Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-04-09 nutartimi į vieną administracinę bylą Nr. I-5896-643/2015 buvo sujungti pareiškėjo skundai atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo administracinėje byloje Nr. I-5896-643/2015 ir 8 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo priteisimo administracinėje byloje Nr. I-7803-281/2015, apimantys tą patį ginčo laikotarpį – nuo 2013-07-30 iki 2014-12-31 (t. 2, b. l. 61-62).

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros būdavo perpildytos, jose būdavo per šalta, trūko oro, laikėsi didelė drėgmė, pelėsis, gyvenimo sąlygos buvo nehigieniškos, stigo privatumo, tačiau išsamiau savo nusiskundimų nekonkretizavo ir neindividualizavo, nenurodė nei konkrečių laikotarpių, nei kamerų, kuriose jo gyvenimo sąlygos buvo netinkamos. Todėl, atsižvelgiant į pakankamai ilgą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, teismo vertinimu, reikalavimas laisvės atėmimo vietos administracijai paneigti abstrakčius pareiškėjo teiginius, neatitiktų proporcingumo bei teisingumo principų. Pareiškėjas jokių įrodymų pagrindžiančių skunde nurodytus argumentus nepateikė, todėl, vertindamas skunde nurodytus jo gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimus, teismas remiasi atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius ir kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuota informacija, apytiksliai atitinkančia pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose laikotarpius, bei kitais byloje esančiais įrodymais.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse (t. 1, b. l. 8-16, 1619, 130-138, 139-142) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013-08-07 iki 2014-12-31, kamerose Nr. 117, 139, 194, 104, 340, 123, 344, 291, 294, 330, 341, 112A, 153, 113, 118, 183, 132, 110, 157, 184, 124, 179, 109, 281, 114, 162, 124, 194, 113, 149, 108, 252, 253. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2013-08-09–2013-09-12, 2013-09-14–2013-09-16, 2013-09-19–2013-10-14, 2013-10-16–2013-10-22, 2013-11-01–2013-11-05, 2013-11-13, 2013-11-15–2013-11-26, 2013-11-29–2013-12-10, 2013-12-18, 2013-12-20–2013-12-29, 2014-01-15–2014-01-16, 2014-01-18–2014-01-28, 2014-02-05–2014-02-20, 2014-02-22–2014-02-25, 2014-03-05, 2014-03-07–2014-03-12, 2014-03-14–2014-03-18, 2014-03-26–2014-04-01, 2014-04-03–2014-04-08, 2014-04-16, 2014-04-19–2014-05-13, 2014-05-21, 2014-05-23–2014-05-26, 2014-06-06–2014-06-11, 2014-06-13–2014-06-18, 2014-06-20–2014-07-04, 2014-07-08–2014-07-22, 2014-10-29, 2014-10-31, 2014-11-05–2014-11-07, 2014-11-12, 2014-11-21–2014-11-24 laikotarpiais (b. l. 8-11, 17-19).

Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 253 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas suėmime ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam tekdavo 1,59–2,72 kv. m kameros ploto. Tai neatitiko minimalių vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku bei sudaro pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą ir neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas. Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele. Teismo vertinimu, toks sanitarinių įrenginių atitvėrimas nėra pakankamas privatumo užtikrinimas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių visišką pareiškėjo privatumo užtikrinimą naudojantis sanitariniais įrenginiais (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose būdavo šalta, drėgna, trūko oro. Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). Vadovaujantis HN 76:2010 24 punktu, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju – 18–22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu – 35–65 proc., šaltuoju – 35–65 proc., oro judėjimo greitis turi būti 0,15-0,25 m/s.

Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad vėdinimas per langą buvo užtikrintas pareiškėjo kamerose Nr. 117, 139, 194, 294, 113, 157 (t. 1, b. l. 28-29, 36-38, 113-115, 116-118, 91-93, 71-73, 88-90, 91-93), tai atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Oro temperatūros pažeidimų kamerose, kuriose tikrinimui panašiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, taip pat nenustatyta. Priešingai, patikrinimo aktuose konstatuota, kad kamerose Nr. 139 ir 113 oro temperatūra atitiko Higienos normą (t. 1, b. l. 36-38, 88-90). Santykinės oro drėgmės pažeidimų nenustatyta kamerose Nr. 294 ir 113 (t. 1, b. l. 71-73, 88-90), tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-08-14 patikrinimo metu konstatuota, kad kameroje Nr. 139 (pareiškėjas laikytas 2013-08-08–2013-08-25 laikotarpiu) santykinė oro drėgmė ir oro judėjimo greitis neatitiko HN 76:2010 26 punkte reglamentuojamų verčių (t. 1, b. l. 36-38). Tai leidžia daryti išvadą, kad 2013-08-08–2013-08-25 laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo pelėsis. Pagal HN 76:2010 28 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos 56 punktas). Pareiškėjas nenurodė nei laikotarpių, nei konkrečių kamerų, kuriose matė pelėsio požymius. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu kamerose Nr. 117 ir 294 pelėsio požymių nebuvo nustatyta (t. 1, b. l. 26-27, 71-73), tačiau 2013-09-12 patikrinimo metu (t. 1, b. l. 43-45) konstatuota, kad kameros Nr. 194 (pareiškėjas laikytas 2013-08-26–2013-10-22 laikotarpiu) sienų paviršius nelygus (atšokę dažai, tinkas, atskilusios apdailos plytelės). Tai neatitiko HN 76:2010 62 punkto reikalavimų ir sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo faktą.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos buvo nehigieniškos. Vadovaujantis HN 76:2010 62 punktu, laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį; įstaigos grindys turi būti lygios, neslidžios, be plyšių, lengvai valomos drėgnuoju būdu ir atsparios valikliams bei dezinfekcijos priemonėms (HN 76:2010 30.1 punktas); sanitariniai techniniai įrenginiai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną (HN 76:2010 57 punktas); draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (HN 76:2010 65 punktas). lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (HN 76:2010 66 punktas). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (HN 76:2010 60 punktas).

Pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė nehigieniškos gyvenimo sąlygos, tuo tarpu iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K patalynė gyvenamosiose kamerose yra švari, tinkama naudojimui, minkštasis inventorius keičiamas kartą per savaitę. Miegui skirtas inventorius yra dezinfekuojamas, kamerų valymo inventorius išduodamas į kameras (t. 1, b. l. 43-45, 46-48, 88-90). Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad už kamerų valymą atsakingi patys nuteistieji (t. 1, b. l. 13-14). Byloje taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis su atitinkamomis kenkėjų profilaktikos ir naikinimo darbų paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“). Šios sutartys galiojo ir pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu (t. 1, b. l. 106-116). Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuota, kad Lukiškių TI-K atliekami profilaktiniai aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbai, jie yra registruojami (t. 1, b. l. 71-73, 74-75). Nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo laikymo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrintas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas bei higienos laikymasis. Jokių, priešingas aplinkybes patvirtinančių, įrodymų pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos buvo nehigieniškos.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgia į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto bei kitų gyvenimo sąlygų pažeidimai buvo ilgalaikiai ir žymūs, dėl to pareiškėjas patyrė daug neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala buvo teisingai atlyginta, pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ilgą laiką (253 paras) buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Suėmimo vykdymo sąlygas papildomai blogino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, 2013-08-26–2013-10-22 laikotarpiu kameroje Nr. 194 laiku nekonstatuotas paprastojo remonto poreikis, kameroje Nr. 139 2013-08-08–2013-08-25 laikotarpiu nustatytas santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio reikalavimų pažeidimo faktas. Atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo priverstas gyventi 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y., pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad netinkamos Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos žemino jo orumą, dėl to jis patyrė didžiulį psichologinį, dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo jo savijauta, sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas nebegali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė, kaip ir kokios konkrečiai gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygos įtakojo jo sveikatą, kokie sveikatos sutrikimai pasireiškė ar kad dėl atsiradusio neigiamo poveikio pareiškėjas kreipėsi medicininės ar psichologinės pagalbos į Lukiškių TI-K dirbančius specialistus. Teismui pateiktoje pareiškėjo medicininės kortelės kopijoje (t. 2, b. l. 94-100) duomenų apie netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų nulemtus pareiškėjo sveikatos sutrikimus nėra. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė teismui įrodymų, kad dėl netinkamų gyvenimo sąlygų teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Tokių duomenų nepateikė ir atsakovo atstovas su atsiliepimu į skundą. Be to, iš Vilniaus visuomenės sveikatos patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekama gyvenimo sąlygų patikra, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką (t. 1, b. l. 26-27, 49-50, 67-68, 80-81, 91-93), tai patvirtina, kad Lukiškių TI-K pagal galimybes siekia užtikrinti tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas.

Skunde išdėstytos aplinkybės neįrodo, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba (b. l. 12). Teismo vertinimu, nurodyta papildoma veikla galėjo šiek tiek kompensuoti dėl netinkamų laisvės atėmimo vietoje laikymo sąlygų atsiradusius pareiškėjo neigiamus išgyvenimus.

Iš skunde nurodytų argumentų matyti, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas prieina prie išvados, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 700 EUR sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo Y. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti Y. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 EUR (septinis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.