- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-20
- Bylos Nr.
- 1S-46-303/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-66-3-00158-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Audronė Kartanienė
- Pareiškėjas
- A. Z.
- Kategorijos
Byla Nr. 1S-46-303/2012Procesinio sprendimo kategorija:2.12.4.
2012 m. sausio 20 d.
teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo A. Z. skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutarties panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2011-11-11 gautas iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos persiųstas antstolio A. Z. pareiškimas, kuriuo prašoma kreiptis į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo antstolio G. B. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. ar kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas 2011-12-12 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 str., 229 str. konstatavęs, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-28 nutartimi pareiškėjo A. Z. skundas dėl prokuroro 2011-12-12 nutarimo atmestas (skundo medžiaga, b. l. 13-15).
Šalies argumentai
Skundu pareiškėjas antstolis A. Z. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-28 nutartį ir priimti naują sprendimą – pavesti prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo pareiškimą. Mano, kad nutartis nepagrįsta.
Pareiškėjas nesutinka su skundžiamoje nutartyje teismo padaryta išvada, jog antstolio G. B. veiksmais nebuvo padaryta didelė žala. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai aiškina ir taiko baudžiamojo įstatymo nuostatas. Nurodo, kad BK 228 str. numatytas didelės žalos požymis sietinas ne tik su žalos padarymu privačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, bet ir valstybei ar kitiems subjektams. Veikdamas aplaidžiai ir galimai piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, sąmoningai nevykdydamas Sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimų, laiku nepervesdamas pinigų, t.y. negrąžindamas jų laiku, ir tai darydamas sistemingai, antstolis G. B., pasak pareiškėjo, savo veiksmais paneigia antstolio veiklos principus, vykdymo proceso pagrindus, pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos antstolių įstatyme numatytus reikalavimus, bet ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) principus. Pareiškėjas mano, kad tokiais antstolio G. B. veiksmais padaroma žala valstybei, valstybės įstaigų, pareigūnų ir teisinės sistemos prestižui, geram vardui ir nepriekaištingumui, nepaisant to, kad kiti konkretūs subjektai nebuvo pateikę antstoliui pretenzijų. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, pasak pareiškėjo, neteisingai aiškino didelės žalos padarymo faktą jį išimtinai siedamas tik su vykdymo proceso šalių procesiniais interesais, antstolio veiklą nevertindamas viešojo intereso galimo pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas mano, kad nepagrįsta yra teismo išvada, jog antstolis G. B., pažeisdamas Spendimų vykdymo instrukcijos reikalavimus laiku ir tinkamai pervesti išieškotas lėšas bei grąžinti skolininkui jo lėšas, neveikė tyčia. Pažymi, kad viena iš antstolio funkcijų – priverstinis skolos išieškojimas yra vykdomas pagal CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatas. Šių teisės nuostatų netinkamas vykdymas ar nevykdymas, pareiškėjo nuomone, negali būti laikomas netyčiniu, kadangi taisyklių, kurias pagal tam tikras faktines bylos aplinkybes vykdomojoje byloje turi pareigą vykdyti antstolis, nesilaikymas neįmanomas kitokia nei tyčine kaltės forma. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad lėšų antstolis G. B. nepervedė ilgiau kaip 4 mėnesius. Tuo tarpu instrukcijos reikalavimai įpareigoja antstolį tai padaryti ne vėliau kaip per 20 dienų. Pastarosios pareigos nevykdymas, suvokiant, kad nėra pagrindų tokios pareigos nevykdyti ar atidėti pareigos vykdymą, pareiškėjo nuomone, rodo antstolio, suvokiančio, kaip turi būti atliekami vykdymo veiksmai, piktnaudžiavimą. Pareiškėjo nuomone, antstolio G. B. neveikimas rodo jo psichinio santykio buvimą su daroma veika ir galimai galinčiomis kilti pasekmėmis.
Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog antstolio G. B. veiksmai vertinintini kaip drausminis pažeidimas. Vien ta aplinkybė, kad antstolis savo tęstinio pobūdžio veiksmais grubiai pažeidinėjo jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, jeigu tokiais veiksmais buvo pažeminta antstolio pareigybės esmė ir antstolio veiklai keliami principai, pareiškėjo nuomone, rodo veikos nusikalstamą pobūdį. Tokią išvadą, pasak pareiškėjo, pagrindžia ir suvokimas, kurį antstolis neabejotinai turi turėti, kad neteisėtais veiksmais yra daroma žala tiek vykdymo proceso šalims, tiek valstybei, tiek pačiai antstolių institucijai, taip pat žmonių pasitikėjimui antstolių veikla.
