- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-01
- Bylos Nr.
- 2A-1107-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pran.), Dalia Višinskienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- O.B., O.D.
- Atsakovas
- UAB “Trikampis žiedas”
- Advokatai
- Virginija Žukienė, Stasė Kazlauskienė
- Kategorijos
- 1.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovei O.B.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB “Trikampis žiedas” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės O.D. (B.) ieškinį atsakovui UAB „Trikampis žiedas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, drausminių nuobaudų panaikinimo, išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė O.D. (B.) 2009-04-10 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: 1) pripažinti UAB „Trikampis žiedas“ vadovo 2008-12-02 įsakymą Nr. N-08-1109 dėl drausminės nuobaudos – papeikimo paskyrimo, 2009-02-05 įsakymą Nr. N-09-100 dėl drausminės nuobaudos – papeikimo paskyrimo, 2009-03-03 įsakymą Nr. N-09-151 dėl atleidimo iš darbo neteisėtais ir juos panaikinti; 2) pakeisti ieškovės atleidimo iš darbo formuluotę, atleidimo pagrindą nurodant LR DK 129 straipsnį; priteisti iš atsakovo 456,96 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; 3) priteisti 941,60 Lt darbo užmokesčio priedą už valandas; 4) priteisti dviejų mėnesių dydžio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; 5) priteisti vidurinį darbo užmokestį už pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 6) priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos; 7) priteisti 5 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas; 8) atnaujinti DK 297 str. nustatytą kreipimosi į teismą terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Nurodė, kad ieškovė 2007-02-01 Darbo sutarties Nr. DS-1833 pagrindu dirbo UAB „Trikampis žiedas“ pamainos viršininkės pareigose saugomame objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). 2009-02-02 UAB „Trikampis žiedas“ vadovo įsakymu Nr. P-09-88 bei atitinkamu įrašu darbo sutartyje buvo nutarta perkelti ieškovę dirbti į saugomą objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau O.B. su tokiu darbo sutarties pakeitimu nesutiko dėl jai nepalankių aplinkybių. Laikotarpiu nuo 2009-02-05 iki 2009-02-25 ieškovė gydymo įstaigos išduoto dokumento pagrindu dėl ligos nedirbo, o 2009-03-03 atvykusi į atsakovo buveinę sužinojo, jog 2009-03-03 yra priimtas UAB „Trikampis žiedas“ vadovo įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo ir O.B. atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Ieškovės nuomone, 2009-03-03 UAB „Trikampis žiedas“ vadovo įsakymas yra neteisėtas, kadangi minėtu dokumentu nuobauda ieškovei skirta už neatvykimą į darbą vasario 26-27 dienomis, tačiau pagal atsakovo pateiktą grafiką minėtomis dienomis turėjo dirbti ne ieškovė, o kitas asmuo. O.B. dirbant pas atsakovą, iki atleidimo iš darbo momento niekada nebuvo žinoma apie UAB „Trikampis žiedas“ vadovo 2008-12-02 bei 2009-02-05 įsakymus dėl drausminių nuobaudų jai skyrimo, todėl yra įsitikinusi, kad su jais susiję dokumentai yra neteisėti, nes surašyti neįgaliotų asmenų bei, tikėtina, atgaline data. Aktas dėl ieškovės atsisakymo susipažinti su 2009-02-05 įsakymu dėl drausminės nuobaudos skyrimo yra surašytas 2009-02-08 – ieškovės nedarbingumo dėl ligos laikotarpiu, kurio metu ji nebuvo darbe. 2009-02-05 ieškovė darbo vietoje ne darbo metu buvo tik 7 minutes, tuo tarpu atsakovas tuo metu neva spėjo atlikti eilę veiksmų, susijusių su nuobaudos skyrimu, kurių per tokį laiko tarpą atlikti neįmanoma. Paaiškino, jog visus darbdavio reikalavimus pasiaiškinti pasirašė neįgaliotas asmuo, kuris įmonėje užėmė tik pamainos vyresniojo pareigas. Be to, visi pamainos vyresnieji, pasirašę aktus, dirbo skirtingomis mėnesio dienomis, todėl tą pačią dieną negalėjo pasirašyti aktų. Ieškovės manymu, ieškinyje nurodytų aplinkybių pagrindu, UAB „Trikampis žiedas“ vadovo įsakymai dėl nuobaudų skyrimo ir atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu yra akivaizdžiai neteisėti bei pažeidžia jos teisėtus interesus.
Ieškovė pabrėžė, kad atsakovas, atleisdamas ją iš darbo, liko nesumokėjęs pastarajai 456,96 Lt darbo užmokesčio, 941,60 Lt darbo užmokesčio priedo už valandas bei 2 mėnesių dydžio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos.
Pasak ieškovės, jai atsakovas, aukščiau paminėtais neteisėtais veiksmais, nuolat darė psichologinį spaudimą, todėl stipriai pablogėjo O.B. sveikata. Tokiu būdu ieškovė patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 50 000 Lt suma.
O.B., pablogėjus jos sveikatai, rūpinosi savo priežiūra bei gydymu, todėl praleido įstatymo numatytą senaties terminą ieškiniui pareikšti. Jos nuomone, senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl prašo jį atnaujinti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies. Atsakovo UAB „Trikampis žiedas“ generalinio direktoriaus 2008-12-02 įsakymą Nr. N-08-1109, 2009-02-05 įsakymą Nr. N-09-100 ir 2009-03-03 įsakymą Nr. N-09-151 dėl drausminių nuobaudų O.B. skyrimo ir atleidimo iš darbo pripažino neteisėtais ir juos panaikino, pripažindamas ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu.
Ieškovės O.B. teismas negrąžino į darbą UAB „Trikampis žiedas“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas priteisė iš atsakovo UAB „Trikampis žiedas“ ieškovei 456,96 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 941,60 Lt nesumokėto priedo už darbo užmokesčio valandas ir 2777,57 Lt išeitinę išmoką, 1388,57 Lt dydžio vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos – 2009-03-03 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2009-04-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš atsakovo UAB “ Trikampis žiedas ” ieškovei teismas taip pat priteisė 2100 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas konstatavo, jog nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė, 2009-03-03 po ligos atvyko į darbą ir sužinojo, kad ji yra atleista, jai buvo stresinė situacija, tai iš dalies netiesiogiai patvirtino ir jos elgesys pirmųjų teismo posėdžių metu, kada teismas nutraukė teismo parengiamąjį posėdį, nes ieškovė negebėjo tinkamai savęs atstovauti teisme, į darbdavį su prašymu gauti visus su jos atleidimu susijusius dokumentus ji kreipėsi 2009-03-26, į teismą ieškovė kreipėsi pavėlavusi tik septyniomis dienomis, todėl šių įvykių seka teismo nuomone, sudaro pagrindą tenkinti ieškovės prašymą pripažinti, kad ieškinio senaties terminą dėl neteisėto atleidimo iš darbo ji praleido dėl jai svarbių priežasčių, todėl teismas jį atnaujino.
Išklausęs byloje dalyvaujančius asmenis, teismas darė išvadą, kad 2009-03-03 įsakymu drausminė nuobauda paskirta nepagrįstai, nes darbdavys ieškovei paskyrė drausminę nuobaudą už darbo sutartimi nesulygtų darbo funkcijų nevykdymą, kuris nebuvo įstatymų nustatyta tvarka tinkamai įformintas, todėl pas darbdavį susiklosčiusi situacija buvo neteisingai vertinama ir aiškinama, dėl ko nebuvo padaryta darbo drausmės pažeidimų (pravaikštų), sudarančių pagrindą skirti tokią drausminę nuobaudą.
