- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-05
- Bylos Nr.
- ATP-330-116/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-35-3-00090-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vaclovas Iždonas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal G. P. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarimo, kuriuo G. P.
už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, paskirta 160 Lt (vieno šimto šešiasdešimties litų 00 ct) dydžio bauda,
už pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, paskirta 3500 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų litų 00 ct) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trims) metams 4 (keturiems) mėnesiams,
už pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje, paskirta 30 Lt (trisdešimties litų 00 ct) dydžio bauda.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, G. P. paskirta galutinė 3500 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų litų 00 ct) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trims) metams 4 (keturiems) mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. P. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarimu nubaustas už tai, kad 2014 m. sausio 9 d. 23 val., (duomenys neskelbtini) rajone, vairuodamas automobilį „A. R. 155“, valst. Nr. HPF 022, kelio vingyje į kairę nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio sankasos ir atsitrenkė į pakelės medį. Iš eismo įvykio vietos vairuotojas pasišalino apie tai nepranešęs policijai. Be to, automobilis įvykio metu buvo eksploatuojamas su vasarinėmis padangomis. Eismo įvyko metu žmonės nenukentėjo, apgadintas pakelės medis, kelio sankasa. Tokiais savo veiksmais G. P. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 124¹ straipsnio 7 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. P. prašo pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarimą – bylą dalyje dėl pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukti, nesant jo veikoje šių pažeidimų sudėties. Nutarimo dalį dėl ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje numatyto pažeidimo palikti galioti.
Apelianto teigimu, skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl neteisingai įvertintų bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytų materialinių ir procesinių teisės normų, be to, šiame nutarime nepašalinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartyje nurodyti trūkumai.
G. P. teigimu, tiek pirmą, tiek antrą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis prisipažino, kad nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio, taip pat, kad automobilis buvo eksploatuojamas su vasarinėmis padangomis, nuoširdžiai gailėjosi dėl to, kas įvyko, ir šiuo metu gailisi, tačiau nesutinka, kad tyčia pasišalino iš įvykio vietos, siekdamas išvengti atsakomybės.
Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teisme jis nurodė, jog nuvažiavęs nuo kelio, negalėjo į jį pats grįžti, mobiliojo ryšio telefoną pametė, todėl išlipo iš automobilio ir ėjo ieškoti pagalbos į artimiausią kaimą. Automobilis, kuriuo važiavo, priklauso jam, jis liko įvykio vietoje. Buvo nakties metas, iki artimiausio (duomenys neskelbtini) kaimo jis ėjo pėsčiomis, smarkiai lijo. Jokių asmenų šiame kaime jis nepažinojo, pagalbos kreipėsi į nepažįstamus žmones, kurie jam negalėjo pagelbėti, tačiau pasiūlė pernakvoti pas juos, o pagalbą surasti kitą dieną. Kadangi buvo labai vėlus metas, lauke smarkiai lijo, iki automobilio buvo keletas kilometrų, apie įvykį pranešti policijai tą vakarą jis niekieno neprašė, o ir nesuprato, jog privalo tai padaryti. Manė, kad nuvažiuodamas nuo kelio ir apgadindamas tik savo automobilį, žalos niekam nepadarė, jog atsitrenkdamas į menkavertį medį ar krūmą galėjo padaryti žalą gamtai, nesuvokė, be to, iki šiol niekas jam nėra pareiškęs kokių nors pretenzijų dėl žalos, padarytos gamtai, atlyginimo. Kas pranešė policijai apie autoįvykį, jis nežino, kitą dieną grįžęs prie automobilio, ten jau rado policijos pareigūnus. G. P. teigimu, šiuos jo parodymus patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti A. J., R. Z., D. S..
