- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-26
- Bylos Nr.
- ATP-116-255/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-43-3-01113-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Regina Bertašienė
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato viršininko apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimo administracinėje byloje, kurioje V. J. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 d., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu V. J. pripažintas kaltu, padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta jam vieno šimto litų (28 €) bauda. V. J. nubaustas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d., apie 18 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, stovėjimo aikštelėje, vairuodamas automobilį „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir keisdamas vairavimo kryptį, nepaliko iš šono tokio tarpo, kad eismas būtų saugus, dėl ko kliudė stovintį automobilį jį apgadino.
Be to jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje pasitraukė iš autoįvykio vietos, su kuriuo jis susijęs, nepranešęs policijai. Administracinė byla dalyje pagal ATPK 130 straipsnį 1 dalį V. J. atžvilgiu nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Apeliaciniu skundu Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato viršininkas prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimą administracinėje byloje, patraukti administracinėn atsakomybėn V. J. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį bei paskirti administracinę nuobaudą, sankcijos ribose.
Skunde teigiama, kad teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes ir klaidingai taikė administracinių bylų nagrinėjimo nuostatas, o priimtas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Apelianto manymu teismas nutarimą nepagrįstai motyvuoja tuo, kad V. J. veiksmuose nėra tyčios dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos ir konstatuoja, kad V. J. įvykio metu nematė ir nesuprato, kad padarė eismo įvykį, todėl iš įvykio vietos nepasitraukė. Pasak apelianto, ta aplinkybė, kad asmuo nejuto susidūrimo su kitu automobiliu, neatleidžia vairuotojo nuo atsakomybės, todėl Šilutės rajono apylinkės teismo nutarimas turėtų būti naikinamas iš dalies. V. J., matydamas, kad automobilių stovėjimo aikštelėje buvo daug automobilių, privalėjo būti atsargus ir saugoti kitų asmenų turtą - automobilius. Vairuotojas, vairuodamas automobilį kiekvienu atveju turi būti atsargus ir nekelti grėsmės eismo saugumui, žmonių sveikatai ir gyvybei.
Skunde nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N-261-37/2010, išaiškino ir pabrėžė, kad „Apelianto nurodytus argumentus, kad jis nepajuto ir negirdėjo, kad atsitrenkė į kitą automobilį, teismas vertina kaip pasirinktą D. P. gynybos būdą. KET 9 punktas įpareigoja eismo dalyvį būti atsargiam. Tai įpareigoja vairuotoją stebėti vairuojamą transporto priemonę ir aplinką bei būti atidžiam. Atsižvelgiant į tai, kad D. P. atsitrenkęs į kitą transporto priemonę, neišlipo ir nepasižiūrėjo, teismas nagrinėjamu atveju vertina kaip siekimą išvengti administracinės atsakomybės už savo veiksmus. Pagal KET 219.1. punktą įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka.
Taigi V. J., vairuodamas automobilį, turėjo nekelti pavojaus kitų asmenų turtui bei važiuojant būti atidžiam, o įvykus eismo įvykiui imtis atitinkamų veiksmų. Todėl aplinkybę, kad V. J. iš eismo įvykio tyčia nepasišalino, automobilio neslėpė, nenuvažiavo ir iš pradžių neigė apgadinęs kaimyno automobilį, teismas turėjo vertinti kritiškai, kaip gynybinę poziciją. Liudytojas M. B. nurodė, kad dieną, kuomet sužinojo kas sugadino jo automobilį, savininko automobilio kieme nebuvo, o kai jis atsirado, automobilis jau buvo apdažytas.Taip pat liudytojas Egidijus A. J. parodė, kad 2014 m. rugpjūčio mėn. pradžioje buvo paėmęs tėvo V. J. automobilį remontui, pridurdamas, kad ant automobilio yra daug įbrėžimų ir naujų nepastebėjo. Teismas turėjo įvertinti tai, kad iš pradžių V. J. neprisipažino apgadinęs kito automobilio motyvuodamas tik tuo, kad nejuto jokio kontakto ir nurodė, kad neturėjo jokio tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, išvengti atsakomybės, nebandė paslėpti eismo įvykio pėdsakų, nors pagal liudytojų parodymus matyti, kad automobilis iš kiemo buvo išvažiavęs ir buvo apdažytas. Dėl nurodytų priežasčių apeliantas mano, kad V. J. padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir turėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 127 straipsnio 2 dalis numato, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių <...>. ATPK 130 straipsnis 1 dalis numato, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3 000 Lt iki 4 000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų <...>.