Teismas pažymėjo, jog siekiant tinkamai įvertinti 2009-03-03 paskirtos drausminės nuobaudos visus elementus ir jos pagrįstumą, būtina įvertinti tai, kad nuo 2009-02-06 darbdavys savavališkai buvo pakeitęs ieškovės darbo sutartį. Teismas pažymėjo, jog kaip matyti iš bylos medžiagos, 2009 m. vasario mėnesio pradžioje ieškovei buvo pateiktas naujas budėjimo grafikas darbo sutartimi nesulygtame, t.y. kitame objekte – UAB „Prabavimo rūmai“ .Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad aiškinantis šias aplinkybes, atsakovas nepateikė jokių tokį administracijos sprendimą, ieškovės darbo sutartyje įvardintą kaip „esant tarnybiniam būtinumui“, pateisinančių įrodymų, jog tuo metu į saugomą objektą UAB „Prabavimo rūmai“ būtina perkelti darbuotoją iš kurio nors kito objekto (neišėjo į darbą dėl ligos, kitų priežasčių), ir kad šį darbą būtina pavesti ne eiliniam apsaugos darbuotojui, o būtent pamainos viršininko pareigas einančiam asmeniui ir konkrečiai ieškovei, nenurodant, kuriam laikotarpiui ar iki kokio įvykio (juridinio fakto) tai nustatoma. Teismui atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų analizė patvirtina, jog be ieškovės sutikimo buvo pakeista darbo sutartis, žymą padarant 2009-02-06, ant tarnybos vadovo G. A. 2009-02-05 data rašyto tarnybinio pranešimo, kuriame nurodoma, kad 2009-02-05 ieškovė atvyko į saugomą objektą UAB „Vilniaus energija“ ne darbo laiku, yra pažymėta administracijos vadovo A.S. viza „skirti papeikimą O.D. pervesti į kitą objektą, informuoti inspektorių V.Ž“ ir tą pačią dieną 2009-02-05 ieškovei skirta griežta drausminė nuobauda – papeikimas. Teismo nuomone, šių įrodymų visumos analizė patvirtina, kad ieškovei 2009-02-05 buvo skirtos daugiau nei viena drausminė nuobauda už tai, kad ji 2009-02-05 ne savo darbo laiku, pasak darbdavio, pateko į saugomo objekto UAB „Vilniaus energija“ administracines patalpas, todėl papeikimas ir perkėlimas į kitą objektą teismo teigimu, vertintini kaip dvi skirtingos drausminės nuobaudos. Teismas konstatavo, jog darbdavys pažeidė įstatymu nustatytą draudimą skirti kelias drausmines nuobaudas už vieną darbo drausmės pažeidimą. Teismas tai pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2009-02-05 buvo ne darbo diena ne tik tarnybinį pranešimą surašiusiam apsaugos darbuotojui S.S., bet ir ieškovės ne darbo diena, ką patvirtino ir pats darbdavys savo raštais. Šių įrodymų analizė teismo teigimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad darbdavys be DK 239 str. pažeidimo, padarė ir kitą pažeidimą – nesilaikė DK 240 str. nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos.
Teismas pažymėjo, kad darbdavys, vykdydamas DK 240 str. 1 d. nustatytą pareigą, savo rašte darbuotojui turi nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui raštu pateikti. Tokių reikalavimų atsakovas iš esmės nesilaikė, nes reikalavimas pasiaiškinti buvo surašytas ieškovės ne darbo metu, nurodant, kad ieškovė atsisakė susipažinti tą pačią dieną – 2009-02-05, kai objekte ji užtruko 7 minutes, todėl teismas pripažino, kad šiuo atveju buvo pažeista darbuotojo teisė pateikti raštišką paaiškinimą per protingą terminą.
Nustatytų aplinkybių ir nurodytų motyvų pagrindu, teismas padarė išvadą, kad 2009-02-05 ieškovė nepadarė darbdavio nurodyto darbo drausmės pažeidimo, todėl nurodytos drausminės nuobaudos – papeikimas ir perkėlimas į kitą objektą jai skirtos nepagrįstai.
Teismo nuomone, aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad 2009-03-03 darbdavys nepagrįstai ieškovei paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už pravaikštas, nes darbdavys, negavęs raštiško ieškovės sutikimo, negalėjo pavesti pastarajai atlikti nei darbo sutartimi nesulygto, nei pareiginėse instrukcijose nenurodytų pareigų vykdymo, atkreipiant dėmesį į tai, kad tarnybinio būtinumo ir tokio būtinumo laikotarpio darbdavys taip pat neįrodė.
Dėl 2008-12-02 nuobaudos teismas konstatavo, kad darbdavys nepagrįstai taikė ieškovės atžvilgiu drausminę atsakomybę, nesant drausminės nuobaudos skyrimo pagrindų, t.y. nesant paties darbo drausmės pažeidimo fakto nei vienu iš drausminės nuobaudos skyrimo pagrindų (nesant objektyviosios pažeidimo pusės). Todėl nustatytų aplinkybių pagrindu teismas atsakovo argumentus ir motyvus atmetė kaip nepagrįstus. Be to, teismas taip pat pažymėjo, kad darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu . Tuo tarpu darbdavys skyrė ne vieną, o dvi drausmines nuobaudas – papeikimą ir panaikino priedą prie atlyginimo neribotam laikotarpiui, o tai teismo nuomone, vertintina kaip vienos iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimas be darbuotojo sutikimo.
Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, darbdavys ir šiuo atveju pažeidė DK 240 str. 1 d. nustatytą pareigą, savo rašte darbuotojui turi nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui raštu pateikti. Teismas kritiškai vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, jog netikslinga nurodyti termino pasiaiškinimui pateikti, kai darbuotojas atsisako priimti reikalavimą pateikti pasiaiškinimą, kadangi šiuo konkrečiu ginčo atveju darbdavys tokios pareigos tinkamai neįvykdė – reikalavime pasiaiškinti apskritai nebuvo nurodytas laikas, per kurį darbuotojas turi ne tik pareigą, bet ir teisę pateikti pasiaiškinimą.
Teismas nurodė, kad pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikinus darbdavio įsakymus, ieškovė, jos prašymu į darbą negrąžintina dėl įtemptų santykių su darbdavio administracija, dėl ko jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl jai už visą priverstinės pravaikštos laiką teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį – 1388,57 Lt per mėnesį nuo 2009-03-03 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Panaikinus ieškovei skirtas drausmines nuobaudas, ieškovei teismas taip pat priteisė jos prašomas sumas – 456,96 Lt neišmokėtą darbo užmokestį ir 941,60 Lt nesumokėtą priedą prie darbo užmokesčio.