Skunde taip pat pažymima, kad Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 7 d. nutartyje nurodė, jog nagrinėjant bylą antrą kartą, pirmosios instancijos teismas turi nustatyti žalos pagrįstumo klausimą, išsiaiškinti, ar pažeidėjo veiksmuose buvo subjektyviosios pusės požymis - tyčia. Tačiau Radviliškio rajono apylinkės teismas ir antrą kartą išnagrinėjęs bylą šių esminių, patraukimo administracinėn atsakomybėn už veikos, numatytos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą, požymių nenustatė, bet nubaudė jį už šio administracinio teisės pažeidimo padarymą. Apelianto įsitikinimu, iš ATPK 130 straipsnio galima daryti išvadą, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, užtraukia atsakomybę tik tais atvejais, kai pareiga informuoti policiją apie eismo įvykį numatyta Kelių eismo taisyklėse. Kelių eismo taisyklės numato pareigą pranešti policijai apie eismo įvykį, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus bei, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra (šiuo metu galiojančių KET 231.4 p. ir 234 p.). Pagal susiformavusią teismų praktiką, šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, jog jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates arba bendrauja su nukentėjusiuoju ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013).
G. P. nurodo, kad jis eismo įvykio metu apgadino tik savo vairuotą automobilį, kad sužalojo menkavertį medį ar krūmą ir kelio sankasą, ir dėl to kažkam padarė žalą, nesuprato (naktį po įvykio net nematė, kad medžiui/krūmui ar sankasai padaryta kokia nors žala), todėl buvo įsitikinęs, jog neturėjo pareigos pranešti policijai apie eismo įvykį. Be to, jis nesiekė pasišalinti iš eismo įvykio vietos, pasislėpti, o ėjo ieškoti pagalbos, įvykio vietoje liko jo vardu registruotas automobilis, todėl jį identifikuoti buvo labai paprasta. Teigia, kad šias aplinkybes patvirtino (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai, pas kuriuos jis nakvojo – A. J. ir R. Z.. Kitą dieną jis grįžęs prie automobilio, ir radęs atvykusius policijos pareigūnus, jiems iš karto nurodė visas įvykio aplinkybes, t. y. nesiekė išvengti atsakomybės, priešingai, ją visiškai prisiėmė. Skunde taip pat nurodoma, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, yra išaiškinęs, jog tam, kad būtų galima pripažinti asmenį kaltu pažeidus minėtą teisės normą, būtina nustatyti žalos kitų asmenų turtui padarymo faktą. Jeigu yra apgadinamas tik automobilis, kurį vairuoja pats eismo įvykį sukėlęs asmuo, atsakomybė pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, nekyla (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis Nr. N62-7988/2 010).
Pasak G. P., pirmosios instancijos teismas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo tyčios turinį susiejo tik su jo supratimu, kad jis sukėlė eismo įvykį. Pažymi, kad šio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino.
Apelianto teigimu, byloje jokiais objektyviais duomenimis nėra nustatyta nei padarytos žalos gamtai apimtis, nei dydis, iki šiol niekas jam jokių pretenzijų dėl žalos gamtai nereiškia, o jis pats po nuvažiavimo nuo kelio net nesuprato, jog kam nors, išskyrus sau dėl apgadinto automobilio, padarė žalą. Po įvykio jis pats savarankiškai išsiaiškino, kad medis ar, tiksliau, krūmas, kurį kliudė jo automobilis, priklauso V. D., gyvenančiai (duomenys neskelbtini) km., tačiau dėl to ji jokių pretenzijų jam nereiškia.
