam laikui jam uždrausta atvykti į šalį dėl prekybos žmonėmis. Migracijos departamentas, įvertinęs gautus duomenis, pagrįstai konstatavo, kad I. M. neatitinka Šengeno sienų kodekso nustatytų atvykimo sąlygų, t. y. I. M. neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-1851 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šio administracinio akto teisėtumą teisėjų kolegija tikrina pagal minėto sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, taip pat tuo metu egzistavusias aplinkybes. Toks vertinimas, be kita ko, grindžiamas tuo, kad atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas nereiškia, kad asmeniui visam laikui yra užkertamas kelias gauti leidimą laikinai gyventi. Įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis net ir po minėto sprendimo priėmimo pareiškėjas galėjo iš naujo kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo. Tokio prašymo pagrindu būtų buvęs priimtas atitinkamas administracinis sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias ar pasikeitusias aplinkybes. Pastebėtina ir tai, kad administracinis teismas kaip taisyklė negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą.

Skundžiamą sprendimą atsakovas priėmė, remdamasis aplinkybe, jog Austrijos Respublika bei Danijos Karalystė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusios įspėjimus dėl pareiškėjo neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą kartu su Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies d) punktu tai yra pagrindas atsisakyti užsieniečiui išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taip pat atsižvelgė į tai, kad remiantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. kovo 31 d. sprendimu, pareiškėjo sutuoktinei buvo neterminuotai nutraukta motinos valdžia ir nepilnametės E. P. atžvilgiu globėja paskirta jos senelė S. S. (b. l. 86-87). Pirmosios instancijos teismas ginčijamą Migracijos departamento sprendimą vertino kaip teisėtą ir pagrįstą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimo jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje netenkino.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, Serbijos Respublikos pilietis I. M., 2009 m. vasario 23 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslu jis nurodė aplinkybę, kad šioje valstybėje gyvena sutuoktinė T. M., Lietuvos Respublikos pilietė. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Pagal UTPĮ 40 straipsnio 3 dalį, užsienietis, kuriam šeimos susijungimo pagrindu yra išduodamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti ir šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas. Kaip viena iš šių sąlygų nurodoma aplinkybė, jog užsienietis turi atitikti Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas, kurios yra išdėstytos šio teisės akto 5 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, jog be kitų atvykimo sąlygų, Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies d) punktas numato, kad atvykstantieji negali būti tarp asmenų, dėl kurių į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukti įspėjimai jų neįsileisti. Šios bylos nagrinėjimui taip pat aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nurodantis, jog užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą gyventi tais atvejais, kai dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje taip pat buvo įtvirtinta, kad jeigu pirmą kartą išduodant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos nuostatas, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai skundžiamo atsakovo sprendimo neteisėtumo pagrindu nurodo aplinkybę, kad jis nėra įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą atsisakymui išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pakanka vieno iš šiame punkte nurodytų pagrindų. Nustačius, kad dėl pareiškėjo į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas įspėjimas dėl neįsileidimo, pagal šią nuostatą, taip pat UTPĮ 26 straipsnio 6 dalį, tai yra pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Kita vertus, minėtos normos numato ir išimtį iš pirmiau aprašytos bendrosios taisyklės. Leidimas gyventi gali būti išduodamas dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

Analizuodama amlsčiau paminėtas nuostatas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinas Įstatymas buvo priimtas, be kita ko, siekiant įgyvendinti Šengeno sienų kodeksą bei Šengeno konvenciją. Tai reiškia, jog byloje taikytinų nacionalinių teisės aktų nuostatas yra būtina aiškinti atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Tik toks nacionalinės teisės aiškinimas, kuris atitinka Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, gali užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės veiksmingumą.

Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 4 dalies c) punktas numato, kad net ir neatitinkantiems nustatytų atvykimo sąlygų užsieniečiams Europos Sąjungos valstybė narė gali leisti atvykti į savo teritoriją dėl humanitarinių motyvų, nacionalinių interesų arba tarptautinių įsipareigojimų. Šengeno Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis numato iš esmės analogiškas Šengeno sienų kodekso reikalavimams užsieniečių atvykimo sąlygas, o to paties straipsnio 2 dalis leidžia daryti išimtis šių sąlygų neatitinkantiems užsieniečiams dėl humaniškų paskatų, nacionalinių interesų ar tarptautinių įsipareigojimų. Pagal Šengeno Konvencijos 25 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuris pagal į centrinę Šengeno informacijos sistemą įtrauktą perspėjimą yra neįsileistinas, leidimas gyventi yra išduodamas dėl svarbių priežasčių, kuriomis paprastai pripažįstamos humaniškos paskatos bei tarptautiniai įsipareigojimai.