Išklausęs ieškovės paaiškinimų dėl susiklosčiusios situacijos, įvertinęs tai, kad ieškovė anksčiau drausminių nuobaudų neturėjo, atsakovas nepaneigė, kad ieškovei išreiškus norą išeiti iš darbo jai buvo pasiūlytos pamainos viršininkės pareigos, anksčiau jokių drausminių nuobaudų ieškovė neturėjo, todėl 3 mėnesių laikotarpyje skirtos drausminės nuobaudos, atkreipiant dėmesį į tai, kad tiek skiriant pirmąją – 2008-12-02, tiek antrąją buvo skirta ne po vieną, o po dvi nuobaudas iš karto, be to, atsakovas nepateikė jokių ieškovės teiginius paneigiančių argumentų bei įrodymų dėl ieškovės nurodytų teiginių, kad pradėjus reikalauti laiku gauti atlyginimą, prasidėjo nesutarimai su administracija, pasireiškiantys negatyviu tuometinės administracijos vadovo pozicija ieškovės atžvilgiu, teismas manė, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti ieškovei patyrus neturtinę žalą, kurios dydį teismas įvertino apytikriai kiek didesniu nei trijų ieškovės atlyginimų, kadangi šiuo laikotarpiu ir buvo skirtos drausminės nuobaudos) dydžiu – 5000 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Trikampis žiedas“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškovės ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties dalyje dėl ieškinio priėmimo. Teigia, jog DK 297 str. 1d. imperatyviai nustato atleidimo iš darbo ginčo teisminę tvarką, to negalėjo nežinoti ieškovė ir ją konsultavę advokatai. Be to, teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties dalyje dėl drausiminių nuobaudų skyrimo, nes darbuotojas privalėjo dėl drausminių nuobaudų kreiptis į darbo ginčų komisiją;
2) Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės darbo vietos neteisingai aiškino darbo sutartį sudarytą su ieškove ir neteisingai aiškino DK 95 str. Teigia, jog ieškovė, savanaudiškai traktuodama jos paskyrimą dirbti į kitą objektą kaip naują darbo vietą nepateikė jokių įrodymų, kad darbo sutartimi buvo sulygta, jog jos nuolatinė darbo vieta yra atsakovo kliento UAB „Vilniaus energija|“ patalpose, kad UAB „Vilniaus energija“ suteikė jai asmeniškai darbo vietą, nenurodo kuriame skyriuje, aukšte ir pan. Apeliantas pažymi, jog apsaugos darbuotojo paskyrimas dirbti į konkretų objektą yra darbdavio prerogatyva, kurią įgyvendina savo įsakymais ir tai nėra darbo sutarties sąlygų pakeitimas. Ieškovei puikiai žinoma, kad darbdavio klientas turi teisę bet kada nutraukti sudarytą sutartį lygiai taip, kaip gali būti sudarytos naujos saugos paslaugų sutartys, todėl neprotinga teigti, kad darbdavys ieškovę priėmė dirbti konkretų saugomą objektą visam darbo sutarties laikui, o ieškovės paskyrimą į kitą objektą traktuoti kaip tarnybinę nuobaudą. Apeliantas pažymi, kad ieškovė, teigdama, jog su ja buvo sudaryta darbo sutartis dirbti konkrečiame atsakovo saugomame kliento objekte neatitinka tikrovės, nes darbo sutarties 2007-09-01 pakeitime nėra nurodyta, kad ji yra perkelta į konkretaus objekto pamainos viršininkės pareigas. Apeliantas taip pat nurodo, jog ieškovė yra priimta dirbti tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi apsaugos darbuotojai. Teismas, nurodydamas, kad ieškovė buvo ne eilinė apsaugos darbuotoja, o pamainos viršininkė ir kad perkėlus į saugomą objektą UAB „Prabavimo rūmai“ ji tariamai praranda pamainos viršininkės statusą, nes neturės kam vadovauti, neįvertino tos aplinkybės, kad apmokama faktiškai dirbtą darbo laiką, o ne už pliką pareigybės pavadinimą ir kad ieškovės darbo funkcijų niekas nekeitė. Teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovei darbdavys nekeisdamas darbo užmokesčio ir pareigų pavadinimo jos teisių nepažeidė, tik faktiškai sumažino darbo krūvį, o būtinoji daro sąlyga – dirbti pas darbdavį liko nepakitusi. Apeliantas pabrėžia, jog apie ieškiniuose nurodomas aplinkybes, kad toli kitas objektas, kad darbo laikas keičiasi, kad slaugo sergančią motiną ir tai jai netinka, ir apie kurias tik gavęs ieškinį darbdavys sužinojo, nėra pagrindas savo nuožiūra neišeiti į darbą. Taigi išanalizavus faktines aplinkybes, atsakovo nuomone, ieškovė neteisingai aiškindama darbo sutarties sąlygą dėl konkretaus budėjimo objekto buvimo, suklaidino teismą ir teismas neteisingai sprendė ieškovės padarytus vidaus tvarkos ir darbo tvarkos pažeidimus, bei neteisingai aiškino ir nepagrįstai panaikino ieškovei skirtas drausmines nuobaudas, bei su pirmosiomis nuobaudomis nesusijusią savarankišką nuobaudą – atleidimą iš darbo.
3) Dėl drausminės nuobaudos, skirtos 2009 02 05 už atvykimą į saugomą objektą UAB „Vilniaus energija“ apeliantas pabrėžia, jog ieškovė darbingumo metu sąmoningai darydama darbo tvarkos pažeidimą buvo įspėta apie nuobaudos skyrimą, tačiau jai atsisakius pasirašyti apie dokumentų gavimą ir nevykdant pareigos pateikti pasiaiškinimą raštu, įstatymas neatima iš darbdavio teisės skirti nuobaudą ir be pasiaiškinimo.
4) Dėl drausminės nuobaudos, skirtos 2008 12 02 už savalaikį nepateikimą tarnybinių pranešimų atsakovas nurodo, kad ieškovė, vadovaudamasi pareiginės instrukcijos įvadinės dalies 9 punktu iš dalies atliko savo pareigą, t.y. neišėjus darbuotojui į darbą jam skambino ne vieną kartą siekiant gauti nors žodinį paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą, prašė pateikti pateisinamuosius dokumentus ir surašė tarnybinius pranešimus. Tai, kad nedelsiant tarnybinių pranešimų nepateikė darbdaviui pažeidė savo pareiginę instrukciją. Apelianto nuomone, todėl nepagrįstai buvo skaičiuojamas darbo užmokestis nedirbusiems darbuotojams, teikiami neteisingi duomenys sodrai ir VMI. Kadangi laiku nepateikė duomenų darbdaviui, kas yra darbo drausmės pažeidimas, todėl atsakovas pagrįstai skyrė jai drausminę nuobaudą – papeikimą.
6) Dl vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo atsakovas teigia, kad trijų mėnesių darbo užmokesčio vidutinė suma yra 718,27 Lt. Taigi pirmosios instancijos teismas, nepatikrinęs apskaičiavimo teisingumo taikant Vyriausybės nutarimo 8 punktą, nepagrįstai rėmėsi ieškovės paskaičiavimais;
7) Dėl neturinės žalos pastebi, jog viešoje erdvėje esanti informacija apie ligas įrodo, kad ieškovė iš anksčiau galėjo sirgti tomis ligomis ir atleidimas iš darbo su jos susirgimais neturi nieko bendro. Taigi vien atleidimas iš darbo nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė O.B. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad su ieškove sudarytos darbo sutarties 1.2 punkte nustatyta, jog ieškovės darbovietė UAB „Trikampis žiedas“. Tačiau 2007-09-12 darbo sutartis buvo pakeista – ieškovė buvo perkelta į pamainos viršininkės pareigas, jai buvo nustatytas naujas valandinis tarifinis atlygis susiejant jį su UAB „Trikampis žiedas“ ir UAB „Vilniaus energija“ saugos paslaugų sutarties galiojimo terminu. Nurodo, jog derinant sutarties pakeitimo sąlygas šalys susitarė, kad ieškovė nuo šiol dirbs UAB „Vilniaus energija“ objektuose. Ieškovė pažymi, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog ši sutartis buvo nutraukta, kas sudarytų pagrindą atsakovui ieškovę atleisti iš darbo nelikus jos darbo vietos ar perkelti į kitą darbo vietą.
Dėl 2008-12-02 drausminių nuobaudų paskyrimo ieškovės nuomone, teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovei buvo paskirtos dvi drausminės nuobaudos – papeikimas ir priedo prie darbo užmokesčio už valandas nepriemoka, nurodant vieną darbo drausmės pažeidimą.