Išnagrinėjus pareiškėjo A. Z. skundą bei teismui pateiktas skundo nagrinėjimui medžiagas, daroma išvada, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro D. Čapliko 2011-12-12 nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal antstolio A. Z. pareiškimą, nenustačius, jog būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas. Tai yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Tokią išvadą leidžia daryti skundo nagrinėjimui pateiktoje medžiagoje Nr. 98-2011 surinktų dokumentų bei antstolio A. Z. skundo argumentų analizė. Todėl ikiteisminio tyrimo teisėjos 2011-12-28 nutartyje nurodyti pareiškėjo skundų atmetimo motyvai dėl esminių aplinkybių yra teisingi ir pagrįsti, jų argumentacija pakankama.
Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto
asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas. Teismų praktikoje
pripažįstama, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto
asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir
įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos
principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas savo esme yra drausminis nusižengimas. Tačiau
piktnaudžiavimas gali tapti nusikalstama veika, jei dėl to kyla tam tikri pavojingi padariniai,
Motyvuojamoji dalis
padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. BK 228 straipsnyje numatyta, jog
piktnaudžiavimas tampa nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę tuo atveju, jei dėl to
didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizaciją juridinis ar fizinis asmuo.
Įstatymas baudžiamąją atsakomybę sieja su žalos padarymu, ir būtent, ne su bet kokia žala,
o su didelės žalos atsiradimu.
Pažymėtina, jog didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamojo pobūdžio. Tai reiškia, kad apie žalos pobūdį ir dydį kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje sprendžiama, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui teismui pateiktos medžiagos, pareiškėjas A. Z. prašo pradėti ikiteisminį tyrimą antstolio G. B. atžvilgiu dėl to, kad pastarasis nevykdydamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-29 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimo per nustatytą terminą pervesti pinigines lėšas išieškotojams ar grąžinti jas skolininkui, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė. Siekiant patikrinti pareiškime nurodytas aplinkybes, Lietuvos Teisingumo ministerija atliko neeilinį antstolio G. B. veiklos patikrinimą. Įvertinus patikrinimo rezultatus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011-11-08 įsakymu Nr. 1R-263 antstoliui G. B. iškelta drausmės byla. Bylą nagrinėjęs Antstolių garbės teismas 2011-11-25 priėmė sprendimą antstoliui G. B. iškeltos drausminės bylos nagrinėjimą atidėti iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėtas Lietuvos antstolių rūmų 2011-10-18 pareiškimas dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatų, numatančių išieškotų sumų išmokėjimo/pervedimo išieškotojui terminus, atitikimo atitinkamoms CPK normoms. Lietuvos antstolių rūmų pareiškimo pagrindu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo iškelta byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo (Nr. I-492-11-12, teisminio proceso Nr. 3-66-3-00158-2011-6), kuri šiuo metu nėra išnagrinėta (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl piktnaudžiaujant tarnyba Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo. Kaip pagrįstai skunde pažymi pareiškėjas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste, iškilus ginčui dėl teisės aktų, kurių pagrindu pareiškėjas prašo inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą antstolio R. B. atžvilgiu, teisėtumo, nėra pagrindo konstatuoti, kad antstolio R. B. galimai neteisėtais veiksmais ar neveikimu buvo padaryta didelė žala pačiai antstolio institucijai ar valstybei. Tuo tarpu neįrodžius ir nepagrindus tokios žalos, valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veika negali būti kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas tarnyba ar nusikalstamas tarnybos pareigų neatlikimas (BK 228 str, 229 str.), juolab, kad, kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos, antstolio G. B. drausminės atsakomybės klausimas taipogi nėra išspręstas. Kita vertus, padarinių dydis yra lemiamas kriterijus atribojant BK 228, 229 straipsniuose numatytus nusikaltimus nuo drausminio nusižengimo (Lietuvos Aukčiausiojo Teismo nutartis NR. 2K-484/2008).
Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys ir į tai, kad ultima ratio principas įpareigoja teisę taikančius subjektus nustatyti tinkamą teisinę atsakomybę ir išvengti galimybės taikyti kraštutinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo antstolio A. Z. skunduose nurodomos aplinkybės pirmiausia yra drausminę atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų reguliavimo dalykas, todėl baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė priemonė, kuria galima užkirsti kelią teisės pažeidimams, esant visoms sąlygoms ir galimybėms taikyti švelnesnę atsakomybės rūšį, neturi būti taikoma.
Taigi, įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo skundą dėl antstolio G. B. galimai nusikalstamų veiksmų, numatytų LR BK 228, 229 str. padarymo, nebuvo jokio procesinio pagrindo, nes sprendžiant iš tiriant skundą nustatytų aplinkybių, nebuvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kas ir buvo pagrįstai konstatuota skundžiamuose procesiniuose dokumentuose.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
pareiškėjo A. Z. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.