Apibendrinant paminėtas nuostatas, darytina išvada, jog draudimas atvykti į Šengeno erdvės šalių teritoriją bei joje gyventi užsieniečiui, dėl kurio į centrinę Šengeno informacinę sistemą įtrauktas įspėjimas, nėra absoliutus ir gali būti netaikomas, jei dėl to, be kita ko, būtų pažeidžiami tarptautiniai įsipareigojimai. Kaip minėta, UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas taip pat numato išlygą, jog dėl nurodytos priežasties išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakoma, jei nėra pagrindo jį išduoti dėl tarptautinių įsipareigojimų.

Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išdavimo, šiuo atveju buvo būtina atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio jis prašė šį leidimą išduoti, t. y. į tai, jog pareiškėjas siekė šeimos susijungimo. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Be to, Šengeno sienų kodekso preambulė numato, kad šiame teisės akte gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), t. y. jo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Pažymėtina, jog Chartijos 7 straipsnis įtvirtina teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsnis numato, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta Konvencijoje. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, jog sprendžiant klausimą, ar užsieniečiui išduotinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai dėl jo į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas neįsileisti, būtina įvertinti, ar atsisakymas išduoti tokį leidimą nepažeis Konvencijos nuostatų tiek dėl Lietuvos Respublikos tarptautinio įsipareigojimo garantuoti joje apibrėžtas teises bei laisves, tiek dėl tiesioginės Šengeno sienų kodekso nuorodos į Chartiją. Pažymėtina, jog Šengeno konvencija yra taikoma tik tokiu mastu, kokiu ji yra suderinama su Bendrijos teise (Šengeno konvencijos 134 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog ESTT yra pažymėjęs, jog priimant sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio statuso valstybėje, reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 straipsnį (žr. Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Akrich, C‑109/01, Rink. p. I‑9607). Nors minėta išvada šioje byloje negali būti taikoma tiesiogiai, nes minėtoje Teisingumo Teismo byloje buvusi situacija nėra tapati šioje byloje nagrinėjamai, tačiau minėta Teisingumo Teismo praktika gali būti vertinama kaip papildomas teisės aiškinimo šaltinis. Ši praktika, kaip matyti, patvirtina anksčiau minėtą išvadą, kad negalima atsisakyti išduoti leidimą gyventi užsieniečiui, dėl kurio į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas neįsileisti, jei tai pažeistų EŽTK 8 straipsnį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis leidimo laikinai gyventi Lietuvoje paaiškino, kad jo sutuoktinė T. M. bei nepilnametė dukra E. P. gyvena Lietuvos Respublikoje ir todėl jis norėtų apsigyventi kartu su šeima. Atkreiptinas dėmesys, kad procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nenurodo, kad su sutuoktine faktiškai gyveno šeimoje Lietuvoje. Vadinasi, pareiškėjas su sutuoktine T. M. šeimos Lietuvoje nebuvo sukūręs ir tik prašė užtikrinti jo teisę į šeimos susijungimą bei gyvenimą kartu su šeima.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

Iš Migracijos departamento priimto skundžiamo sprendimo matyti, kad išvada dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui neišdavimo buvo padaryta atsižvelgus į tai, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo sutuoktinei yra neterminuotai apribota motinos valdžia jos nepilnametės dukters atžvilgiu (b. l. 86-87). Atsakovui kreipusis informacijos į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento vaiko teisių apsaugos skyrių dėl informacijos apie pareiškėjo I. M. dukters E. P. atžvilgiu vykdomas tėvo pareigas, institucija nurodė, kad pareiškėjas pareigos auklėti ir prižiūrėti savo dukrą, rūpintis jos sveikata, išlaikyti ją, nevykdo, o dukra E. P., tėvo nepažįsta (b. l. 111). Sprendžiant E. P. globos klausimą pareiškėjas, kaip jos tėvas, apskritai nebuvo minimas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. kovo 31 d. sprendime pažymėta, kad vaiko tėvas gimimo liudijime nenurodytas. Nors E. P. gimė (duomenys neskelbtini) d., tačiau įrašas apie tėvą vaiko liudijime atsirado tik 2007 m. spalio 31 d., t. y. tik po to, kai pareiškėjas susituokė su T. P.. Taip pat pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 14 d. sprendimu nusprendė anuliuoti E. M. gimimo liudijime esantį įrašą apie tai, kad I. M. yra jos tėvas ir įpareigojo instituciją nepilnametės pavardę pakeisti į „P.“. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti teiginiai, kad pareiškėjas yra nepilnametės E. P. tėvas juridiniu požiūriu nėra pagrįsti. Pareiškėjas galėjo ir gali kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų tai padaręs. Administraciniams teismams nėra pavesta nagrinėti tėvystės nustatymo klausimų. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas prašymas apsigyventi Lietuvoje kartu su nepilnamete dukra nėra pakankamai pagrįstas ir įtikinimas.