Dėl 2009-02-05 drausminių nuobaudų ieškovė teigia, kad teismas pagrįstai padarė išvadą, kad 2009-02-05 ieškovė nepadarė darbdavio nurodyto darbo drausmės pažeidimo, todėl nurodytos drausminės nuobaudos papeikimas ir perkėlimas į kitą objektą jai skirtos nepagrįstai. Be to, drausminės nuobaudos buvo skirtos nesilaikant jų skyrimo tvarkos.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo nurodo, kad teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės skaičiavimais, kadangi atsakovas pateikė paskaičiavimus, kuriuose nebuvo skaičiuojamas ieškovei priklausantis priedas bei klaidingai nurodytas 2009 metų sausio mėnesį dirbtų valandų skaičius.
Ieškovė taip pat pažymi, jog byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovei dėl patirto streso ir įtampos sutriko nervinė sistema. Visa tai įtakojo patirtas stresas ir įtampa dėl darbdavio negatyvios pozicijos ieškovės atžvilgiu. Ieškovė mano, kad teismas atsižvelgdamas į ieškovės būseną, pagrįstai įvertino ieškovei padarytos neturtinės žalos dydį apytikriai kiek didesniu nei trijų ieškovės atlyginimų, kadangi šiuo laikotarpiu ir buvo skirtos drausminės nuobaudos, dydžiu – 5000 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino pradžios.
Ieškinio senaties terminas yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagrindinis ieškinio senaties teisės šaltinis yra CK; jame pateikta ieškinio senaties samprata, nustatyti ieškinio senaties terminai, ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės, ieškinio senaties termino atnaujinimo taisyklės, ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės ir kt. CK nustatytas ieškinio senaties teisinis reguliavimas nėra baigtinis, tam tikrus ieškinio senaties klausimus reglamentuoja kiti įstatymai, tarptautinės sutartys.
Remiantis Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalimi, ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokio ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju, nustatant ieškinio senaties termino pradžią minėta CK 1.127 straipsnio 1 dalies bendrąja taisykle, kurioje ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, negalima vadovautis, kadangi DK 297 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta specialioji taisyklė, pagal kurią ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą darbuotojui, nesutinkančiam su jo atleidimu iš darbo, prasideda nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos. Šioje DK teisės normoje, skirtingai negu CK 1.127 straipsnio 1 dalies normoje, nustatytas objektyvus ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus – atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo diena.
Taigi pagal DK 297 straipsnio 1 dalį darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą, pavyzdžiui, darbdavio įsakymą, socialinio draudimo pažymėjimą ar darbo sutartį su įrašais apie darbo sutarties nutraukimą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo nustatyta faktinė aplinkybė, kada ieškovei buvo įteiktas dokumentas, patvirtinantis darbo sutarties nutraukimą. Byloje buvo nustatytas tik faktas, kada ieškovė buvo supažindinta su įsakymu dėl atleidimo iš darbo- dar ieškinyje ji nurodė, jog šis įsakymas jai buvo pateiktas susipažinti jo priėmimo dieną- 2009-03-03. Susipažinusi su įsakymu, ji pasirašė jame, nurodydama, kad nesutinka (1 t., b.l. 11). Kreipdamasi į teismą, ieškovė pateikė teismui darbo sutarties kopiją (1 t., b.l. 4-7), kurios paskutiniame lape yra įrašas apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2009-03-03. Kadangi ieškovė turėjo darbo sutarties egzempliorių su įrašu apie darbo sutarties nutraukimą, o toks įrašas, remiantis Darbo kodekso 141 str. 2 d., turi būti padarytas atsikaitymo su darbuotoju dieną, be to, įvertinant tai, kad patikslintame ieškinyje (2 t., b.l. 12) ieškovė pripažino, jog senaties termino eiga pasibaigė 2009-04-03, laikytina, kad dokumentas, patvirtinantis atleidimą iš darbo (darbo sutarties egzempliorius su įrašu apie darbo sutarties nutraukimą) ieškovei buvo įteiktas jos atleidimo iš darbo dieną- 2009-03-03. Tokiu atveju, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo kitą dieną po dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo (šiuo atveju- tinkamai užpildyto darbo sutarties egzemplioriaus) įteikimo ieškovei, t.y. 2009-03-04 (Civilinio kodekso 1.118 str. 1 d.) ir baigėsi 2009-04-06 (Civilinio kodekso 1.119 str. 2 d., 1.121 str. 2 d.), kadangi 2009 m. balandžio 4 d., kada turėjo sueiti senaties terminas, buvo šeštadienis, t.y. ne darbo diena. Ieškinys teisme buvo gautas ir užregistruotas 2009-04-10, tai reiškia, jog senaties terminą ieškovė praleido tik keturiomis dienomis (teismo sprendime nurodytos septynios dienos, neatsižvelgiant į Civilinio kodekso 1.118 str. 1 d. ir 1.121 str. 2 d. nuostatos). Ieškovė ieškinyje nurodė tokias termino praleidimo priežastis: atleidimo iš darbo sukeltas stresas ir sveikatos pablogėjimas, teisinių žinių neturėjimas, dėl ko teko kreiptis į teisininkus, kad būtų parengti kreipimuisi į teismą reikalingi dokumentai, ieškovės ketinimas išspręsti ginčą taikiai (patikslintame ieškinyje ji nurodė, kad 2009-03-26 raštu kreipėsi į darbdavį ne tik su prašymu pateikti ieškinio parengimui reikalingus papildomus dokumentus, bet ir su prašymu pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę ir taip išvengti galimo bylinėjimosi; rašte buvo nurodyta, kad atsakymo bus laukiama iki 2009-04-10. Teismų praktikoje svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, kurios egzistuoja ieškinio senaties termino eigoje ir sudaro objektyvias kliūtis įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Tokiomis priežastimis įprastai nėra pripažįstamos subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, tokios kaip asmens nežinojimas, kaip turėtų būti įgyvendinama viena ar kita teisė, viltis, jog šalims pavyks ginčą išspręsti taikiai ir panašios aplinkybės, kurios, nors gali įtakoti asmens klaidingą įsitikinimą apie kreipimosi į teismą tvarką, terminus, bet nesudaro objektyvių kliūčių įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.