G. P. taip pat nurodo, kad dėl kelio sankasos sugadinimo byloje yra prieštaringi įrodymai: tiek jis, tiek liudytojas D. S. nurodė, kad autoįvykio metu kelio sankasa apgadinta nebuvo. Kaip tokių savo parodymų patvirtinimą, jis teismo prašė prijungti prie bylos įvykio vietos nuotraukas, tačiau teismas jo prašymą atmetė. Teismas, spręsdamas dėl kelio sankasos apgadinimo, vadovavosi VĮ „Šiaulių regiono keliai“ pažyma, kurioje nurodyta, jog dėl sankasos apgadinimo padaryta 173,03 Lt žala, tačiau kuo remiantis buvo nustatyta tokia žala, iš pažymos neaišku, o iš įvykio vietos fotonuotraukų, darytų balandžio mėnesį, akivaizdu, kad jokie darbai atlikti nebuvo.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytojas G. P. nurodė, jog medžiai buvo nubraižyti, o į sankasą giliai buvo įsirausę ratai, tačiau iš jo pateiktų nuotraukų akivaizdu, kad nežymiai nubraukta vieno medžio žievė, o ratų įsirausimo į kelio sankasą žymių ar kelio sankasos remonto darbų požymių nematyti.
Pirmosios instancijos teismas, apelianto vertinimu, spręsdamas dėl kelio sankasos sugadinimo privalėjo tinkamai patikrinti visus bylos duomenis, surinkti visus galimus įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia žalos padarymo aplinkybes, ir jį nubausti tik esant objektyviems ir neginčijamiems įrodymams, ne tik dėl to, kad dėl autoįvykio buvo padaryta žala gamtai ar kelio sankasai. G. P. teigimu, įrodymų, kad tamsiu paros metu, lietui lyjant, jis pastebėjo, jog apgadino medį ir kelio sankasą, tačiau, norėdamas išvengti žalos atlyginimo, tyčia pasišalino iš įvykio vietos, nėra. Nurodo, kad iš įvykio vietos jis išėjo ieškoti pagalbos, palikęs savo vardu registruotą automobilį, todėl nėra jokio pagrindo teigti jog jis tyčia, sąmoningai siekė išvengti atsakomybės už šios žalos atlyginimą, t. y. jo veiksmuose nėra tyčios, jis nesuvokė, kad jo pasišalinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, sąžiningai klydo dėl savo veiksmų esmės, o atsakomybė už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą kyla tik nustačius, kad asmuo suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą - pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino esminių aplinkybių dėl teisės pažeidimo sudėties objektyviosios pusės (padarytos žalos aplinkybių) bei subjektyviosios pusės (tiesioginės tyčios) elementų įrodymo šioje administracinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo ribas, nes administracinę atsakomybę pagal šį straipsnį taikė nesant pažeidimo subjektyviosios pusės požymio – tyčios, taigi, byla dalyje dėl šio pažeidimo nutrauktina. Be to, G. P. teigimu, pirmosios instancijos teismas išplėtė jam surašyto teisės pažeidimo protokolo apimtį, taip apsunkindamas jo galimybę tinkamai gintis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į G. P. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatas prašo G. P. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Kaip jau minėta, G. P. skunde nurodė, kad teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, ir prašė bylą dėl minėtų pažeidimų jo atžvilgiu nutraukti.
ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė tam, kas padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).
Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Pažymima, jog Kelių eismo taisyklių 234 punkte nurodyta, kad, jeigu dėl eismo įvykio metu padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai, o tų pačių taisyklių 250 punkte nurodyta, kad asmenys, pažeidę šias taisykles, atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad G. P. kaltė dėl ginčijamų jam inkriminuotų pažeidimų padarymo įrodyta visiškai.