Byloje nekyla ginčo dėl V. J. nubaudimo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl vairuotojo pasitraukimo iš eismo įvykio vietos.
Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N-261-37/2010 ir nurodoma, jog ta aplinkybė, kad asmuo nejuto susidūrimo su kitu automobiliu, neatleidžia vairuotojo nuo atsakomybės. Tačiau apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-718/2012).
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo laikomasi nuostatos, jog Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010; 2010 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-5002/2010).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013).
Nagrinėjamoje byloje V. J. neigė padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, iš esmės argumentuodamas tuo, jog įvykio metu nejautė jokio automobilių kontakto, paliko automobilį toje pačioje aikštelėje ir nuėjo namo. Tik susipažinęs su bylos medžiaga jis pripažįsta, kad galimai apgadino kaimyno automobilį (b. l. 36). Liudytoja I. D., mačiusi įvykį, parodė, kad kaimynas J., pamatęs kieme laisvą vietą, važiavo atbulas ir galinėmis durelėmis perbraukė per kaimyno mašiną. Jis išleido žmoną ir pastatė mašiną į kitą vietą, kad būtų arčiau laiptinės. Gali būti, kad jis nepastebėjo, kai lietė kaimyno mašiną (b.l. 40). V. J. ir I. D. parodymais nustatyta, kad po įvykio automobilis buvo paliktas toje pačioje aikštelėje, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad po įvykio automobilis iš kiemo buvo paimtas ir iš dalies perdažytas. Kaip jau buvo minėta, pats V. J. ir liudytoja I. D. parodė, kad automobilis po įvykio buvo pastatytas ir paliktas tame pačiame kieme. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3) matyti, kad įvykis įvyko 2014 m. rugpjūčio 1 d. apie 18 val. Nukentėjusysis M. B. parodė, kad tik po kelių dienų sužinojo, kas apgadino jų automobilį, o kai sužinojo, V. J. automobilio kieme nebuvo (b.l. 36). Liudytojas E. A. J. parodė, kad tėvo automobilį paėmė 2014 m. rugpjūčio 4 d. ir išvežė į Klaipėdą taisyti sankabos (b.l. 40). Policijos pareigūnams apie įvykį pranešta 2014 m. rugpjūčio 9 d. apie 12.00 val. (b.l. 6). Tą pačią dieną apžiūrėta įvykio vieta bei sudaryta foto lentelė prie įvykio vietos apžiūros protokolo (b.l. 7-10, 15-21). Foto lentelėje užfiksuot įbrėžimai paneigia nukentėjusiojo versiją, kad automobilis buvo apdažytas.
Įvertinęs ištirtus įrodymus teismas nustatė, kad automobilį V. J. paliko tame pačiame kieme, niekur neišvažiavo, automobilis kieme stovėjo keletą dienų ir padarė pagrįstą išvadą, kad pažeidimą padaręs asmuo neturėjo motyvo pasišalinti iš įvykio vietos ir tikslo išvengti atsakomybės, nesistengė paslėpti eismo įvykio pėdsakus. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka: didelės žalos nebuvo padaryta; liudytoja negirdėjo garsaus smūgio; vairuotojas nebuvo išlipęs iš automobilio apžiūrėti sugadinimus; automobilį paliko toje pačioje aikštelėje, kurioje įvyko eismo įvykis. Vertinat įvykio aplinkybes atkreiptinas dėmesys į V. J. amžių – vairuotojas yra aštuoniasdešimt trejų metų. Įvertinus duomenis apie nagrinėjamo eismo įvykio mechanizmą ir įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimų mastą bei pobūdį, darytina išvada, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog minėtų automobilių kontaktas buvo pakankamai stiprus, dėl ko tokio amžiaus vairuotojas privalėjo jį pajusti arba išgirsti.
Iš byloje nustatytų aplinkybių teismas padarė teisingą išvadą, kad V. J. įvykio metu nematė ir nesuprato, kad padarė eismo įvykį ir pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju V. J. veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, nesant pažeidimo subjektyviosios pusės požymio – tyčios.
Šilutės rajono apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais j keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato viršininko apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.