Tačiau kartu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ieškinio senaties instituto teisinės reikšmės ir paskirties, yra pažymėjęs, jog ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialių teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Likviduojama AB „Tauro“ bankas, bylos Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kiti, bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kiti, bylos Nr. 3K-7-38/2008). Tai yra, teismas kiekvienu atveju turi siekti šių teisinių vertybių pusiausvyros. (2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009 R. K. L. v. V. G. ir V. S.). Nagrinėjamoje byloje, nustačius, jog ieškinio senaties terminas, kurio trukmė įstatyme nustatyta labai trumpa, lyginant su įprastais ieškinio senaties terminais, tėra praleistas vos keturias dienas, o ginčas byloje yra kilęs dėl atleidimo iš darbo, kuris kiekvienam asmeniui yra labai svarbi socialinė vertybė, teisėjų kolegija pripažįsta, jog atsižvelgiant į termino trukmę, jo praleidimo trukmę, bei materialinių teisnių santykių faktinę sudėtį, konstatuoja, jog šiuo atveju teisingumo vykdymas, kaip esminė teismo pareiga ir funkcija, reikalauja, kad senaties terminas ginčyti atleidimą iš darbo būtų atnaujintas ir pažeista subjektinė teisė būtų ginama, neatsižvelgiant į atsakovo reikalavimą ieškinį atmesti dėl senaties termino pabaigos (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Dėl apelianto argumentų, kad ieškovė yra praleidusi terminą ginčyti anksčiau paskirtas drausmines nuobaudas: 2008-12-02 įsakymą bei 2009-02-05 įsakymą, teisėjų kolegija pažymi, jog terminas šioms drausminėms nuobaudoms ginčyti, atsižvelgiant į teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, negali būti laikoma praleistu, kadangi atsakovas neįrodė, jog ieškovė būtų buvusi supažindinta su darbdavio įsakymais dėl šių nuobaudų skyrimo iki pat jos atleidimo iš darbo. Taigi, ieškinio senaties eiga šių nuobaudų ginčijimui prasidėjo nuo tada, kai ieškovė sužinojo apie jų paskyrimą. Be to, kai darbuotojas iš darbo atleistas Darbo kodekso 136 str. 3 d. 1 p. pagrindu, teismas turi pareigą patikrinti ne tik drausminės nuobaudos- atleidimo iš darbo teisėtumą bei pagrįstumą, bet ir ankstesnių drausminių nuobaudų, sudarančių atleidimo iš darbo sudėtį, teisėtumą bei pagrįstumą. Argumentas, jog dėl 2008-12-02 ir 2009-02-05 drausminių nuobaudų panaikinimo turėjo būti kreipiamasi į darbo ginčų komisiją, nepagrįstas, kadangi ieškovės darbo santykiai su atsakovu yra nutrūkę, todėl ginčas nagrinėtinas teisme (Darbo kodekso 295 str. 2 d. 5 p.).
Dėl darbdavio 2009-03-03 įsakymo ir ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo.
Darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta Darbo kodekso 136 str. 3 d. 1 p. pagrindu (įrašas darbo sutartyje- 1 t., b.l.7, 2009-03-03 įsakymas- 1 t., b.l. 11). Ši teisės norma nustato darbdavio galimybę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjus darbuotojo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Toks ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas reiškia, kad darbdavys ieškovės neišvykimą į darbą objekte Lietuvos prabavimo rūmai vasario 26 ir 27 dienomis nelaikė šiurkščiu vienkartiniu darbo pareigų pažeidimu (Kodekso 136 straipsnio 3 d. 2 punktas). Kai darbuotojas iš darbo atleidžiamas darbdavio įsakyme nurodytu pagrindu, teismas, vertindamas atleidimo iš darbo teisėtumą, turi patikrinti tiek pastarosios drausminės nuobaudos (atleidimo iš darbo) paskyrimo teisėtumą bei pagrįstumą, tiek ankstesniosios (-iųjų) drausminės (-inių) nuobaudos (-ų) paskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Vertindamas, ar ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, neatvykdama į darbą objekte Lietuvos prabavimo rūmai 2009 m. vasario 26 ir 27 dienomis, teismas pagrįstai aiškinosi ir vertino aplinkybes, ar darbdavio 2009-02-02 įsakymu (1 t., b.l. 8) buvo pakeista darbo sutartyje sulygta ieškovės darbo vieta. Šiuo atveju iškyla darbo sutarties sąlygų aiškinimo klausimas, o būtent, darbo sutarties sąlygos, kuria darbo sutartis buvo pakeista nuo 2007-09-01, perkeliant ieškovę pamainos viršininkės pareigoms (1 t., b.l. 6). Ieškovė laikėsi pozicijos, jog šiuo darbo sutarties pakeitimu buvo pakeistos tokios jos darbo sutarties sąlygos: pareigybė, darbo užmokesčio skaičiavimo tvarka, nustatyta konkreti darbo vieta. Teismas sutiko su tokiu šios darbo sutarties sąlygos aiškinimu, pripažindamas, kad darbo sutartis 2009-02-02 įsakymu nuo 2009-02-06 darbdavio buvo pakeista vienašališkai ir nesant tam pagrindo, nurodyto įsakyme bei darbo sutarties pakeitime, t.y. nesant tarnybinio būtinumo. Apeliantas skunde nurodo, kad aptariamąja darbo sutarties sąlyga ir apskritai darbo sutartimi nebuvo susitarta dėl konkrečios ieškovės darbo vietos (darbo UAB ,,Vilniaus energija“ teritorijoje), todėl darbdavys turėjo teisę pasiųsti ieškovę į bet kurį saugomą objektą ir tai negali būti vertinama kaip darbo sąlygos, apibrėžiančios darbo vietą, pakeitimas.
Apelianto argumentas, jog aptariamoje sutarties sąlygoje nėra tiesiogiai nurodyta ieškovės darbo vieta, apibūdinant ją saugomu objektu, galėtų būti pripažįstamas iš dalies pagrįstu: ši sąlyga su konkrečiu objektu- UAB ,,Vilniaus energija“ siejama labiau aptariant darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką, t.y. joje nustatytą valandinį tarifinį atlygį susiejant su paslaugų sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir UAB ,,Vilniaus energija“ galiojimu. Tačiau toks sutarties sąlygos aiškinimas reikštų tik pažodinį sutarties teksto skaitymą, tuo tarpu teismas turi nustatyti tikrąją sutarties, jos sąlygos, esmę.
Darbo sutartis yra dvišalis sandoris, t.y. dviejų asmenų tarpusavyje suderintos valios išraiška. Darbo kodekso normose bei kituose darbo teisės šaltiniuose nėra nustatyta, kaip turėtų būti aiškinamos darbo sutarties sąlygos, kylant neaiškumams. Tokiu atveju taikytina teisės analogija (Darbo kodekso 9 str. 2 d.) ir pagal darbo įstatymų pradmenis ir prasmę sutarties sąlygoms aiškinti taikytinos kitų teisės šakų normos, reglamentuojančios panašius santykius. Artimiausia pagal prigimtį teisės šaka, reglamentuojanti sandorių sudarymo bei vykdymo klausimus, yra civilinė teisė, kurioje yra nustatytos ir sutarčių aiškinimo pagrindinės taisyklės (Civilinio kodekso 6.193 str.), kuriomis pagal analogiją turi būti vadovaujamasi ir aiškinant sutartis, kylančias iš darbo santykių, kiek toks aiškinimas neprieštarauja darbo teisės normoms. Taigi, darbdavys ir darbuotojas, sudarydami tam tikrus susitarimus ir juos įformindami darbo sutartyje, atitinkamiems susitarimams suteikia turinį, kurio nustatymas negali būti siejamas tik su pažodiniu teksto aiškinimu. Svarbu nustatyti tikrąjį susitarimo turinį, kurio nustatymui ir gali būti reikšmingos Civilinio kodekso 6.193 str. nustatytos taisyklės. Būtent, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o nesant galimybės jų nustatyti- sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Be to, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Be to, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo.
