- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-17
- Bylos Nr.
- TA-795-756/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01756-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) buvo laikomas periodiškai nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2020 m. sausio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, jog ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose su 5 ir daugiau asmenų, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Dėl nepakankamai organizuojamų socialinės reabilitacijos programų nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė, nebuvo galima sportuoti ar mankštintis nei lauke, nei kameroje. Kadangi baldai užima didesnę kameros dalį, pareiškėjas buvo priverstas kameroje nuolat sėdėti arba gulėti. Kamerose nėra pareigūnų iškvietimo mygtukų, radijo taško, nedalinama spauda. Pasivaikščiojimo kiemeliuose taip pat nėra galimybės judėti, kiemeliai pilni nuorūkų, šiukšlių, juose nėra šiukšlinių, peleninių, o stogo ir sienų konstrukcijose yra asbesto. Kamerose nėra ventiliacijos, vėdinama tik per langą, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, drėgna, pelėsis, dažai atsilupę, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, žiemą šalta, temperatūra siekdavo nuo 12 iki 16 laipsnių. Po kelionės Šiaulių TI negalėjo išsiskalbti rūbų, nes yra nemokus, be to, nebuvo kur džiauti rūbų. Privatumas naudojantis kameroje esančiu tualetu užtikrintas nebuvo, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai, ne visur buvo sėdimas klozetas. Šiaulių TI ne visada būdavo karštas vanduo, todėl ne visada pareiškėjas galėjo išsimaudyti duše. Kamerose buvo tarakonų, blakių. Atvykstant ir išvykstant suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims krata atliekama administracijos patalpų teritorijoje, pastato rūsyje, kur patalpose šalta, vonelės daiktams sudėti nešvarios. Trumpalaikio sulaikymo ir paskirstymo kamerose sanitariniai mazgai neatitverti, nėra privatumo, nes laikoma nuo 5 iki 6 valandų 10 ir daugiau žmonių. Patalpos dulkėtos, sienos nuspjaudytos, suolai nutrypti, todėl nėra kur atsisėsti, patalpose tvyro smarvė. Dėl to pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus, depresiją, dvasinius sukrėtimus, bandė susižaloti, už kuriuos prašo jo naudai priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 kv. m, todėl kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog iš pridedamų nuotraukų matyti, kad sanitarinio mazgo įėjimai atitverti kamerose (duomenys neskelbtini) durimis, o kamerose (duomenys neskelbtini)- užuolaida, kuri yra iki pat grindų. Toks bendros kameros erdvės atskyrimas nuo sanitarinio mazgo ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ir užuolaida, paprastai laikomas tinkamu. Atsakovo atstovas atsižvelgęs į tai, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą.
5. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad apie pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus nuo sanitarinio mazgo sklindančio kvapo teismas plačiau nepasisakė, nes tai susiję su kameros vėdinimu. Taigi, kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių TI įrengti ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas. Be to, vėdinimas per langus galimas, šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų negalėjęs išvėdinti patalpų, nėra. Pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, taigi, ir patalpų vėdinimas priklauso būtent nuo jų valios. Be to, iš pridedamų nuotraukų matyti, kad iš kamerų yra išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. Atsakovo atstovas išaiškino, jog mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Nors pareiškėjas teigė, kad ne visose kamerose buvo įrengti klozetai, tačiau atsakovo atstovas nurodė, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse klozeto įrengimas nenumatytas, todėl tupiamo sanitarinio mazgo įrengimas neturėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis teisės aktų reikalavimų.
6. Atsakovo atstovas atsiliepime remdamasis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktais, nurodė, kad šviestuvai kamerose tvarkingi, vėdinti kamerą per langą galimybė sudaryta, pelėsio nėra. Taigi gyvenamosios kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas.
7. Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemai yra įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 ir 22 punktais, kuriuose numatytos pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo taisyklės. Jose nenurodytas šiukšlių kibirėlių ir suoliukų įrengimas pasivaikščiojimo kiemuose, todėl jie neįrengti. Šiukšlių kibirai yra įrengti prieš įeinant į pasivaikščiojimo kiemelius arba iš jų išeinant, todėl visi suimtieji (nuteistieji) gali jais pasinaudoti. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nurodė, kad neturi duomenų, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas būtų nustatęs asbesto buvimą pasivaikščiojimo kiemelių sienose ar kanalizacijoje, todėl pareiškėjo argumentus laikė nepagrįstais.
8. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas reikšdamas bendro pobūdžio nusiskundimus, jog nebuvo socialinės reabilitacijos programų, neduodama spauda, klaidina teismą, nurodydamas tikrovės neatitinkančią informaciją. Atsakovo atstovas patikino, jog tiek pareiškėjui, tiek kitiems nuteistiesiems sudaryta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti sportu, lankytis bibliotekoje ir pan., tačiau suimtųjų ir nuteistųjų dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys. Nenorėjimas pasinaudoti šia teise yra asmens pasirinkimas ir nepriklauso nuo atsakovo atstovo valios.
9. Gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims apgyvendinti skirtoms patalpoms įrengti, o trumpalaikio laikymo kameros, kaip ir laikino sulaikymo patalpa nėra į izoliatorių priimtus asmenis apgyvendinti skirtos patalpos ir jokie teisės aktai jų įrengimo nereglamentuoja. Taip pat jokie teisės aktai nenumato, koks plotas šiose patalpose turi tekti vienam asmeniui, tačiau asmenys paskirstomi taip, kad jiems tenkantis plotas būtų kuo įmanoma didesnis. Pasisakydamas dėl maisto tiekimo į trumpalaikio sulaikymo kameras, nurodė, jog maistas pagal teisės aktų reikalavimus tiekiamas tik į gyvenamąsias kameras.
10. Šiaulių TI duše bėga šiltas vanduo, kuris tiekiamas iš centralizuotų vandentiekio tinklų. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas karšto vandens tiekimo negali įtakoti, todėl, sutrikus centralizuotam vandens tiekimui, už tai nėra atsakingas. Kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai, todėl tai suteikia galimybes rūpintis savo higiena kiekvieną dieną. Be to, aktualios redakcijos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ numatyta teisė turėti elektrinį virdulį, todėl kalintys asmenys gali vandenį pasišildyti.
Atsiliepimas
11. Atsakovo atstovas remdamasis Higienos normos HN 134:2015 40 punktu, nurodė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pagal Higienos normos HN 134:2015 41 punktą, čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymui ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis. Pabrėžė, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento konstatavo, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudarytos, suimtųjų ir nuteistųjų apatiniai rūbai priimami skalbti vietoje įrengtoje skalbykloje.
12. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, atsakovo atstovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
II.
13. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių TI nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. ir nuo 2019 m. sausio 17 d. iki 2019 m. kovo 4 d. buvo pažeista, o skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
14. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis konstatavo, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Teismas įvertinęs byloje pateiktas kamerų nuotraukas, konstatavo, jog nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjas buvo laikomas ankštomis sąlygomis ir pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų, esančių kamerose, buvo suvaržyta. Vertino, jog kamerose esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, t. y. baldai neužėmė tiek vietos, kad pareiškėjui tektų mažiau, negu minimalus plotas ar trukdytų laisvai judėti ir nėra jokio pagrindo teigti, kad jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
15. Teismas, vadovaudamasis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktais, konstatavo, jog: kameroje (duomenys neskelbtini) oro temperatūra ir bendra dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus sudaryta visose tikrintose kamerose. Ant kameros (duomenys neskelbtini) lubų ir sienų vizualiai matomų pelėsių nėra. Gyvenamojoje kameroje (duomenys neskelbtini) praustuvas tvarkingas; kameroje (duomenys neskelbtini) išmatuota oro santykinė drėgmė, bendra dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, tačiau oro temperatūra kameroje (duomenys neskelbtini) žemesnė kaip 18? C – pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktas. Galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus sudaryta visose tikrintose kamerose. Ant kameros (duomenys neskelbtini) lubų ir sienų vizualiai matomų pelėsių nėra. Patikrinus kameros (duomenys neskelbtini) patalpas (langus, sienas, lubas) ir jose esančius įrenginius (apšvietimo įrenginius, elektros instaliaciją ir kt.) pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus, pažeidimų nenustatyta; kameroje (duomenys neskelbtini) bendra dirbtinė apšvieta, išmatuota oro temperatūra, oro santykinė drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Patikrinus kameros (duomenys neskelbtini) patalpas ir joje esančius įrenginius pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus, veiksnių, galinčių sukelti nelaimingus atsitikimus, patalpas ir įrenginius naudojant pagal paskirtį, nenustatyta. Ant kameros (duomenys neskelbtini) lubų ir sienų vizualiai matomų pelėsių nėra; kameroje (duomenys neskelbtini) išmatuota oro temperatūra, oro santykinė drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Patikrinus kameros (duomenys neskelbtini) patalpas ir joje esančius įrenginius pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus, nustatyta, kad kameroje (duomenys neskelbtini) apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs – lempos be apsauginių gaubtų – pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punktas. Kitų veiksnių, galinčių sukelti nelaimingus atsitikimus, patalpas ir įrenginius naudojant pagal paskirtį, nenustatyta.
16. Teismas pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos nebuvimo ir neužtikrinto natūralaus apšvietimo atmetė kaip nepagrįstus. Išaiškino, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų nustatė, kad galimybė išvėdinti kamerų gyvenamąsias patalpas per langus buvo sudaryta ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Pareiškėjo argumentus, kad trumpalaikio sulaikymo ir paskirstymo kamerose patalpos dulkėtos, sienos nuspjaudytos, suolai nutrypti, todėl nėra kur atsisėsti, atmetė kaip nepagrįstus.
17. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl iškvietimo mygtuko, pažymėjo, jog kalinių saugumo užtikrinimas susijęs su pareigūnų iškvietimo mygtuko (signalizacijos sistemos) įrengimu kamerose, kuriose laikomi kalintys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo ir radijo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) bei radijo įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas ir radijas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
18. Šiaulių TI kamerose yra veikiantys sanitariniai mazgai, kurie atitverti iš visų keturių pusių, o nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma medžiagine iš storos spalvotos polietileno plėvelės užuolaida, todėl taip yra užtikrinamas asmenų privatumas. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad pareiškėjui šiuo atveju buvo užtikrintas minimalus, būtinas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas nustatė, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų pusių ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o toks sanitarinio mazgo atitvėrimas užtikrina minimaliai būtiną privatumą, naudojantis pareiškėjui sanitariniu mazgu trumpalaikio sulaikymo patalpoje. Teismas taip pat nekonstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl blogo kvapo kamerose. Taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl sėdimo tualeto kaip nepagrįstus, nes teisinis reglamentavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti sėdimą unitazą.
19. Dėl galimybės judėti pasivaikščiojimo kiemeliuose ir tvarkos jose teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad nei pasivaikščiojimo kiemelių sienose ar kanalizacijoje nėra nustatyta asbesto, todėl šį pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pareiškėjo skundo teiginius laikė deklaratyviais, todėl nenustatė pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir nelaikė, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
20. Teismas, remdamasis Higienos normos 134:2015 40 punktu, nurodė, kad Šiaulių TI laikomų asmenų apatiniai ir viršutiniai drabužiai yra skalbiami centralizuotai. Teismui nepateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių TI rūbų skalbimo tvarka. Pareiškėjo nurodytas argumentas yra bendro pobūdžio, abstraktus, nekonkretus, nedetalizuotas. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl negalėjimo išsiskalbti rūbus ar nebuvimo kur juo padžiauti, nėra. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas nurodė, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims galimybė nusiprausti duše pagal įstaigoje nustatytą tvarką, ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, sudaryta. Šiaulių TI tinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Juo labiau, kad pareiškėjas nenurodė nieko konkretaus, nei kiek kartų, nei kada (bent apytikriai) jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše.
22. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Viena iš pagrindinių užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla ir mikroklimato gerinimui, yra įtraukiami į įstaigos pusmečių bei socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių planus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Duomenų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nurodyta programa, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūros renginiuose, nėra. Todėl negalima teigti, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti laisvalaikio užimtumu.
23. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorija nustatė, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, nurodė žalingus įpročius. Aktualiu bylai laikotarpiu pareiškėjas skundų neturėjo, į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, todėl konstatavo, kad tokiems pareiškėjo teiginiams nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas, nustatęs kameroje (duomenys neskelbtini) Higienos normų HN 134:2015 16 punkto (pareiškėjas šioje kameroje buvo dvi su puse dienos) įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, t. y. nustačius tik higienos normos pažeidimą, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, vertino, jog pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Šiuo atveju teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatyto higienos pažeidimo atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais, todėl pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas, teismo vertinimu, yra pakankama ir teisinga satisfakcija žalai atlyginti.
III.
24. Pareiškėjas M. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, bylos faktinių aplinkybių, tuo pačiu, teismas paviršutiniškai vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis.
Žemesnės instancijos teismas
26. Teismas analizuodamas duomenis dėl gyvenamojo ploto minimalios normos užtikrinimo, teisingai apskaičiavo kamerų plotą, tačiau vertindamas atsakovo pateiktus duomenis apie baldų užimamą plotą rėmėsi neobjektyviais duomenimis, kuriuose nurodoma, kad buvo remontuojamos kameros (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, tuo metu lovos nebuvo remontuojamos todėl teismas netinkamai įvertino, jog pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis sąlygomis ir jo galimybė judėti nebuvo suvaržyta.
Šalies argumentai
27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog nenurodoma tiksli data, kada buvo atliktas remontas kamerose (duomenys neskelbtini), t.y. apgyvendinus pareiškėją šiose kamerose ar jau po to, kai buvo atlikti remontai. Teigia, jog atsakovo atstovo pateikti duomenys, jog būnant laikino sulaikymo patalpose buvo galima naudotis sanitariniu mazgu paprašius pareigūnų yra melagingi. Taip pat kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko eksploatavimo taisyklių.
Atsiliepimas
28. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
29. Atsakovo atstovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių TI buvo nesilaikoma teisės aktuose įtvirtintų įkalinimo sąlygų.
31. Pirmosios instancijos teismas patenkino iš dalies pareiškėjo skundą, pripažindamas, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių TI nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. ir nuo 2019 m. sausio 17 d. iki 2019 m. kovo 4 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
32. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydamas, jog teismas paviršutiniškai vertino pateiktus duomenis, nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.
33. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1?d.).
34. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo apeliacine tvarka paskirtis yra ta, kad būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
37. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti žalą.
38. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
39. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
40. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir vertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes.
41. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė, ar jų nevertino. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto kalinimo sąlygų pažeidimo. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina sprendimo nepagrįstumo.
42. Remiantis bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto reikalavimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas nebuvo laikomas ankštomis sąlygomis ir pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose nebuvo suvaržyta. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, leidžiančių daryti kitokią išvadą.
43. Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.). Byloje pateiktos nuotraukos patvirtina, jog buvo užtikrintas tinkamas sanitarinio mazgo atskyrimas. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo privatumo pažeidimo.
44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog nenurodoma tiksli data, kada buvo atliktas remontas kamerose (duomenys neskelbtini) Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie galimybę naudotis sanitariniu mazgu paprašius pareigūnų laikino sulaikymo patalpose yra melagingi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, abstraktūs, todėl atmestini.
45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto argumentai tikrinamame pirmosios instancijos sprendime tinkamai įvertinti, arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
46. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvada, kad ginčo laikotarpiu būdamas Šiaulių TI pareiškėjas dėl teisės aktuose numatytų higienos ir buities sąlygų neužtikrinimo patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie menkaverčiai pažeidimai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padaryto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės. Byloje nėra jokio pagrindo spręsti, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyto higienos normų pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, ir tai atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.
47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti arba naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.