Siekiant įvertinti, ar tarp pareiškėjo ir sutuoktinės T. M. egzistuoja tokio pobūdžio faktiniai šeimos santykiai, kad pareiškėjui, vadovaujantis Konvencijos 8 straipsniu, turėjo būti išduotas leidimas gyventi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. kovo 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1266-19-2004 nurodoma, kad pareiškėjo sutuoktinė T. M. savo dukters neaugino, susipažino su vyru iš Bosnijos ir išvyko gyventi į užsienį, į Lietuvą atvyksta labai retai (b. l. 86-87). Be to, pareiškėjas nenurodė aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių jis šeimos su sutuoktine negalėtų kurti kitoje valstybėje. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pakankamai patikimai spręsti, kad tarp T. M. ir pareiškėjo egzistuoja glaudūs šeimos santykiai, kuriuos jie galėtų įgyvendinti ir toliau plėtoti tik kartu gyvendami Lietuvoje. Pastebėtina, kad pagal iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo gautus duomenis, jau tuo metu, kai pareiškėjas pateikė šioje byloje apeliacinį skundą, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, vykdant teismo nutartį dėl T. M. paieškos, nepavyko nustatyti jos gyvenamosios vietos Lietuvoje. Kad T. M. paieška ir toliau tęsiama, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė ir 2011 m. sausio 7 d. bei 2011 m. spalio 14 d. raštuose. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, duoda pagrindo išvadai, kad sutuoktiniai M. šeimos gyvenimą galėjo kurti ir ne Lietuvoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2676/2011 buvo paliktas galioti Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti prieglobstį. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėją grąžinus į Kosovą, jam grėstų įstatymų prieglobsčiui suteikti reikalaujamo pobūdžio grėsmė, kadangi Kosovą galima laikyti saugia kilmės valstybe, šiuo metu nevyksta joks karinis konfliktas šalyje, bendra saugumo padėtis pakankamai gera, nors laikytina nepastovia, iš esmės šalyje nėra grupių asmenų ar bendruomenių, kurių nariai galėtų jausti pagrįstą baimę būti persekiojami, kankinami ir t. t. Be to byloje nustatyta, to neginčija ir pats pareiškėjas, kad išvykęs iš Kosovo, jis porą kartų grįžo į Kosovą aplankyti savo motinos.

Pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94).

Priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovas nustatė, kad Austrijos Respublika į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl pareiškėjo I. M. neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį bei tai, kad Lietuvos saugumo departamentas 2009 m. balandžio 22 d. rašte Nr. (08)-19-364RN-213RN nurodė, kad nerekomenduoja išduoti leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 81-85).

Dėl pareiškėjo argumento, jog byloje nėra pateikta informacija, kuria remiantis nustatyta, kad I. M. ir H. A. yra tas pats asmuo, pažymėtina, kad ši išvada padaryta remiantis 2009 m. balandžio 22 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštu, ištyrus pareiškėjo pirštų antspaudų duomenis, įrašytus į EURODAC duomenų bazę. Tokiu būdu, atlikus ekspertizę, nustatyta, kad minėti pirštų antspaudai sutampa su Danijos Karalystės teisėsaugos institucijų pateiktais pirštų antspaudais, priklausančiais H. A.. Dėl H. A. į centrinę Šengeno informacinę sistemą Danija taip pat yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo. Be to, nurodyta, kad dėl prekybos žmonėmis H. A. yra visam laikui uždrausta įvažiuoti. Pastarieji duomenys nėra įslaptini, tačiau pareiškėjas neatvyko į teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme, nors teismas ėmėsi visų priemonių pranešti jam apie jį, tad tokiu būdu pareiškėjas dėl savo paties pasirinkto elgesio modelio prarado galimybę pateikti savo poziciją dėl šių duomenų.

Apibendrinant tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegijos vertina, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, kurie leistų abejoti skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Pareiškėjas buvo įtrauktas į Šengeno informacinės sistemos sąrašą dėl perspėjimo neįsileisti, yra duomenų leidžiančių manyti, kad jis buvo nuteistas už prekybą žmonėmis, t. y. už nusikaltimą, prieš kurį kovojama tarptautiniu mastu (žr., pvz., Europos Tarybos konvencija dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis). Be to, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad šeimos santykių jis negalėjo įgyvendinti ir plėtoti kitoje valstybėje. Todėl remdamasi byloje pateiktų įrodymų visuma, įvertinus juos atsižvelgiant į konkuruojančias vertybes (Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinius ir viešuosius interesus bei šeimos interesus), taip pat proporcingumo principą, teisėjų kolegija sprendžia, kad negalima daryti išvados, jog pareiškėjui nesuteikus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bus pažeisti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, taip pat ir Konvencijos 8 straipsnis. Skundžiamas atsakovo, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ginčijamas atsisakymas suteikti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas pareiškėjui neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis iš naujo kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, pateikiant papildomus įrodymus, kad su sutuoktine jį sieja tvirti faktiniai šeimos santykiai, kad nėra galimybių šeimai susijungti ir plėtoti savo šeimos gyvenimą kitoje valstybėje ir pan.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.