Kaip matyti iš G. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jis paaiškino, kad 2014 m. sausio 9 d., apie 23 val., jo vairuojamas automobilis nuslydo nuo kelio, automobiliui buvo sulankstytas sparnas, nes užkliuvo už medžio. Jis ėjo ieškoti pagalbos į (duomenys neskelbtini) kaimą, ten sutiko du pažįstamus, kurių paprašė padėti ištraukti automobilį, tačiau pastarieji pasiūlė pas juos permiegoti, sakydami, kad ryte ką nors sugalvos. Į pateiktą klausimą atsakė, kad ant sankasos matėsi automobilio vėžės (54-55 b. l.). Tai, kad G. P. pasakė, jog nuvažiavo nuo kelio ir pasiliko nakvoti (duomenys neskelbtini), patvirtino ir liudytojai A. J. bei R. Z. (55 b. l.). Pastarasis taip pat nurodė, kad G. P. niekam neskambino, jis (R. Z.) taipogi nepagalvojo paskambinti policijai. Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. M. parodė, kad įvykio vietoje rado nuo kelio nuvažiavusį automobilį, kuris buvo atsirėmęs į medį, medžiui apgadinta žievė, apgadinti kelio sankasos elementai. Iš esmės analogiškus parodymus davė ir liudytojas, policijos pareigūnas G. P.. Jis taip pat patvirtino, kad medžiai buvo nubraižyti, o automobilio ratai – giliai įsikasę į kelio sankasą (71 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad savo 2014 m. sausio 10 d. paaiškinime G. P. nurodė, jog po eismo įvykio išlipęs iš automobilio jis pastebėjo, kad automobilis atsitrenkęs į pakelės medį, taip pat pastebėjo, kad apgadinta kelio sankasa. Apie įvykį policijai nepranešė, nuėjo į (duomenys neskelbtini) kaimą ir pernakvojo pas giminaičius (14 b. l.). Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad G. P., automobiliu nuvažiavęs nuo kelio, nors ir pamatęs, kad apgadino kelio sankasą ir pakelės medį, nepranešęs apie tai policijai, pasišalino iš eismo įvykio vietos, t. y. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, apelianto skundo argumentas, kad jis nesuprato, jog padarė žalą ir privalo apie įvykį pranešti policijos pareigūnams, vertinamas kaip pastarojo pasirinkta gynybos pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Juolab, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog vairuotojo egzaminą G. P. išlaikė tik 2013 m. spalio 1 d., todėl nėra pagrindo manyti, kad jis per septynis mėnesius galėjo pamiršti Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Be to, bylos duomenys liudija, kad apeliantas turėjo galimybę paprašyti kitų asmenų, kad jie apie eismo įvykį praneštų policijai, tačiau to nepadarė. Dėl to sutikti su G. P. skundo argumentu, kad jo veiksmuose nėra subjektyviosios pusės požymio – tyčios, nėra pagrindo.
Atsakant į G. P. skundo argumentą, kad teismas, spręsdamas dėl sankasos apgadinimo, vadovavosi tik VĮ „Šiaulių regiono keliai“ pažyma, kurioje nurodyta, jog dėl sankasos apgadinimo padaryta 173, 03 Lt žala, tačiau iš jos neaišku, kuo remiantis nustatytas toks žalos dydis, atkreipiamas dėmesys, kad teismas įvertino visus šio klausimo sprendimui reikšmingus duomenis, įskaitant ir prie minėtos VĮ „Šiaulių regiono keliai“ pažymos pateiktą lokalinę sąmatą, kurioje aiškiai nurodyta, kaip apskaičiuota būtent 173,03 Lt dydžio žala (66 b. l.). Tai, kad eismo įvykio metu buvo apgadinta ne tik kelio sankasa, bet ir medis, patvirtina anksčiau minėti liudytojų A. M., G. P. parodymai, taip pat prie eismo įvykio vietos schemos esanti foto lentelė (6-12 b. l.). Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jam pretenzijų dėl medžio apgadinimo nebuvo pareikšta, jo kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą nepaneigia. Iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų akivaizdu, kad G. P. prašymas pridėti prie bylos jo pateiktas fotonuotraukas buvo atmestas motyvuotai – konstatavus, kad jos padarytos praėjus 3 mėnesiams po įvykio, taigi, nėra objektyvios ir tikrosios tiesos neatspindi, o byloje esančios nuotraukos yra pakankamai informatyvios.
Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenys nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas išplėtė ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo ribas, taip pat išplėtė jam surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo apimtį, taip suvaržydamas jo teisę į gynybą, šie skundo argumentai vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami.
Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad teismas tinkamai, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, atliko Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartyje nurodytus procesinius veiksmus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarimą nepakeistą, G. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.