Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkamu apšvietimu ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2017 m. sausio 16 d. (b.l. 20). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2014 m. sausio 16 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2014 m. sausio 16 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. (ABTĮ 56 str.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš konkrečios kameros miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis (b.l. 49, 56, 58, 63-64) nustatyta, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 6 būrio 3-je ir 1-je brigadose buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas, nes pareiškėjui teko 3,17 kv. m ir 3,26 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigia, kad gyvenamose patalpose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų nei nurodo atsakovas, tačiau savo teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, taigi teismas vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Nurodo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, tinkama ventiliacija, trūko oro, netinkamai atliktas remontas ir grybelio šalinimas, lova buvo netinkama. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK netinkamos apšvietos, drėgmės, oro trūkumo, netinkamai atlikto remonto ir grybelio šalinimo, netinkamos lovos. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, drėgmės, oro trūkumo, netinkamai atlikto remonto ir nepašalinto grybelio, netinkamos lovos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, drėgmės, oro trūkumo, netinkamai atlikto remonto, nepašalinto grybelio, netinkamos lovos laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad gyvenamojoje aplinkoje buvo asbesto, nėra evakuacinių išėjimų, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų. Atsakovo atstovas patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai dengti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi (b. l. 63-64). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis apie tai, kad įstaigoje nebuvo vykdomi remonto darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdomus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad ant 2-ojo sektoriaus 6 būrio 1 ir 3 brigadų langų grotų nėra. 2-o sektoriaus 6-me būryje papildomo evakuacinio išėjimo nėra, o 6 būrio nuteistieji, esant būtinumui, būtų evakuojami per duris ir langus (būrys yra 1-me aukšte) (b.l. 63). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo, evakuacinių planų bei nepasiruošimo gaisro atvejui, nekonstatuotini.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Pravieniškių PN-AK netinkamai įrengtos rūkymo vietos, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu, tiekiamas netinkamas maistas, nesuteikiamos skalbimo paslaugos. Pasisakydamas dėl tokių pareiškėjo skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013ir kt.). Pažymėtina, jog skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog rūkymo vietos buvo įrengtos netinkamai, buvo nesirūpinama elektros instaliacija, tiekiamas netinkamas maistas, nesuteikiamos skalbimo paslaugos, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl minėtų pažeidimų, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Savo teisių pažeidimą pareiškėjas sieja ir su parazitais (blakėmis), buvusiais gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl pataisos įstaigos patalpose buvusių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateiktos 2017 m. kovo 13 d. pažymos Nr. 77-711 (b.l. 63-64) bei atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitos (b.l. 81-83) duomenys patvirtina, kad tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN-AK sudaryta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale ir esant poreikiui įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl parazitų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas teigia, kad trūko sanitarinių įrenginių. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. kovo 13 d. pažymoje Nr. 77-711 ( b.l. 63-64) nurodyta, kad 6 būrio sanitariniame mazge yra 5 unitazai, 3 pisuarai, o prausykloje – 8 praustuvės, 2 kranai kojoms plauti, 1 dušo sietelis. Iš Pravieniškių PN-AK 2017 m. kovo 7 d. pažymos Nr. 62-1080 (b.l. 58) matyti, kad Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus 6 būryje bausmę atlieka 56 nuteistieji, taigi sanitarinių įrenginių skaičius atitiko Aprūpinimo normų reikalavimus. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl higieninio inventoriaus ir sanitarinių įrenginių trūkumo yra deklaratyvūs, pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kokių sanitarinių įrenginių trūko, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Pareiškėjo teiginius dėl to, jog nebuvo kambario susidėti maisto produktams paneigia jau minėta Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. kovo 13 d. pažyma Nr. 77-711, kurioje nurodyta, kad 6-ajame būryje yra įrengta virtuvėlė, virtuvėlės plotas yra 3,95 kv. m, virtuvėlėje yra 4 pakabinamos spintelės ir 2 pastatomos spintelės, kur nuteistieji gali laikyti savo maisto produktus (b.l. 63). Taip pat atsakovo atstovo pateikti įrodymai patvirtina, kad 6 būryje yra sumontuotas vandens šildymo boileris (b.l. 65). Nors atsakovas pripažįsta, jog poilsio kambariai 6-me būryje neįrengtas, pareiškėjas šios skunde nurodomos aplinkybės nedetalizavo, nepaaiškino, kokios neigiamos pasekmės dėl to jam kilo, o tik deklaratyviai pažymėjo, kad poilsio kambarių nebuvo. Tokie abstraktūs pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais neturinės žalos, kuri gali būti atlyginama pinigais, konstatavimui.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.