Ieškovė nurodė, kad aptariama darbo sutarties sąlyga buvo pakeista, jai pranešus darbdaviui apie ketinimus išeiti iš darbo. Tada jai buvo pasiūlyta dirbti UAB ,,Vilniaus energija“ saugomame objekte, būti pamainos viršininke ir gauti didesnį, negu buvo mokamas iki tol, atlyginimą. Kaip pagrįstai nurodė teismas skundžiamame sprendime, atsakovas šių aplinkybių bylos nagrinėjimo eigoje neginčijo. Taip pat, byloje nustatyta, jog nuo aptariamo darbo sutarties pakeitimo iki pat 2009-02-06 ieškovė dirbo būtent saugomame objekte, priklausančiame UAB ,,Vilniaus energija“ ir darbdavys per visą šį beveik pusantrų metų laikotarpį niekada nesiuntė O.D. saugoti kito objekto. Aiškindama aptariamąją sąlygą, teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog joks apdarus, protingas darbdavys įprastomis aplinkybėmis nesietų darbo užmokesčio dydžio ir skaičiavimo tvarkos su konkrečiu objektu, jo apsaugos sutarties galiojimu, jeigu ketintų darbuotoją įdarbinti kitoje vietoje (kitame objekte). Taigi, tiek netiesioginis susitarimas dėl darbo vietos, jį apibrėžiant susitarimu dėl darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos, tiek sutarties vykdymo aplinkybės, t.y. sutarties šalių elgesys po sutarties sudarymo liudija susitarimo dėl ieškovės konkrečios darbo vietos nustatymo darbo sutartyje, egzistavimą. Apelianto argumentą, kad 2007-09-01 darbo sutarties pakeitimu nebuvo susitarta dėl ieškovės darbo vietos saugomame objekte UAB ,,Vilniaus energija“ nustatymo paneigia ir paties darbdavio vėlesni veiksmai- pakeisdamas darbo sutartį nuo 2009-02-06 (2009-02-02 įsakymu) darbdavys nurodė, kad ieškovė perkeliama į saugomą objektą ,,Prabavimo rūmai“. Pakeitime nurodoma, kad ieškovė perkeliama tomis pačiomis pareigomis ir kad kitos darbo sutarties sąlygos nesikeičia. Taigi, pats darbdavys, pakeisdamas ieškovės darbo vietą saugomo objekto aspektu, traktavo tai kaip perkėlimą į kitą darbo vietą, tas liudija, kad ir pats darbdavys ankstesnįjį susitarimą vertino ir kaip susitarimą dėl konkrečios darbo vietos, susietos su UAB ,,Vilniaus energija“, o ne tik dėl darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos, susietos su šiuo atsakovo klientu.
Remdamasis šiais argumentais, teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog darbdavys nuo 2009-02-06 vienašališkai pakeitė vieną iš esminių darbo sutarties, sudarytos su ieškove, darbo sąlygų, o, kadangi jokio tarnybinio ar gamybinio būtinumo tam nebuvo, šį perkėlimą teismas pagrįstai ir teisingai traktavo kaip neteisėtą.
Atitinkamai, darbdavio reikalavimas, kad ieškovė dirbtų objekte, kuris nėra sulygtas jos darbo sutartyje, negali būti vertinamas kaip teisėtas reikalavimas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tik teisėto darbdavio reikalavimo nevykdymas gali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-06-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-694/2001; 2007-07-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2007).
Jeigu darbuotojo darbo drausmės nesilaikymo priežastimi buvo paties darbdavio įvykdytas pažeidimas, tai teisės taikyti darbuotojui drausminę atsakomybę tokiu atveju darbdaviui neatsiranda, nes nėra būtinos šios atsakomybės taikymo sąlygos – darbuotojo kaltės dėl darbo drausmės pažeidimo. Atvejai, kaip turėtų elgtis darbuotojas, gavęs, jo manymu, neteisėtą darbdavio arba administracijos nurodymą, įstatyme nereglamentuojami. Laikytina, kad tokiu atveju darbuotojas turi teisę atsisakyti vykdyti neteisėtą nurodymą, tačiau apie tai turėtų informuoti darbdavį ar administraciją. Ieškovė iškilusioje konfliktinėje situacijoje šią pareigą įvykdė- darbdaviui pateikus susipažinti budėjimo grafiką, ji iš karto raštu pažymėjo, kad su juo nesutinka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-07-24 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2007 nurodyta, kad darbdavio nurodymą jo atitikties įstatymų reikalavimams aspektu darbuotojas gali vertinti subjektyviai. Tai reiškia, kad vykdyti, jo vertinimu, neteisėtą darbdavio nurodymą darbuotojas gali atsisakyti nepriklausomai nuo to, ar jis šį nurodymą ginčijo, taip pat ar darbuotojo atsisakymo vykdyti darbdavio nurodymą metu galiojo kompetentingos institucijos sprendimas dėl darbuotojo ne(į)vykdyto darbdavio nurodymo neteisėtumo. Kartu minimoje nutartyje pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog dėl darbdavio nurodymo neteisėtumo darbuotojas gali spręsti subjektyviai, įvertintina ir tai, kad jis gali klysti ir atsisakyti vykdyti darbdavio nurodymą be pakankamo pagrindo. Tokiu atveju, paaiškėjus, kad darbuotojo atsisakymas vykdyti darbdavio ar administracijos nurodymą buvo nepagrįstas, toks atsisakymas pripažintinas darbo drausmės pažeidimu, suteikiančiu darbdaviui teisę taikyti darbuotojui atitinkamas sankcijas. Tokia išvada aiškintina tuo, kad, pasinaudodamas teise atsisakyti vykdyti darbdavio nurodymą, jo paties subjektyviai įvertintą kaip neteisėtą, darbuotojas veikia savo asmenine rizika, prisiimdamas dėl jo subjektyvaus įsitikinimo darbdavio nurodymo neteisėtumu nepasitvirtinimo galinčias kilti teisines pasekmes. Šiuo atveju, išnagrinėjus bylą teisme ir nustačius, kad darbdavio reikalavimas, jog ieškovė 2009 m. vasario 26 ir 27 dienomis budėtų Lietuvos prabavimo rūmuose, buvo neteisėtas, o darbuotoja elgėsi sąžiningai ir įspėjo darbdavį, kad ji su perkėlimu į kitą darbo vietą nesutinka, vertinti darbuotojos atsisakymą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, nesant tam pagrindo, kaip darbo drausmės pažeidimą, negalima.
Remiantis išdėstytu, konstatuojama, jog 2009-03-03 įsakymu drausminė nuobauda ieškovei paskirta, nesant darbo drausmės pažeidimo.
Darbo kodekso 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal šio straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (Kodekso XVI skyrius). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas darbdavio veiksmus nuobaudos skyrimo teisėtumo aspektu, pagrįstai pažymėjo, jog drausminės nuobaudos skyrimo tvarka buvo pažeista (pažymėtina, kad faktinės aplinkybės dėl drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų yra analogiškos visų trijų ginčijamų drausminių nuobaudų atveju, todėl dėl šių pažeidimų pasisakoma apibendrintai). Nors darbdavys apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad prieš skiriant drausmines nuobaudas, iš darbuotojos raštu nebuvo pareikalauta pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimų, kad darbuotojai nebuvo suteiktas protingas terminas pasiaiškinti, nes, esą, kai darbuotojas atsisako priimti darbdavio reikalavimą pasiaiškinti, atsisako pasiaiškinti ir šios aplinkybės yra patvirtintos kitų darbuotojų surašytais ir pasirašytais aktais, darbdavys neprivaląs laukti kažkokį tai laiko tarpą, kad darbuotojas pateiktų pasiaiškinimą. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs darbdavio pateiktus aktus, susijusius su visų trijų drausminių nuobaudų paskyrimu, pagrįstai konstatavo, jog jais remtis negalima, kadangi jų surašymo aplinkybės liudija, kad šie aktai buvo surašyti formaliai, kad realiai ieškovei nebuvo pateikti reikalavimai pasiaiškinti, kad ji neišreiškė pozicijos, jog nesiaiškins darbdaviui, jai nebuvo pateikti susipažinti įsakymai dėl drausminių nuobaudų skyrimo (išskyrus pastarąją drausminę nuobaudą- atleidimą iš darbo). Kad minėti aktai surašyti formaliai, liudija tiek tai, kad juos esą surašę darbuotojai nurodytomis dienomis pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius nedirbo, tiek ir jų surašymo aplinkybės: kaip antai, tarnybiniai parnešimai apie pažeidimą, prašymai pasiaiškinti, aktai, jog ieškovė atsisakė pasiaiškinti, įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo bei aktas, kad ieškovė atsisakė susipažinti su įsakymu dėl drausminės nuobaudos surašyti tomis pačiomis dienomis (atitinkamai 2008-12-02, 2009-02-05), kas dėl 2009-02-05 drausminės nuobaudos apskritai negalėjo būti padaryta, nes šią dieną ieškovė nedirbo, į objektą buvo atvykusi trumpam, tik pasiimti asmeninių daiktų ir objekte užtruko vos septynias minutes, per kurias darbdavio atstovai fiziškai negalėjo atlikti tokio kiekio veiksmų, juo labiau, kad jie turėjo būti atliekami skirtingose vietose (ieškovei neva atsisakius pasiaiškinti, po to atsakovo biure turėjo būti surašytas ir darbdavio vadovo pasirašytas įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo, jis turėjo būti atvežtas į objektą, pateiktas susipažinti ieškovei). Akivaizdu, jog toks kiekis veiksmų per 7 minutes negalėjo būti atliktas, todėl visų šių aktų surašymas viena data liudija ne tik tai, kad iš ieškovės nebuvo pareikalauta pasiaiškinti, bet ir tai, kad jie buvo įforminti visiškai kitomis aplinkybėmis, nei juose nurodyta, todėl vertinti juos kaip rašytinius įrodymus ir jais remtis priimant sprendimą nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai liudija, jog ieškovė aktyviai reiškė poziciją tais atvejais, kai atitinkami dokumentai jai realiai būdavo pateikiami susipažinti: tiek budėjimo grafike , su kuriuo ieškovė buvo supažindinta ir su kuriuo nesutiko (vasario 26-27 dienų), tiek 2009-03-03 įsakyme dėl atleidimo iš darbo yra jos įrašai, kad susipažino ir su šiais aktais nesutinka. Šios aplinkybės patvirtina ieškovės paaiškinimus, kad jokie prašymai pasiaiškinti dėl visų pažeidimų, įsakymai (išskyrus dėl atleidimo) jai nebuvo pateikti susipažinti, o visi tai esą patvirtinantys aktai surašyti formalia, siekiant įforminti nuobaudas, o ne užfiksuoti buvusią situaciją.
Dėl drausminių nuobaudų paskirtų 2008-12-02 ir 2009-02-05 pagrįstumo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentais, jog skirti šias nuobaudas nebuvo pagrindo, nes ieškovė nepadarė jai inkriminuojamų darbo drausmės pažeidimų. Pirmuoju atveju (2008-12-02 nuobauda) ieškovė buvo nubausta už pavėluotą tarnybinių pranešimų apie darbuotojų neatvykimą į darbą pristatymą darbdaviui. Nors apeliantas ginčija teismo išvadą, kad visi trys darbuotojai, dėl kurių neatvykimo į darbą tarnybinius pranešimus surašė O.D., dirbo ne toje pamainoje, kurios viršininke buvo ieškovė, t.y. kad ji nebuvo atsakinga už šių darbuotojų darbo drausmę, įrodymų, kurie paneigtų šią teismo išvadą, atsakovas nėra pateikęs. Priešingai, byloje yra duomenys apie tai, kad šie darbuotojai dirbo ne tik kitoje pamainoje, bet netgi kitame objekte, negu pati ieškovė (Savanorių pr. 117 (1 t., b.l. 29), kai ieškovės vadovaujama pamaina visą laiką dirbo (duomenys neskelbtini)). Vien ta aplinkybė, kad ieškovė, darbdavio paprašyta, surašė tarnybinius pranešimus dėl darbuotojų, kurie dirbo ne jos vadovaujamoje pamainoje, o kitose pamainose, negali būti vertinama kaip įrodymas, jog už visų šių darbuotojų darbo drausmę bei atitinkamą reagavimą į jos pažeidimus buvo atsakinga ieškovė.
Antruoju atveju drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta už tai, kad ji nedarbo metu buvo saugomame objekte. Visų pirma, jokie bylos įrodymai nepaneigia ieškovės nurodomos aplinkybės, jog ji 2009-02-05 buvo atvykusi į UAB ,,Vilniaus energija“, tačiau saugomoje teritorijoje (objekte) nebuvo, o buvo tik tarnybinėse patalpose, kurios nuo paties saugomo objekto yra atskirtos ir kuriose yra budėtojams skirtas kambarys ir kad ji iš šioje patalpoje esančios savo asmenins spintelės pasiėmė savo asmeninius daiktus. Byloje esantys tarnybos vadovo G.Adamonio, pamainos viršininko V.B. bei posto darbuotojo S.S. tarnybiniai pranešimai (21 t., b.l. 38-40) patvirtina aplinkybę, kad ieškovė buvo įėjusi į elektrinės tarnybines patalpas, o ne į elektrinės teritoriją. Apeliantas skunde cituoja eilę UAB ,,Trikampis žiedas“ darbo tvarkos taisyklių punktų, Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymą, tačiau nei vienas iš cituojamų aktų nenustato jokio imperatyvaus draudimo darbuotojui, esant poreikiui, atvykti į darbo vietą jo nedarbingumo laikotarpiu. Ieškovė 2009-02-05 jokių darbo funkcijų nevykdė, saugomoje teritorijoje nebuvo, jokių imperatyvių draudimų ar nuostatų nepažeidė (kaip antai, reikalavimas atvykti į darbą ir išvykti iš jo nustatytu laiku, nereiškia, kad darbuotojui draudžiama atvykti į darbą anksčiau, arba išvykti vėliau, arba atvykti kitu metu; reikalavimas dėl aprangos taikytinas, kai darbuotojas atlieka darbo funkcijas ir t.t.). Nei vienas iš apelianto cituojamų aktų ar kitoks atsakovo vidaus tvarkos dokumentas (bent jau atsakovas teismui tokių dokumentų nėra pateikęs) nenustato tvarkos, kuria remdamasis darbuotojas galėtų patekti į tarnybines patalpas, kokie leidimai tokiu atveju turi būti gaunami, arba kam iš darbdavio atstovų turėtų būti pranešama apie tokį poreikį, kaip tai turėtų būti realizuojama. Pareiga įrodyti, kad konkrečiu atveju buvo pažeista darbo drausmė, tenka darbdaviui. Ieškovė paaiškino, kad per visą jos darbo objekte UAB ,,Vilniaus energija“ (duomenys neskelbtini) laikotarpį ne tik ji, bet ir kiti darbuotojai, esant poreikiui, galėjo patekti į tarnybines patalpas, bet ne į saugomo objekto teritoriją be jokių papildomų leidimų ar derinimų (tereikėjo turėti praėjimo kortelę ir tik jos neturint, reikėdavo prašyti, kad į patalpas įleistų budėtojas). Atsakovas priešingų įrodymų nepateikė. Apeliantas nurodo, kad ieškovė aptariamu atveju ne tik pažeidė darbo drausmę, bet ir pažemino atsakovo autoritetą kliento akyse, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad UAB ,,Vilniaus energija“ būtų reiškusi kokias nors pretenzijas dėl to, kad ieškovė pateko į patalpas (bet ne į saugomą teritoriją) nedarbo metu.
Dėl vertinimo, ar aptariamais dviem įsakymais (2008-12-02 ir 2009-02-05) ieškovei buvo paskirta po dvi drausmines nuobaudas už vieną pažeidimą.
2008-12-02 įsakymu (1 t., b.l.9) ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda- papeikimas; antru šio įsakymo punktu nurodyta nemokėti jai priedo prie darbo užmokesčio už valandas. Darbo sutarties 2007-09-01 pakeitimu 2,14 Lt priedas prie atlyginimo buvo numatytas už nepriekaištingą pareiginės instrukcijos vykdymą. Taigi, darbo sutarties šalys buvo susitarusios ne tik dėl atitinkamo užmokesčio dydžio, bet ir dėl atitinkamo priedo mokėjimo sąlygų. Todėl, nesant priedo mokėjimo sąlygų, t.y. tuo atveju, jeigu pareiginės instrukcijos vykdymas nebūtų nepriekaištingas, darbdavys darbo sutarties pagrindu turėtų teisę nemokėti šio priedo ir toks nemokėjimas neturėtų būti vertinamas kaip savarankiška drausminė nuobauda (ar antra drausminė nuobauda greta paskirto papeikimo). Tačiau nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė esmės nekeičia, kadangi teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškovė nepadarė darbo drausmės pažeidimo, už kurį jai buvo skirta nuobauda 2008-12-02 darbdavio įsakymu, todėl ir pagrindo nemokėti darbo užmokesčio priedo nebuvo. Ši aplinkybė reikšminga vertinant ne drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo klausimą, bet nustatant ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydį, kuris yra pagrindu skaičiuojant pinigines išmokas, susijusias su darbo santykiais.
Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu pirmosios instancijos teismo vertinimą, jog už tariamai 2009-02-05 padarytą pažeidimą ieškovė faktiškai buvo nubausta dviem nuobaudomis, nors perkėlimas į kitą darbo vietą buvo įformintas kaip tarnybinio būtinumo sąlygotas darbo sutarties pakeitimas. Teismas, darydamas išvadą, jog tiek darbo vietos pakeitimas, nesant tam jokio atsakovo tarnybinio būtinumo, tiek papeikimo skyrimas, nors įforminti skirtingais įsakymais, vertintini kaip dvi nuobaudos už tą patį pažeidimą, atsižvelgiant į generalinio direktoriaus A.S. vizą ant A.A. tarnybinio pranešimo (1 t., b.l. 38). Ir nors neteisėtas ieškovės darbo vietos pakeitimas yra vertintinas kaip savarankiškas jos darbo teisių pažeidimas, drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo kontekste jis teismo pagrįstai buvo traktuojamas kaip antra drausminė nuobauda už tą patį tariamą pažeidimą, nesvarbu, kaip darbdavys tai įformino dokumentuose.
Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas neteisėtomis ir nepagrįstomis visas ieškovei paskirtas drausmines nuobaudas, tinkamai aiškino taikė Darbo kodekso normas, teisingai vertino bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus ir šioje apimtyje apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais, todėl atmetami.
Dėl ieškovės vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo ir nuo jo priklausančių išmokų dydžio.
Apeliantas skunde nepagrįstai remiasi savo pateiktais paskaičiavimais. Visų pirma, kaip minėta, darbdavys nesant tam pagrindo, t.y. neteisėtai sumažino ieškovei skaičiuotiną darbo užmokestį. Antra, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, laikotarpiai, kada darbuotojas nedirbo dėl laikinojo nedarbingumo, į VDU skaičiavimui imamą laikotarpį yra neįskaitomi. Tai reiškia, kad tuos mėnesius, kada ieškovė tam tikromis dienomis nedirbo dėl ligos, nedarbingumo laikotarpis domėn neimamas ir VDU skaičiuojamas išmokėto (ar priklausančio mokėti) darbo užmokesčio dydį dalijant iš faktiškai dirbtų dienų skaičiaus. Tokiu būdu nustatomas to mėnesio vienos darbo dienos užmokestis, kuris daugintinas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus. Būtent taip ieškovės VDU buvo apskaičiuotas ieškovės pateiktame ir teismo priimtame variante. Tuo tarpu apeliantas VDU skaičiuoja už tirs mėnesius nuo faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, neatsižvelgdamas į tai, jog tam tikrais laikotarpiais ieškovė nedirbo dėl ligos, be to, remdamasis nepagrįstai sumažintu ieškovės atlyginimu. Tokiu būdu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su neteisingu ieškovės VDU dydžio nustatymu bei netinkamu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimo Nr. 650 taikymu yra visiškai nepagrįsti.
Dėl neturtinės žalos esant darbo santykiams atlyginimo
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.).
Neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo pagrindas ir darbuotojo atleidimo aplinkybės yra tokios, kurios pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis priemonėmis, kaip turtinės žalos atlyginimu, pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2008; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas iš darbo visada ir kiekvienam sukelia neigiamų išgyvenimų, tačiau atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui padaryta neturtinės žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2009). Pažymėtina, kad pareiga įrodyti būtinąsias darbdavio atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma sąlygas tenka darbuotojui.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė konkrečių neteisėtų darbdavio veiksmų, dėl kurių galėjo kilti neturtinės žalos, ir neturtinės žalos fakto, t. y. nepateikė tinkamų įrodymų, pagrindžiančių, jog jos sveikata pablogėjo dėl darbdavio veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė neturtinės žalos atlyginimo darbo santykiuose institutą, remdamasis vien tuo, jog atleidimas iš darbo sukėlė ieškovei neigiamų emocijų, bet nenustatęs, kad jos patirtos būtent dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, be to, tokios stiprios, intensyvios tiek laiko, tiek masto požiūriu, kad sukeltų ieškovei sveikatos sutrikimus, ir jog tam, kad būtų apginta pažeista teisė, yra būtinas neturtinės žalos piniginis atlyginimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant neturtinės žalos padarymo faktą, negali būti neatsižvelgta į tai, kad ieškovė dirbo apsaugos darbuotoja, t.y. jos darbas buvo susijęs su padidinta konfliktinių situacijų rizika, taigi, toks darbuotojas turi valdyti emocijas, gebėti spręsti kylančius konfliktus bei suvaldyti situaciją, todėl didelis ieškovės emocionalumas, pernelyg jautri reakcija į darbdavio veiksmus, sukėlę ieškovei itin neigiamas emocijas, įtampą, stresą, negali būti vertinami kaip argumentai konstatuoti neturtinės žalos padarymą ieškovei. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje adekvatus ieškovės teisių pažeidimui gynimo būdas yra neteisėtai skirtų drausminių nuobaudų panaikinimas bei atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ir teismo sprendimą dalyje, kuria ieškovei priteistas neturtinės žalos atlyginimas, naikina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Apeliacinės instancijos teismui panaikinus sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo, atitinkama dalimi mažinamas teismo sprendimu valstybei iš atsakovo priteistas žyminis mokestis. Teisėjų kolegija nemažina ieškovei iš atsakovo priteistų bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų, atsižvelgdama į tai, kad sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas, teismo sprendimu konstatuotos drausminių nuobaudų skyrimo, atleidimo iš darbo neteisėtumo aplinkybės sudaro šios bylos esmę. Įvertindama, kad apeliacinis skundas iš dalies patenkintas, nors ši sprendimo dalis ir nėra esminė, teisėjų kolegija mažina iš apelianto ieškovei priteistinų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų sumą nuo jos sumokėtų 968 Lt iki 900 Lt (Civilinio proceso kodekso 93, 98 str.). Taip pat, iš apelianto priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
n utarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei O.B. iš atsakovo UAB ,,Trikampis žiedas“ priteista 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti. Sumažinti iš atsakovo UAB ,,Trikampis žiedas“ priteistą valstybei žyminio mokesčio sumą iki 605,44 Lt (šešių šimtų penkių litų ir 44 centų).
Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti ieškovei O.B. iš atsakovo UAB ,,Trikampis žiedas“ 900 Lt (devynis šimtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti iš UAB ,,Trikampis žiedas“ į valstybės biudžetą 7,15 Lt (septynis litus ir 15 centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (įmokos kodas 5660).